EKSPERTO IŠVADOS
Labai gaila, kad iš nyderlandų kalbos versti panoro tik du (ar dvi) entuziastai(ės). Nors ekspertui, žinoma, dėl to lengviau.
Vertimui siūlyti du trumpi tekstai yra iš nyderlandų pasakų rinkinio. Taigi ir versdami turėtume įsivaizduoti, kad sekame pasaką. To įspūdžio nei viename, nei kitame vertime iš tikrųjų nėra. Nors turiu pritarti kad ir negausiems vertimų komentarams, kad tekstas NL3 yra šiek tiek sklandesnis už NL1.
Vertėjai(os) neturėjo vargo dėl originalo teksto supratimo. Taigi ir pramės klaidų vertimuose nėra. Bet išversti prasmę dar nėra viskas. Kaip ne viskas vertėjui ir gerai mokėti originalo kalbą. Nė kiek ne menkesnis dalykas yra gerai mokėti gimtąją kalbą.
Šuo tikrai negali laiško „pasimauti“ po uodega, nebent jis, atsiprašau, pirma įsikištų kokį pagalį ar virbą į išeinamąją angą. Čia turbūt būtų geriausias variantas „pasibrukti“. Labai šiurkšti lietuvių kalbos klaida yra sakyti „kad jam atsilyginti“ – čia reiktų sakyti ar rašyti „atsilygindamas, atsiteisdamas“. Teisingai priekaištauja komentatoriai(ės) ir dėl „pirmiausiai norėjo pas šauklį“. Net ir sakyti „pirmiausiai norėjo eiti pas šauklį“, būtų gal ir gramatiškai teisinga, bet nedailu. Užtektų, pvz., pasakyti „pirmiausiai leidosi pas šauklį“ ar dar kaip panašiai. Tikrai niekados lietuviškai nepasakytume „jam susiskaitė“. Ir t.t., ir t.t.
NL3 vertimas lietuvių kalbos požiūriu yra ryškiai geresnis. Tikra klaida jame gal tik naudininkas „atsilygiimui“ vietoj „atsilygindamas“. Tačiau ir šis vertimas lietuviškai dar neskamba kaip pasaka.
Dar dėl komentaruose daug diskusijų sukėlusių „gemeenteraad“ ir „burgemeester“. Tikrai pasakoje nepasakytume „kaimo bendruomenės taryba“. Veikiausiai tiesiog – „kaimo taryba“. O dėl burmistro – aš jį turbūt palikčiau. „Kaimo burmistras“ skamba mūsų ausiai gal ir ne visai įprastai, bet tasai svetimumo atpalvis man akies nerėžtų. Nors netaisyčiau ir tokio vertimo, kuriame būtų tiesiog „kaimo seniūnas“. Bet drąsiai atsisakyčiau ir „bendruomenės“, ir „savivaldybės“.
Trumpai drūtai: NL1 dar reikėtų gerokai mokytis lietuvių kalbos, o NL3 vertimas yra neblogas prasmės ir taisyklingumo požiūriu, bet galėtų būti ne toks „sterilus“.
Antanas Gailius
____________
ORIGINALAS
Warom de honden onder elkaars staart snuffelen
Een hond had een koning eens een grote dienst bewezen. Om hem te belonen, overhandigte de koning hem een brief waarin hij zijn volk beval de honden op vrijdag zoveel vlees voor te zetten als ze maar lustten. Dit recht gold voor elke hond.
Nadat de koning zijn zegel onder de brief had gezet, stak de hond de vorstelijke beloning onder zijn staart en ging op weg. Het was een vrijdag en het eerst wilde hij naar de stadsomroeper gaan, opdat deze het bevel nog dezelfde dag bekend kon maken.
Maar de hond en de brief zijn nooit aangekomen.
Niemand weet wat onderweg is voorgevallen en er is ook niemand die ooit iets van zijn lot heeft vernomen. Maar sinds die dag kijken den honden, als ze elkaar ontmoeten, even onder de staart van de ander om te zien of hij de brief soms bij zich heeft.
Acht vingers in de koestront
De gemeenteraad van het dorp vergaderde en de burgemeester telde de raadsleden.
„Vreemd“, zei hij, „ik tel maar zeven man en toch moeten we met zijn achten zijn, de secretaris meegerekend.“
De secretaris telde op zijn beurt de raadsleden zonder zichzelf me te tellen. Ook hij telde maar zeven aanwezigen.
Toen kreeg de burgemeester een heldere gedachte.
Men zou zijn vinger in een plak koestront steken die voor de deur van het gemeentehuis lag. Dan hoefden ze alleen de gaatjes te tellen.
Iederen stapte naar buiten en stak zijn vinger in de plak. Men telde de gaatjes. Het waren acht. De gemeenteraad was voltalig.
VERTIMAI
NL1
Kodėl šunys uostinėjasi vienas kitam po uodega
Kartą karaliui labai pasitarnavo vienas šuo. Kad jam atsilyginti, karalius įteikė jam raštą, kuriuo jis įsakė savo tautai kiekvieną penktadienį šerti šunis mėsa, tiek kiek jų širdis geidžia. Ši teisė galiojo visiems šunims.
Kai karalius užantspaudavo raštą, šuo pasimovė karališkąjį atlygį sau po uodega ir iškeliavo.
Buvo penktadienis ir jis pirmiausiai norėjo pas šauklį tam, kad anas dar tą pačią dieną galėtų paskelbti įsakymą. Tačiau nei šuns, nei rašto taip niekas ir nesulaukė.
Nieks nežino, kas nutiko pakeliui ir nieks nič nieko apie jo dalią nėra girdėjęs. Bet nuo tos dienos, kai šunys susitinka, dirsteli viens kitam po uodega, kad pažiūrėti, ar kartais nesineša sutiktasis karaliaus rašto.
Aštuoni pirštai karvės blyne
Kaimo bendruomenės tarybos posėdyje seniūnas skaičiavo tarybos narius.
- Keista, - tarė jis, - aš suskaičiuoju tik septynetą, nors mūsų turi būti aštuonetas, įskaitant sekretorių.
Sekretorius, savo ruožtu, suskaičiavo tarybos narius neįskaitęs savęs. Ir jam susiskaitė tik septyni dalyviai.
Tuomet seniūnui šovė puiki mintis.
Reitkų pirštu durti į karvės blyną, gulintį priešais kaimo bendruomenės tarybos būstinės duris.
Po to jiems tereikėtų suskaičiuoti skylutes.
Kiekvienas žengė lauk ir sugrūdo savo pirštą į blyną. Suskaičiavo skylutes. Jų buvo aštuonerios. Bendruomenės taryba – visa sudėtimi.
NL3
Kodėl šunys vienas kito pauodegį uosto
Kartą šuo padarė karaliui didelę paslaugą. Atsilyginimui karalius įteikė jam laišką, kuriame savo liaudžiai įsakė duoti šunims penktadieniais tiek mėsos, kiek jiems tik norisi. Šia teise galėjo naudotis visi šunys.
Karaliui uždėjus laiško apačioje antspaudą, šuo pasikišo karališkąjį atlygį po uodegą ir išvyko. Buvo penktadienis, todėl pirmiausia jis ruošėsi keliauti pas miesto šauklį, kad šis dar tą pačią dieną paskelbtų įsakymą.
Deja, šuo su laišku taip niekada ir neatvyko.
Niekas nežino, kas nutiko pakeliui. Be to, niekas taip ir nesužinojo, koks likimas ištiko šunį. Tačiau nuo tos dienos šunys, susitikę, žiūri vienas kitam po uodega, ar sutiktasis kartais neturi su savimi laiško.
Aštuoni pirštai karviašūdyje
Kaimo savivaldybės taryba posėdžiavo. Meras skaičiavo tarybos narius.
„Keista“,- tarė jis, - „Suskaičiavau tik septynis narius, tačiau mūsų, įskaitant sekretorių, turi būti aštuoni“.
Tuomet sekretorius skaičiavo tarybos narius, tačiau savęs nepriskaičiavo. Taip pat ir jis suskaičiavo tik septynis dalyvius. Tada merui kilo puiki mintis.
Kiekvienas dalyvis turėjo įbesti pirštą į karviašūdį, gulintį prie savivaldybės pastato durų. Taip jiems tereiks suskaičiuoti tik skylutes.
Visi išėjo į lauką ir įbedė pirštą į mėšlo gabalą. Suskaičiavo skylutes. Jų buvo aštuonios. Savivaldybės taryba buvo pilna.