Regina Kvašytė

 

Pasvarstymai apie beekvivalentę leksiką, arba latvių Joninės lietuviškai

 

Publikuota: Gimtoji kalba, 2010 m. Nr. 10, p. 11–19

 

 

Įvadinės pastabos

 

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama tautinei specifikai ir jos apraiškoms kalboje – įvairiose publikacijose ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu kalbama apie beekvivalentę leksiką, nors dažnai tokie žodžiai vadinami tiesiog tautinėmis realijomis. Tai unikalūs materialiosios ir dvasinės kultūros elementai, būdingi tam tikrai tautai, šaliai ar pasaulio regionui, dažniausiai neturintys atitik­menų (ekvivalentų) kitose kultūrose ir kalbose. Šis leksikos sluoksnis įdomus ir savitas, ne vienodai gerai pažįstamas ir savos kalbos atstovams. Tokia leksika jiems yra etnografizmai, kartais turintys tarminį atspalvį. Kitos tautos tų kultūros elementų nepažįsta ir neturi žodžių jiems pavadinti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad kalbamasis kai kurių lietuvių ir užsienio autorių vartojamas terminas beekvivalentė leksika nėra be priekaištų. Savaime suprantama, kad visada reikia rasti būdą, kaip tautines realijas perteikti kalbantiems kitomis kalbomis, net jeigu nėra tikslaus atitikmens. Šis klausimas ypač svarbus vertėjams.

Beekvivalentė leksika nebūtinai apibūdina tolimų, egzotiškų kraštų gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. Straipsnyje pragmatiniu požiūriu aptariama tokia leksika artimiausių lietuvių kaimynų latvių kalboje. Latviai valgo specifinius patiekalus (jāņusiers, skābputra, piparkūkas), groja savitais muzikos instrumentais (kokle), šoka liaudies šokius (jandāliņš, ačkups), rengiasi išskirtiniais tautiniais drabužiais ar puošiasi papuošalais (villaine, sakta), turėjo ir tebeturi įvairių religinių ir tautinių judėjimų (dievturi, jaunlatvieši, jaunstrāvnieki) ir pan. (išsamiau žr. Kvašytė 2003).

 

Beekvivalentė leksika ir jos perteikimo kita kalba galimybės

 

Pragmatinis tyrimas rodo, kad ne visada paprasta savos kalbos priemonėmis atskleisti svetimai šaliai ir tautai būdingus dalykus taip, kad kitakalbiai suprastų. Galima rinktis iš kelių beekvivalentės leksikos perteikimo būdų. Tautines realijas įvardijančių žodžių vartosena priklauso nuo teksto pobūdžio ir nuo autoriaus požiūrio į tokią leksiką. Vis dėlto esama bendrų patarimų vertėjams ar autoriams, rašantiems apie kitų tautų reiškinius: „Daiktų, kurių nėra lietuvių kalboje ir kurių negalima pažymėti neutraliais žodžiais, pavadinimai transkribuojami pagal bendras lietuvių kalbos taisykles, pridedant prie jų vyriškos ar moteriškos giminės galūnes [...]. 2. Jeigu daikto pavadinimas vartojamas tik vieną kartą, tai jis arba gali būti pakeistas išplėstu paaiškinimu, visiškai neminint svetimybės1 arba jos transkripcija aiškinama tik tekste (kai šis žodis vartojamas ne tiesioginėje, o autoriaus kalboje). O jeigu realijos pavadinimas tekste kartojasi ir yra funkcionalus, tai transkripcija turėtų būti aiškinama išnašoje, pabrėžiant specifines svetimo objekto savybes. 3. Neaiškinamos galėtų likti tos svetimybės, kurios yra pakankamai paplitusios ne tik grožinėje literatūroje, bet ir periodinėje spaudoje, vadovėliuose, publicistikoje ir pan.“ (Kobeckaitė 1980: 262). Kai kuriais atvejais galima pasitelkti substituciją, t. y. pakeitimą vietine analogija. Beje, naujajame latvių kalbotyros terminų žodyne fiksuotas tokią vertėjo strategiją apibūdinantis terminas kultūraizstāšana, kuriuo vadinamas veiksmas, kai vertėjas gali pasinaudoti pagal funkcijas panašiu realijos pavadinimu ir pakeisti juo originalo kalbos pavadinimą (tai atitinka substitucijos, arba pakeitimų, būdą) (VPSV). Savo ruožtu transkripcija – svetimo žodžio užrašymas sava kalba – reikalinga ten, kur sąvoka, t. y. bendrumo veiksnys, visiškai dingsta (Левый 1974: 123).

Straipsnyje pasirinkta aptarti latvių kalendorinės šventės – Joninių (la. Jāņi) – leksika. Šios šventės aprašymuose galima rasti įvairių teminių grupių beekvivalentės leksikos: asmenų, atributų pavadinimų ir kt. (plačiau žr. Kvašytė 2004a). Tikslas – pasvarstyti, kaip ji perteikiama verčiant į lietuvių kalbą latviškai parašytus grožinius tekstus – prozą ir poeziją. Apsiribota vienos šventės leksika, nes rasta nemažai grožinių tekstų vertimų pavyzdžių.

 

Kalbinės raiškos savitumas

 

Pirmiausia vertėtų susipažinti su pagrindiniais šventės kalbinės raiškos elementais. Latviškai ši šventė dar vadinama Līgo svētki arba Līgo vakars, t. y. Lyguo šventė, Lyguo vakaras. Taip pat vasaros saulėgrįžos šventės sinonimai yra Zāļu svētki, Zāļu vakars, Ziedu svētki, Ziedu vakars (lietuviškai Žolių arba Žiedų šventė, Žolių arba Žiedų vakaras). Kai tokia pavadinimų įvairovė, vertėjui gali tekti pagalvoti, kaip vadinti šventę lietuviškai.

Kiekvienas šventės dalyvis atlieka tam tikrą vaidmenį (individualizuotą arba apibendrintą), kuris turi ir savo pavadinimą. Be pagrindinio veikėjo, latviškai vadinamo Jānis, svarbūs veikėjai yra namų šeimininkai – Jāņa tēvs ir Jāņa māte. Tačiau pažodinis vertimas Jono tėvas ir Jono motina klaidina. Taip vadinami ne Janio tėvai, o namų, kur švenčiamos Joninės, šeimininkai; pas juos per šventes atėję žmonės – Jāņa bērni (gali būti vartojamas ir dūrinys jāņabērni), pažodžiui Jono vaikai. Latvių kalbininkas Arturas Uozuolas (Ozols) yra pabrėžęs, kad šeimos bei giminystės ryšius įvardijantys žodžiai tēvs, māte ir bērni tiko ir specifinių papročių bendruomenių nariams pavadinti (Ozols 1993: 61). Pažyminys Jāņa / Jāņu rodo asmenis, kurie per Jonines (latviškai šventė vadinama asmenvardžio daugiskaita Jāņi) priima svečius arba eina į svečius.

Joninių šventės latviškasis pavadinimas Līgo svētki „Lyguo šventė“ sietinas su Joninių dainoms būdingu priedainiu lyguo, kurio semantika nėra visiškai aiški. Ir priedainis, ir šventės pavadinimas bei kiti tos pačios šaknies žodžiai, pavyzdžiui, veikėjų pavadinimas līgotāji ar dainų pavadinimas līgotnes, sunkiai verčiami ir taip pat patenka į beekvivalentės leksikos grupę (Bankavs 2001: 10). „Latvių–lietuvių kalbų žodyne“ (2003) Līgo svētki – etnogr. Lyguo šventė, Rasos (Joninių išvakarės), o līgotne – lyguotnė, „lyguo“ (Joninių) daina. Šios formos atsiradimas latvių kalboje siejamas su viena iš veiksmažodžio līgot reikšmių: „dainuoti Joninių dainas; linksmintis Joninių naktį“. Į šį žodį atkreipia dėmesį ir latvių leksikos etimologijos tyrinėtojas Konstantinas Karulis: „Veiksmažodžio līgot reikšmė [...] susiformavusi ne vien dėl vasaros saulėgrįžos mitologinių vaizdinių, bet ir dėl senovinio supratimo apie dainavimą bei ypatingą dainavimo būdą kaip balso lingavimą; semantinių paralelių sukuria veiksmažodžio locīt vartojimas. [...] Iš tokio dainavimo būdo pavadinimo išsirutulioja ir žodžio līgo reikšmė: tai veiksmažodžio forma, kuri funkcionuoja kaip dainos refrenas bei kartu yra ir džiūgavimo išraiška“ (Karulis 1992: 533). Visi šie pavadinimai yra lygiateisiai. Tai atspindėta ir latvių sinonimų žodyne: līgotāji – jāņabērni, jāņubērni, taip pat līgodziesmas – līgotnes, Jāņu dziesmas, jāņudziesmas (SV 207). Juos vartoja ir rašytojai, todėl grožinių tekstų ar latvių liaudies dainų vertėjams tenka surasti tinkamiausią būdą, kaip atskleisti teksto subtilybes, kad lietuviai suprastų, apie ką kalbama.

Privalomas šventės atributas – Joninių išvakarėse skinamos gėlės, latvių kalba vadinamos Jāņu zāles, t. y. Joninių žolės. Verčiamasis žodynas šį žodį pateikia su aprašomaisiais atitikmenimis bei komentarais ir nuorodomis: jāņ[u]zāles  – bot. 1. etnogr. žolynai, gėlės, skinamos Joninių vainikams pinti, kūpoliai, kupolės dial.; 2. žolynai, Latvijoje žydintys per Jonines (pvz., kūpolis, lipikas) (LLKŽ 306). Iš tikrųjų „labai neaiški yra nuomonė dėl to, kokios gėlės laikytinos tikrosiomis Janio gėlėmis. (Nesutariama net dėl paties žodžio rašybos – rašoma ir mažąja, ir didžiąja raide, ir dviem žodžiais, ir vienu). Dažniausiai Joninių žolėmis – plačiąja prasme – vadinami visi augalai, kuriuos jonininkai skina Janių vakarą [...] (Rūķe-Draviņa 1991: 19). Tai išsamiai aptaria lietuvių kalbininkas Alvydas Butkus: „Kurše ir Žiemgaloje, taip pat kur ne kur Vidžemėje tikrąja Joninių žole laikytas lipikas (la. madara, lo. Galium L.). Vidžemėje, Kurše ir Latgaloje vertintas taipogi kūpolis (la. nārbulis, zilgalvīte, lo. Melampyrum nemorosum), tačiau Latgaloje pirmenybę teikė paprastai jonažolei (la. asinszāle, lo. Hypericum perforatum). [Latviai jonažole (jāņzāle) paprastai vadina bet kurią per Jonines skinamą ar tuo laiku žydinčią žolę. Asinszāle pažodžiui reiškia ‘kraujažolė’, tačiau kraujažolę (lo. Achillea) latviai vadina žodžiu pelašķi – citatos aut. komentaras]. Visur Latvijoje svarbiausia Joninių žole buvo laikomi kiečiai (la. vībotnes, lo. Artemisia vulgaris), paparčiai (la. papardes, lo. Filicinae) ir raudonieji dobilai (la. sarkanie āboliņi, lo. Trifolium pratense)“ (Butkus 1995: 95).

Prie latvių Joninių beekvivalentės leksikos priklauso dar kai kurie pavadinimai – per šventes kūrenami laužai, vadinami jāņugunis, šventei gaminamas sūris jāņusiers. Kiti šventės atributai, pavyzdžiui, alus, vainikai, kuriais puošiamasi, ąžuolas, iš kurio šakų pinamas vainikas Janiui, dažniausiai vadinami nomenklatūriniais žodžiais, todėl čia vertimas didelių sunkumų nekelia.

 

Joninės latvių prozos lietuviškuose vertimuose

 

Atsitiktinai pavyko surasti kelis į lietuvių kalbą išverstus prozos kūrinius, kuriuose pasakojama apie Latvijoje švenčiamas Jonines. Vienas iš jų yra Janio Akuraterio apsakymas „Kalpa zēna vasara“, parašytas 1908 m.2 o išverstas į lietuvių kalbą net du kartus. Pirmasis vertimas, atliktas Kosto Korsako, išleistas 1972 m. (KK), o antrasis – Alfredo Strato (AS) – 2007 m. Vertimuose esama nemažai skirtumų, pradedant pavadinimu (atitinkamai Samdinio bernioko vasara ir Kumečio bernioko vasara), bet čia vertimo kalbos neaptarsime. Šįkart dėmesys sutelktas tik į Joninių šventei skirtame skyriuje vartojamą beekvivalentę leksiką. Originalo fragmentas apie Joninių išvakares išverstas skirtingai: Jāņdiena ir klāt un es taisu dancošanu kopā ar Andru Kārkliņu uz mūsu saimnieka kula. [...] Un ir jau arī tak diena priekš Jāņiem, un arī es pats esmu Jānis. [...] Minna šodien ir priecīga – viņa būs balles saimniece un es tas kungs, plg. liet.: 1) Ateina joninės, ir aš kartu su Andriumi Karkliniu rengiu šeimininko klojime vakaruškas. [...] Vis dėlto tai juk joninių išvakarės, o ir aš pats Jonas. [...] Ji [Mina] šiandien tokia linksma – ji bus vakaruškų šeimininkė, o aš – tas šeimininkas (KK 52–53); 2) Joninės arti ir aš rengiu šokius kartu su Andriumi Karkliniu mūsų šeimininko duoboje. [...] Ir taip pat diena prieš Jonines, ir aš gi pats esu Janis [...] Minna šiandien tokia linksma – ji bus baliaus šeimininkė, o aš tas ponas (AS 39). Vertimuose varijuoja šventės pavadinimai, net jų rašyba didžiąja ar mažąja raide (plg. joninės ir Joninės, joninių išvakarės ir diena prieš Jonines). Įvairuoja ir šventės dalyvių pavadinimai. Vartojami nomenklatūriniai žodžiai šeimininkas ir šeimininkė, tik patikslinama, kad tai vakaruškų (arba baliaus) šeimininkė. Iš šio sakinio matyti ir tai, kad šeimininkė yra mergina, kuriai patikėta šeimininkauti, o pagrindinio veikėjo vardas Jānis (antrajame variante – tiesiog ponas).

Skirtingai verčiamas vardas Jānis (tikriniai daiktavardžiai taip pat priskiriami prie realijų, žr. Mikutytė 2005). Korsako vertime jis vartojamas tai lietuviška, tai latviška forma: ir aš pats Jonas (KK 52; matyt, derinamasi prie konteksto – čia pat minimas šventės pavadinimas Joninės), plg. kitur: Jani, užteks, aš daugiau nebegaliu! Susimildamas, mielas Jani! Liaukis, nebegaliu... (KK 58). Esama nuomonių, kad „ekvivalentą galima vartoti tada, kai sutampa abiejų žodžių reikšmės abiejose kultūrose. Iš dalies ekvivalentais laikytini Jāņi ir Johannis [vokiečių k. – R. K.]“ (Migla 1996: 6), bet latvišku vardo variantu tikriausiai siekiama išlaikyti kultūrinę specifiką tautos, kurios tekstai verčiami.

Akuraterio apsakymo vertimuose skirtingai perteiktas pavadinimas Jāņu zāle, plg.: Es nocērtu arī pa ozola zaram vai sērmūkšai, – visa laba Jāņu zāle – 1) Nukertu ir keletą ąžuolo bei šermukšnio šakų – viskas tinka joninių šventei (KK 53); 2) Aš nukertu ir po ąžuolo šaką bei šermukšnį – visai3 gera Joninių žolė (AS 39).

Apsakymo tekste pavartota ir veiksmą – Joninėms būdingų dainų dainavimą – nusakanti veiksmažodžio forma: Un nemanot meitas un puiši, meitas un puiši. Citi līgodami, citi klaigādami, meitas ik katra ar puķēm. Ir vėl skiriasi vertimas. Korsako pasirinkta forma rašoma su kabutėmis – taip atkreipiamas dėmesys į šio žodžio savitumą, nors nėra labai aišku, ką tai reiškia: Nepastebimai ima rinktis mergos ir bernai, bernai ir mergos. Vieni „lyguodami“, kiti šūkaudami, ir kiekviena mergina su gėlėmis (KK 56). O Stratas pabrėžia šioms latvių šventėms būdingų dainų dainavimą: Ir netikėtai merginos ir vaikinai, vėl merginos ir vaikinai. Vieni „Lyguo“ dainas dainuodami, kiti klegėdami, merginos kiekviena su gėlėmis (AS 41).

Kitas išverstas prozos tekstas, kuriame aprašytas Joninių metas, – viena iš Anos Saksės ciklo „Pasakas par ziediem“ (PZ) („Pasakos apie gėles“, vertė Regina Zajančkauskaitė; RZ) pasakų „Naktsvijole“ (lietuviškai „Raganiukė“). Tekste kelis kartus minėti šventės dalyviai: Jāņu vakarā līgotāji pulcējās baros, jo, liekot daudzas balsis kopā, atbalsis atsaucas no lielākiem tālumiem [...] Bet, kā katru Jāņu nakti, viņu traucēja skaļie līgotāji ir Viņš saģērbās un pa ganu ceļu, slapstīdamies no jautrajiem Jāņu bērniem, iemanījās Melnajā silā (abu pavyzdžiai iš PZ 113). Vertime atitinkamai pasirinktas toks perteikimo būdas: Joninių vakare lyguotojai būriavosi pulkeliais, nes sudėjus daug balsų krūvon aidas atsimuša iš didesnių tolių [...] Tačiau, kaip ir kiekvieną Joninių naktį, jam nedavė ramybės skardžiabalsiai lyguotojai (RZ 110) ir Jis apsirengė ir genesiu, slapstydamasis nuo linksmųjų jonvaikių, nusigavo į Juodąjį šilą (RZ 110). Šiuose pavyzdžiuose matyti vertėjos bandymas transkribuoti latviškosios realijos pavadinimą (līgotāji – lyguotojai) arba versti sudedamąsias dūrinio dalis (jāņabērni – jonvaikiai). Ir vienu, ir kitu atveju pasirinkimas abejotinas. Šventės dalyvių pavadinimas lyguotojai lietuvių skaitytojui svetimas, todėl be jokio vertėjos paaiškinimo nerekomenduotina jo vartoti. Vertinys jonvaikiai taip pat nelabai tinkamas, nes dėmuo vaikai nuteikia, kad čia kalbama apie vaikus, o taip nėra. Turbūt tikslingiau būtų buvę rinktis neutralesnius atitikmenis, pavyzdžiui, šventės dalyviai, švenčiantieji Jonines arba jonininkai (plg. LLKŽ 306).

Žinoma, tokie pasiūlymai gali netikti poetiniam tekstui – tokį verčiant kiek­vienu atveju išeities reikėtų ieškoti individualiai.

 

Joninės latvių poetinių tekstų lietuviškuose vertimuose

 

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į poetinių tekstų, šiuo atveju liaudies dainų vertimus, nes eiliuotame tekste atskleisti tautinę specifiką yra sunki užduotis. Aprašomąjį principą arba papildomus komentarus, kurie galėtų būti pasitelkiami prozos tekstuose, poetiniuose tekstuose pritaikyti sunku.

Krišjano Barono surinktų latvių liaudies dainų (LD), tarp jų ir Joninių, į lietuvių kalbą yra vertęs poetas Sigitas Geda (SG), kalbininkas Alvydas Butkus (AB) (plačiau žr. Kvašytė 2004b). Lietuviškuose Joninių dainų vertimuose išlaikoma sulietuvinta šventės pavadinimo forma, t. y. be latviškų diakritinių ženklų ir su lietuviška galūne – Janiai (la. Jāņi), beveik nevartojamas lietuviškas atitikmuo Joninės. Akivaizdu, kad taip siekiama išlaikyti latvių kultūrinę specifiką. Galima įžvelgti ir formalią priežastį: dėl skiemenų skaičiaus pasirinkta trumpesnė dviskiemenė forma leidžia išsaugoti vertimo panašumą į originalą. Gedos vertimuose nuosekliai vartojama forma Janiai, o Butkus pramaišiui renkasi ir sulietuvintą latvišką asmenvardį, ir jo lietuvišką atitikmenį Jonas, su kuriuo sudaro junginius:

Ai, jūs puiši, ai, jūs meitas,                                      Ai jūs bernai, ai jūs mergos,
            Jāņu nakti neguļat;                                                  Janių naktį nemiegokit,
             Kas gulēja Jāņu nakti,                                           Kas miegojo Janio naktį,
            Visu gadu snauduļoja (LD 33179)                           Visus metus snūduriavo (SG 112)

 

Nariams

Naujienlaiškis