„Noriu versti“ 2012 islandų k. vertimai

Ekspertės išvados

Labai sveikinu vertėjus iš islandų kalbos, džiaugiuosi, kad ir šį kartą atsirado norinčių pamėginti išversti apsakymo ištrauką.

Pirmasis ištraukos sakinys yra gana problemiškas. Abi vertėjos puikiai suprato, apie ką eina kalba, tačiau man labiau priimtinas IS2 vertimas, kadangi tradicinis išsireiškimas pastoti islandiškai skambėtų kiek kitaip. IS2 pamėgino bent jau paieškoti kitokio sprendimo, nors manau, kad šiuo atveju vertimas yra šiek tiek pažodinis.

Apskritai galima teigti, kad IS2 vertimas beveik neturi trūkumų, išskyrus vieną kitą galbūt kiek netiksliai parinktą žodį. Pavyzdžiui, kai kalbama apie augančią meilę, verčiama, kad meilė ir rūpestis augo laukdami gimdymo. Manau, kad čia kalbama ne apie patį gimdymą, o momentą, kada ta meilė galės prasiveržti. Žinoma, tas momentas yra susijęs su gimdymu, tačiau aš vengčiau versti taip tiesmukai.

IS2 gražiai verčia – suteršta purvais, o ne priemaišomis kaip IS1, nes toks vertimas yra pažodinis. Labai gražus palyginimas – sunki it vandenynas lemtis. Vietoj žodžio gniaužė – vartočiau slėgė, o vietoj nesustabdomai – nepaliaujamai.

Apskritai vertimas yra labai sklandus, glaustas, talpus. Puikiai išlaikytas stilius.

IS1 vertimas kiek labiau eklektiškas. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje vartojamas žodis bernioko, kuris skamba kiek tarmiškai. Jeigu jau renkatės tokį variantą, tada gal reikėtų versti ir mergiotės. Manau, kad tarmybė čia visiškai nepateisinama.

SI1 verčia, kad per visus tuos metus pasiruošė mylėti. Manau, čia vertimas netikslus, reikėtų versti – ruošėsi. Manau, kad reikšmės niuansas čia yra gana didelis.

Taip pat netiksliai verčiama frazė – belaukdama išsivadavimo, aš šios frazės vertimą jau aptariau.

Vertimas – saugojo kaip prievaizdas auksą – skamba visiškai neįtikinamai. Manau, kad prievaizdas yra tiesiog pono tarnas ir auksas toli gražu jam neprieinamas. Čia reikėjo paieškoti geresnio išsireiškimo, kaip kad padarė IS2.

Nelabai suprantu, ką reiškia žodis šiurgždžiai, ypač tokiame kontekste kaip šiurgždžiai šlapia tamsa.

Taip pat yra ir neteisingai suprastų žodžių, kaip antai, reikėtų versti, kad grindys ne lengvos, o lygios. Auksą saugo ne kirminas, o gyvatė.

Po jų pėdomis reikėtų versti po jų kojomis, nes lietuviškai taip skamba daug natūraliau, o vietoj buvo – egzistavo.

Labai noriu pasveikinti abu vertėjus ir palinkėti nenuleisti rankų ieškant tinkamiausių žodžių ir geriausių frazių. Abu vertėjai tekstą suprato puikiai.

Rasa Baranauskienė

_____________________________________________

ORIGINALAS

Svava Jakobsdóttir

Veggur úr gleri (1987)

Árum saman beið hún þess að þykkna undir belti. Stundum stytti hún sér stundir við að ákveða. Hvort hún vildi heldur dreng eða stulku. Samt vissi hún, að slíkt skipti ekki máli meðan arma hennar biðu með óþreyju eftir barninu. Og í öll þessi ár bjó hún sig undir að elska þetta barn. Kærleikurinn óx stöðugt í henni, þar dafnaði hann og margfaldaðist meðan hann beið lausnar. Tortryggnislega vakti hún yfir honum eins og ormurinn gullinu. En kærleikurinn var skírari en gull og bjartari hverjum demant, því að hann var frá upphafi ómengaður öllum sora.

Þann dag, er henni varð endalega ljóst, að hún mundi aldrei barn ala, varð myrkt umhverfis hana. Ægiþungur skapadómur féll, líkt og hleri í gólfi hefði skollið aftur yfir höfði hennar og lokað hana niðri í dimmum og rökum moldarkjallara. Hráðblautt myrkrið þrýsti að henni á alla vegu. En uppi var gólfið jafnslétt og áður. Tálmunarlaust gengu traustir og misskunarlausir fætur margra kynslóða yfir höfði hennar. Enginn vissi, að hún var undir iljum þeirra. Enginn vissi, að hún hafði verið til.

Og þó virtis ekkert hafa breytzt. Hendur hennar héldu æafram að starfa. Þær matreiddu eftir sem áður fyrir tvo, þvoðu upp óhreina diska eftir tvo, þær þurrkuðu ryk, hreinsuðu og fægðu.

_______________________________________

VERTIMAI

IS1

Svava Jakobsdóttir

Stiklinė siena

Metų metus ji laukė pastosianti. Kartais maloniai leisdavo laiką svarstydama – bernioko ar mergytės labiau norėtų. Vis dėlto žinojo, jog šitai visai nesvarbu tol, kol jos rankos su nekantrumu laukė vaikelio. Ir per visus tuos metus pasiruošė mylėti šį vaiką. Jos meilė nuolat augo, tarpo ir didėjo, belaukdama išsivadavimo. Akylai, it prievaizdas auksą*, ji sergėjo šį jausmą. O meilė buvo grynesnė už auksą ir skaistesnė už bet kokį deimantą, nes niekada nebuvo užteršta jokiomis priemaišomis.

Tądien, kuomet, galų gale, pati suprato niekada negalėsianti pagimdyti vaiko, ją apgaubė tamsa. Nepaprastai sunki lemtis užgriuvo, tarsi dangtis grindyse būtų jai virš galvos užsitrenkęs ir įkalinęs žemai, blankioje ir drėgnoje žeminėje. Šiurgždžiai šlapia tamsa prislėgė ją iš visų pusių. O viršuje buvo grindys, lygiai tokios pat lengvos, kaip ir anksčiau. Tvirtos ir negailestingos daugybės kartų kojos nesulaikomai žingsniavo virš jos galvos. Niekas nežinojo, kad ji buvo po jų pėdomis. Niekas nežinojo, kad ji apskritai buvo.

Ir visgi atrodė, kad niekas nepasikeitė. Jos rankos ir toliau darbavosi: gamino valgį dviems kaip ir iki tol, suplaudavo abiejų nešvarias lėkštes, šluostė dulkes, valė bei blizgino.

* Ši metafora islandų kalboje yra siejama su liaudies pasaka Lagarfljótsormurinn, kur kirminas saugo auksą. Vertėjo siūlymu vertime žodis „kirminas“ pakeistas į žodį „prievaizdas“.

IS2

Svava Jakobsdottir

Stiklo siena

Metų metus ji vylėsi papilnėsianti per liemenį. Kartais laiką leisdavo svarstydama, ko labiau norėtų, berniuko ar mergaitės. Ir kartu žinojo, jog tai visai nesvarbu, rankos su nekantrumu laukė vaiko. Visus tuos metus ruošėsi šį vaiką mylėti. Meilė bei rūpestis joje be paliovos augo, vešėjo ir gausėjo laukdami gimdymo. Nepatikliai sergėjo šią meilę it višta auksinį kiaušinį. Tačiau ji buvo vaiskesnė už auksą ir skaidresnė už bet kokį deimantą, mat nuo pat pradžių nebuvo suteršta jokiais purvais.

Tądien, kai galiausiai tapo aišku, jog vaikų ji niekuomet negimdys, viskas aplink aptemo. Užgriuvo sunki it vandenynas lemtis, tarsi durys grindyse būtų užsitrenkusios tiesiai virš jos galvos ir uždariusios tamsiame suplėkusiame rūsyje. Drėgme persisunkusi tamsa gniaužė ją iš visų pusių. O viršuje grindys liko tokios pat lygios kaip ir anksčiau. Tvirtais negailestingais žingsniais virš jos galvos nesustabdomai mynė kartų kartos. Niekas nežinojo ją esant po kojomis. Niekas nežinojo, jog ji egzistuoja.

Nepaisant to, atrodė, jog niekas nepasikeitė. Jos rankos ir toliau plušo. Dviems ruošė valgį, plovė abiejų nešvarias lėkštes, šluostė dulkes, valė bei šveitė.

„Noriu versti“ 2012 islandų k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis