Prancūzų „šnipė“ - vertėja R.Iešmantaitė
 
Audrius Musteikis, "Lietuvos žinių" žurnalas "Sveikata ir grožis"
2007 m. vasario 20 d.
 
Prancūzė - taip ją dar karo metais praminė Dailės instituto studentės, kurioms darė įspūdį dėstytojos Ramutės Iešmantaitės elegancija, stilius, laikysena. Skrybėlaitė, šifonas, skarutė. Iškart krisdavo į akis - ta moteris ragavusi Prancūzijos.

Ramutė Ramunienė tebestebina. Aštuoniasdešimt devynerių vertėjos atliktų darbų sąrašas per metus pasipildo vidutiniškai trijomis naujomis knygomis. Leidėjams ne tiek nuostabu, kiek džiugu: R.Ramunienė - vertimo meistrė, verčia ji - bus gerai.
 
"Mėgstu, kad man būtų sunku", - iš karto pasako vertėja. Todėl šiuo metu turimą darbelį ji vadina menkniekiu. Nuobodoka, nes lengva. Prieš keletą metų pasitaikė nepaprastas riešutėlis - Barbey d'Aurevilly "Šėtoniškosios", XIX amžiaus autoriaus romanas, chrestomatinis dekadanso literatūros pavyzdys. Sunku tai sunku, užtat kaip malonu buvo jį perkrimsti. Daug papildomai skaityta ir aiškintasi prieš imantis Natos Minor romano "Pono Froido skrybėlė". "Čia tiek aliuzijų į Froido gyvenimą ir teorijas, kad viso to neišmanydamas nieko nepadarytum", - pastebi pašnekovė.
Goscinny ir Sempe knygutės apie Mažąjį Nikola, lietuviškai pasirodžiusios pernai, - tikras smagumėlis: žavingas tekstas, linksmos iliustracijos, gera buvo dirbti. Dukra Jonė Ramunytė prisipažino skaičiusi jas pasimėgaudama. Puiki literatūra Pascalio Quignard'o romanai "Nė vienas pasaulio rytas" ir "Terasa Romoje". Sebastieno Japrisot "Ilgas sužadėtuvių sekmadienis" - sudėtingos kompozicijos veikalas, jam būdinga stilių įvairovė, įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų kalbos specifika. "Neištvėriau be savo mėgstamo XIX amžiaus, - pasigiria vertėja. - Ėmiau ir išverčiau Gustave'o Flaubert'o "Tris apysakas". Kai kurie kritikai jas prilygina tokiems rašytojo šedevrams kaip "Madam Bovari" ir "Salambo".
Tai vis pastarųjų metų derlius. "Čia mano gyvenimas, va tos knygos, - mosteli vertėja į ant stalo sukrautas krūveles. - Aš be to negalėčiau".
 
Genai
 
Darbingumo ir ilgaamžiškumo paslaptis? "Man regis, čia genai", - svarsto pašnekovė. Jos tėvas mirė šimtametis. Studijavęs Varšuvos konservatorijoje, Marijampolėje organizavęs lietuviškus chorus, teatrinę veiklą, gabus įvairiems menams: režisavo, vaidino, piešė. Atsėdėjęs Sibiro kalėjimuose ir grįžęs, įkopęs į devintąją dešimtį, ėmėsi rašyti atsiminimus: ėjo į bibliotekas, rinko papildomą medžiagą.
"Čia joks mano nuopelnas, - sako vertėja. - Nieko specialiai nesu dariusi sveikatai palaikyti. Vienintelis sportas buvo fizinės medicinos pratimai, kurių daryti gana ilgai vaikščiojau į polikliniką, kai buvo prispyrusi osteochondrozė". Tiesa, mitybos požiūriu ji buvo ir išliko labai nuosaiki. Valgo mažai, kukliai, vengia riebaus, kepto maisto. Darbingiausias jos laikas - rytmetis, tada pasėdi keletą valandų prie rankraščio ar rašomosios mašinėlės.
Ji visą gyvenimą iš aplinkinių girdėjo apie savo eleganciją. Veikiausiai tai prancūziška dvasia, kurią perėmė prieš karą studijuodama Grenoblio universitete. Ten mokėsi nemažai lietuvių, tarp jų Algirdas Julius Greimas, Jonas Kossu-Aleksandriškis. Gal būtų dar važiavusi ir tęsusi studijas, bet užėjo karas. Sovietiniais metais kelionės baigėsi, o Prancūzija atsirūgo - iš Dailės instituto dėstytoja, kaip "kolektyvo šašas", buvo išmesta. Vilniaus universitete R.Ramunienė vis susilaukdavo priekaištų: tai nedirba visuomeninio darbo, tai dar kas nors - į ją žiūrėta šnairai. Būti baigus mokslus užsienyje - tolygu būti šnipu.
 
"Mama, kada gausi ordiną?"
 
Gimtasis jos miestas - Maskva, ten tėvus nubloškė Pirmojo pasaulinio karo pervartos. "Parvežė mane į Lietuvą dešimties mėnesių - visą išgeibusią, mat tuo metu Maskvoje buvo badas, - pasakoja vertėja. - Užaugau Marijampolėje, o gimtajam miestui nejaučiu jokių sentimentų. Man tiek metų, kiek Lietuvos Nepriklausomybei. Nemažai jau. Gimiau 1918-aisiais..."
Dėstytoja negalėtų pasakyti, kuris darbas jai mielesnis - pedagoginis ar vertėjos. Širdis vienodai linko prie abiejų. Pedagoginė gyslelė eina per visą giminę: mokytojai buvo R.Ramunienės tėvai, senelis, dėdės, tetos. Parvykusią iš Grenoblio jauną pedagogę Ramutę Iešmantaitę pamačiusi Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorė susiėmė už galvos: šitokia jaunutė, kaip ji susitvarkys, prieš tai buvusi mokytoja turėjo vargo. O susitvarkė puikiausiai - tiesiog sutarė su mokinėmis.
Prancūzai įvertino jos nuopelnus Prancūzijai ir šios šalies kultūros sklaidai. To neįmanoma nepastebėti: dėstyta beveik keturiasdešimt metų, mokiniai pasklidę po visą Lietuvą, užsiauginta vertėjų pamaina, įspūdingai ilgas vertimų sąrašas, kuriame - vien svarūs veikalai.
Sūnus, matydamas amžinai knygomis apsikrovusią, į prancūzų literatūrą panirusią motiną, juokdavosi: "Mama, kada tau de Gaulle'is duos Garbės Legioną?" Pajuokaudavo, ir tiek. Bet galų gale vertėja iš tiesų gavo būtent Garbės Legiono ordiną - aukštą Prancūzijos valstybės apdovanojimą. 1997 metais Prancūzijos ambasados rezidencijoje Turniškėse buvo surengtos iškilmės Ramutės Ramunienės garbei.
Apdovanojimas - vienas reikšmingiausių įvykių vertėjos gyvenime. Kai paskambino iš ambasados ir pranešė netikėtą gerą žinią, ji neteko žado ir nežinojo, ką besakyti. Įvertinimas malonus, ypač prisiminus sovietmečio dėstymo sąlygas, kada beveik nebuvo priemonių, tekstus pratyboms tekdavo kurti pačiai. Ir dar tas šnairavimas kaip į priešę ar "šnipę". "Tai ir keista, - pastebi pašnekovė. - Lietuvoje tiek dešimtmečių buvau nustumta, o prancūzai ėmė ir išaukštino".
 
Geriausia mokytoja
 
Sužinojęs apie R.Ramunienės apdovanojimą, iš Švedijos parašė buvęs mokinys Vitas Žemgulis: "Gerbiama Mokytoja, labai gera buvo sužinoti apie garbingą Jūsų apdovanojimą. Gaila, kad anksčiau neradau progos Jums padėkoti ir pasakyti, kad buvote ir esate geriausia mokytoja mano gyvenime". Pasak dėstytojos, su studentais jai labai sekėsi, ne vienas ir dabar sako, kad jos paskaitos buvusios vienas malonumas. "Jūratė Karazijaitė, Aldona Merkytė - tai vis mano mokinės, - vardija dėstytoja. - O kiek studenčių šiandien pačios yra prancūzų kalbos dėstytojos, docentės."
Jonė Ramunytė - irgi iš mokinių. Nors baigusi dizainą Dailės institute, šiandien ji - profesionali vertėja. Mama kažkada ragino iškart sukti į filologiją, nes nuo mažų dienų ji kūrė eilėraščius. Dar nemokėjo rašyti, o jau kūrė. Brolis spausdino rašomąja mašinėle, ji diktavo. "Nuėjo į dailę, - sako R.Ramunienė. - Paskui papildomai mokėsi su manimi, pradėjo versti. Žiūriu, tapo gera vertėja."
Ne vien dukrai ji yra autoritetas. Pasak kolegės vertėjos Dianos Bučiūtės, "R.Ramunienė - puiki, subtili, didelės erudicijos vertėja, aukštai iškėlusi sau profesinio meistriškumo kartelę, stebinanti kruopštumu, sąžiningumu. Ne vienas vertėjas, redaktorius ar šiaip rašto žmogus, kluptelėjęs prie kokios nors prancūzų kalbos ar literatūros problemos, ir šiandien kreipiasi į R.Ramunienę patarimo ir, regis, niekada nelieka nuviltas".
 
Knygų srautas
 
Ji prisimena savo pirmą verstą knygą: "Įpuoliau į Balzaco "Pusseserę Betą". Baisiausiai sunkus tekstas, jeigu dabar tektų pradėti, niekaip neišdrįsčiau imtis. Mano laimė, redagavo Dominykas Urbas. Kaip jis mane pašė, kaip barė! Bet kiek išmokau! Taip mudu susidraugavom. Paskui jis ateidavo konsultuotis dėl prancūzų kalbos, kai vertė prancūzų pasakas, Rabelais "Gargantiua ir Pantagriuelį". Kokie lietuvių kalbos turtai buvo sukaupti šio žmogaus galvoje - lobynas. O nuo Balzaco kaip įsisėdau į XIX amžių, taip ir nardžiau po jį. Stendhalis, Hugo, Goncourt'ai, Merimee. Ir romantikai.
Chateaubriand'ą šiaip taip "prakišau" per didžiausius vargus - sovietiniais metais buvo nepageidaujamas. "Prakišau" ir man labai patikusį Nervalį, vieną noveliukę, tai vėlyvasis romantikas, jau beveik moderniosios literatūros užuomazgos. O šiaip ką siūlė leidykla, tą ir ėmiau nesipriešindama, tada nebuvome pratę reikšti savo norų ar pageidavimų. O ir kodėl būčiau turėjusi priešintis - juk siūlė klasiką. Gal tik Romaino Rolland'o "Žanas Kristofas", keturių tomų knyga, prie kurios prasėdėjau ištisus aštuonerius metus, nebuvo labai prie širdies".
Asmeninė vertėjos biblioteka nusidriekusi per kelis kambarius. Vis dar pildoma. Bičiuliai iš Prancūzijos tebesiunčia knygas. Štai praėjusioms Kalėdoms atkeliavo puošniausi leidiniai apie Van Goghą, Monet ir naujausia knygutė apie Mažąjį Nikola. Knygų - stirtos, žodynų - kalnai. Siuntiniai iš Prancūzijos ėmė plaukti, kai prancūzų televizija Atgimimo pradžioje parodė interviu su R.Ramuniene - ji pasakojo apie padėtį Lietuvoje, siekiančioje atkurti Nepriklausomybę. Žiūrovus sužavėjo jos atsakymai. Pasipylė laiškai, o kai rašantieji sužinojo, kad ši moteris - vertėja ir dėstytoja, užvertė knygomis. "Tik sakykit, kokių jums reikia, - nusiųsim", - siūlėsi jie.
 
Praturtėji
 
"Galbūt seniena, bet didelė vertybė - XX a. pradžios šešiatomis "Larousse", enciklopedinis žodynas. Padovanojo Kostas Korsakas, kai mano vyras projektavo jam vilą, - pasakoja vertėja. - Korsakui projektas labai patiko, o dovana nepaprastai pravertė, ypač kai verčiau XIX a. literatūrą, buvo neišsenkamas šaltinis. Žiūrėk, kokio nors žodžio niekur nėra, o mano didžiajame "Larousse" yra."
"Ilgai gyvenu. Palaidojau sūnų, palaidojau vyrą (apie tėvą ir sūnų architektus Simoną ir Gytį Ramunius išleista Algimanto Mačiulio knyga - aut.), jaunesnę seserį. Vertimai - paguoda. Geras tas vertėjo darbas - kiek praturtėji, kai reikia skaityti papildomai. Kai verčiau Maurice'ą Druoną, kiek visko prisiskaičiau apie viduramžius, tiesiog plaukiojau tame laikotarpyje. Visada perskaitau kaip galima daugiau apie verčiamą autorių ir vaizduojamą epochą."

Ramutė Ramunienė įėjo ir į lietuvių "tyliojo modernizmo" istoriją. Šiaip tarybiniais metais prie prancūzų jos neprileisdavo ("šnipė"!), imdavo kitus vertėjus. Bet susiklostė taip, kad į Vilniaus universitetą buvo paskirtas dėstyti Maurice'as Toussaint'as. Jis labai domėjosi menu, norėjo susipažinti su lietuvių dailininkais ir menininkų dirbtuvėse vykstančiu neoficialiuoju kūrybiniu gyvenimu. R.Ramunienei teko būti tarpininke tarp šio prancūzo ir lietuvių dailininkų.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis