Norvegų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS 

Šiųmečiam vertimo konkursui parinkta ištrauka iš jaunesniosios kartos norvegų rašytojo Johano Harstado novelės Pleksi („Organinis stiklas“), kurios veiksmas vyksta lėktuvo salone. Siužetas gan drastiškas – pagrindinis herojus išties išdaužia lėktuvo langą, tikėdamasis taip pražudyti ir save, ir visus lėktuvu skrendančius žmones, galbūt iš nuobodulio, galbūt dėl kitų jam vienam žinomų priežasčių. Tačiau šioje ištraukoje tik kuriama būsimų įvykių nuojauta.

Trys vertėjai iš šešių teisingai iššifravo novelės pavadinimą. Pleksi yra pleksiglass santrumpa, tai medžiaga, iš kurios, be kita ko, gaminami lėktuvų iliuminatoriai, t. y. organinis stiklas.

Tam, kad galėtume sėkmingai išversti grožinį tekstą, visų pirma svarbu įsiskaityti į originalo tekstą ir suprasti jį iki mažiausių smulkmenų ir prasmės bei stiliaus niuansų. Kitas etapas – tą patį perpasakoti verčiamąja kalba, tik per daug neprisirišant prie originalo ir pasitelkiant savo gimtosios kalbos priemones. Neįveikus supratimo etapo, antrasis tampa ne itin prasmingas, nes „pasiklydę vertime“ perteikiame visai ne tai, ką norėjo pasakyti rašytojas.   

Mano vertinimu, originalo tekstą geriausiai suprato ir perteikė NO6 vertimo autorė (-ius). Džiugina tai, kad šiame vertime nėra pradedančiajam vertėjui neretai būdingo pažodiškumo. Matyti, kad nemažai padirbėta su stiliumi, sakinių struktūra ir logika. Galbūt tik poroje vietų būtų galima patobulinti minčių jungimą. Padalyvius „gimstant“ („būtume išsiurbti galva pirmyn, tarsi gimstant“) ir „norint“ („lyg norint kažką pasakyti“), pagal sakinių logiką, vertėtų keisti į pusdalyvius ar į kitą formą. Būtų galima paieškoti ir geresnio šių sakinių jungimo: „Žmogus kosteli. Trumpas, sausas kostelėjimas...“ ir „...lyg norint kažką pasakyti. Kad jis mano, jog elgiuosi kvailai“. Taip pat būtų galima tiksliau išversti sakinio dalį „som for å stadfeste noe om situasjonen“ – ne bet ką pasakyti, bet apie esamą situaciją.  

NO5 vertimo autorė (-ius) taip pat pademonstravo gan gerą norvegiško teksto supratimą, tačiau abejočiau dėl kai kurių pasirinktų sprendimų, kuriuos galėjo lemti iki galo nusuprasta sintaksė. Tarkim, neaišku, kodėl vertėja(s) sakinio konstrukciją su modaliniu veiksmažodžiu „vil“ nusprendė versti esamuoju laiku: „bet kokia skylė salone yra...“, „slėgis nukrenta, sąlygos tampa...“, „mus išsiurbia“. Taigi vien dėl sintaksės didžioji vertimo dalis tampa neadekvati ir iškrenta iš konteksto. Abejočiau ir dėl išnašų reikalingumo: kažin ar keli pavieniai angliški žodžiai šiuolaikiniam skaitytojui sudarytų sunkumų.

NO3 vertimas labai nukentėjo dėl klaidingai suprasto kūrinio pavadinimo (tas pats žodis pasikartoja ir ištraukoje), nors bendras supratimas palyginti geras. Taip pat šiai (šiam) vertėjai (-ui) reikėtų dar pasikartoti lietuvių kalbos skyrybos taisykles ir verčiant vengti pažodiškumo, nepatingėti paieškoti tikslesnių ir lietuvių kalbai būdingesnių žodžių junginių.

Manau, NO2 vertimo autorė (-ius) vykusiai pasirinko būsimąjį laiką: „reikės“, „jeigu kabinoje atsiras“ ir t. t. Supratimas palyginti geras, tačiau yra pora vertimo klaidų ar netikslumų: „kabinoje“, „dalykus, apie kuriuos turėčiau galvoti“. Taip pat būtų galima atkreipti dėmesį į sakinių jungimą, vietomis norėtųsi sklandesnės lietuvių kalbos.

Susidaro įspūdis, kad NO4 vertimo autorė (-ius) vertė, nelabai suprasdama(s), kas yra tas „pleksi“ pavadinime ir tekste. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į minčių jungimą ir paieškoti lietuviškų raiškos priemonių, vengiant pažodiškumo („taip galvoju aš, o aš sėdžiu...“, „kol jos to nepadaro...“, „nepaliekančiu vietos fantazijoms“). Bet to, vertėja(s) šioje trumpoje ištraukoje padarė trejetą didelių supratimo klaidų, iškraipančių prasmę: „kas mane įmestų į tą rasą“, „garantuotai“, „nutrinu jas alkūne“ (!).

NO1 vertime apstu supratimo klaidų: „kabinos langas“, „kurie galėjo man nutikti“, „tai išdžiūsta“, „nuolankiu žvilgsniu“, „prieš tai jis vėl“, „užsiregistruoti“ ir kt. Šiai (šiam) konkurso dalyvei (-iui) patarčiau įgyti daugiau norvegų kalbos žinių ir išmokti naudotis žodynais bei kitomis pagalbinėmis priemonėmis, be kurių neapsieina joks vertėjas.    

Jei kiltų klausimų, mielai į juos atsakysiu komentarų skiltyje.

Sveikinu geriausio vertimo autorę (-ių) – NO6!

 

Eglė Išganaitytė-Paulauskienė

_________________________________________________

ORIGINALAS

Johan Harstad
Pleksi
(Oslas, 2002)

Jeg er på vei til Tokyo. Jeg har ingenting der å gjøre. Det er ingen som venter på meg. Heller ikke i Tokyo er det noen som venter. Men jeg har dratt. Jeg er på vei. Jeg vet ikke hvorfor.
Vinduet i flykabinen er lite, ovalt, men ikke rundt, nærmere noe firkantet, dobbelt glass, pleksi, og det vil kreve en viss anstrengelse for å klare å ødelegge det. Vi befinner oss i 33 000 fots høyde, og et eventuelt hull i kabinen vil være intet mindre enn katastrofalt. Trykket vil falle, forholdene vil bli ulevelige. Vi vil bli sugd ut, hodet først, som en fødsel. Slik tenker jeg, og jeg sitter med nesen helt inntil glasset. Hver gang jeg puster ut, danner det seg to små dråpeformede kondensmerker som forsvinner etter noen få sekunder. Før de gjør det, kan jeg bruke fingeren til å skrive ting som måtte falle meg inn, i dugget. Jeg skriver: I AM. Tørker det bort, puster inn, så ut på ny, og dugget dukker opp på det samme stedet. Jeg skriver: BORED, BEYOND, BELIEF. Personen ved siden av meg gir meg et raskt, nedlatende blikk som ikke overlater noe til fantasien, før han igjen blar om i flymagasinet han har hentet ut fra lommen på setet foran seg, og som han allerede har lest gjennom to ganger, så vidt jeg har kunnet registrere. Han hoster. En kort, tørr hoste, vanehoste, helt unødvendig, som for å stadfeste noe om situasjonen. At han mener jeg oppfører meg idiotisk. Jeg tørker bort de tre ordene med fingrene. Langfingeren og pekefingeren etterlater seg to fettstriper, sikkert fra middagen vi nylig har fått servert, og jeg bruker håndbaken til å fjerne dem.

_____________________________________________

VERTIMAI

NO1
Johan Harstad.
Pleksi (Oslas, 2002)

Esu kelyje į Tokijų. Neturiu ten ką veikti. Niekas manęs nelaukia. Net ir Tokijuje niekas nelaukia. Tačiau išvažiavau. Aš kelyje. Nežinau kodėl. Lėktuvo kabinos langas - mažytis, ovalus, tačiau ne apvalus, panašiau į kvadratinį, dvigubas organinis stiklas ir tai pareikalautų truputį pastangų jo suniokojimui. Esame 33 tūkstančių pėdų aukštyje ir galima skylė kabinoje būtų ne mažesnė nei katastrofiška. Slėgis nukristų, sąlygos būtų netinkamos gyvenimui. Mes būtume išstumti, galva pirmiausia, taip, kaip gimstant. Štai taip aš mąstau ir sėdžiu nosimi tiesiai į stiklą. Kiekvieną kartą man iškvepiant susidaro dvi mažytės lašo formos iškvėpto oro garų žymės, kurios po kelių sekundžių pradingsta. Prieš joms pranykstant galiu pirštu parašyti dalykus, kurie galėjo man nutikti, rasoje ... Aš rašau: I AM. Tai išdžiūsta, įkvepiu, tuomet vėl iškvepiu ir rasa atsiranda vėl toje pačioje vietoje. Aš rašau: BORED, BEYOND, BELIEF. Šalia manęs esantis žmogus žvilgteli greitu ir nuolankiu žvilgsniu, kuris nepalieka nieko vaizduotei, prieš tai jis vėl atverčia puslapį žurnalo, kurį išsitraukė iš priešais save esančios sėdynės ir kurį jis perskaitė porą kartų, kai tuo tarpu aš galėjau užsiregistruoti. Jis koso. Trumpas, sausas, įprastas kosulys, visiškai nebūtinas tam, kad patvirtintų kažką apie situaciją. Jis mano, jog elgiuosi idiotiškai. Aš pirštais nuvalau tuos tris žodžius. Didysis bei rodomasis pirštai palieka dvi riebalų juostas, tikriausiai nuo pietų, kuriuos tik ką patiekė, ir plaštakos viršumi jas panaikinu.


NO2
Johan Harstad
Organinis stiklas
(Oslas, 2002)

Aš pakeliui į Tokiją. Man nėra ten kas veikti. Niekas manęs nelaukia. O Tokijuje taip pat nėra nieko, kas lauktų. Bet aš iškeliavau. Aš pakeliui. Nežinau, kodėl.
Langas lėktuvo kabinoje mažas, ovalus, bet ne apskritas, jau greičiau keturkampis, dvigubu stiklu, organiniu, ir reikės gerokai pasistengti, kol pavyks jį sudaužyti. Esame 33 000 pėdų aukštyje ir jeigu kabinoje atsiras skylė, visai neperdedant kils katastrofa. Nukris slėgis, sąlygos taps nebetinkamos gyvybei. Būsime išsiurbti, galvomis į priekį, kaip gimstant. Šitaip mąstau, ir sėdžiu nosį visiškai įkniaubęs į stiklą. Kaskart, kai iškvepiu, susidaro du maži lašo formos susikondensavusių garų lopai, pranykstantys po keleto sekundžių. Prieš jiems pranykstant galiu pirštu rasoje užrašyti dalykus, apie kuriuos turėčiau galvoti. Rašau: I AM. Nušluostau užrašą, įkvepiu, vėl iškvepiu, ir rasa pasirodo toje pačioje vietoje. Rašau: BORED, BEYOND, BELIEF. Šalia sėdintis žmogus dėbteli į mane greitu, išdidžiu žvilgsniu, nepaliekančiu nieko vaizduotei, ir toliau varto skrydžių kompanijos žurnalą, kurį rado sėdynės kišenėje priešais save, ir kurį jau perskaitė du kartus, kiek man pavyko užfiksuoti. Jis sukosti. Trumpu, sausu kostelėjimu, iš įpročio, visiškai be reikalo, tarsi norėdamas įtvirtinti kažkokį teiginį apie situaciją. Kad jis mano, jog aš elgiuosi idiotiškai. Pirštais nuvalau tuos tris žodžius. Smilius ir didysis pirštas palieka dvi riebalų žymes, aiškiai nuo ką tik patiektų pietų, aš nuvalau jas plaštakos išorine puse.


NO3
Johanas Harstadas
Akrilo sluoksnis
(Oslas, 2002)


Esu pakeliui i Tokiją. Ten neturiu ką veikti. Niekas manęs nelaukia. Nelaukia niekas ir Tokijuje. Bet išvykau. Esu pakeliui. Nežinau, kodėl.
Langas lėktuvo salone mažytis, ovalus, bet ne apvalus, panašesnis į keturkampį, su dvigubu stiklu, akrilo sluoksniu, tad prireiktų tam tikrų pastangų, kad pavyktų jį išdaužti. Esame 33 000 pėdų aukštyje, ir bet kokia skylutė salone sukeltų mažų mažiausiai katastrofą. Kristų slėgis, sąlygos taptų nepalankios gyvybei. Būtume išsiurbti, galva į priekį, kaip per gimdymą. Taip mąstau, sėdėdamas ir laikydamas nosį prie pat stiklo. Kaskart kai iškvepiu, susidaro dvi mažytės lašo formos kondensato žymės, kurios po kelių sekundžių išnyksta. Kol jos tai padaro, spėju kondensate pirštu užrašyti dalykus, kurie šauna į galvą. Rašau: I AM. Nuvalau, įkvepiu, vėl iškvepiu, ir kondensatas vėl susidaro toje pačioje vietoje. Rašau: BORED, BEYOND, BELIEF. Žmogus sėdintis šalia mesteli greitą globėjišką žvilgsnį, nepaliekantį vietos fantazijai, ir vėl ima versti avialinijų žurnalą, kurį išsitraukė iš kišenės sėdynėje priešais, ir kurį, kiek spėjau pastebėti, jau buvo perskaitęs du kartus. Jis kosteli. Trumpai, sausai, iš įpročio, visiškai be reikalo, lyg norėtų pareikšti kažką apie situaciją. Kad jis mano, jog elgiuosi idiotiškai. Nuvalau tuos tris žodžius pirštais. Smilius ir didysis pirštas palieka dvi riebias juostas, tikriausiai nuo pietų, kuriuos neseniai mums patiekė, ir aš jas nubraukiu plaštakos viršumi.


NO4
Johan Harstad
Pleksi
(Oslas, 2002)

Esu pakeliui į Tokiją. Man ten nėra ką veikti. Niekas nelaukia manęs. Ir Tokijyje nėra nieko, kas lauktų. Bet aš išvažiavau. Esu pakeliui. Nežinau, kodėl. Langiūkštis lėktuvo salone mažytis, ovalo formos, bet ne apvalus – greičiau kažkoks keturkampis, dvigubo stiklo, „pleksi“ – reikėtų gerokai pasistengti, kad jį pavyktų sudaužyti. Esam 33 000 pėdų aukštyje, tad bet koks plyšelis lemtų nei mažiau, nei daugiau – katastrofą. Slėgis kristų, išgyventi tokiomis sąlygomis taptų neįmanoma. Mes būtume išsiurbti, galva pirmyn, kaip gimdami. Taip galvoju aš, o aš sėdžiu nosį įbedęs tiesiai į stiklą. Kiekvieną kartą man iškvepiant susidaro dvi mažos lašo formos kondensato žymės, kurios po kelių sekundžių dingsta. Kol jos to nepadaro, galiu vedžiodamas pirštu rašinėti tai, kas mane įmestų į tą rasą. Rašau: I AM. Nutrinu visa tai, įkvepiu ir dar kartą iškvepiu – ta pati vieta vėl aprasoja. Rašau: BORED, BEYOND, BELIEF. Šalia manęs sėdinti žmogysta nužvelgia mane trumpu, arogantišku žvilgsniu, nepaliekančiu vietos fantazijoms, po to vėl panyra į lėktuvo reklaminį žurnalą, kurį išsitraukė iš priešais jį esančios sėdynės kišenės ir kurį, kiek pastebėjau, jau bent porą kartų perskaitė. Jis kostelėja. Trumpas, sausas kosulys, kai kosėjama iš įpročio, visiškai be reikalo, lyg norint kažką pareikšti apie šią situaciją. Tai, kad jis mano, jog aš elgiuosi idiotiškai. Pirštais nuvalau tuos tris žodžius. Didysis pirštas ir smilius palieka dvi riebalų juostas, garantuotai nuo neseniai mums patiektos vakarienės, tad nutrinu jas alkūne.


NO5
Johan Harstad
Organinis stiklas
(Oslas, 2002)

Aš pakeliui į Tokiją. Neturiu ten ko veikti. Manęs niekas nelaukia. Net ir Tokijuje nėra nieko, kas lauktų. Bet išvykau. Esu pakeliui. Nežinau, kodėl. Langas lėktuvo salone mažytis, ovalus, o ne apskritas, veikiau panašus į keturkampį, iš dvigubo organinio stiklo, jį sudaužyti reikia daug jėgų. Esame 33 000 pėdų aukštyje ir bet kokia skylė salone yra mažų mažiausiai pragaištinga. Slėgis nukrenta, sąlygos tampa nepakeliamos. Mus išsiurbia, galva į priekį, kaip per gimdymą. Šitaip mąstau sėdėdamas įrėmęs nosį į stiklą. Kaskart iškvepiant susikondensuoja dvi lašelių formos žymės, kurios pradingsta per kelias sekundes. Kol jos išnyksta, pirštu galiu rašyti bet ką, kas šautų į galvą, rasoje. Rašau: I AM*. Ištrinu, įkvepiu, tada vėl iškvepiu ir aprasoja ta pati vieta. Rašau: BORED, BEYOND, BELIEF.** Žmogus šalimais prieš vėl imdamas vartyti lėktuvo žurnalą, kurį išsitraukė iš kišenės, esančios ant priekinės sėdynės, ir, kiek pastebėjau, jau buvo perskaitęs du kartus, staigiu ir globėjišku žvilgsniu pažvelgia į mane, nepalikdamas vietos fantazijai. Jis kosti. Trumpas, sausas kosulys, kosulys iš įpročio, visiškai nereikalingas, tarsi patvirtinantis kažką apie situaciją. Kad jis mano, jog elgiuosi idiotiškai. Pirštais nuvalau tuos tris žodžius. Didysis pirštas ir smilius palieka riebalų juostas, tikriausiai nuo pietų, kuriuos mums ką tik patiekė, nuvalau jas apvertęs delną.

* Angl. I am – esu. Vert. pastaba.
** Angl. BORED, BEYOND, BELIEF – NUOBODU, VIRŠ, TIKĖJIMAS. Vert. pastaba.


NO6
Johan Harstad
Organinis stiklas
(Oslas, 2002)

Esu pakeliui į Tokiją. Neturiu ką ten veikti. Niekas manęs nelaukia. Ir Tokijuje niekas nelaukia. Vis tiek išvykau. Esu kelyje. Nežinau, kodėl. Lėktuvo langas mažas, ovalus, bet ne apskritas, greičiau šiek tiek keturkampis, dvigubu organiniu stiklu, kuriam įskelti reikėtų nemažos jėgos. Esame 33000 pėdų aukštyje, todėl bet koks įtrūkimas būtų katastrofiškas. Slėgis nukristų, sąlygos taptų mirtinos. Būtume išsiurbti, galva pirmyn, tarsi gimstant. Taip mąstau sėdėdamas, beveik prispaudęs nosį prie stiklo. Sulig kiekvienu iškvėpimu susiformuoja dvi mažos lašo formos kondensato dėmės, pranykstančios už kelių sekundžių. Prieš joms išnykstant pirštu galiu užrašyti, kas šovę į galvą. Rašau: I AM. Nuvalau, įkvepiu ir vėl iškvepiu, garo dėmės atsiranda toje pačioje vietoje. Rašau: BORED, BEYOND, BELIEF. Greta sėdintis žmogus meta į mane menkinantį, viską pasakantį žvilgsnį, tada vėl pradeda vartyti avialinijų žurnalą, pasiimtą iš priešais esančios sėdynės kišenės, ir kurį jau, kaip pastebėjau, du kartus perskaitė. Žmogus kosteli. Trumpas, sausas kostelėjimas, tarsi iš įpratimo, visiškai nereikalingas, lyg norint kažką pasakyti. Kad jis mano, jog elgiuosi kvailai. Pirštais nuvalau tuos tris žodžius. Nuo neseniai patiektų pietų didysis pirštas ir smilius palieka dvi riebalų dryžes, kurias aš atbula ranka nutrinu.

 



 

Nariams

Naujienlaiškis