Pasaulinis vertėjų kongresas 2005

2005 m. rugpjūčio 4–7 d. Tamperės mieste, Suomijoje, vyko XVII-asis Pasaulinis vertėjų kongresas. Kongresą organizavo Tarptautinė vertėjų federacija (FIT) drauge su Suomijos vertėjų asociacija.

FIT buvo įkurta 1953 m. ir šiuo metu vienija 115 vertėjų asociacijų, iš viso apie 60 000 vertėjų 60-yje šalių.

Dar 2004 metų vasarą Europos Literatūros vertėjų asociacijų taryba (CEATL), sužinojusi apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrimąsi, perdavė žinią Tarptautinei vertėjų federacijai, ir Lietuvos vertėjų atstovai buvo pakviesti dalyvauti šiame kongrese. Dalyvavimas tarptautinėje veikloje yra vienas LLVS tikslų, taigi į kongresą išsiruošė sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė ir valdybos narė Nijolė Chijenienė.

Tamperė – antras pagal didumą miestas po Helsinkio, pasitiko mus saulėtu šypsniu. O Kongresų rūmai – modernia architektūra ir įspūdingais gabaritais (didžiausi Kongresų rūmai visoje Skandinavijoje).

XVII Pasaulinio vertėjų kongreso (XVI-asis vyko 2002 metais Vankuveryje) šūkis „Už teises!“ atsispindėjo visoje renginio programoje. Apimdamas įvairiausius vertimo barus – nuo vertimo žodžiu ir raštu (teisės, politikos, ekonomikos, medicinos, technikos ir kitose srityse) iki literatūros vertimo – didelį dėmesį kongresas skyrė standartizacijos ir globalizacijos, vertimo priemonių, lokalizacijos, terminologijos ir kalbos technologijos klausimams. Nebuvo užmirštos ir FIT kongresuose nuolat keliamos vertėjo profesijos etikos, prestižo ir perspektyvos problemos bei supažindinta su vertimo mokslo naujovėmis.

Per iškilmingą atidarymą, kurio metu dalyvius (net 655 iš 60-ties šalių!) pasveikino FIT prezidentė Betty Cohen, jau ne vienerius metus dirbanti šioje organizacijoje visuomeniniais pagrindais, bei Suomijos vertėjų asociacijos pirmininkas Ari Penttilä, buvo pabrėžta vertimų, kaip jungties tarp, atrodo, nesuderinamų pasaulių, svarba, taip pat būtinybė profesionaliems vertėjams turėti savo forumą, kuriame jie aptartų rūpimus klausimus, įtvirtintų savo statusą ir paskatintų vertėjus burtis į bendrijas tose šalyse, kurios tokių organizacijų dar neturi. FIT pasaulio kongresai (prieš 50 metų juos iniciavo UNESCO) yra puikus tokio profesinio bendradarbiavimo vaisingumo ir unikalumo įrodymas, nes bendravimas elektroninių komunikacijų būdu niekada neatstos gyvų susitikimų su kolegomis. Atidarymo pabaigai buvo atliktas puikus suomių poezijos muzikinis rečitalis ir visi kibo į darbą.

Iš 5-6 vienu metu skirtingose salėse vykusių seminarų tekdavo rinktis kurį vieną.

FIT literatūros vertėjų komiteto apskrito stalo sesijoje „Literatūros vertėjų tesės“ buvo kalbama apie literatūros vertėjų darbo sąlygas ir teises įvairių šalių kontekste, kurį vis labiau įtakoja pasaulio politinė ir ekonominė konjunktūra, kaip antai karas Irake, kur neegzistuoja net tokia sąvoka kaip vertėjo teisės. Don Bartlett (Didžioji Britanija) savo pranešime pateikė skirtingų Europos šalių honorarų vertėjams analizę ir papasakojo apie savo asmeninio konflikto su leidykla dėl darbo įkainių eigą. Leidyklai jau po sutarties pasirašymo staiga nusprendus, kad sutartas honoraras (£ 75 už 1000 žodžių, - Anglijoje tarifas skaičiuojamas ne ženklais ar lankais, o žodžių kiekiu) yra per didelis, vertėjui padėjo tik jo vertėjų asociacija, parašiusi oficialų laišką leidyklai ir užsistojusi savo kolegą. Paaiškėjo, jog dar esama šalių, kur vertėjai neretai pradeda versti nepasirašę sutarties (pvz. Ispanija, Italija) arba stengiasi versdami vartoti kuo daugiau žodžių, kad daugiau uždirbtų (Kinija).

Visi kalbėtojai pabrėžė pavyzdinės sutarties su leidėjais būtinumą. Kongreso dalyviai iš Vokietijos pasakojo apie savo šalyje vykusią vertėjų ir leidėjų derybų patirtį ir vertėjų protesto akciją, kai priešais parlamentą upe buvo plukdomos knygos su užrašais, per kiek laiko ir už kokį honorarą jos buvo išverstos. Iš auditorijos pasigirdo balsas, raginantis FIT organizuoti pasaulinį vertėjų streiką. Nuskambėjo utopiškai, tačiau norvegai literatūros vertėjai patvirtino, kad prieš dešimtį metų Norvegijoje surengtas streikas jiems padėjo.

Buvo nagrinėjami vertėjo ir rašytojo santykiai, ypač akcentuojant kultūrinių skirtumų atspindėjimą vertime. Keltas klausimas, kaip tie kultūriniai ir literatūriniai skirtumai pasireiškia originalo autoriaus ir vertėjo bendradarbiavime. Ar susikerta autoriaus ir vertėjo interesai tuomet, kai vertėjas perkuria originalą? Kaip tokie dalykai atsiliepia vertėjo prestižui? Austrijos literatūros vertėjų asociacijos pirmininkas Werner Richter apibendrino, kad būna įvairių rašytojų požiūrių į savo vertėjus: vieni mielai padeda, atsako į iškilusius klausimus, kiti į tuos klausimus reaguoja kaip į priekaištą, esą, blogai parašyta, arba priešingai, prisipažįsta negerai parašę, treti taip seniai kūrę tą knygą, kad jau nebeprisimena, ką turėję omeny, dar kitiems net nerūpi, kad jų kūriniai verčiami į kitas kalbas. Kaip puikus rašytojo ir vertėjų bendradarbiavimo pavyzdys buvo paminėtas Günteris Grassas, rengiantis susitikimus su savo vertėjais į įvairias kalbas pasirodžius kiekvienai jo naujai knygai.

Daug diskusijų sukėlė pranešimai klasikos kūrinių vertimo ir pervertimo temomis. Iškeltas klausimas, kaip reikia versti senuosius kūrinius – ar į moderniąją kalbą, ar imituoti senąją. Šiuo metu iš naujo į suomių kalbą verčianti visus Shakespeare‘o kūrinius vertėja Kersti Juva priminė, kad originalai senąja kalba sunkiai paskaitomi net tos šalies skaitytojams, tad jie dažnai būna suprantamesni ir aiškesni vertimo skaitytojams. Be to, klasika neretai kenčianti nuo senų vertimo klaidų ir vien dėl to turi būti verčiama iš naujo. Kalbėtojai dalijosi savo patirtimi, kokiomis priemonėmis versdami klasiką jie kuria senų laikų iliuziją, kaip perteikia originalo humorą, kuo kompensuoja vertimo praradimus ir apskritai, kur esančios vertimo novatoriškumo ribos ir ar nevertėtų jų praplėsti ir t. t. Visi pritarė teiginiui, kad magiškasis vertimo raktas yra sugebėjimas persikūnyti.

Kita svarbi tema - vertimo kokybė ir jos vertinimas. Žymaus norvegų vertėjo Per Qvale nuomone, vertimai dažnai ne tik daug ką praranda, bet gali vertėjo dėka ir įgyti per daug. Pranešėjas kritikavo kartais per didelį vertėjų išradingumą, kūrinio „patobulinimą“, „pataisymą“, „praturtinimą“ ir pan. Kaip pernelyg didelio įsikišimo į tekstą pavyzdį jis pateikė Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ norvegiškąjį vertimą, kuris buvo „praturtintas“ taškais vietoje keiksmažodžių.

Daug konkrečiau per savo seminarus kalbėjo kiti, ne literatūros vertėjai. Tarp įvairių temų buvo aptarti vertimo kokybės kontrolės klausimai vertimo rinkoje. Didėjant leidžiamų knygų srautui, kokybė prastėja, todėl Kinijoje įvesta testų sistema, suteikianti licenziją versti, taip pat nacionalinis standartas, kurį atitinkančios knygos žymimos GB raidėmis. FIT prezidentės Betty Cohen žodžiais, būtina visiems kartu kelti vertimo kokybės ir profesionalumo klausimą per vertėjų asociacijas, per vietinius centrus ir FIT, kaip tarptautinę organizaciją. Daugumoje šalių individualūs vertėjai yra atestuojami, o vertimais užsiimančios kompanijos - ne. Ji taip pat pabrėžė, kad būtina kurti tarptautinį standartą. Harry J. Huang (Kinija) pranešė baigiąs rengti vertimo vertinimo kriterijų, pagal kurį tekstai gali būti išskaidyti į sudedamąsias dalis ir apskaičiuoti pagal matematines formules, kurias dauguma vertėjų ir teoretikų lengvai išmoks taikyti.

Įdomūs ir aktualūs buvo pranešimai tarpkultūrinių ryšių tema, kaip antai O.A.Burukinos iš Rusijos pranešimas apie pastaraisiais metais pakitusius konotacinius žodžių laukus. Rusijos žiniasklaida pakeitė rusiškų žodžių ekvivalentų „partija“, „revoliucija“ ir kt. konotaciją iš neutralios ar pozityvios į negatyvią ar neutraliai-negatyvią. Tas pats atsitiko su tokiais žodžiais ir žodžių junginiais kaip „darbininkas“, „darbininkų klasė“, „daktaras“, „partijos narys“ ir kt., kurių konotaciniai laukai prarado savo pozityvų asociatyvumą ir nustojo Rusijos žmonių sąmonėje sietis su pagarba, populiarumu ir t. t. Ir atvirkščiai, tokių žodžių kaip „subjektas“ konotacija, veikiama anglų kalbos, iš negatyvios perėjo į neutralią. Tokia padėtis sukelia sunkumų vertėjams, ypač literatūros vertėjams, nes naujai įgytos reikšmės ne visada egzistuoja rusiškų žodžių ekvivalentuose kitose kalbose. Deja, tiek šis, tiek daugelis kitų pranešimų, dažniausiai konstatuodavo padėtį, kur kas rečiau pasiūlydami išeičių ir galimų sprendimų.

Sarah Yarkoni (Izraelis) pranešime nagrinėtas sudurtinių būdvardžių santykis originalo ir vertimo kalboje. Sudurtiniai būdvardžiai sunkiai išverčiami, todėl daugelis vertėjų jų atsisako, o ispanų vertėjai netgi laiko juos nestilingais. Lygindama anglų kalbos vertimus į septynias užsienio kalbas prelegentė padarė išvadą, kad dėl šios priežasties anglų kalba vertimuose lieka nuskurdinta. Steinar Lone (Norvegija) pranešimo tema – kultūrinės realijos, kurių pavadinimų prelegentas siūlė neversti tais atvejais, kai verčiamo kūrinio kultūrinė sfera gerai pažįstama vertimo kalbos vartotojams.

Kontraversiškas, bet labai sąmojingas ir žaismingas (su muzikiniais efektais pagyvintomis tezėmis ekrane) buvo kino Chapman Chen pranešimas apie vertimų lokalizacijos strategiją, labai populiarią jo krašte. Prieš porą metų vienoje knygų mugėje aptikęs Azijoje visiškai  nežinomo, bet, jo žodžiais, savo reikšme suomių literatūroje Šekspyrui prilygstančio XIX a. suomių klasiko Aleksis Kivi knygą, prelegentas išmoko suomių kalbą ir išvertė šio autoriaus dramą į du kinų kalbos dialektus. Sunku įsivaizduoti, kaip skamba tekstas, kuriame asmenvardžiai, vietovardžiai keičiami kurioziškais su vietos realijomis susijusiais ir originalų skambesį imituojančiais pavadinimais, o idiomos keičiamos vietiniais atitikmenimis, kaip antai „sokea ei sokeata johdata“ (≈ aklas aklo vesti negali) į kinų kalbą verčiama kaip „molinė Bodhisatvos statula brisdama per upę negali net savimi pasirūpinti“. Be to, suomių dramos herojai kiniškame vertime naudoja rytų kovos menus. Šis pranešimas puikiai iliustravo, kaip sunku versti labai tolimų kultūrų literatūrą. Dar sunkiau, jeigu tai drama, nes scenoje neįmanomos išnašos ir aiškinamieji intarpai. Visiems klausytojams liko atviras klausimas dėl kultūrinių realijų ir apskritai literatūros kūrinių adaptavimo ribų vertime.

Kalbėta ir apie vienų kalbų ir vertimų įtaką kitoms kalboms (arabų, Afrikos kalboms). Įdomus teorine ir pažintine prasme buvo vieno iš pagrindinių pranešėjų Pietų Afrikos Respublikos lingvisto ir pedagogo daktaro Neville Alexander pranešimas apie padėtį Afrikos žemyne, kur yra 11 valstybinių kalbų, bet nei viena iš jų nėra nacionalinė. Pabrėždamas lingvistinio determinizmo svarbą, kalbėtojas kreipėsi į FIT, ragindamas prisidėti prie Afrikos gimtųjų kalbų intelektualizavimo ir įtraukimo į švietimo sistemą programų. Šia prasme vertimo, kaip vieno iš būdų kalbai išsaugoti ir stiprinti, vaidmuo itin svarbus. Pasak prelegento, vertimas sudarytas iš archetipinių formų, šiais laikais įvardijamų kaip tarpkultūriniai ryšiai. Tai grafiškai išreikštas žodinis procesas, kuris nuo neatmenamų laikų padėjo tautoms įtakoti ir tuo pačiu ugdyti vienai kitą. Dėl savo ypatumų vertimai turi galią atstatyti ryšį tarp tradicijos ir modernybės.

Maloniai nustebome kongrese susitikę su Kanadoje gyvenančio vertėjo Valdo Petrausko dukterimi Edita Page, kuri, lydima savo vyro, atvyko skaityti pranešimo apie poezijos vertimą. Išklausėme labai gražią esė, praskaidrinusį perdėm darbinę nuotaiką ir įpūtusią šviežio, kvapnaus oro gūsį į kondicionuotą auditorijos erdvę. Pasiremdama savo pačios, kaip poetės, kuriančios anglų kalba, patirtimi, Edita mėgino atsakyti į klausimus, su kuriais nuolat susiduria poezijos vertėjai. Ar poezijos vertimams iš tiesų galioja taisyklė, kad verčiama turi būti tiktai į gimtąją kalbą, kai daugybė poetų įrodė, kad jie gali sėkmingai kurti kitomis kalbomis? Ar vertimas išties bus mažiau vykęs, jeigu poeziją vers ne poetas? Kiti to paties seminaro pranešėjai nagrinėjo vertimo intertekstualumo, kultūrinio pliuralizmo ir kt. meninio vertimo aspektus, pasiremdami konkrečių autorių tekstais.

Aktuali tema - literatūros vertėjų ugdymas. Kongreso metu buvo pateikta įdomi CEATL ir FIT apklausos medžiaga apie padėtį Europos universitetuose: kur galima studijuoti vertimą ir gauti mokslinį laipsnį, ar įmanoma iš šio darbo pragyventi. Iš gautų atsakymų paaiškėjo, kad daugumos šalių universitetuose literatūros vertimas sudaro tik nedidelę dalį bendroje vertimo, gretinamosios literatūros arba gretinamosios kalbotyros studijų programose, tačiau kai kuriose šalyse jau galima įgyti literatūros vertėjo specialybę (Didžioji Britanija, Prancūzija, Airija, Vokietija). O, pavyzdžiui, Niujorko universitetas siūlo meninio vertimo kursus internetu.

Suomijos vertėjų asociacijos atstovai dalijosi patirtimi, sukaupta organizuojant meistriškumo kursus pradedantiesiems literatūros vertėjams. Kursų metu vertėjai supažindinami su skirtingais vertimo metodais bei skirtingų žanrų tekstais, taip pat gauna žinių apie vertėjų stipendijas, sutarčių sudarymą, honorarus, mokesčius ir kt. Šiuos kursus finansiškai rėmė didžiosios Suomijos leidyklos ir Švietimo ministerija. Pasitarimą užbaigė literatūrinį vertimą dėstanti vertėja suomė, pareiškusi, kad būsimą gerą literatūros vertėją ji atpažįstanti tiesiog iš akių.

Apskrito stalo pasitarime, organizuotame FILI - Suomijos literatūros informacijos centro - buvo kalbama apie įvairius projektus ugdant literatūros vertėjus iš suomių, švedų ir samių kalbų į kitas kalbas. Tai ir valstybinės stipendijos tarptautinėms 6 mėnesių programoms, 4-5 seminarai per metus, kasmetinė 10000 eurų premija geriausiam vertėjui, virtualios literatūros visuomenės programa, skatinanti naudotis interneto informacija ir kt. Kasmet užsienyje išleidžiama 140-150 suomių autorių knygų, 200 atstovų dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. FILI atstovų nuomone, visos „mažų kalbų“ šalys turi investuoti nemažai pastangų ugdydamos savo literatūros vertėjus į kitas kalbas, populiarindamos savo kalbą ir literatūrą, remdamos vertėjus ir vertimus.

Taip pat buvo skaityti pranešimai apie literatūros vaikams ir jaunimui, miuziklų vertimą, šnekamosios kalbos vertimą, visų laikų Biblijos vertimų „madas“ ir t. t.

Be galo įdomu buvo sužinoti, kuo gyvena kitų šalių profesijos broliai ir seserys, ką ir kokiais būdais yra pasiekusios jų organizacijos, ko galėtume ir mes pasimokyti. Nedažnai tenka atsidurti tokiame kunkuliuojančiame pasaulio vertėjų – jau tikrai nepridursi cecho! – katile.

Ketvirtąją kongreso dieną, per uždarymą buvo įteiktos net 7 FIT premijos: Aurora Borealis premija už iškilius grožinės literatūros vertimus (gavo Gregory Rabassa, JAV); Aurora Borealis premija už humanitarinės literatūros vertimus (gavo Knut Johansen, Norvegija); Astridos Lindgren premija už iškilius vaikų ir jaunimo literatūros vertimus, nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą (gavo Wolf Harranth, Austrija); Karelo Čapeko medalis už „mažųjų“ kalbų ir literatūrų populiarinimą (gavo dr. Christa Rothmeier, Austrija); premija už geriausią periodinį leidinį, skirtą vertėjams ir vertimui (laimėjo Didžiosios Britanijos vertimo instituto ITI bulletin); premija už geriausią vertėjų organizacijos interneto svetainę (laimėjo www.iti.org.uk); Pierre-François Caillé (FIT įkūrėjo) medalis už viso gyvenimo nuopelnus vertėjo profesijai tarptautiniu mastu. Pastarosios premijos laureatė dr. Etilvia María Arjona-Tseng (Panamos vertėjų asociacija) padėkos kalboje sakė: „Grįžtu namo kur kas optimistiškiau žvelgdama į savo profesiją. Džiaugiuosi dėl jaunimo, ne tokio siauražiūrio, kaip anksčiau, ir trokštančio mokytis. Kovokite dėl savo teisių. Kaip sakoma, padėkite sau, kad Dievas galėtų jums padėti. Dabar jau niekas nebemano, kad vertėjas nemoka kalbėti ir apsiginti“.

Galiausiai šiųmetinio kongreso „šeimininkas“, Suomijos vertėjų asociacijos pirmininkas perdavė didžiulę FIT vėliavą Kinijos vertėjų asociacijai, kuri 2008 m. XVIII-ąjį FIT kongresą surengs Šanchajuje.

Beliko padėkoti Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje, pagal Sleipnir programą parėmusiam J.Mikutytės kelionę į Tamperę, Kultūros ministerijai, suteikusiai N.Chijenienei edukacinę stipendiją, ir LR kultūros ir sporto rėmimo fondui už finansinę paramą LLVS tarptautinei veiklai.

Nijolė Chijenienė, Jurgita Mikutytė

 

Publikuota: Literatūra ir menas 2005-09-02 Nr. 3060

Nariams

Naujienlaiškis