"Noriu versti" 2010. ISLANDŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Konkursui pateiktas tekstas – ištrauka iš Jón Kalman Stefánsson romano „Himnaríki og helvíti“. Tekstas gana poetiškas, reikalaujantis iš vertėjo išmonės bei kūrybiškumo, todėl labai džiaugiuosi, kad net trys būsimi vertėjai ryžosi priimti šį iššūkį. Beje versti iš islandų kalbos gana sunku, nes nėra islandų-lietuvių kalbos žodyno, todėl dažnai verčiant tenka naudotis kitų kalbų arba islandų-islandų žodynais.
   Kadangi tekstą vertė tik trys konkurso dalyviai, tiesiog pabandysiu palyginti visus tris vertimus su originalu ir tarpusavyje. Pirmiausia aptarsiu tas vietas, kur neteisingai ar netiksliai suprastas originalas.

Knygos pavadinimą reikėtų versti „Dangus ir pragaras“, nes tai pats lakoniškiausias ir tiksliausias vertimas. ISL3 žodžio himanríki vertimas kaip rojus yra netikslus, nes rojus islandiškai yra paradís. ISL2 renkasi žodžių junginį dangaus karalystė, tiksliai atspindintį vidinę islandiško žodžio formą, tačiau taip verčiant pavadinimas praranda lakonišką skambesį, puikiai atspindintį dviejų antipodų priešstatą. Žodžio helvíti vertimas kaip pekla yra visiškai nepriimtinas, nes žodžiui pekla, beje, dažniausiai pasitaikančiam tarmėse, islandiški atitkmenys būtų visiškai kiti.

Pirmame sakinyje žodį gnæfa yfir reikėtų versti kaip stūkso, žr. ISL3, tačiau visiškai nebūtina pridėti palinkę, kaip daro tas pats vertėjas. ISL2 renkasi labai originalų žodį vyro, tačiau vienintelė jo reikšmė LKŽ yra suvyriškėti, tapti vyru.   

Visi dalyviai labai daugiažodžiauja versdami trumputį islandišką žodį eyri (f), kaip antai ISL3 ant nediduko seklaus kyšulio į vandenyną, ISL2 ant siauro žemės ruožo vandenyne. Siūlyčiau šį žodį versti kaip nerija – DŽ. geogr. siaura sunešta smėlio juosta, vienu galu susijusi su krantu. Žodžio eyri vertimas kaip miestelis yra netikslus.

Žodis skál yra moteriškos giminės ir neturi nieko bendra su vyr. giminės žodžiu skáli - pirkia, trobelė, trobesys - ir gali būti verčiamas kaip įdauba, įduba, duburys, dubuma. Verčiant Islandijos kraštovaizdžiui būdingus reiškinius, siūlau naudoti Sisteminį lietuvių kalbos žodyną, nes jame yra daugybė įvairiausių landšafto darinių pavadinimų. Be to, vėliau tekste paaiškėja, kad byloja mirusieji, todėl visiškai natūralu, kad jie gyvena duburyje ar dubumoje, o ne troboje. ISL2 ir renkasi būtent šį žodį, tačiau prideda apsupti kalnų, o tai jau teksto išplėtimas arba papildymas. ISL3 verčia skál kaip fiordo apačia, tačiau žodyne „Íslensk orðabók”, kuriame pateikiamos net 8 šio žodžio reikšmės, tokios reikšmės nėra.

Hún fyllist með hægh af myrkri ISL2 verčia labai gražiai – apgaubia tamsa ir ramybė, tačiau suklysta vartodama visa, nes hún reiškia būtent dubumą, o ne visa aplinkui. ISL1 šioje vietoje neteisingai verčia žodį hægh, kuris reiškia ramybę, ramumą kaip lengvumas, o ISL3 apskritai šį žodį praleidžia.

Eilíflega ISL2 verčia labai kūrybingai per amžius, nors ir ISL1 ir ISL3 vertimai yra visiškai priimtini.

Sakinį það er fátt við okkur sem minnir núorðið á ljós ISL1 ir ISL2 neteisingai suprato, žr. ISL3.      

ISL2 neteisingai suprato kelias frazes - erum nærri því myrkur, það eina sem við eigum eftir eru minningarnar, žr.ISL1 ir ISL3. Ypač geras yra ISL3 vertimas – esame daug arčiau tamsos, esame beveik tamsa. Mums likę vien prisiminimai...

Man labai patiko ISL2 frazės dimman berghlunk – užtemusį uolos luitą, tačiau toliau vėl nesuprastas tekstas en við vitum samt dálítið um dauðann, og við getum sagt frá kuris ISL2 vertime netgi įgauna visiškai priešingą reikšmę. ISL1 puikiai suprato šią vietą. Šis sakinys išties reiškia, kad mes visgi šiek tiek nutuokiame apie mirtį ir galime pasakoti. Veigsmažodis að segja frá – reiškia pasakoti, o ne pasakyti ar ištarti.

Veiksmažodis að hrífa turi tris reikšmes – 1) apžavėti, pakerėti; 2) sukelti entuziazmą; 3) sujaudinti, sutrikdyti. Verčiant að hrífa þig – konkrečiu atveju reikėtų rinktis 3 reikšmę, t.y. sutrikdyti, sujaudinti, nors rašytojas galbūt pasirinko šį žodį būtent dėl jo daugiaprasmiškumo. Vis dėl to manau, kad kerėti ir žavėti šiuo atveju netinka.     

Versdamas hreyfa við örlögunum ISL3 puikiai suprato tekstą, tačiau galbūt būtų galima versti išjudinti likimus. ISL1 ir ISL2 kažkodėl pasirenka versti vienaskaita, t.y. likimą.

Antroji teksto dalis visiems vertėjams sekėsi versti daug geriau, tačiau ir ten yra visokių smulkių detalių, kurias reikėtų taisyti. Pavyzdžiui, því ætlum við að breyta ISL2 suprato neteisingai. Tai reiškia mes tai pakeisim, o ne mes pasikeisim.  

Apibendrinant reikia pasakyti, kad man ypač patiko ISL3 vertimas. Puikiai suprastas tekstas ir vertimas dėl to yra sklandus ir aiškus, gerai parenkami lietuviški atitikmenys. ISL1 taip pat rodo puikų teksto supratimą, bet vis dar tarsi negali atsiplėšti nuo originalo ir vertimas dėl to labiau pažodinis. Tačiau jūs turite puikų potencialą, tiesiog mėginkite įsivaizduoti tai, ką rašo autiorius ir perteikite lietuviškai. ISL2 vertimas man taip pat patiko, nepaisant kai kurių nesuprastų teksto vietų, raginu jus nenuleisti rankų ir toliau mokytis kalbos, nes turite puikų pojūtį žodžiams ir, jeigu suprantate tekstą, jūsų vertimas labai meniškas, pvz. sueižėję antkapiai.  

Linkiu jums visiems geriausios kloties verčiant.

Rasa Baranauskienė
_________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

ISL1

 Jon Kalman Stefansson
Dangaus karalystė ir pragaras

Kalnai iškyla virš gyvenimo ir mirties bei virš miestelyje susispietusių namų. Mes gyvename trobesio gale, kuris, slenkant dienai, vakarėjant, prisipildo tamsos lengvumo, o tada įsižiebia žvaigždės. Jos amžinai žiba virš mūsų, lyg norėdamos perduoti svarbią žinią, tačiau kokią ir nuo ko? Ko nori jos iš mūsų, o galbūt, ko mes norime iš jų?
Mažai kas šiuo metu mums primena šviesą. Mes esame daug arčiau tamsos, esame beveik tamsa, o tai, kas mums beliko, yra prisiminimai ir galop viltis, kuri, nors ir yra išblėsusi, blėsta toliau ir netrukus primins užgesusią žvaigždę, tamsų akmens luitą. Tačiau mes žinome šiek tiek apie mirtį ir mes galime pasakoti: mes atvykome visą šitą kelią, kad tave sužavėtume, kad pajudintume likimą.
Mes ketiname papasakoti apie tuos, kurie gyveno mūsų laikais – arba daugiau nei prieš šimtą metų – ir kurie tau yra ne kas kita kaip vardai ant pasvirusių kryžių ir įskilusių paminklų. Gyvenimai ir prisiminimai, kurie išsitrynė pagal nuožmius laiko dėsnius. Tai mes pakeisime. Mūsų žodžiai – tai tarsi gelbėtojų būriai nesiliaujančiuose pagalbos šauksmuose, jiems iš juodos užmaršties skylės reikia išgelbėti praeities įvykius ir užgesusius gyvenimus – o tai jokiu būdu nėra maža misija –, tačiau tuo pačiu jie, žinoma, gali atrasti kokius nors atsakymus, o tada išgelbėti mus iš čia kol dar nevėlu. O dabar – gana, mes perduodame tau žodžius, tuos sumišusius, išsisklaidžiusius gelbėtojų būrius, – jų misija nėra aiški, visi kelrodžiai sugedę, žemėlapiai suplyšę arba pasenę, tačiau priimk juos. O tada matysime, kas nutiks.

ISL2

Dangus ir pekla

Kalnai vyro viršum gyvenimo ir mirties, ir šitų trobų, besispiečiančių ant siauro žemės ruožo vandenyne. Gyvename dauboje apsupti kalnų: diena prabėga, vakarėjant visa apgaubia tamsa ir ramybė... Ir tuomet užsižiebia žvaigždės. Jos blyksi virš mūsų per amžius tarsi turėtų skubią žinią, bet kas tai per žinia ir nuo ko? Ko gi jos nori iš mūsų ar reiktų klausti – ko mes norime iš jų?
Mažai kas šiandien mums beprimena šviesą. Esam daug arčiau tamsos, o ir ta, kuri mums likus – vien prisiminimai. Tie pusiaugyvi lūkesčiai, kurių dar turėjom, ir toliau miršta, stingsta, greit jie taps panašūs į perdegusią žvaigždę, užtemusį uolos luitą. Tiek mažai tenutuokiam apie mirtį, o mums sako: atkeliavom visą šitą kelią pakerėti tave savo judėjimu, paklūstančiu likimui.
Bandom papasakoti apie tuos, kurie gyveno mūsų laikais, ar tuos, gyvenusius daugiau kaip prieš šimtmetį; jie ne vien vardas ant palinkusių kryžių ir sueižėjusių antkapių. Ištisi gyvenimai ir prisiminimai, apleisti dėl negailestingų laiko įstatymų. Mes pasikeisim. Mūsų žinutės – lyg gelbėjimo armijos, atsiliepiančios į nesiliaujantį pagalbos šauksmą, jos tikisi apsaugoti prabėgusius įvykius ir užgesintus gyvenimus nuo juodosios užmaršties kiaurymės - tai visai ne menka užduotis, bet galbūt jos sulauks kokio atsako - ir traukia mus iš čia, kol dar ne per vėlu. Paskleidžiam šituos mėginimus padėti į atvirą erdvę, siunčiam tavęs link žinią, tuos sumišusius, padrikus gelbėjimo būrius, kurie nė patys nenumano, kas jiems pavesta; visi kompasai pametę kryptį, žemėlapiai sudilę ir nučiupinėti, bet vis tiek turi juos pasiimti su savimi. Šitaip mes prižiūrime, kas vyksta.

ISL 3

Jón Kalman Stefánsson
Rojus ir pragaras

    Kalnai stūkso palinkę virš gyvenimo ir mirties, ir šių namelių, besispaudžiančių vienas prie kito ant nediduko seklaus kyšulio į vandenyną. Mes gyvenam pačioje fiordo apačioje; diena baigiasi - vakarėja - fiordą lėtai užlieja tamsa ir tuomet įsižiebia žvaigdžės. Jos nepaliaujamai blyksi virš mūsų, tarsi turėtų pranešti kokią skubią žinią, tačiau kokia toji žinia ir nuo ko? Ko trokšta mums žvaigždės, o gal veikiau - ko mes trokštam iš jų?
    Nūdien mažai kas mumyse beprimena šviesą. Esame daug arčiau tamsos, esame beveik tamsa. Mums likę vien prisiminimai ir dar - viltis, prigesusi ir tebegęstanti, greitai priminsianti tik atšalusią žvaigždę, pajuodusį uolos gabalą. Tačiau mes šiek tiek išmanome apie mirtį ir galim štai ką pasakyti: atklydom šį kelią tam, kad pakerėtumėm tave bei prisiliestumėm prie likimų.
    Ketiname papasakoti apie gyvenusius mūsų dienomis, daugiau nei prieš šimtą metų, tau jie tėra vardai ant svyrančių kryžių ir suskilusių antkapių. Gyvenimai ir prisiminimai išnykę pagal negailestingą laiko dėsnį. Siekiame tai pakeisti. Mūsų žodžiai - lyg gelbėtojų būriai nesibaigiančioje misijoje: jie turi išgelbėti praėjusius įvykius ir užgesusius gyvenimus nuo užmaršties juodosios skylės. Užduotis ši tikrai nelengva, bet kelyje surasti atsakymai padės išgelbėti ir mus, kol dar ne vėlu. Tačiau pakaks šiam kartui. Siunčiame tau žodžius - tuos sutrikusius, išsibarsčiusius ir savo paskirties tiksliai nežinančius gelbėtojus, jų kompasai neveikia, žemėlapiai sudriskę ar pasenę - visgi pasitik juos. Ir tuomet pamatysim, kas bus.