Nijolė Regina Chijenienė

Vertėjos mintys apie knygą

Joseph  O'Connor. Atpirkimo krioklys. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Mintis, 2009.

 Publikuota: Literatūra ir menas 2010-03-12
 

 

Airių rašytojo Josepho O’Connoro knygą „Atpirkimo krioklys“ pasirinkau versti dėl atšiauraus, kinematografiško grožio, neabejodama, kad ji gali praturtinti skaitytoją. Regis, kuo dar galima ką nors praturtinti, kai viskas jau aprašyta, o dirbtinis intrigos pynimas ir struktūros įmantrybės dažniausiai palieka apstulbusį skaitytoją tuščiomis. Juolab, kad ir šiame romane taip sudėtingai pinama ir rezgama, taip meistriškai mistifikuojama ir slapukaujama. Tikrais Amerikos pilietinio karo laikų įvykiais paremtoje istorijoje dalyvauja išgalvoti, tegu ir turintys prototipus, personažai, o autentiškos nuotraukos siejamos su literatūrinės išmonės pagimdytais veikėjais. Ir vis dėlto jau iš pirmųjų puslapių pajunti, kad laikai rankose rimtą ir talentingai parašytą kūrinį, o ne pagal naujausią madą sukurptą bestselerį. Nežinau, kodėl būtent istorinio-nuotykinio žanro knygomis šis rašytojas išgarsėjo visame pasaulyje. Tikra ir puiki literatūra man buvo ir jo ankstesnis, atsitiktinai į rankas pakliuvęs romanas „Pardavėjas“ („Charibdė“, 2000). Pamenu, jis pribloškė nesuvokiama vidine jėga, sugebėjimu išjudinti tai, kas tūno labai giliai, ir dar tuo, ką kritikai taikliai įvardijo kaip artėjimą prie meilės ir neapykantos paslapties atskleidimo. Perskaičiusi knygą, apsidžiaugiau, kad vis dar esama tokio lygio rašytojų. Kaip tik todėl, „Minties“ leidyklai pasiūlius, nedvejodama nusprendžiau versti pirmąją autoriaus sumanytos trilogijos dalį „Jūros žvaigždė“ (gaila, Lietuvoje nesulaukusią platesnio atgarsio), o vėliau ir „Atpirkimo krioklį“. Pirmosios dalies ėmiausi, galima sakyti, aklai, įsitikinusi, kad tokią literatūrą tikrai norėčiau versti. Bet iš tikrųjų pakliuvau į savotiškus spąstus, nes knyga, bent jau iš pirmo žvilgsnio, pasirodė tarsi ne to paties autoriaus kūrinys ir taip įmantriai parašyta, kad ne kartą priekaištavau sau neįvertinusi jėgų. Antrąją – „Atpirkimo krioklį“ tikėjausi įveiksianti lengviau, nes jau turėjau patirties. Pasirodė, kad šioji dar painesnė ir rafinuotesnė: dėl leksikos, stilių įvairovės, neišverčiamų tarmybių ir taip toliau. J. O’Connoras, tarsi užsibrėžęs šia trilogija atiduoti duoklę savo tautai, ilgai rinko jai medžiagą ir dirbo Niujorko viešojoje bibliotekoje kaip rašytojas stipendininkas. Kaip pats yra užsiminęs, jo darbui šių laikų dievaičio interneto nepakako ir netgi istorinei medžiagai suieškoti prireikė konsultantų. Verčiant reikėjo ne mažiau, o gal ir daugiau, visko suprasti, išsiaiškinti, patikrinti ir pertikrinti, o kartais tiesiog sugalvoti. Tas pats internetas, ranka pasiekiamos enciklopedijos bei žinynai, kava ir tinklelis įkvėpimo mūzoms gaudyti dažnai nebepadėdavo. Trukdyti klausimais autorių ne visada drąsu, ypač kai žinai, kad tokių gali atsirasti ne vienas, juk pastarosios J. O’Connoro knygos žaibiškai verčiamos kone į 30 kalbų. Be to, turiu ir liūdnos tokio bendravimo su rašytojais patirties. Taigi kapsčiausi pati. Neretai gelbėjo intuicija. Jau seniai pastebėjau: pirmasis išversto sakinio variantas geriausias, kad ir kiek vėliau taisytum, grįžti prie pirmojo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad egzistuoja vos ne vienintelė teisinga verčiamo sakinio konstrukcija ir vos ne vienintelis teisingai parinktas žodis.

Nukrypimų, regis, būsiu išmokusi iš paties autoriaus, tad laikas būtų trumpam grįžti prie pačios knygos. „Vadavimasis iš angliško konvencionalumo, – rašė Jamesas Joyce’as, – yra mano talento šaltinis.“ Airių romano niekada nesaistė tvarkingo siužeto ir užbaigtų charakterių reikalavimai. Kaip ir šiandieninė vadinamoji pokolonijinė literatūra, ji pasižymėjo eksperimentavimu ir novatoriškumu. Norėdama atsiriboti nuo metropolinės kultūros, airiškoji tradicija daug sėmėsi iš kitų tautų. Beveik prieš šimtmetį Airija buvo vienintelė Jungtinės Karalystės teritorija, turinti savo modernųjį meną. Susižavėjimas žodžių žaismu ir ornamentika puikiai derėjo su modernistiniais nuotykiais. Nuo Laurence’o Sterne’o iki Joyce’o airių rašytojai dažnai eksperimentuodavo su knyga, kaip su materialiu objektu. Naujasis Josepho O’Connoro romanas „Atpirkimo krioklys“ tęsia šią netradiciškumo tradiciją. Epinį romano pasakojimą kritikai lygina su Ch. Dickenso maniera, o jo struktūrą – su aštuonkoju, ištiesusiu čiuptuvus į visas puses. Tekstas knibžda tipografinių ir kitokių efektų: skelbimų, eilėraščių, laiškų, ištraukų iš laikraščių, dienoraščių, baladžių ir jų nuotrupų, teismo dokumentų ir perėjimų iš vieno pasakojimo į kitą.

Romano veiksmas prasideda baigiantis Jungtinių Valstijų pilietiniam karui, tačiau pasakojimui būdingi nuolatiniai nukrypimai. Airių imigrantė Eliza Muni keliauja per karo nualintą Ameriką ieškodama mažamečio brolio, kurį karas įtraukė į savo verpetą. Tačiau šis pasakojimas susipina su kitais pasakojimais, o pačiame viso šio raizgaus voratinklio centre stovi epinė oratoriaus, kareivio ir moterų numylėtinio Džeimso O’Kifo figūra. Šis airių respublikonas, už maištavimą prieš britų valdžią Airijoje ištremtas į Van Dimeno Žemę, pabėga iš ten į Jungtines Valstijas. Niujorke pagarsėja kaip oratorius, veda aristokratę ir kuriam laikui įsikuria prašmatniame Manhatano rajono name. Jis vadovauja airių brigadai Sąjungos kariuomenėje, bet už vyresniojo rango karininko įžeidimą netenka laipsnio. Galiausiai paskiriamas gubernatoriumi į pietinį Redempšen Folso miestelį, esantį vakarinėje Amerikos dalyje. (Autorius sąmoningai perkelia veiksmą į vakarus, praplėsdamas airių istorijos Amerikoje, apsiribojančios Atlanto pakrantės miestais ir Čikaga, supratimą.) Įdomu, kad būdamas airių nacionalistas, O’Kifas susiejamas su kitomis kultūromis ir vaizduojamas kaip pasaulio pilietis, siekiantis, kad Airija būtų laisva ir lygi tarp kitų tautų. Beje, ši romano linija, kaip minėta, ne vienintelė, ir kiekviena iš jų galėtų sudaryti atskirą knygą.

Istorikų duomenimis, 1870 metais 39 procentai Airijoje gimusių žmonių gyveno Amerikoje. Viena šiame romane paliestų temų yra masinio airių dalyvavimo Pilietiniame kare (federalų pusėje kovėsi 150 000 airių imigrantų, konfederatų –­ 80 000) priežastys. Rašytojo manymu, airių lojalumas buvo pagrįstas baime, kad naujoji šalis nepriims jų kaip lygių. Ne visi jie, kaip dažnai tvirtinama rašant apie airių emigraciją į Ameriką, laikėsi katalikybės, gyveno skurdžiuose getuose, ilgėjosi namų, be saiko gėrė ir t. t., būta ir tokių, kurie, norėdami asimiliuotis ir ištirpti Amerikoje, pasikeitė savo istorijas ir pavardes.

Knygoje apstu mišrių santuokų, iš jų gimusių mišrios rasės vaikų, mišrios kalbos. Džeremijas Munis ir jo sesuo kalba Luizianos ir airišku akcentu, o visas tekstas knibžda įvairiausių kalbos stilių, pradedant afroamerikietišku ir baigiant Manhatano aukštuomenės. Taigi autoriui, galima sakyti, pavyko atspindėti Amerikos anglų kalbos formavimosi procesą, be to, ši skirtingų balsų polifonija suteikė tekstui ypatingo autentiškumo.

Verčiant tokią įvairialypę medžiagą, kur tiek spalvingų, archajiškų žodžių, istorinių detalių, pasakojimo stilių ir veikėjų tarmių, tenka palaužyti galvą. Nors tai – modernus autorius, jo kalba turtinga retai vartojamų gėliškos kilmės žodžių ir naujadarų. Kaip rašo knygos recenzentai, per visus 450 puslapių joje nerastum nė vieno bespalvio sakinio, tad versdamas tolydžio susiduri su nauju išbandymu. Nelengva buvo apsispręsti, kaip perteikti įvairias veikėjų kalbos tarmybes ir akcentus. Pasirinktas supaprastintos, prasčiokiškos kalbos ir netaisyklingos rašybos metodas nėra visai adekvatus, bet atspindėdamas žemą veikėjų kilmę ir išsilavinimo stoką, savotiškai juos charakterizuoja.

Knygos ir joje aprašomo Redempšen Folso miestelio pavadinimas anglakalbiams skaitytojams išsyk suponuoja atpirkimo prasmę. Pamaniau, kad būtų neteisinga lietuvių skaitytojo atžvilgiu palikti tokios puikios knygos pavadinimą taip nejaukiai skambantį ir be jokios prasmės, tad, nors miestų pavadinimai ir neverčiami, ryžausi šiai taisyklei nusižengti. Juolab, kad ši pavadinime glūdinti pras­mė užkoduota jau baigiantis pirmajam skyriui, kuriame trečiuoju asmeniu pasakojama apie keliaujančią merginą ir staiga pereinama į pirmąjį reziumuojant, kad tas varganas našlaitės ėjimas yra mano atpirkimas. Šiuos žodžius (nors tai galima suprasti tik užvertus knygą) įterpia vienas knygos personažų, merginos ieškomasis brolis, berniukas būgnininkas Džedas Munis, vėliau tapęs išsilavinusiu žmogumi ir surinkęs medžiagą šiai knygai. Bet galbūt atpirkimą galima būtų suprasti ir plačiau. Juk rašytojui, kaip jis pats yra pabrėžęs, labai svarbu, kad skaitytojas atpažintų savyje jo herojus, pajustų jiems užuojautą, išgyventų jų skausmą ir taip būtų apvalytas, išlaisvintas, vadinasi, ir atpirktas.

Džiaugiuosi, kad vertimas nesukliudė garbiems Metų verstinės knygos rinkimų ekspertams įvertinti knygos grožio, o man šis nelengvas, bet įdomus darbas, ko gero, taip pat buvo savotiškas atpirkimas.

 

 

 

Nariams

Naujienlaiškis