François Rabelais
 
Gargantiua ir Pantagriuelis
  
Iš prancūzų kalbos vertė Dominykas Urbas
 
  
Pirmas leidimas - Vaga, 1970.
Originalo tekstas internete >>
 Ištraukos iš pirmos knygos
 
Baisenybingas didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo, gyvenimas,
kurį kadaise surašė M. Alkofribasas, kvintesencijos traukovas
 
Knyga pilna pantagriuelizmo
_______
 
PERSKYRIMAS IV
 
Kaip Gargamela, nešiodama įsčiose Gargantiua, persivalgė žarnokų
 
Šit apsakysiu jums, kokiu būdu ir kokia proga pagimdė Gargamela vaiką, o jei netikite - lai jums dugnas prakiūra!
Gargamelai dugnas prakiuro vasario trečią dieną popiet nuo to, kad ji per daug prisivalgė godbijò. Godbijo yra riebūs kuarò žarnokai. Kuaro yra jaučiai, penėti tvartuose ir gimò ganyklose. Gimo ganyklos yra tokios pievos, kurias galima dukart metuose šienauti. Tokių tad riebių jaučių buvo liepta papjauti tris šimtus šešiasdešimt septynis tūkstančius keturiolika ir per užgavėnes susūdyti, idant pavasarį ganė­tų mėsos, kad prie stalo, prieš pradedant valgyti, visada būtų galima paimti sūraus, nes tada geriau nuteka vynas.
Iš tiek šviežienos - patys suprantat - buvo baisiai daug žarnokų, ir dar tokių skanių, jog visi pirštus laižėsi. Bet va koks keblumas: žarnokų ilgai nepalaikysi, nes jie tuoj ima gesti. O tai jau prastas reikalas. Užtat buvo nuspręsta imti ir suvalgyti juos visus iš karto, kad ne nu eitų niekais nė trupučio. Prie šio darbo sukvietė visus žmones iš Sinė, Sejė, Laroš Klermo, Vogodri, neaplenkė nei Kudrė Monpansjė, nei Vedo brastos, nei kitų kaimynų, o visi jie, kaip tyčia, buvo šaunūs gėrėjai, puikūs ūžauninkai ir gerai žaidė savo kėgliais.
Gerulis Granguzjė ėmėsi rengti balių su dideliu smagumu ir pa­tvarkė, kad viskas būtų kuo puikiausiai. Savo pačiai vis dėlto pasakė, kad ji daug nevalgytų, nes esanti dienų gale, o žarnokai - valgis ne kažkoks: "Tas tegu ryja žarnas,- sakė jis,- kas mėgsta jų idarą". Bet Gargamela nepaisė vyro įspėjimų ir suvalgė tų žarnų šešiolika statinių, dvi rėčkas ir šešis puodus. Ir kad ėmė gi jai pūsti pilvą toji žarnų marmalienė!
Po pietų visi sumišai nudrožė į Sosė pievą, tenai pūtė linksmas švilpas ir saldžiabalsius dūdmaišius ir taip davė į padą ant vešlios žolės, jog vien malonu žiūrėti buvo.
 
PERSKYRIMAS V
 
Girtų šnekos
 
Paskui jie susitarė, kad gerai būsią užkąsti tyrame ore. Tada ėmė buteliai vaikščioti, kumpiai šokti, stiklinės skraidyti, ąsočiai dunksėti:
- Pilk! Lenk!
- Leisk aplink! Atmiešk!
- Ne, mano mielas, man be vandens. Taip, taip. Šmaukš iki dugno!
- Šliukštelk man klareto, kad per kraštus varvėtų! Troškulį numarinkim!
- Atsikark nuo manęs, giltine!
- Ai kūmute, neturiu pakalnės.
- Gal nesveikuoji, mano miela?
- Gi gal.
- Po šimts kelmų! Tik apie gėrimą, jokių kitų šnekų!
- Aš geriu tik savo valandom, kaip popiežiaus mulas.
- O aš geriu tik poterių valandom, kaip geras tėvas gvardijonas.
- Kas pirmas atsirado: troškulys ar gėrimas?
- Troškulys, nes kol žmonės buvo nekalti kaip vaikai, argi būtų kas ėmęs gerti netrokšdamas?
- Gėrimas, nes privatio presupponit habitum 26. Esu iš mokytųjų.
 
Foecundi calices quem non fecere disertum? 27
 
- Mes, nekalti berneliai, ir neištroškę gerai geriam.
- O aš, kad ir nusidėjėlis, negeriu be noro - jei ne su esamu, tai su būsimu noru geriu, iš anksto jį malšinu, suprantate? Aš geriu ateičiai. Aš geriu amžinai. Mano amžinybė - tai gėrimas, o gėri­mas - tai amžinybė.
- Dainuokim, gerkim, motetą užtraukim!
- Kur mano piltuvas?
- O aš žiūriu, kad už mane mėgina gerti kiti!
- Ar jūs drėkinat, kad būtų ką džiovinti, ar džiovinat, kad būtų ką drėkinti?
- E, aš teorijų neišmanau; aš tik su praktika šiaip taip varausi!
- Gyviau, gyviau!
- Aš mirkau save, drėkinu, geriu - vis todėl, kad bijau mirti.
- Gerk visada - nemirsi niekada!
- Aš, jei negersiu, tuoj išdžiūsiu - ir nebėr manęs. Dūšia pabėgs ir nudums į kokią varlynę. Sausoj vietoj dūšia nesilaiko.
- O jūs vyno pilstytojai, naujų formų tvėrėjai - sutverkit iš manęs negeriančio geriantį!
- Reikia laistyt ir laistyt diržingą sausą vėdarą!
- Niekais varo gėralą, kas geria be skanumo.
- Šitas eina tiesiai į gyslas, nuleisti nereikia.
- Mielai praplausiu žarnas tam veršiui, kuriam šįryt odą nu­maukiau.
- Na, tai pribubijau pilvą.
- Jei mano vekseliai gertų kaip aš, tai skolininkai išsižiotų, atėję pinigų: visos raidės būtų išpliurusios.
- Ranka jums gadina nosį: ji kilnoja stiklą, o nosis raudonija.
- O, kiek daug naujo vyno pribėgs, kol šitas išbėgs.
- Gerti tokiais mažais stikliukais - tai tik kaklą sau varginti.
- Tai tas pats kaip su buteliu dūduoti.
- Koks skirtumas tarp butelio ir gertuvės?
- Didelis, nes butelis užkimštas kamščiu, o gertuvė užsukta sraigtu.
- Gerai sakai!
- Mūsų tėvai gėrė šauniai, tuštino puodą po puodo.
- Turėjo galvą! Gerkim!
- Kam dar eiti prie upės - verčiau šičia išsiplauti žarnas.
- Aš geriu kaip kempinė.
- Aš geriu kaip tamplierius 28.
- Aš tanquam sponsus 29.
- Aš sicut terra sine aqua 30.
- Kaip kitaip vadinasi kumpis?
- Gėrikų padėjėjas. Tai laiptai: kiek laiptai nuleidžia vyno į rūsį, tiek kumpis - į pilvą.
- Kad taip, tai - išgersim! Gerkim! Mano rūsys dar tuščias. Respice personam; pone pro duos; bus non est in usu 31.
- Jei man sektųsi taip gerai lipti kaip pilti, jau seniai būčiau aukštybėse.
- Ir Žakas Keras puikiai maukė.
- Kas lengvas, tas skystime plaukė.
- Bakchas įkaušęs pasiekė Indą.
- O mes išmanom apie Melindą.
- Kai užeina lietus, nurimsta vėjas. Kai ilgai gersim, pabaidysim patį perkūną.
- Bet jei mano volė tokį skystį leistų, ar jūs jį gertumėt?
- Turėsiu galvoj, kai nebeliks vyno.
- Paže, pilk! Duodu tau pareiškimą ir laukiu tavo paskyrimo.
- Pauostyk, besoti, - čia dar pilnas ąsotis!
- Aš keliu bylą troškuliui. Paže, duok eigą mano skundui!
- Duok man tą nuograužą!
- Seniau aš gerdavau iki dugno, dabar geriu ligi paskutinio lašo.
- Nėr mums kur skubėti, žiūrėkim, kad nieko neliktų.
- Ech, žarnokai tai žarnokai to dvylio palšio! Na, baikim juos kuopti galutinai!
- Gerkit, arba aš jus...
- Ne, ne!
- Gerkit, meldžiamieji.
- Žvirbliai nelesa, jei jiems per uodegą nepatapnoja; aš negeriu, jei manęs neprašo gražiai.
- Lagona edatera! 32 Visame mano kūne nėra tokio urvo, kame troškulys galėtų nuo vyno pasislėpti.
- O aš nuo to vyno tiktai gert labiau noriu.
- O aš nuo to vyno gert nėmaž nebenoriu.
- Tegu žvanga, tegu skamba buteliai ir bonkos, mes paskelbsim šitą tiesą: jei pametei troškulį, nebeieškok jo savo viduriuose - jį plovė ir išplovė ilgas gėrimas.
- Viešpats dievas iš malonės sutvėrė žemę, o žmogus girtas silpnai kojom į ją remia.
- Aš nuolat kartoju dievo žodį: Sitio 33.
- Akmuo, vardu άσβεστος 34, toks pat neužgesinamas kaip ma­no malonybės troškulys.
- Apetitas ateina bevalgant, pasakė Anžė Manietis 35, bet trošku­lys dingsta tik geriant.
- Kaip apsiginti nuo troškulio?
- Atvirkščiai nekaip nuo šuns įkandimo: bėk paskui šunį - šuo neįkąs; gerk pirma troškulio - troškulys neužeis.
- Ei vynapily, pilk nesnaudęs, kitaip gausi pylos! Argas turėjo šimtą akių, užtat gerai matė, vynapilys privalo turėti šimtą rankų, kaip Briarėjas, kad spėtų vyną pilstyti.
- Drėkinkimės - smagu bus džiūti!
- Man baltojo! Pilk visą, pilk, negailėk, po velnių! Pilk dar, iki kraštų - man koserė dega.
- Ei tu, kur su bardišium,- susidaužkim!
- Trenkim! Į tavo sveikatą, vyre!
- Oi oi oi! Kiek čia visko sudorota!
- O lacrima Christi! 36
- Čia Devinjerės vynas.
- Tai pinò!
- O taurusis, baltasis vyne!
- Dievaži, glosto stemplę kaip aksomas!
- Ėhė, ir aksomas ne bet koks, o rinktas ir ieškotas, geriausios rūšies, iš geriausios vilnos!
- Aukščiau galvą, vyre!
- Mums tik pastatyk, mes jau sudorosim!
- Ex hoc in hoc 37. Ir be jokių monų, visi matėt patys. Aš­ - meistras kaušti.
- Brum, brum, lialia! O aš - meistras pliaukšti.
- O gėrėjai! O ištroškėliai!
- Paže, drauguži, pripilk tu man, meldžiamasis, ir kad stiklą kaupas vainikuotų!
- Raudonas kaip kardinolo skrybėlė!
- Natura abhorret vacuum 38.
- Sakykit, ar liks dar musei palaižyti? Maukim kaip bretonai 39.
- Išgerti grynai, grynai!
- Rykit, čia vaistas, vaistas!
 ______________
 
PERSKYRIMAS IX
 
Gargantiua giminės drabužių spalvos
 
Gargantiua spalvos buvo balta ir mėlyna, kaip ką tik skaitėte, ir jo tėvas tuo norėjo duoti suprasti, kad sūnus jam - dangiškas džiaugs­mas; mat balta jam reiškė džiaugsmą, linksmybę, malonumą ir smagu­mą, o mėlyna - dangiškus daiktus.
Esu tikras, kad, skaitydami šiuos žodžius, jūs nusišaipysit iš seno gėrovo ir išrasit, kad toks spalvų aiškinimas esąs pernelyg paviršutiniš­kas ir paikas, sakysit, kad balta reiškia tikėjimą, o mėlyna - tvirtybę. Tai atsikirskit man, jei manot, kad verta, tiktai nesijaudinkit, nepykit, nesikarščiuokit ir nesierzinkit (nes laikai pavojingi). Aš nelipsiu ant galvos nei jums, nei niekam kitam: aš tik noriu priminti, kad neužmirš­tumėt butelio.
Ko jums jaudintis? Ko jums erzintis? Iš kur jūs ištraukėte, kad balta spalva reiškia tikėjimą, o mėlyna - tvirtybę? Ogi iš vienos knygpalai­kės,- sakysit,- pardavinėjamos karabelninkų ir nešmeninių prekei­vių, kuri vadinasi Spalvų heraldika 54. Kas ją parašė? Vis tiek kas pa­rašė, tik gudriai padarė, kad nepasirašė. Šiaip ar taip, nežinia, kuo ir stebėtis labiau - ar jo įžūlumu, ar kvailumu: gal įžūlumu, nes jis, neturėdamas jokio pagrindo, be jokių priežasčių ir įrodymų, pasirė­męs vien savo paties autoritetu, drįsta nurodinėti, ką kuri spalva reiš­kianti,- šitaip juk elgiasi tironai, kurie nori, kad jų užgaidui nusileistų protas, bet ne išminties ir mokslo vyrai, kurie į savo skaitytojus kalba tvirtais argumentais; gal kvailumu, nes jis mano, kad be jokių išvedžio­jimų ir įtikinamų argumentų žmonės ims ir taisysis devizus pagal tą jo kvailysčių rinkinį.
Tikrai (kaip priežodis sako: kvailiai ir nesėjami dygsta), atsirado pusgalvių, užsilikusių iš suplėkusios senovės laikų, kurie patikėjo jo raštais ir pagal jo nurodymus ėmė ręsti šūkius ir sentencijas, siūti pakinktus mulams ir apdarą savo pažams, apsibraižė kelnes, išsiraštavo pirštines, apsikutavo lovų padangtes, išsipiešė medalius, susidėliojo dainuškų ir (kas blogiausia) iš patykų apjuodino ir suniekino drovias matronas.
Į panašias klampynes pateko ir tie pasipūtėliai dvariškiai bei aukštų vardų nešiotojai, kurie, norėdami, kad jų devizuose būtų išreikšta sąvoka liepti, užsako nupiešti lieptą, kur turi būti išreikšta laisvė, ten piešia laistytuvą, kur reikia išreikšti stiprybę, ten atvaiz­duotas stipinas, galiūną jiems atstoja galionas, kur reikia suprasti valdžią, ten stovi nupiešta valtis, ir taip toliau,- visi tų žodžių greti­nimai yra tokie kvėši, beprasmiški, tokie primityvūs ir barbariški, jog reikėtų pririšti lapės stimburį prie pakarpos ir ištrinti snukį karvės raguoliu kiekvienam, kas dar norėtų juos vartoti šių dienų Prancūzijoj, kada jau atgimė geri raštai 55.
Vadovaudamasis tokiais pat samprotavimais (jei leistina tai vadinti samprotavimais, o ne svaičiojimais), aš galėčiau liepti nupiešti lovį, kur reikia išreikšti lobį, tvartą, kur kalbama apie tvarką, ritę, kur reikia priminti riterį, kartuves - ten, kur norime minėti karą, o kar­vę - tada, kai reikia išreikšti karvedį, špyga galėtų reikšti knygą, boba - trobą ir panašiai.
Visiškai kitaip darė senovės laikais Egipto galvočiai, naudodamiesi rašmenimis, kuriuos jie vadino hieroglifais,- jų nemokėjo perskai­tyti niekas, kas nesuprato jų reikšmės, o suprato kiekvienas, kas išmanė jų vaizduojamų daiktų savybes, ypatybes ir prigimtį; apie juos Horapo­lonas 56 parašė graikiškai dvi knygas, o Polifilas Meilės sapne 57 juoba smulkiai šį dalyką aptaria. Prancūzijoj kai ką panašaus į hieroglifus jūs matote pono Admirolo 58 devize, kurį pirmasis naudojo Oktavia­nas Augustas.
Tačiau mano laivas neplauks toliau tarp tų ne per daug malonių gelmių ir seklumų - grįžtu nuleisti inkaro į tą uostą, iš kurio esmi išvykęs. Turiu, beje, vilties kada nors parašyti plačiau ir išrodyti tiek filosofiniais samprotavimais, tiek autoritetais, viso senojo pasaulio priimtais ir pripažintais, kiek ir kokių yra spalvų gamtoje ir ką kiek­viena iš jų gali reikšti,- jeigu tik dievas padės išlaikyti stovą, ant kurio kepurę deduosi, arba vyno pilamąją puodynę, kaip sakydavo mano senelė.
 ______________
 
PERSKYRIMAS XI
 
Apie Gargantiua vaikystę
 
Gargantiua nuo trejų iki penkerių metų buvo auginamas ir auklėjamas pagal visus įprastinius reikalavimus, nes taip buvo nustatyta jo tėvo, ir leido laiką kaip visi to krašto vaikai, būtent: gėrė, valgė, miegojo; valgė, miegojo, gėrė; miegojo, gėrė, valgė.
Nuolat, būdavo, jis voliojasi po dumblynę, turlijasi nosį, murzinasi veidą, klaipo kurpes, žiopso į muses ir su pasimėgimu gainioja peteliš­kes, kurioms viešpatavo jo tėvas, čia prisičiurškia kurpes, čia apsidirba marškinius, šnypščia į rankovę, glitę varvina į sriubą, maknoja po visas balas, ir geria iš kuntaplio, ir kasosi pilvą į pintinį krepšį; dantis galandasi klumpe, rankas plaunasi sriuba, galvą šukuojasi puoduku, sėdasi tarp dviejų kėdžių ir šlepteli dugnu ant plikos žemės, klojasi šlapiu maišu, geria valgydamas sriubą, valgo papločius be duonos, juokda­masis tau įkanda, kąsdamas tau juokiasi, spjaudo į šulinį, drioskina nuo geros duonos, čiurškina į saulę, nuo lietaus bėga į vandenį, geležį kala, kai atšąla, sapnuoja nemiegodamas, dedasi caca vaikeliu, lupa ožį, murma panosėj, užkliuvęs už varčios, vėl pradeda nuo pradžios, varo kiaules į pupas, muša šunį, kad susiprastų liūtas, kinko vežimą priešais jaučius, kasosi ne ten, kur niežti, su plaktuku šieną pjauna, su rėčiu vandenį samsto, su virvele duoną riekia, iš dešrų tvorą tveria, maino jautį ant katino, gaudo lauke vėją, musėms kojas trauko, plėšo popie­rių, teršia pergamentą, dovanotam arkliui į dantis žiūri, rūpinasi per­nykščiu sniegu, vaikosi du zuikius, kausto žiogus, šauna kiškį, pataiko katinui, pasiklysta tarp trijų pušų, kulia šiaudus, kojas nešioja ant pe­čių, plikas valkiojasi po dilgynes, kelia nosį aukščiau stogo, aria pasi­kinkęs žąsiną, kitą muša, pats rėkia... Jo tėvo šunys, būdavo, ėda iš jo dubens, o jis – iš jų lovio. Jis jiems apkandžioja ausis, jie jam subraižo nosį; jis jiems pučia į gvazdiką, jie jam laižo lūpas.
Ir kad žinotumėt, broliukai! Ir kad gėrę niekad neatsipagiriotumėt! Tas rupūžiukas, kad jį kur devynios, kibino visą laiką savo aukles, aukštai, žemai, iš priekio, iš užpakalio, ir ėmė jau miklinti net savo daiktadėtį, kurį auklės diena į dieną jam kaišė gražiomis girliandomis, gražiais kaspinėliais, gražiomis gėlytėmis, gražiais kutais, dėjo iš rankos į ranką, it voliodamos tešligalį, o kai tasai, būdavo, pakelia galvą, suprunkščia visos juokais, didžiai, matyt, patenkintos žaidimu.
Viena jį vadino volele, kita kankorėžėliu, dar kita koralo šakele, kitos vėl špunteliu, kamšteliu, grąžteliu, kalteliu, grūstuvėliu, dzingu­liuku, pampaliuku, raudona dešryte, mažučiu tutiniuku.
– Jis mano, – sako viena.
– Ne, mano, – atšauna kita.
– Tai kas lieka man? – atsiliepia trečia. – Jei taip, tai imsiu ir nupjausiu.
– Še tau, nupjausi! – įsikiša ketvirta. – Jam gi skaudės, gerbia­moji. Kaip galima nupjauti tą daiktą berniukui? Tada jis būtų ponas Beuodegis.
O kad berniukas turėtų kuo žaisti, kaip visi to krašto vaikai, jam padarė suktuką iš Mirbo malūno sparnų.
 ________________
 
PERSKYRIMAS XVII
 
Kaip Gargantiua aplaistė savo sutiktuves su paryžiečiais
ir kaip iškabino varpus iš Dievo motinos katedros
 
Pasilsėjęs kelias dienas po kelionės, Gargantiua išėjo pasidairyti po miestą. Visi iš visų pusių į jį žiūrėjo ir labai stebėjosi, nes Paryžiaus gyventojai yra tokie kvailiai, tokie nenaudos ir žiopsotojai, jog koks nors komediantas, koks nors relikvijų prekijas, mulas, apkarstytas skambaliukais, ar gatvės muzikantas sutraukia daugiau žmonių negu geras evangelijos skelbėjas.
Ir taip įkyriai persekiojo jį žmonės, jog jis, neturėdamas kur besi­dėti, užlipo pasilsėti ant katedros bokštų. Sėdėdamas tenai ir matyda­mas šitokias minias aplinkui, tarė garsiai:
- Tie žiopliai, matyt, nori, kad aš aplaistyčiau sutiktuves ir pa­statyčiau jiems išgerti už gerą priėmimą. Jų noras visai teisėtas. Gerai, aš duosiu jiems vyno, bet tiktai dėl juoko.
Ir jis šypsodamasis atsisagstė daiktadėtį, išsitraukė volę ir apšvirkštė juos taip gausingai, jog paskendo du šimtai šešiasdešimt tūkstančių keturi šimtai aštuoniolika žmonių, neskaitant moterų ir mažų vaikų.
Buvo tokių, kuriuos nuo tvano išgelbėjo greitos kojos, tie atsidūrė ant Universiteto aukštumų ir čia, suplukę, uždusę, krenkštė ir spjau­dėsi, ir keikėsi, ir piktžodžiavo, vieni juokdamiesi, kiti niršdami: "Kad jį kur velniai, tegu jį kur velniai, tegu jį perkūnai, kad jį paralyžius!" Iš to ir miesto vardas pasidarė Paryžius, o pirmiau vadinosi Leukecija, kaip sako Strabonas 81, lib. IV, graikiškai Baltumynė, nes to miesto da­mų šlaunys yra labai baltos. O kadangi visi, kas tik tenai buvo perkrikštijant miestą, keikėsi kiekvienas savo parapijos šventaisiais ir kadangi paryžiečiai - žmonės visokio galo ir visokio plauko - yra iš prigim­ties dideli ilgaliežuviai ir nepraustaburniai, ir dar išpuikę pusėtinai, tai Joaninas de Baranka turėjo pagrindo libro De copiositate reveren­tiarum 82 tvirtinti, kad jų vardas esąs graikiškas - parrhesiani, atseit stačiakalbiai.
Po to Gargantiua ėmė žiūrinėti didžiuosius varpus, kabančius katedros bokštuose, ir labai melodingai jais paskambino. Taip bežai­džiant, jam atėjo į galvą, kad iš tų varpų galėtų būti puikūs žvangu­čiai ant kaklo jo kumelei, kurią jis ketino siųsti namo su Bri sūrio ir šviežių silkių kroviniu, tad iškabino juos iš bokštų ir parsinešė į savo butą.
Tuo laiku atvyko į Paryžių švento Antano ordino komandoras kumpininkas, rinkdamas kiaulienos kvestūrą; jis irgi turėjo intenciją patyliukais pasiimti tuos varpus, idant iš tolo būtų girdėti, kad jis atvažiuoja, ir lašiniai iš anksto drebėtų podėliuose, bet, būdamas sąžiningas, paliko juos kaboti - ne dėl to, kad būtų buvę karšti, o dėl to, kad buvo sunkoki pakelti. Tik šio komandoro nereikia pai­nioti su Burgo komandoru, mano artimu draugu.
Visas miestas sujudo subruzdo, nesgi žinot, kad paryžiečiai greiti maištauti, net kitašaliai stebisi Prancūzijos karalių kantrybe, kaip jie nepaima rykštės, o leidžia savo valdiniams tolydžio eibes daryti. Duotų dievas, sužinočiau aš, kame yra kalvė, kur kalamos visos tos erezijos ir sąmokslai,- išdulkinčiau jas visų savo parapijos brolių akivaizdoj!
Taigi va, visi žmonės, sujudę ir įnirtę, susirinko ne kur kitur, tik į Nelio rūmus 83, kur tada buvo Leukecijos orakulas (dabar jau ne­bėra). Jam buvo pateikta byla ir išdėstyti nepatogumai, susidarę dėl varpų išnešimo. Apsvarsčius visus pro et contra, buvo nuspręsta pagal Baralipton 84, jog reikia siųsti seniausią ir gerbiamiausią fakulteto žmogų pas Gargantiua - tegu išaiškina jam, kokį baisų nepatogumą padaręs, kad tuos varpus nukabinęs. Ir nors kai kurie universiteto žmonės įrodinėjo, kad tokia misija geriau tiktų oratoriui, bet ne sofis­tui, tačiau, to nepaisant, buvo šiam tikslui išrinktas mūsų magistras Janotas de Bragmardo.
 
PERSKYRIMAS XVIII
 
Kaip Janotas de Bragmardo buvo siųstas pas Gargantiua didžiųjų varpų atgauti
 
Magistras Janotas, apsikirpęs kaip Julijus Cezaris 85, užsivilko seno­vinį liripipioną 86 ir, gerai aprūpinęs pilvą papločiais ir švęstu vande­nėliu, rūsyje išstovėjusiu, nuvyko į Gargantiua butą, varinas trimis raudonsnukiais pedeliais ir vedinas penkiais ar šešiais magistrais, tingiais ir nevalyvais, kaip visada.
Prie durų pasitiko juos Ponokratas ir net nusigando, pamatęs tokį maskaradą,- pamanė, kad čia komediantai. Jis klausė vieną iš tų tingių magistrų šutvės, ko ieško jie čia. Tas atsakė: ateiną prašyti, kad grąžintų varpus.
Ponokratas, tai išgirdęs, tuoj nunešė naujieną Gargantiua, kad parengtų atsakymą ir apsispręstų, kaip elgtis. Gargantiua pasivadino į šalį savo mokytoją Ponokratą, rūmų maršalką Filotomijų, žirgininką Gimnastą ir Eudemoną ir greitosiomis pasitarė, ką sakyti ir kaip daryti. Visi buvo tos nuomonės, jog delegatus reikia nuvesti į nuošalų šeimyninės kambarėlį ir tenai nugirdyti kaip pėdus, o kad tasai senas krenkšlys negalėtų paskui girtis, jog varpus atidavę jo reikalavimu, padarysią taip: tie gersią, o jie pasikviesią miesto galvą, fakulteto rektorių ir bažnyčios vikarą ir grąžinsią jiems varpus, kol sofistas nebūsiąs spėjęs nė pradėti savo misijos. Paskui, aniems dalyvaujant, išklausysią jo šaunios prakalbos. Taip ir buvo: kai minėtieji žmonės atėjo, įvedė sofistą į pilną salę, ir jisai atsikrenkštęs ėmė drožti tokią kalbą.
 
PERSKYRIMAS XIX
 
Magistro Janoto de Bragmardo kalba, kuria jis kreipėsi į Gargantiua, prašydamas grąžinti varpus
 
Kche, kche, kche! Mna dies, pone, mna dies, et vobis 87, ponai. Būtų gerai, kad mums atiduotumėt varpus, nes jie mums labai reikalin­gi. Kche, kche, kche! Mes juos kitados atsisakėme parduoti, nors mums siūlė gerus pinigus londoniečiai iš Kaoro, taip pat ir bordiečiai iš Bri, kurie juos norėjo pirkti dėl jų elementarinės kompleksijos 88 substan­cifikuotos kokybės, kuri yra intronifikuota jų kviditatyvinės prigimties terestriškume, turinčiame galią ekstraponuoti halo ratilus nuo saulės ir viesulus nuo mūsų vynuogynų, po teisybei ne mūsų, o artimiausių kaimynų; nes jei mes neturim vyno, tai mums nebelieka nieko, nei proto, nei įstatymo.
Jeigu jūs atiduosite mano prašymu, tai aš už tą gausiu dešimt sprindžių dešros ir geras kelnes, kurios itin pravers mano kiškoms,­ kitaip jie paliktų apgavikai. Ak, dievaži, Domine, kelnės yra šaunus dalykas, et vir sapiens non abhorrebit eam89.Taip, taip, kelnės - toks daiktas, kad ant kelio nesimėto, žinau pats iš savęs. Atsižvelk, Domine; juk jau aštuoniolika dienų aš prakaituoju prie šios gražios prakalbos:
Reddite quae sunt Caesaris Caesari, et quae sunt Dei Deo. Ibi jacet lepus 90.
Garbės žodis, Domine, jeigu norite pavakarieniauti su manimi in camera charitatis, tai, kaip dievą myliu, nos faciemus bonum cherubin. Ego occidi unum porcum et ego habet bon vino 91. Bet iš gero vyno nepadarysi prasto lotyno.
Kadangi taip, tai de parte Dei, date nobis varpos nostros 92. Klau­sykite, aš jums dovanoju Fakulteto vardu Sermones de Utino, utinam 93jūs atiduotumėt mums varpus. Vultis etiam atlaidorum? Per diem, vos habebitis et nihil užmokėbitis 94.
O pone Domine, grąžinabitis varpos nobis! 95 Išties, juk tai est bonum urbis 96. Jie visiems reikalingi. Jeigu jie pritinka prie veido jūsų kumelei, tai juk lygiai taip pat pritinka ir mūsų Fakultetui, quae comparato est jumentis insipientibus et similis facta est eis, psalmo nescio quo 97 ... jei aš gerai užsirašiau štai ant popiergalio, et est unum bonum Achilles 98. Kche, kche, kche, kchu!
Taigi! Aš jums aiškiai įrodau, kad turite juos man atiduoti. Ego sic argumentor:
Omnis varpus varpabilis, in varpelio varpando, varpana var­pativa varpare facit varpabiliter varpantes. Parisius habet varpos. Ergo gluc 99.
Cha cha cha, tai bent iškalba! Ji yra in tertio primae, Darii 100ar šiaip kame. Prisiekiu savo išganymu, buvo laikai, kad aš stebuklus darydavau savo argumentacija, bet dabar beįstengiu tik paistyti, ir man nieko daugiau nereikia, tik kad būtų ąsotis gero vyno, gera lova, židi­nys už nugaros, stalas priešais pilvą, o ant jo - gili lėkštė.
O Domine, prašau jus in nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti, amen 101, atiduoti mums varpus, ir tegu dievas saugo jus nuo visa pikta, ir motina švenčiausia, ligonių sveikata, qui vivit et regnat per omnia saecula saeculorum, amen 102. Kche, kchu, akchu, akchuchu!
Verum enimo vero, quando quidem, dubio procul, edepol, quo­niam, ita certe, meus Deus fidus 103, miestas be varpų yra kaip neregys be lazdos, kaip asilas be uodegonės, kaip karvė be kankaliukų. Kol mums jų neatiduosit, mes nesiliausim rėkti kaip neregys, pametęs lazdą, bliauti kaip asilas be uodegonės ir baubti kaip karvė be kanka­liukų.
Vienas toksai lotynistas, gyvenantis šalia Otel Djė, sakė kartą, remdamasis Taponu (ne, apsirikau: Pontanu 104, pasauliškiu poetu), jog jam, girdi, norėtųsi, kad tie varpai būtų iš plunksnų, o šerdys - iš lapių uodegų, kadangi nuo jų triukšmo, bekalant eilėpalaikes, pasigadinęs jam smegenų žarnynas. Bet, nak petitin petetak, tik tak, tararak, jis buvo apskelbtas eretiku: mums tai nė už ką - mes tokius daiktus lipdom kaip iš vaško. Daugiau liudininkas neturi nieko pasakyti. Valete et plaudite. Calepinus recensui 105.
 _________________
 
26 – „Neturėjimas suponuoja įsigijimą“ (lot.)
27 – „Kas nuo pilnų taurių nepasidarys iškalbingas?“ (lot.) Citata iš Horacijaus („Laiškai“, I)
28 – Tamplieriai, riterių ordino vienuoliai, buvo žinomi kaip dideli gėrėjai.
29 – „Kaip sužieduotinis“ (lot.). Žodžių žaismas - atliepimas į priešpaskutinę repliką (kempinė - lot. spongia).
30 – „Kaip žemė be vandens“ (lot.). Citata iš Šventojo rašto (CXLII psalmė).
31 – „Neužmiršk, su kuo turi reikalą; pilk dviem; bus nebevartojama“ (pastarieji žodžiai - pasiteisinimas dėl kalbos klaidos: „duos“ vietoj „duobus“).
32 – „Susigerkim, bičiuli“ (bask.).
33 – „Trokštu“ (lot.). Aliuzija į Šventąjį raštą (Jono, XIX).
34 – „asbestas“ (gr.).
35 – Anžė Manietis - Žeromas de Anžė (Jérôme de Angest, m. 1538) - Mano vyskupas, scholastikas, reformų priešininkas.
36 – „O Kristaus ašara!“ (lot.). Tuo vardu buvo vadinama viena itališko vyno rūšis.
37 – „Iš čia į čia“ (lot.). Reikia suprasti: „iš taurės į burną“.
38 – „Gamta nekenčia tuštumos“ (lot.).
39 - Bretonai buvo pagarsėję kaip smarkūs gėrėjai.
 __________
54 - Spalvų heraldika - knyga, parašyta XV a. Sisilio, Aragono karaliaus Alfonso V heroldo, ir išleista XVI a. Paryžiuje.
55 – Čia autorius reiškia pasididžiavimą Renesansu („atgimimu“), humanistų litera­tūra. Į viduramžius humanistai žiūrėjo kaip į tamsią, barbarišką senovę.
56 – Horapolonas (IV ar Va.) - graikų rašytojas, aprašęs hieroglifus.
57 – „Meilės sapnas“ - užuomina į italų rašytojo Frančesko Kolonos (Francesco Colonna) alegorini romaną, išleistą 1499 m. antrašte „Polifilo sapno ir meilės kova“. Jame, be kita ko, atkuriami hieroglifų įrašai.
58 – Admirolas - Gijomas Gufjė de Bonivė (Guillaume Gouffier de Bonnivet, 1488­-1525), Prancūzijos admirolas. Jo devizas buvo: „Skubėk nuosaikiai“ (perimtas iš imperatoriaus Augusto), o emblema - delfinas (greitumo simbolis) ant inkaro (pastovumo, nuosaikumo simbolis).
 __________
81 – Strabonas (Strabo, I a. pr. m. e.- I a.) - graikų geografas ir rašytojas. Romos imperijos laikais Paryžius vadinosi ne Leukecija, bet Lutecija.
82 – „knygoje „Apie pagarbos pareiškimų gausybę“ (lot.). Autorius nežinomas, veikalas Rablė pramanytas.
83 – Nelio rūmai buvo kairiajame Senos krante. I leidime vietoj "į Nelio rūmus" buvo "į Sorboną", bet vėliau Rablė atsargumo sumetimais ištaisė.
84 – Baralipton - scholastinės logikos žargono mnemotechninis žodis, skirtas žymėti vienai iš pirmosios silogizmo figūros formų.
85 – Julijus Cezaris buvo visiškai plikas.
86 – liripipionas - senovinis teologijos daktarų rūbas, tam tikras apsiaustas su ka­pišonu.
87 – Mna dies - vietoj bona dies – „laba diena“; et vobis - "ir jums" (lot.).
88 – ... elementarinės kompleksijos ... - Šio „magistro“ kalbos žodynas - scholastikų žodyno karikatūra: jie vartodavo begalę lotyniškų žodžių, dirbtinai įspraustų į gim­tą ją kalbą.
89 – „pone ... ir išmintingas vyras jomis nepasibjaurės“ (lot.). Vienos Šventojo rašto frazės (Ekleziasto, XXXVIII) parodija.
90 – „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas dievo – dievui (citata iš Šventojo raš­to - Luko, XX). Čia guli kiškis" (lot.).
91 – „svečių kambaryje ... mes gerai pasivaišinsim. Aš paskerdžiau meitėlį ir turiu gero vyno“ (dark. lot. - čia ir toliau iki perskyrimo galo).
92 – „dėl dievo, atiduokit mums mūsų varpus“.
93 – "Udiniečio pamokslus, idant ... " - Žodžių žaismas: Utino - Leonardas Matejis Udinietis, XV a. italų pamokslininkas; utinam - "idant".
94 – „Gal norite atlaidų? Dievaž, gausite ir nieko nemokėsite“.
95 – „pone, grąžinkite mums varpus“.
96 – „miesto turtas“.
97 – „kuris prilygintas gyvuliams, neturintiems proto, ir pasidarė panašus į juos, psalmė nežinau kelinta". XL VIII psalmės parodija.
98 – „ir tai yra geras Achilas". Viduramžių mokyklose Achilu buvo vadinamas stip­rus argumentas.
99 – „Aš taip argumentuoju: kiekvienas varpas varpiškas, varpinėje varpuojantis, var­puodamas varpingai, priverčia varpuoti varpiškuosius. Paryžius turi varpus. Va­dinasi...“ Beprasmiškas tauškesys, parodijuojantis scholastinę logiką. Ergo gluc ­- formulė, dar XVII a. vartota užbaigti absurdiškam išvedžiojimui.
100 – „pirmosios figūros, Darii, trečiajame moduse".
101 – „vardan tėvo, ir sūnaus, ir šventosios dvasios, amen“.
102 – „kursai gyvena ir viešpatauja per visus amžių amžius, amen". Įprastinė lotyniškų maldų užbaigos formulė.
103 – „Tačiau, vis dėlto, kadangi, be abejonės, dievaži, atsižvelgiant, iš tikrųjų, kaip dievas mato“.
104 – Džovanis Pontanas (Giovanni Pontano, XV a.) - italų humanistas, istorikas ir poetas. Viename savo veikale jis išreiškė pasibaisėjimą varpų skambesiu.
105 – „Likite sveiki ir plokite (formulė, vartota Romos komedijos teatre, baigiant spek­taklį). Aš, Kalepinas, patikrinau" . Ambrozijas Kalepinas (Ambrosio Calepino, 1435-1511) - italų mokslininkas, leksikografas, plačiai žinomų žodynų autorius; recensui - formulė, kuri viduramžiais buvo dedama rankraščio gale, baigus tikrinti veikalo nuorašą.

Nariams

Naujienlaiškis