„Nepasakęs žodžiais nesuvoksi, o nesuvokęs nepasakysi žodžiais“ – vertėją Rūtą Jonynaitę kalbina Kristina Sprindžiūnaitė 

 

Pokalbis su Lietuvių PEN centro Vertėjo krėslu apdovanota, į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės sąrašą įtraukta Rūta Jonynaite apie tekstuose skambančią muziką ir dėliojamų mozaikų žaismę, dar neišverstus klasikus ir daug laiko reikalaujantį darbą greitų produktų laikais.

Pradėsiu nuo jau nueito kelio: kokių įsimintinų susitikimų su literatūra būta?

Nesu labai produktyvi vertėja, bet likimas mane tikrai lepino – teko versti puikių autorių. Kalbėdama apie vertimo malonumą vis mėgstu pabrėžti teksto muziką, tad autorius irgi vertinu ne tik pagal tai, ką rašo, o pirmiausia – kaip rašo. Autorių, kuriuos verčiu su malonumu, kuriuos versdama pamilstu, sakiniai man skamba, o aš stengiuosi tą skambesį atkurti. Kartais net pagaunu save abejojančią, gal pernelyg pagauta muzikos imu primesti autoriui skambesį. Bet tai, matyt, neišvengiama – turbūt kiekvienas vertėjas prideda autoriui ir šiek tiek savo kalbėsenos.

Išskirti vieną ar kelis autorius nebus lengva... Labai ryškiai atmintyje įsirėžė W. G. Sebaldo knygos „Išeiviai“ vertimas – palyginti nesenas darbas, kurio dar neužmirštu. Tą autorių ir knygą leidyklai pasiūliau pati – negaliu teigti, kad „suradau“, jie man tiesiog pasitaikė kelyje. Darbas buvo tikrai nelengvas, tad baigusi versti knygą, galvojau: „Ne, ne, šito autoriaus tikrai nebenorėčiau“. Labai jau daug laiko ir pastangų pareikalavo, be to, W. G. Sebaldas toks melancholiškas, ir tikrai užsikreti tuo jo visuminiu liūdesiu. Ne vieną mėnesį buvau apimta tos nuotaikos. Bet dabar vėl imčiausi kitų jo kūrinių. Jau bandžiau užsiminti, bet nesulaukiau didelio leidėjų entuziazmo ar susižavėjimo, mat W. G. Sebaldas nėra iš tų „labiausių“ autorių, kurių knygos greitai išperkamos. Nors kita vertus... knyga išėjo 2011 metais, žinau, kad ją „pirko prastai“, bet dar ir šįmet sutikta bičiulė pirmiausiai pasigyrė, kad dabar skaito ir gėrisi „mano“ Sebaldu.

Iš tiesų nelengva apibendrinti, kuo jis man vertingas ir brangus, kuo praturtino mane kaip vertėją. Jo liūdesys gal ir nėra trokštama nuotaika, bet turbūt negali neįsiklausyti į autorių, kuris į pasaulį ir į tai, kas jame dedasi, žiūri labai rimtai. Kai kurie kritikai netgi aiškiai priekaištaudami teigia, kad W. G. Sebaldas visiškai neturi humoro jausmo, o jau žaismės neverta net ieškoti. Aš su jais nesutikčiau. W. G. Sebaldo žaismės reikia ieškoti visai kitur. Gal tai ne humoras, bet skaitydama (juo labiau – versdama!) randi žaidimą esminiais dalykais, jų dėlionę – kartais labai netikėtą dėlionę. Pavyzdį pateiksiu netgi ne iš „Išeivių“, o iš kitos jo knygos, kurios lietuviškas pavadinimas turbūt būtų „Svaiguliai“ (Schwindelgefühle). Knyga susideda iš keturių esė. Vieną jų, skirtą Franzui Kafkai – net negali sakyti, kad apie Kafką – pasiūliau „Šiaurės Atėnams“. Kaip W. G. Sebaldas žaidžia Kafkos biografijos, jo kūrybos fragmentais ir savo paties išgyvenimais, santykiu su Kafka, ir ne vien su juo – savo santykiu su pasauliu! Visa tai susidėlioja į tokią gražią mozaiką! Juk tai irgi žaidimas. Galbūt jis ne visiems iš karto akivaizdus, bet malonumas dirbti su tokiu tekstu tikrai didelis. Žinoma, verčiant kartais nelengva atpažinti visas tas potekstes ir intertekstus, tad labai padeda komentarai ir vertimai į kitas kalbas. Visiškai drąsiai prisipažįstu, kad versdama „Išeivius“ turėjau knygos vertimą į anglų kalbą ir kai kurių vietų lenkišką vertimą. Ir dar turėjau šiuolaikinio ryšio teikiamą prabangą bendrauti su W. G. Sebaldo vertėjais į kitas kalbas.

Tuo metu, kai verti, iš tiesų jautiesi tarsi po griūtimi: gausybė aspektų, kuriuos vis reikia aiškintis. Bet paskui, kai jie visi susidėlioja, kai sklandžiai išsidriekia be galo gražus ir muzikalus W. G. Sebaldo sakinys (o jį lietuviškai juk reikia kiek kitaip formuluoti, vokiškos sintaksės „skliaustus“ lietuviškai tenka arba atskliausti, arba perdėlioti), kai suvaldai daugybę lygmenų, kuriuose dėliojai ir sudėliojai dėlionę, pajunti didelį malonumą ir pasitenkinimą. W. G. Sebaldo tekstą tikrai dėliojau kaip mozaiką, nors skaitant gal net nekyla įtarimas, kad ji suklijuota iš smulkučių stikliukų.

Visiškai kitoks buvo, tarkime, Thomas Bernhardas. Visų pirma visai kita nuotaika, kitas pasaulio matymas. Bernhardas ne liūdnas, jis veikiau piktas, kandus. Bet irgi labai muzikalus. Apie jo pjeses būtų visai atskira kalba, jų muziką, ritmą irgi reikia pagauti. Iš jo prozos verčiau tik vieną apsakymą antologijai – jau seniai, bet ryškiai prisimenu: prisėdau, išverčiau pirmą, antrą, trečią sakinį, o tada mane pagavo teksto muzika ir nusinešė galinga srove.

Kita vertus, truputį nedrąsu daryti apibendrinimų iš vieno neilgo teksto, nežinia, kaip būtų ėmus versti didelį šio autoriaus romaną. Bet esu tikra, kad būtų įdomu. Man atrodo, kad visų šio to vertų autorių, kuriuos esu vertusi, tekstų skambesį išgirdau. Bent jau stengiausi išgirsti. Peterio Handke’s. Christos Wolf „Medėjos. Balsų“. Galiausiai Friedricho Nietzsche’s – labai muzikalaus filosofo. Ir negaliu nepridurti, kad kaip vertėją mane smarkiai lavino ir laisvino, ir ugdė vaikų literatūros vertimas.  

Vertėjų santykis su tos kalbos, iš kurios verčia, literatūra, jos kontekstu – labai tiesioginis ir intensyvus. Gal pamėginkim pažvelgti, kokie vokiškai rašiusių ir rašančių autorių kūriniai pasiekia lietuvių skaitytoją?

Kalbant apie sovietinius laikus aiškus vienas dalykas: į rusų kalbą dar neišversti vokiški kūriniai į lietuvių kalbą buvo verčiami nebent labai išimtiniais atvejais. Maskvoje autoriai, suprantama, buvo pageidautini ir verčiami arba nepageidautini ir neverčiami. Bet va, toks „pageidautinas“ autorius Heinrichas Böllis, pasipiktinęs sovietų invazija į Čekoslovakiją, tapo visiškai nepageidautinu Sovietų Sąjungoje ir nebeteko oficialaus „užtarimo“.

Tačiau ne aš viena, prisiminusi, kas buvo išversta, esu linkusi manyti, kad tais laikais būta rimtesnio požiūrio į klasiką ir nuoseklesnių pastangų ją versti – ypač pradėjus „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ programą. Man regis, ji buvo rengiama išties atsakingai. Žinoma, jos apimtis apribojo autorių skaičių, ne viskas spėta išversti ir išleisti. O šiuo metu klasika, man regis, labai sunkiai skeliasi kelią į leidybą. Kalbu pirmiausiai apie XIX a. ir senesnę klasiką. Tikrai dar liko neišverstų reikšmingų ir ryškių autorių. Tačiau nebūtina gręžiotis į vadinamąjį „kanoną“: nemažai XX a. pradžios ar tarpukario austrų ir vokiečių autorių neversti į lietuvių kalbą arba išversta tik kokia epizodinė knygelė. Štai kad ir Josephas Rothas. Šis autorius išties „draugiškas skaitytojui“: nors ir kalba ne pačiomis linksmiausiomis temomis, bet yra puikus pasakotojas, gebantis įspūdingai kurti atmosferą, subtiliai pagavęs psichologinius niuansus, tad ir puikus charakterių kūrėjas. Jau vien dėl to didelis malonumas jį skaityti. O jo lietuviškai tėra vienintelis romanas „Radeckio maršas“, kadaise išverstas Dominyko Urbo. Arba Hermanno Brocho – lietuviškai vienintelis „Pakerėjimas“ (vertė J.Kunčinas, T.Četrauskas). Arba Alfredo Döblino – garsiausio vokiečių ekspresionizmo rašytojo ir vokiečių modernizmo literatūros pionieriaus – lietuviškai vienintelis romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vertė T. Četrauskas). Tik keli pavyzdžiai. Nežinau, gal tai jau visai pasenę, mums nereikalinga ir nebeįdomu?..

Šiaip ar taip, šiandien negali nematyti leidėjų noro leisti geriausias pastaraisiais metais parašytas, premijuotas knygas. Tikrai suprantamas noras parduoti knygą dabar, nors tai ir nėra „greito vartojimo prekė“ – ji savo vertės nepraras ir po penkerių ar dešimties metų. Bet prisiminus, kad vokiečių kalba kasmet išleidžiama šimtai romanų, kad šedevrai nepasirodo kasmet, o dar tiek jų neišverstų...

Lietuvių kalba „maža“, tad ir tiražai maži. Negi tai reiškia, kad lietuviai pasmerkti menkai pažinti tikrąją literatūrą?

Vis pasigirsta nuomonių, kad pažinti literatūrą galima ir skaitant ją kita kalba. Pavyzdžiui, puikiai mokėdamas angliškai ar lenkiškai gali vokiečių literatūrą skaityti tomis kalbomis. Bet literatūros vertimai reikalingi ne vien žmonėms, tegalintiems skaityti tik lietuviškai. Kaip tik todėl režisierius Gintaras Varnas ir inicijavo „Dramų stalčiaus“ projektą: į tą stalčių dedamos seniau išverstos ir dabar verčiamos klasikinės pjesės. Kodėl mums lietuviams turi rūpėti geras knygas, gerus tekstus turėti lietuviškai? Todėl, kad tai labai svarbu pačiai kalbai, jos gyvasčiai. Vertėjas sava kalba išreiškia kitas patirtis, kitokius gyvenimo ir pasaulio matymus. Bando, stengiasi, ir galų gale išreiškia. Manau, kad kaip tik tai ir plėtoja pačią kalbą, o per kalbą – ir suvokimą. Gerų, vertingų tekstų geri vertimai turtina ir įtvirtina gimtosios kalbos raišką.

Juk dėl to lietuviškai reikia turėti ir filosofinius tekstus. Žinoma, galima skaityti ir vokiškai, angliškai ar prancūziškai, nes filosofine literatūra domisi dažniausiai humanitarinį išsilavinimą turintys žmonės, veikiausiai mokantys bent vieną užsienio kalbą. Bet drįstu abejoti, ar tikrai būsi supratęs filosofines mintis, jei negebėsi jų pasakyti savo kalba. Juk kalba ir suvokimas apskritai sudaro tikrą simbiozę. Nepasakęs žodžiais iki galo nesuvoksi, o nesuvokęs – nepasakysi žodžiais.

Šioje vietoje, nors nenoriu priešinti „tikrosios“ ir populiariosios literatūros, vis dėlto pasuksiu kalbą prie efektingų, greit suvartojamų bestselerių. Gal nuo literatūros kaip tik ir atbaido savotiškas jos „supaprastinimas“, pastangos daryti ją „prieinamesnę“? Negi, pavyzdžiui, jaunystė, kai bręsta emocijos, kai reikia didelių aistrų, viršūnių ir gelmių patoso, nėra geriausia prielaida atrasti klasiką? Negi būtina keisti ją kažkuo madingesniu, šiuolaikiškesniu?

Yra netgi tokia vaikų literatūros tendencija – perpasakoti vaikų literatūros klasikus paprasčiau. Sutinku, kad vos pradėjusiam sakinius dėlioti vaikui reikia paprastesnio teksto. Tik ar verta perrašinėti, pavyzdžiui, Pinokį? Paauglys, skaitantis „pritaikytą“ literatūrą, tikrai sugebėtų skaityti ir „tikrą“. Viskas priklausys nuo to, kas jam knygą paduos ar pasiūlys. Šiais laikais turbūt jau nebeužtenka „pakišti“ knygą, reikia ja sudominti, arba tas „pakišantis“ žmogus paaugliui turi būti autoritetas. Reikia tikrai rimto stimulo, nes susižavėjus naujosiomis technologijomis pats skaitymas nebėra toks patrauklus, juolab kai efektas nepajuntamas po pirmo puslapio. O neturint įgūdžio skaitymas netaps patrauklus, juo labiau prasmingas.

Kartais, gavusi paskaityti galbūt verstiną knygą, matau lėkštą, „lengvai virškinamą“ pasakojimą, pagal elementarias schemas nukaltus charakterius ir vyksmą... Užtat yra tempas, veiksmai greit keičia vienas kitą. Ir tai atseit atitinka jaunimo poreikius. Man apmaudu: kam iš viso skaityti tokią knygą? Gal tada gana animacinių filmų, kompiuterinių žaidimų, kurių herojai turi daug gyvybių?.. Tikrai sunku suvokti, kodėl knygos turėtų juos mėgdžioti – negi dėl šito turim dar ir mišką kirsti?

Paauglių irgi būna visokių – vieni lanko muzikos mokyklas, kiti nori rašyti. Ar įmanoma išmokyti versti, perduoti vertėjo patirtį?

Žinoma, perteikti įgūdžius ir kitokius mokėjimus tikrai įmanoma – kaip ir išmokyti groti muzikos instrumentu. Aišku, nemažai patirties turintis vertėjas gali susisteminti teoriją bei savo praktinius įgūdžius ir paskaityti paskaitą apie tai, kas svarbu grožinio teksto vertėjui. Bet, manau, daugiausia perteikiama dirbant su labai konkrečiu tekstu – čia kalbu apie sudėtingą meninį tekstą. Kuo daugiau jame meninių priemonių, tuo daugiau gali išmokyti nagrinėdama jo vertimo procesą. Bet, nors ir neturiu daug darbo su pradedančiaisiais praktikos, neteigčiau, kad vertėjui gana vien įgūdžių. Čia vėl grįšiu prie palyginimo su muzika: meistriškumas nėra vien technika, o kitų dedamųjų kažin ar įmanoma išmokyti.

Klausdama turėjau galvoje senąją „Vagos“ darbo su tekstu tradiciją. Ar teisingas įspūdis, kad ji jau nyksta?

Jos laikosi nebent senieji redaktoriai, tačiau beveik neliko galimybių ją puoselėti. Juk teksto gludinimas – vienam ar redaktoriui padedant – reikalauja laiko. Taigi, kruopštaus darbo su tekstu papročiai nyksta, nes jiems nebėra sąlygų: kalbu ne vien apie laiką, bet ir apie atlygį. Mes dirbame, deja, ne tokiomis sąlygomis, kai vertėjo profesija laikoma rimta, iš kurios žmogus valgo duoną (nors šį gyvenimo kelią renkiesi ne dėl sotesnio kąsnio), o ne žvelgiama į ją veikiau kaip į laisvalaikio užsiėmimą.

Gal taip ir randasi greitų knygos produktų praktika – greitas vertimas, greita leidyba, greitai ir perskaitai...

Nepasakyčiau, kad greitai atliktą vertimą greitai ir perskaitysi – būna veikiau atvirkščiai. Esu skaičiusi knygų, išverstų taip, kad turėjau iš naujo dėlioti sakinius. Ne vien tam, kad gražiai skambėtų – kad apskritai suprasčiau, kas ten pasakyta. Taigi man, skaitytojai, tai nebuvo greito vartojimo produktas, nors knyga tikriausia buvo greitai išversta.

Bet neketinu visų šunų karti ant leidėjų, tikrai ne visi vaikosi vien komercijos. Laimei, ir Lietuvoje esama tokių, kuriems rūpi ne vien finansiniai rodikliai, bet leidybinės veiklos prasmė – kokius tekstus išleis į pasaulį.

Man regis, labiausiai stinga rimto šnekėjimo apie literatūrą, rimtos literatūros sklaidos, ji turėtų labiau rūpėti ir leidykloms. Kol kas susidaro įspūdis, kad labiausiai reklamuojami bestseleriai. Gal dėl to jie ir yra bestseleriai? O juk pastangų kur kas labiau reikėtų kitoms knygoms – toms, dėl kurių leidyklos mėgsta padūsauti, kad „oi, neperka“. Suprantama, taip sakoma apie sudėtingesnius tekstus. Sutinku, jų skaitytojų ratas Lietuvoje nėra didelis. Bet nemažai potencialių skaitytojų tokios knygos taip ir neatranda vien todėl, kad ji jau leidžiama kaip būsianti nepaklausi, sunkiai parduodama – kaip savotiška duoklė. Tikiuosi, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos metų verstinės knygos projektas ar PEN centro Vertėjo krėslo premija nėra donkichotiškos pastangos populiarinti literatūros meną, bet labai linkėčiau jiems daugiau sąjungininkų.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis