"Noriu versti" 2010. ITALŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Visų pirma norėčiau padėkoti Lietuvos literatūros rašytojų sąjungai už nenuilstamą darbą ir už tai, jog ir šiais metais surengė konkursą „Noriu versti“. Kiekvienais metais jis pritraukia vis daugiau dalyvių, skleidžiasi ir kalbų, iš kurių verčiama, vaivorykštė. Iš tiesų, tai puiki galimybė norintiems išbandyti savo jėgas vertimo aruoduose, save parodyti, iš kitų pasimokyti. Džiugu, kad virtualioje erdvėje gimsta tiek dialogų apie grožinės literatūros vertimą.

                Šiemet ištrauką iš G. Faletti romano „io uccido“ vertė net trylika pradedačių vertėjų. Ši ištrauka – kietas, bet įkandamas riešutėlis „pradinukui“.

                Pasistengsiu nekartoti dalykų, apie kuriuos jau rašiau pernai, nagridėdama konkurso „Noriu versti 2009“ vertimus (žr. vertimų aptarimą). Vertindama vertimus, didžiausią dėmesį skyriau originalo prasmės perteikimui.

Paanalizuokime tekstą originalo kalba ir vertimus į lietuvių kalbą. Romano pavadinimą „io uccido“ daugelis vertėjų išvertė teisingai – „aš žudau“. Kodėl „aš žudau“, o ne „žudau“? Italų kalboje asmeniniai įvardžiai – io, tu, lui, lei, noi, voi, loro – vartojami tuomet, kai juos norima pabrėžti, iškirti, jei ne, įvardis praleidžiamas, asmenį nurodo veiksmažodžio galūnė. IT11 pavadinimas išverstas „Aš – žudikas“, ši interpretacija yra laisvoka.

                Pirmajį romano sakinį L’uomo è uno e nessuno beveik visi dalyviai išvertė teisingai: Žmogus yra kažkas ir niekas. It. uno ir nessuno yra nežymimieji įvardžiai, reiškiantys neapibrėžtumą (kažkas ir niekas). Pirmoji it. daikt. uomo reikšmė yra žmogus, o antroji – vyras. Romano pradžioje autorius kalba ne apie konkretų asmenį, o apie „neapibrėžtą“ žmogų. Kiti šio sakinio vertimo variantai (Žmogus yra viskas ir niekas. Yra žmogus ir jo nėra. Vyras ir yra, ir nėra. Žmogus yra vienas ir nė vienas. Žmogus yra viskas ir niekas. Tas vyras yra bet kuris ir nė vienas) nutolę nuo originalo prasmės.

Ne vienam pradedančiajam vertėjui koją pakišo antrasis sakinys: Porta da anni la sua faccia appiccicata alla testa e la sua ombra cucita ai piedi e ancora non è riuscito a capire quale delle due pesa di più. Posakį da anni dauguma vertėjų išvertė teisingai: metų metus, metai iš metų, daug metų, daugelį metų, tiek metų. Kiek sunkiau sekėsi versti porta la sua faccia appiccicata alla testa e la sua ombra cucita ai piedi. Perteikiant šią teksto dalį lietuvių kalba neišvengta prasmės, stiliaus klaidų ir pažodiškumo. Tiksliausi šios „atkarpėlės“ vertimai būtų šie: nešioja veidą, priklijuotą prie galvos, šešėlį, prisiūtą prie kojų (IT 8); nešioja prie galvos prilipintą veidą bei prie pėdų prisiūtą šešėlį (IT 9). Geri ir IT3 (metų metus dėvi veidą, prilipdytą prie galvos, šešėlį), IT5 (metų metus jis nešioja savo prie galvos priklijuotą veidą ir prie kojų prisiųtą šešėlį), IT12 (metų metus nešioja savo veidą prilipdytą prie galvos ir savo šešėlį prisiūtą prie pėdų) vertimai, tik juos reikėtų kiek pataisyti: išbraukti savybinį įvardį savo, o veiksmažodį dėvėti pakeisti veiksmažodžiu nešioti. Versdami antrąją šio sakinio dalį non è riuscito a capire quale delle due pesa di più, vieni vertėjai rinkosi veiksmažodį slegia, kiti – sveria. Abu šie variantai, mano nuomone, yra tinkami. Kiek „dirbtinai“ skamba trukdyti ir nešti. Kituose vertimų variantuose variantai (pvz., niekaip nesuprasi, kas iš jų svarbesnis; vis dar nesugeba nuspręsti, kas iš tų dvejų tikriau) originalo prasmė iškreipta. Be to, versdami šį sakinį, kai kurie vertėjai įvėlė skyrybos ir kalbos kultūros klaidų.

Trečiasis sakinys Qualche volta prova l’impulso irrefrenabile di staccarle e appenderle a un chiodo e restare lì, seduto a terra, come un burattino al quale una mano pietosa ha tagliato i fili – taip pat nelengvas uždavinys vertėjui. Geriausiai originalo prasmę perteikė IT12 (Kartais pajunta nesuvaldomą norą juos nusiplėšti, pakabinti ant vinies ir likti sėdėti ten, ant žemės, tarsi marionetė, kuriai gailestinga ranka nukirpo siūlus). Kai kuriuose vertimuose reikia pataisyti tik stilių ar kalbos kultūros klaidas, o kai kuriuose – yra grubių prasmės klaidų.

Dabar panagrinėkime sakinį C’è musica dove si trova, ci sono corpi che si muovono, bocche che sorridono, parole che si scambiano e lui sta fra di loro, uno in più per la curiosità di chi vedrà sbiadire giorno per giorno anche questa fotografia. Verčiant šį sakinį kiek sunkiau sekėsi „nutolti“ nuo pažodinio vertimo (pvz., žodžiai, kuriais dalijamasi; besikeičiantys žodžiai, besišypsančios burnos, keičiamasi frazėmis ir kt.), neišvengta ir prasmės klaidų (čia, kur susitinkama; žmogus gyvena muzikoje; vienu kąsneliu pasotinti; jam smalsu; tušti pokalbiai; atėjęs tik iš smalsumo ir kt.). Tiksliausiai pirmąją šio sakinio dalį perteikė IT13 (Ten, kur jis dabar yra, groja muzika, juda kūnai, šypsosi lūpos, sklando žodžiai). Antroji šio sakinio dalis lui sta fra di loro, uno in più per la curiosità di chi vedrà sbiadire giorno per giorno anche questa fotografia daugelui liko „neįkasta“. Geriausiai prasmė perteikta IT12: jis yra tarp jų, pašalinis, nuostabai tų, kurie žvelgs į diena iš dienos blunkančią ir šią nuotrauką. „Netoli“ orginalo prasmės ir IT3 (o jis stovi tarp jų visų – dar vienas, kuriuo pasidomės tas, kuris žiūrės šią diena iš dienos blunkančią fotografiją) ir IT10 (o jis tėra vienas iš jų, kurį kažkieno smalsus žvilgsnis galbūt pastebės šioje diena iš dienos blankstančioje fotografijoje), tik reikėtų patikslinti pabrauktų žodžių vertimą.

Sakinį L’uomo si appoggia a una colonna e pensa che sono tutti inutili beveik visi dalyviai išvertė teisingai. Tik neaišku, kodėl viename iš vertimų būdvardis inutili (nereikalingi, nenaudingi, beprasmiai, bereikšmiai) išverstas būdvardžiu netikę. Netiksliai pasirinkta ir apibendrinimo strategija (visa tai beprasmiška), nes originalo tekste kalbama apie konkrečius žmones, kuriuos stebi veikėjas.

Sakinyje Di fronte a lui, dall’altra parte della sala, sedute una di fianco all’altra a un tavolo vicino alla grande vetrata che dà sul giardino, ci sono due persone, un uomo e una donna daiktavardis vetrata reiškia didelį langą, o ne vitražą. Kiek keistokas daiktavardžio sala vertimas daiktavardžiu salonas. Neteisinga daiktavardį persone versti siluetais ar figūromis, nes daiktavardžiai siluetas ar figūra vartojami tuomet, kai kažko aiškiai nematome, neįžiūrime. Šio sakinio vertimuose yra ir praleidimų, pvz., ci sono due persone, un uomo e una donna verčiama sėdi vyras ir moteris, praleidžiama du žmonės. Šis praleidimas nepragrįstas.

                Panagrinėkime dar vieną sakinį. Nella luce soffusa, lei è sottile e dolce come la malinconia, ha i capelli neri e gli occhi sono verdi, talmente luminosi e grandi che li vede anche da lì. Luce soffusa daugelis išvertė tiksliai: blausioje šviesoje, neryškioje šviesoje, blyškioje šveisoje, prieblandoje, prigesujoje šveisoje. Visiškai netikslus vertimas: saulės apšviesta. Štai kiek variantų „susilaukė“ moters apibūdinimas lei è sottile e dolce come la malinconia: ji laiba ir trapi lyg ilgesys, ji atrodo švelni tarsi liūdesys, ji – trapi lyg liūdesys, lengva ir miela tarsi melancholija, ji atrodo grakšti ir meili kaip melancholija, ji atrodo liekna ir saldi kaip melancholija, ji gležna ir trapi tarytum melancholija, ji atrodo daili ir švelni lyg melancholija, ji atrodo subtili ir miela kaip liūdesys, ji atrodo trapi ir švelni, tartum pati melancholija, ji savo grakštumu ir švelnumu yra nelyginti melancholija, ji atrodo trapi ir švelni kaip liūdesys, ji atrodo liekna ir švelni kaip liūdesys. Mano manymu, originalo prasmė tiksliausiai perteikta IT12 (ji atrodo trapi ir švelni kaip liūdesys). Kai kurie vertėjai būdvardžius sottile ir dolce vertė vienu būdvardžiu, tačiau tokia praleidimo strategija nevisai teisinga, nes „atsiranda“ prasmės nuostolis. Versdami sakinio dalį ha i capelli neri e gli occhi sono verdi, talmente luminosi e grandi che li vede anche da lì, kai kurie vertėjai pasirinko apibendrinimo strategiją (pvz., kad matyti net nuo kolonos, kad matyti iš tolo, matosi iš toli), tekste originalo kalba nurodoma, jog jis (žmogus) ją (moterį) mato iš tolo (t.y. iš ten, kur stovi). Autoriaus pavartoto vietos deiktiko (ten) nereikėtų keiti vietos deiktiku čia (kad matosi net iš čia).

Ne vienas dalyvis sakinį Lui ha occhi solo per la sua bellezza e le parla all’orecchio, per farsi sentire oltre il frastuono della musica išvertė pažodžiui arba nutolo nuo originalo prasmės (pvz., Jos grožis priklauso tam, kuris kužda jai į ausį, kad garsi muzika nenusineštų minčių. Vyras, pakerėtas jos grožio, bandydamas perrėkti muzikos triukšmą, kažką pasako jai į ausį. Jo akys skirtos tik jos grožiui, o šnabždėjimas – ausiai, kad būtų išgirstas muzikos sūkuryje. Jis alpsta nuo jos grožio ir sako jai kažką į ausį, kad išgirstų per muzikos gausmą ir kt.). Keistokai skamba ir tokie daiktavardžio compagno atitikmenys kaip palydovas, kompanionas. Lui ha occhi solo per la sua bellezza galima būtų versti: jis žavisi/gėrisi jos grožiu (išlaikoma žvilgsnio, žiūrėjimo, akių semantika). Geriau sekėsi IT12: Jis mato tik jos grožį ir kalba jai į ausį, kad būtų girdimas per griaudinčią muziką, tik reikėtų šie tiek pataisyti stilių (pvz., kad būtų girdimaskad jį girdėtų, kad girdėtų ar pan.).

Paanalizuokime dar vieną ištraukos atkarpėlę Si tengono per mano e lei ride alle parole del compagno, rovesciando la testa all’indietro o nascondendo il viso nell’incavo della sua spalla ir jos vertimus. Ir vėl koją kiša pažodiškumas (moteris juokiasi atlošusi galvą arba slėpdama veidą savo kompaniono menčių įdubime; juokiasi iš savo draugužio žodžių, atlošdama galvą arba slėpdama veidą už jo pečių linkio; o ji juokiasi iš savo kompaniono žodžių, atlošdama galvą ir paslėpdama veidą jo pečių įdubimeir kt.) Sunku, bet reikia „atsipėšti“ nuo originalo kalbos ir perteikti mintis bei autorius kuriamus vaizdus lietuvių kalba (atremdama galvą į jo petį/peties linkį ar pan).

Paskutiniojo sakinio L’uomo appoggiato a una colonna pensa che presto moriranno leksika ir sintaksė nesudėtingos, tačiau jo vertimuose yra dviprasmybių (vyras, palinkęs prie kolonos, mąsto, jog greitai mirs: neaišku, kas greitai mirs), perteklinių žodžių (vyras, stovintis atsirėmęs į koloną pagalvoja, kad jie netrukus mirs), vertimo netikslumų (į koloną atsirėmęs žmogus galvoja apie netrukus juos pasitiksiančią mirtį, vyriškis, atsirėmęs į koloną, pagalvoja, kad greitai jų nebebus gyvųjų tarpe).

                Iš išsakytų pastabų aiškėja, kurie vertimai yra geresni, kuriuos dar reikėtų pataisyti, „pašlifuoti“. Buvo ir visiškai „pro šalį prašovusių“ dalyvių. Dešimtuku negalėčiau įvertinti nė vieno. Palankiau vertinčiau IT12 ir IT10 vertimus. Pažodiškumo ir stiliaus klaidų neišvengė daugelis, tokių klaidų buvo beveik visuose vertimuose: IT1, IT2, IT3, IT4, IT5, IT7, IT8, IT9, IT11, IT13. Labiausiai nuliūdino vertimuose įsivėlusios prasmės klaidos, prasmės iškraipymas (ypač IT6 vertime).

Mieli dalyviai, perskaitę šias pastabas, dar kartą peržvelkite savo ir kitų vertimus. Pasimokykite ne tik iš savo ar kitų klaidų, bet ir iš gerų vertimų.

Tikiuosi, kad išsakytos mintys yra naudingos ir neįžeidė nei vieno būsimo vertėjo. Viliuosi, jog šis romanas sulauks savo vertėjo ir savo skaitytojų lietuvių kalba.

Dėkoju ir tiems, kurie pakomentavo vertimus iš italų kalbos.

Pagarbiai,

Rasa Klioštoraitytė
________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Giorgio Faletti                                           IT1
Žudau

       Žmogus yra kažkas ir visgi niekas. Tiek metų vaikščioja prisisiuvęs veidą prie galvos, o šešėlį prie pėdų, bet dar nesuprato, kuris iš šių dviejų jam trukdo labiau. Kartais patiria nevaldomą norą jų atsikratyti ir pakabinus ant vinies tiesiog susmukti ant žemės lyg lėlei, kuriai gailestinga ranka nukarpė virveles (...)
       Čia, kur susitinkama, skamba muzika, yra judančių kūnų, besišypsančių lūpų, žodžių, kuriais dalijamasi, ir jis yra tarp jų – vienu kąsneliu daugiau pasotinti smalsuoliams, kurie matys kasdien vis labiau blunkant ir šią fotografiją.
       Vyras atsiremia į koloną ir galvoja, kad visi jie nereikalingi. Priešais jį, kitoje salės pusėje, šalia didelio vitražo, išeinančio į sodą, prie staliuko sėdi du žmonės – vyras ir moteris.
       Blausioje šviesoje ji laiba ir trapi lyg ilgesys. Ji turi juodus plaukus ir žalias akis, tokias dideles ir šviesias, kad matyti net nuo kolonos. Su moterimi sėdinčiam vyrui akys reikalingos tik jos grožiui stebėti, ir dabar jis šnabžda gražuolei į ausį, kad muzikos gausmas neužgožtų jo žodžių. Jie laikosi už rankų, ir moteris juokiasi atlošusi galvą arba slėpdama veidą savo kompaniono menčių įdubime (...)
       Į koloną atsirėmęs vyras pagalvoja, kad jiedu tuoj mirs.
____________

Giorgio Faletti                                          IT2
„Aš žudau“

     Žmogus yra kažkas ir niekas. Metų metus gyvena turėdamas tokį patį veidą, persekiojamas savo paties šešėlio ir iki šiol nesupratęs, kuris iš šių dviejų dalykų slegia labiau. Kartais jį apima nesuvaldomas noras viso to atsikratyti ir pasijusti marionete, kuriai virveles nupjovė gailestinga ranka.
     Muzika, judantys kūnai, besišypsančios lūpos, besikeičiantys žodžiai... Jam smalsu, kas gi matys su kiekviena diena vis labiau blunkantį šį vaizdą.
     Vyriškis atsiremia į koloną ir mąsto: „Viskas beprasmiška.“ Priešais jį, salės gale, greta vienas kito prie stalo šalia didžiulio lango, kuris išeina į sodą, sėdi du žmonės – vyras ir moteris.
     Neryškios šviesos apgaubta ji atrodo švelni tarsi liūdesys. Jos plaukai juodi, o akys – žalios, tokios didelės ir spindinčios, kad matyti iš tolo. Vyras grožisi moterimi ir, skambant garsiai muzikai, kalba jai į ausį. Jie laikosi už rankų, išgirdusi draugo žodžius ji juokiasi atlošdama galvą arba glausdama veidą prie peties.
     Į koloną atsišliejęs vyriškis galvoja: „Juodu greitai mirs.“
_____________

Džiordžo Faleti                                         IT3
Žudau

Žmogus yra viskas ir niekas. Metų metus dėvi veidą, prilipdytą prie galvos, šešėlį, prisiūtą prie kojų ir taip ir neapsisprendžia, kuris sveria daugiau. Retkarčiais išgyvena nesustabdomą norą nusiplėšti juos abu, pakabinti ant vinies ir susmukti ant žemės kaip marionetė, kuriai gailestinga ranka nukirpo virveles(...).
Štai groja muzika, juda žmonių siluetai, šypsosi lūpos, aidi žodžiai ir jis yra čia, tas, kuris kels smalsumą žiūrovui kada nors žiūrėsiančiam ir šią beblankstančią nuotrauką.
Vyras besiremdamas į koloną masto, kokie jie visi beprasmiai. Priešais jį, kitoje salės pusėje, prie didžiulo lango pro kurį matosi sodas, vienas šalia kito sėdi du žmonės – vyras ir moteris.
Neryškioje šviesoje ji – trapi lyg liūdesys, juodi plaukai, didelės žalios, iš toli šviečiančios akys kurias jis įžiūri net nuo savo kolonos. Jos grožis priklauso tam, kuris kužda jai į ausį, kad garsi muzika nenusineštų minčių. Jie laikosi už rankų, ji juokiasi tai atlošdama galvą, tai pasislėpdama jo glėbyje (...).
Vyras, atsirėmęs į koloną galvoja, kad abu jie greit mirs.
____________

Giorgio Faletti                                          IT4
Aš žudau

          Žmogus yra kažkas ir niekas. Metų metus jis vaikšto prisiklijavęs veidą sau prie galvos, o šešėlį prisisiuvęs prie kojų ir vis dar niekaip negali suprasti, kurį iš jų sunkiau nešti. Karts nuo karto jį užvaldo nenugalimas noras nusiplėšti juos ir pakabinti ant vinies, o pačiam kaip marionetei, kuriai kažkieno gailestinga ranka nukirpo siūlus, likti sėdėti ant žemės (...).
          Ten, kur jis yra groja muzika, juda kūnai, juokiasi burnos, keičiamasi frazėmis ir jis stovi šių kūnų apsupty – dar vienas žmogus, sukelsiantis smalsumą tam, kas pamatys, kaip diena po dienos išbluks ir šis atvaizdas.
          Vyras atsiremia į koloną ir pagalvoja, kad visi žmonės yra niekam tikę. Priešais jį, kitoje salės pusėje, prie stalo, stovinčio šalia lango su vaizdu į sodą, vienas šalia kito sėdi du žmonės, vyras ir moteris.
           Švelnioje šviesoje ji atrodo lengva ir miela tarsi melancholija, jos plaukai juodi, o akys žalios ir tokios ryškios bei didelės, kad net iš jo stebėjimo vietos jos aiškiai matosi. Vyras, pakerėtas jos grožio, bandydamas perrėkti muzikos triukšmą, kažką pasako jai į ausį. Jie laikosi už rankų ir išgirdusi draugo žodžius, ji nusijuokia, užversdama galvą atgal ir paslėpdama veidą jo peties linkyje (...).
          Vyras, stovintis atsirėmęs į koloną pagalvoja, kad jie netrukus mirs.
____________

Giorgio Faletti                                           IT5
Aš žudau

Yra žmogus ir jo nėra. Metų metus jis nešioja savo prie galvos priklijuotą veidą ir prie kojų prisiųtą šešėlį, ir vis dar nesupranta, kuris iš jų labiau jį slegia. Kartkartėmis jį apima nenugalimas noras juos nusiplėšti ir pakabinti ant vinies, ir likti ten, susmukusiam ant žemės, kaip kokiai marionetei, kuriai gailestinga ranka nutraukė siūlus (...).
Ten jam esant skamba muzika, juda kūnai, šypsosi lūpos, tariami žodžiai ir jis jų apsuptyje, dar vienas, vedamas žingeidumo, kurį diena iš dienos beblėstantį regės ir ši fotografija.
Vyras atsiremia į koloną ir galvoja, kad visa tai beprąsmiška. Priešais jį, kitoje salės pusėje, prie stalo, esančio šalia didelio lango su vaizdu į sodą, greta vienas kito sėdi du žmonės, vyras ir moteris.
Blyškioje šviesoje ji atrodo grakšti ir meili kaip melancholija, jos plaukai juodi, o akys žalios, tokios spindinčios ir didelės, kad matosi iš toli. Jis negali atplėšti akių nuo jos grožio ir kalba palinkęs jai prie ausies, norėdamas būti išgirstas per muzikos gaudesį. Jiedu laikosi už rankų ir ji juokiasi iš savo draugužio žodžių, atlošdama galvą arba slėpdama veidą už jo pečių linkio (...).
Vyras, atsirėmęs į koloną, galvoja, kad jie greitai mirs.
____________

Giorgio Faletti                                           IT6
Aš žudau

Vyras ir yra, ir nėra. Veidą išvagojo metų plaukimas, savas šešėlis priadė galvą prie pėdų, tačiau jis vis dar nesugeba nuspręsti, kas iš tų dvejų tikriau. Kartkartėmis jis tikrina nesulaikomą variklį, kad išskirtų dualumą, pakabintų viską ant plauko ir liktų ten, sėdįs ant žemės kaip marionetė, kuriai užjaučianti ranka nukirpo virveles.

Ten, kur būva, yra muzika, judantys kūnai, besišypsančios burnos, kintantys žodžiai, ir jis tarp jų – dar vienas iš daugelio smalsumui tų, kurie išnyks diena po dienos taip, kaip ir šis vaizdas.

Vyras atšlyja į koloną ir mąsto, kad visi jie beprasmiai. Priešais jį, kitoje patalpos pusėje, prie staliuko, esančio šalia didelio lango, žvelgiančio į sodą, vienas šalia kito sėdi du žmonės, vyras ir moteris.

Prieblandoje ji atrodo liekna ir saldi kaip melancholija, jos plaukai juodi, o akys žalios ir tokios vaiskios bei didelės, kad matosi net iš čia. Jo akys skirtos tik jos grožiui, o šnabždėjimas – ausiai, kad būtų išgirstas muzikos sūkuryje. Rankos susikibusios, ji juokiasi iš kompaniono žodžių, atlošdama galvą arba slėpdama veidą jo peties įlinkime.

Vyras, palinkęs prie kolonos, mąsto, jog greitai mirs.
_____________

Aš žudau                                                IT7

Žmogus yra kažkas ir tuo pačiu metu niekas. Metai iš metų nešioja galvon įklijuotą savo veido pavidalą ir prie kojų prisiūtą šešėlį, taip ir nesuprasdamas, kuris iš jų slegia labiau. Jaučia, kartais, nenumaldomą norą nuplėšti juos, pakabinti ant vinies ir pasilikti ten pat, sukniubusiam ant žemės, lyg kokiam buratinui gailestingos rankos perpjautais raiščiais (...).
Aplink jį– muzika, judantys kūnai, besišypsančios burnos, tušti pokalbiai, o jis pats– tik dar viena figūrėlė smalsioms akims, apžiūrinėsiančioms ir šitą, diena iš dienos vis labiau blunkančią, fotografiją.
Atsiremia į koloną. Galvoja, jog jie visi yra nereikalingi. Priešais jį, kitoje salono pusėje,– dviejų žmonių– vyro ir moters– siluetai, sėdintys vienas šalia kito prie staliuko ties didžiuliu langu į sodą.
Ji, švelnioje salono šviesoje,– gležna ir trapi tarytum melancholija. Juodi plaukai ir žalios akys, tokios spindinčios ir didelės, kad įžiūri net iš ten, kur stovi. Moters palydovas nieko kita nemato, išskyrus jos grožį. Kad muzikos šurmulys nenustelbtų jo žodžių, šnibžda jai į ausį. Laikosi abu už rankų. Ji juokiasi tai atlošdama galvą atgal, tai slėpdama veidą jo peties išlinkime (...).
Į koloną atsirėmęs vyras mąsto, kad greitai juodu mirs.
_____________

Giorgio Faletti                                         IT8
„Aš žudau“

      Šis vyras yra kažkas ir niekas. Metų metus nešioja veidą, priklijuotą prie galvos, šešėlį, prisiūtą prie kojų, ir iki šiol neįstengia suprasti, kuris iš tų dviejų dalykų slegia labiau. Kartais jis patiria nesutramdomą norą juos nusiplėšti, pakabinti ant vinies, o pačiam likti ten pat, sukniubus ant žemės kaip buratinui, kuriam gailestinga ranka nutraukė siūlus. (...)
      Dabar jį supa muzika, judantys kūnai, besišypsančios lūpos, žodžiai, o jis čia vienas tarp visų, tarsi nepageidaujamas, atėjęs tik iš smalsumo – pažiūrėti, kurie diena po dienos išbluks ir iš šitos nuotraukos.
      Vyras atsiremia į koloną, galvodamas, kad visi jie nereikalingi. Kitame salės gale, prie stalo netoli didelio įstiklinto lango, pro kurį matosi sodas, vienas šalia kito sėdi vyras ir moteris.
      Neryškioje šviesoje ji atrodo daili ir švelni lyg melancholija. Ji juodaplaukė, o jos akys žalios, tokios didelės ir spindinčios, kad matosi iš toli. Jis žiūri tik į ją ir kalba jai į ausį, kad muzika neužgožtų jo žodžių. Abu laikosi už rankų, o moteris savo partneriui atsako juoku, atlošdama galvą atgal arba paslėpdama veidą jo peties įdubime. (...)
      Vyras, atsirėmęs į koloną, galvoja: „Jie greitai mirs“.
_____________

Aš žudau                                              IT9

           Žmogus yra vienas ir nė vienas. Metų metais nešioja prie galvos prilipintą veidą bei prie pėdų prisiūtą šešėlį ir dar nesugebėjęs nuspręsti, kuris iš šių dviejų slegia labiau. Retkarčiais nevaldomais impulsais pabando juos atplėšti, pakabinti abudu ant vinies ir likti sėdomis ant žemės kaip Buratinas, kuriam gailestinga ranka nukirpo virveles.
           Aplinkui skamba muzika, juda kūnai, burnos juokiasi, kalbos keičiasi, o jis stovi tarp jų visų – dar vienas, kuriuo pasidomės tas, kuris žiūrės šią diena iš dienos blunkančią fotografiją.
           Žmogus atsiremia į koloną ir galvoja, kad visi esame nenaudingi. Priešais jį, kitame salės gale, prie stalo, stovinčiame šalia didelio lango, pro kurį matosi sodas, vienas šalia kito sėdi du žmonės – vyras ir moteris.
           Neryškioje šviesoje ji atrodo subtili ir miela kaip liūdesys. Jos plaukai juodi, akys žalios, tokios didelės ir švytinčios, kad matomos netgi iš čia. Jis žiūri vien tik į jos grožį ir kalba jai į ausį, kad būtų girdimas net per muzikos gausmą. Jie susikibę rankomis, o ji juokiasi iš savo kompaniono žodžių, atlošdama galvą ir paslėpdama veidą jo pečių įdubime (...).
            Į koloną atsirėmęs žmogus galvoja, kad jie greitai mirs.
____________

Giorgio Faletti                                        IT10
Aš žudau

Žmogus yra kažkas ir niekas. Metai iš metų jis dėvi savo prie galvos prilipusį veidą ir velka prie pėdų prisiūtą šešėlį, vis dar negalėdamas suprasti, kuris iš šiųdviejų jį slegia labiau. Kartais pajunta nesuvaldomą norą nuplėšti tą veidą ir šešėlį nuo savo kūno, pakabinti juos ant vinies ir atsisėsti nejudant ant žemės, tarsi marionetė, kuriai kažkieno gailestinga ranka nukirpo rišančius siūlus (...).
Ten, kur jis dabar atsidūrė, groja muzika, matosi judantys kūnai, besišypsančios lūpos ir žodžiais besikeičiantys žmonės, o jis tėra vienas iš jų, kurį kažkieno smalsus žvilgsnis galbūt pastebės šioje diena iš dienos blankstančioje fotografijoje.
Žmogus stovi atsirėmęs į koloną ir galvoja, kad visi šie žmonės yra bereikšmiai. Priešais jį, kitame salės gale, už stalo greta didelio į sodą žvelgiančio lango sėdi dvi susiglaudusios figūros, vyras ir moteris.
Šioje prigesusioje šviesoje ji atrodo trapi ir švelni, tartum pati melancholija, juodais plaukais ir žaliomis akimis, kurios tokios didelės ir švytinčios, kad netgi jis gali matyti jas iš tolo. Vyras visiškai paniręs į moters grožį ir pasilenkęs kužda kažką jai į ausį, stengdamasis įveikti muzikos gaudesį. Juodu laikosi už rankų ir moteris atsiliepia juoku į kiekvieną vyro žodį, atversdama atgal galvą ar slėpdama savo veidą peties linkyje (...).
Į koloną atsirėmęs žmogus mąsto apie tai, kad netrukus jiedu mirs.
_____________

Giorgio Faletti                                          IT11
Aš – žudikas

Žmogus yra viskas ir niekas. Jau daugelį metų veidas nesivaizduojamas be galvos, o šešėlis – be kojų; niekaip nesuprasi, kas iš jų svarbesnis. Žmogus vis bando nevalingai šiuos dalykus atsieti, pakabinti ant vinies ir atsisėsti ant žemės – kaip buratinas, kuriam gailestinga ranka padovanojo vaikų (...).
Žmogus gyvena muzikoje; kūnai juda, lūpos šypsosi, kalbamasi, o žmogus – viduryje; jis – vienas iš smalsuolių, kurio akyse ilgainiui išbluks ir ši nuotrauka.
Žmogus atsiremia į koloną ir galvoja, kad aš visiškai nenaudingas. Priešais, kitoje salės pusėje, greta vienas kito, už stalo prie didžiulio lango į sodą sėdi dviese – vyras ir moteris.
Saulės apšviesta, ji savo grakštumu ir švelnumu yra nelyginti melancholija; jos plaukai tamsūs, o akys – žalsvos, tokios didelės ir šviečia, kad net iš tolo matyti. Jis žiūri tik į ją; kalbėdamas žiūri jai į akis, kad ji girdėtų jį ir per sklindančius muzikos garsus. Jie susiėmę už rankų; ji juokiasi iš savo palydovo žodžių, pasisuka atgal ar nukreipia žvilgsnį į savo pečių vingį (...).
Į koloną atsirėmęs žmogus galvoja apie netrukus juos pasitiksiančią mirtį.
_____________

Giorgio Faletti                                           IT12
Aš žudau

Žmogus yra viskas ir niekas. Metų metus nešioja savo veidą prilipdytą prie galvos ir savo šešėlį prisiūtą prie pėdų ir dar nesugebėjo suprasti, kuris iš judviejų sveria daugiau. Kartais pajunta nesuvaldomą norą juos nusiplėšti, pakabinti ant vinies ir likti sėdėti ten, ant žemės, tarsi marionetė, kuriai gailestinga ranka nukirpo siūlus (...).
Čia kur jis yra skamba muzika, čia - kūnai, kurie juda, lūpos, kurios šypsosi, žodžiai, kuriais keičiamasi ir jis yra tarp jų, pašalinis, nuostabai tų, kurie žvelgs į diena iš dienos blunkančią ir šią nuotrauką.
Žmogus atsiremia į koloną ir galvoja, kad visi yra nenaudingi. Priešais jį, kitoje salės pusėje, prie stalo, stovinčio netoli didelio, į sodą išeinančio lango, vienas šalia kito sėdi du žmonės, vyras ir moteris.
Prieblandoje ji atrodo trapi ir švelni kaip liūdesys, jos plaukai juodi o akys žalios, tokios spindinčios ir didelės, kad jas mato net iš čia. Jis mato tik jos grožį ir kalba jai į ausį, kad būtų girdimas per griaudinčią muziką. Jie laikosi už rankų ir ji juokiasi iš draugo žodžių, atmesdama atgal galvą ir slėpdama veidą jo peties įdubime (...).
Žmogus atsirėmęs į koloną galvoja, kad jie greitai mirs.
_____________

Giorgio Faletti                                           IT13
Aš žudau

          Tas vyras yra bet kuris ir nė vienas. Jau metai iš metų vaikšto su šiuo galvos priekyje prilipintu veidu ir prie pėdų prisiūtu šešėliu, ir dar nenusprendė, kuris jį labiau slegia. Kartais jam kyla nenumaldomas noras vieną iš jų nusiplėšti, pakabinti ant vinies ir atsisėsti šalia, ant žemės, kaip marionetė, kurios siūlus nukirpo gailestinga ranka (...).
          Ten, kur jis dabar yra, groja muzika, juda kūnai, šypsosi lūpos, sklando žodžiai. Jis yra tarp jų, dar vienas iš tų, į kuriuos smalsiam žvilgsniui bežiūrint diena iš dienos vis labiau bluks ši nuotrauka.
          Vyriškis atsiremia į koloną ir pagalvoja, kad visi yra bereikšmiai. Priešais jį, kitoje salės pusėje, prie didelio lango, pro kurį matosi sodas, vienas šalia kito sėdi vyras ir moteris.
           Šioje blankioje šviesoje ji atrodo liekna ir švelni kaip liūdesys. Jos plaukai juodi, o žalios akys – tokios spindinčios ir didelės, kad matosi kitame salės gale. Jis alpsta nuo jos grožio ir sako jai kažką į ausį, kad išgirstų per muzikos gausmą. Sėdi susikibę ir ji, jam kalbant, juokiasi atlošdama galvą arba įbesdama veidą į jo petį (...).
           Vyriškis, atsirėmęs į koloną, pagalvoja, kad greitai jų nebebus gyvųjų tarpe.