Kęstutis Šidiškis
 
VERTĖJO KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA
 
Kalambūrpokštis
 
 
Gimiau tais metais, kai vėlyvos šalnos niekais pavertė braškių derlių. Dar nenuverstas stovėjo Stalino paminklas Vilniaus geležinkelio stoty. Verta čia pagyventi, pamaniau, versdamasis ant kito šono kūdikio lovelėje.
Kai paūgėjau, prisiverčiau lankyti mokyklą. Ten dažniausiai pro klasės langą žiūrėdavau, kaip iš mokyklos katilinės kamino verčiasi garo kamuoliai. Tėvai sunkiai vertėsi, todėl vaikščiojau su senais, išsiklaipiusiais batais, iš kurių kiti vaikai juokėsi. Juokitės, juokitės, kartodavau mintyse. Vieną gražią dieną jus už tai užvers. Atsiras vertelkų ir ant jūsų galvų.
Mokyklą baigiau tais metais, kai vėtra be gailesčio vertė medžius. Mėgau skaityti. Ypač verstines knygas. Versdavau lapą po lapo viską pamiršęs, nieko nesuprasdamas, kol pagaliau nusprendžiau būti vertėjas. Tik vienas žingsnis iki verteivos – taip anuomet maniau. Žodžio „vertelga“ tada nežinojau.
Užsienio kalbų pradėjau mokytis tais metais, kai virto ąžuolai. Anglų kalbą jau buvau išmokęs, mat dvi savaites lankiau šios kalbos kursus Vestminsterio abatijos patvory. Istorinė vieta, kaip paaiškino gidas, nes šiukšles čia pradėjo versti dar Gajaus Julijaus Cezario kariuomenės gurguolininkai. Tos mokyklos pavadinimas – „Išsamūs nelietuviškų kalbų įsisavinimo kursai“ – giliai sėdo į mano smegenis, juolab, kad to gylio ne kažin kiek. Tik tos mokyklos dėka perpratau anglosaksų literatūros subtilybes. Laiko turėjau pakankamai, nes ką tie alaus gėrėjai galėjo parašyti? „Tuštybę Kaziuko mugėje“?
Apie tai, kaip pirmą kartą užverčiau sijoną, dorovės sumetimais nepasakosiu. Bet nesigailiu iki šiol.
Tais metais, kai tapo sunku susigaudyti, kas kuo virsta – socdemai libdemais ar atvirkščiai – pradėjau mokytis ir vokiečių kalbos, bet tai truko neilgai, nes staiga paaiškėjo, kad vokiečių kalbos veiksmažodis „versti“ dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių yra übersetzen, o ne wersten. Ko iš jų norėti, galvojau tada, iš tų išverstakailių: beveik du šimtus metų kalaviju ir ugnimi atkakliai bandė atversti pagonius lietuvius į tikrąjį tikėjimą, bet nepavyko (pajuokavau, teatleidžia man LVK), o Žemaičius, atrodo, tebeatvertinėja iki šiol (vėl pajuokavau, teatleidžia man žmona). Todėl vokiečių kalbą nustūmiau į šalį ir išmokau aštuoniolika kitų.
Daug nusipelniau vertimų srityje. Kartą išverčiau vieno užsienio rašytojo knygą. Originalo kalbos neprisimenu, bet kam ji rūpi? Svarbiausia man buvo tautų draugystė ir mano indėlis į Lietuvos kultūrą. Pastangos nenuėjo veltui. Autorius, spaudos konferencijos metu išgirdęs, kad jo knyga išversta į lietuvių kalbą, sušuko: „Obana, o kas tai per kalba?“ Iki šiol tuo didžiuojuosi, nes iš tikrųjų tai ne lietuvių, o mano asmeninė kalba. Daug prakaito išliejau ją tobulindamas. Tiesą sakant, daugiausiai bėdos su ja ir turėjau. Ta prasme, kaip aš skaitau, jog visą laiką gaudavosi kitaip nei norėjau, nežiūrint į tai, kad, kaip taisyklė, viską prakontroliuodavau, ir tas neužilgo pradėjo mane labai neraminti, nes procesą kaip galėdamas įtakojau su įvairių stilistinių priemonių pagalba, kad išversti, tipo, kuo arčiau originalo, kurio kalbos, daleiskim, neprisimenu, ko pasėkoje, karočė, šnipštas ir išėjo.
Vertimo kritikos srityje irgi esu išvertęs vieną kitą vagą. Nors niekas iš manęs to nesitikėjo, kartkartėmis visus nustebindavau taikliais pastebėjimais. Man svarbiausia – vertimo kokybė ir vertybė, todėl kai po vieno tokio pastebėjimo gavau į snukį, neįsižeidžiau. Pastebėjimas buvo toks: vienas iš mano kolegų, taip pat žinomas vertėjas – tiesa, verčiantis iš rusų kalbos – „Папа Римский”  išvertė „Tėtušis Rimskis“. Laiku jį sugėdinau ir susilaukiau pritarimo iš Italijos. Ne, ne, ponios ir ponai, ne iš Versačės. Taikykit labiau į pietus.  
Tais metais, kai paskiepytos obelys virto kriaušėmis, nusprendžiau stoti į Aukščiausiojo vertimo verslovę. Iš pradžių manęs nenorėjo priimti, mat niekur nebuvau stažavęsis, bet, kaip dainuojama vienoje vertingoje liaudies dainoje, „kur vertėjas pasibels, ten varteliai atsivers...“, todėl galų gale patekau, kur norėjau. Prieš vertybinius popierius nepapūsi...
Toliau pasakoti neverta. Tebūnie man leista pabaigai pacituoti žinomo vertėjo ir humoristo Tado Č. šventus žodžius (dar yra neišvirtusių iš klumpių liudininkų), pasakytus tais metais, kai iki ydingos vertimo praktikos absoliučios diktatūros įsigalėjimo buvo likęs maždaug dešimtmetis: „Nelabai įsivaizduoju šitą pasaulį be savęs“. Kai paprašiau šio teksto vidury minėto vertėjo iš rusų kalbos išversti šią sentenciją į rusų kalbą, jis nedvejodamas atsakė: „Серпом по яйцам“.
 
2007 m. ruduo
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2007-12-14

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis