Gyvenimas – ilga vientisa pamoka

Aleksaitė, Irena
Šiaurės Atėnai, 2015-12-23

Su vertėju iš ukrainiečių kalbos VYTU DEKŠNIU ir vertėju į ukrainiečių kalbą VLADISLAVU ŽURBA kalbasi vertėja Irena Aleksaitė

 

– Prie vertimo atėjote skirtingais keliais: jūs, Vytai, filosofas, o jūs, Vladai, – ar nepyksite, jei jūsų vardą sulietuvinsiu? – humanitaras, Kijevo universitete studijavęs serbų kalbą. Žinoma, filosofija – irgi humanitarinė profesija, vis dėlto nuo jos iki vertimo daug toliau. Kaip jūsų gyvenime atsirado vertimas?

Vytas Dekšnys: Dar studijuodamas esu bandęs paversti šio to sau į stalčių, daugiausia akademinius straipsniukus. Kadangi gana greitai ir nesunkiai išmokau skaityti angliškai ir lenkiškai, po kurio laiko šiek tiek sunkiau – vokiškai, jau tada buvo tų pagundų. Vis dėlto pirmas vertimas leidyklai atėjo baigus magistrantūrą, kai kurį laiką nebuvo rimtų darbų, ir gavau versti iš lenkų kalbos tokią mokyklinę politologinę knygutę. Veikalas buvo ne itin įdomus, bet buvo labai svarbu pirmą kartą padirbėti su redaktoriumi. Paskui išvažiavau į Varšuvą doktorantūros studijų, vertimai keleriems metams nutrūko, bet liko įgūdžiai tvarkyti tekstą. Grįžęs į Vilnių, vis neįšokdamas į akademinį traukinį, vėl ėmiau versti – pradėjau nuo Tadeuszo Różewicziaus poemų, paskui prasidėjo eseistika ir publicistika iš spaudos. Gal po pusantrų metų gavau versti pirmą romaną, ir nuo tada mečiau visus kitus darbus.

Vladislavas Žurba: Versti pradėjau gana seniai, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, studentavimo laikais. Tuomet daugiausia verčiau serbų poezijos klasikų Milano Rakičiaus ir Jovano Jovanovičiaus-Zmajaus eilėraščius. Paskui pabandžiau versti ir prozą – vėl iš serbų kalbos, nes tai buvo mano pagrindinė specialybė Kijevo universitete. Tai buvo Branimiro Ščepanovičiaus ir Maricos Josimčevič apsakymai. Vėliau, pradėjęs studijuoti lietuvių kalbą, užsiėmiau ir vertimais iš lietuvių kalbos. Vertėjo vaidmuo man atrodo labai svarbus, juk jis yra tikras tiltas tarp skirtingų kultūrų. O dar vertėjavimas, nepaisant stilistinių ir kitų formalių apribojimų, suteikia daug galimybių kūrybinei saviraiškai.

– Vytai, 2010 metų birželio 23 dieną „Bernardinai.lt“ papasakojote, iš kur mokate lenkų kalbą, o kaip jūsų kišenėje atsirado kitos, tarp jų ir ukrainiečių?

– Ukrainiečių kalba atsirado beveik savaime. Dar prieš doktorantūrą skaičiau baltarusiškai tas keletą jų Soroso fondo suspėtų išleisti knygų – visiškai nesimokęs kalbos atsisėdau ir perskaičiau: pakako rusų ir lenkų kalbų žinių, visa kita nesunkiai pagavau iš konteksto. Su ukrainiečių kalba ir grožine literatūra gal ir nebuvo taip lengva, bet ypatingų mokslų irgi neprireikė. Daug skaičiau lenkų spaudos, o ten daug buvo rašoma apie Ukrainą ir Baltarusiją, buvo neprastas Rytų ir Vidurio Europos akiratis, viskas dar labiau pagyvėjo oranžinio Maidano laikais. Tada nusipirkau Bohdano Zaduros ukrainiečių poezijos vertimų antologiją, pradėjau ieškoti eilėraščių originalų. Išverčiau kelis Ostapo Slyvynskio eilėraščius – tokie nerangūs vertimai, dar nelabai jaučiant intonacijų, vis pasitikrinant su lenkišku vertimu. Pradėjau nemažai skaityti – Serhijų Žadaną, Jurijų Andruchovyčių, Oksaną Zabužko, Tarasą Prochasko, vis labiau jutau kalbos subtilybes, ėmiau bičiuliautis su panašaus amžiaus ukrainiečių rašytojais, ir pajudėjo darbai.

– Vytai, verčiate ir prozą, ir poeziją. Spėju, kad pirma atsirado poezijos vertimai, ar ne? Ką jums mieliau versti, kas arčiau širdies?

– Verčiu ir prozą, ir poeziją, ir humanitarinę literatūrą. Manau, kad visi tie kalbos registrai vertėjui labai reikalingi, atsiranda įgūdžių, kurie paskui praverčia kitam lauke. Proza išmoko tvarkytis su sakiniu – tada lengviau dėlioti ir eilėraščio kalbėseną. Poezija – ištisinis galvosūkis, čia beveik kiekviename žingsnyje sprendi vertimo problemas, o tie sprendimai paskui labai reikalingi verčiant prozą. Humanitariniai tekstai verčia domėtis citatų šaltiniais, sąvokų istorija, kultūrinių tradicijų subtilybėmis. Prozos ir humanitarinių tekstų vertimai – tai, iš ko ne vienus metus užsidirbdavau pragyvenimui, paskui vis dėlto prisiverčiau rimčiau sugrįžti ir prie poezijos, prie tų darbų, kuriuos buvau pasižadėjęs pats sau. O labiausiai prie širdies man yra pati žanrų kaita, nes tai dar ir vidinė laisvė.

– Vladai, poezijos vertimai, kaip suprantu, jums pirmoje vietoje. O kaip atsirado proza? Esate išvertęs Sigutės Ach pasaką „Ambrozijus, Purkius ir angelas“, Jono Karolio Chodkevičiaus biografiją „1621 m. Chotyno mūšis – mūšis dėl Vidurio Europos“. Ką buvo smagiau versti – pasaką ar biografiją, t. y. grožinę ar humanitarinę literatūrą? Gal prisimenate, kas verčiant buvo sunkiausia?

– Pats pirmiausia esu poetas, o vertėjas, eseistas, kalbininkas paskui, tad poezijos vertimai – ne tik iš lietuvių, bet ir iš kitų kalbų – iki šiol mane žavi labiausiai. Juk tada jautiesi ne tiesiog vertėju, o kartu ir bendraautoriu. Teikiu pirmenybę klasikinei formai, t. y. rimuotai poezijai, – toks mano skonis. O dar tokie formos rėmai skatina tobulinti savo meistriškumą ir leidžia labiau eksperimentuoti. Proza – kitas formatas, reikalaujantis daugiau tikslumo. Man patinka versti gerą prozą, bet imuosi jos, kai yra galimybė išleisti tai, kas išversta, ir gauti už tai honorarą. Taip buvo ir su Sigutės Ach pasaka: po šios autorės sėkmingų pristatymų Ukrainoje leidykla „Tempora“ nusprendė išleisti vieną jos knygą ukrainietiškai ir kreipėsi į mane. Ši graži ir puikiai iliustruota pasaka Ukrainoje sulaukė didelės sėkmės. Su humanitarine literatūra įvyko panaši istorija. Mūsų leidykla „Baltija-Druk“, kurios specializacija yra visų pirma Ukrainos istorija, pati susirado mane kaip galimą vertėją. Taip aš išverčiau ne tik minėtą knygą apie Chotyno mūšį, bet ir leidinius apie kunigaikščius Ostrogiškius ir Radvilas bei knygą apie ukrainiečių kazokijos santykius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Beje, knyga „Radvilos“ iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška šios giminės enciklopedija, net Lietuva jos kol kas neturi.

Jeigu galėčiau rinktis, teikčiau pirmenybę grožinei prozai. Todėl versti pasaką buvo smagiau. Nors versti istorinę literatūrą man irgi įdomu, nes mėgstu istoriją ir pats dažnai skaitau istorinius darbus.

Verčiant grožinę literatūrą iš lietuvių kalbos, dažnai iškyla tikrinių vardų perteikimo klausimas. Mano nuomone, visi herojų vardai turi natūraliai ir sklandžiai skambėti ukrainietiškai, bet kartu neturi prarasti lietuviškų bruožų, jei tai svarbu kūriniui. Tam kartais reikia fantazijos ir visada – meistriškumo. Manau, kad man tai pavyksta. Su istorine literatūra būna panašių problemų, nes reikia daug laiko skirti pavadinimų atitikmenų paieškoms. Juk lietuvių kalboje dažnai vartojami savi užsienio vietovių ir gyvenviečių pavadinimai. Ir čia jau visai nėra vietos fantazijai, belieka kruopščios paieškos.

– Jūs abu ne tik verčiate, bet ir turite gausybę kitokių užsiėmimų. Vytai, jūs poetas, vienas iš tarptautinės menininkų bendrijos „Magnus Ducatus Poesis“ koordinatorių, tarptautinių literatūros festivalių: „Kultūrų kryžkelėje“ literatūros programos (Varšuva, 2006), Vilenicos tarptautinio literatūros festivalio (Slovėnija, 2007), „Magnus Ducatus Poesis“ poetinio vyksmo renginių (Kijevas, 2007; Krokuva, 2008; Minskas, 2009, 2011; Kaunas, 2011), „Charkovo barikados“ (Charkovas, 2007), Lvovo leidėjų forumo literatūros festivalio (2010), „Magnus Ducatus Poesis“ lietuvių autorių skaitymų Liubline ir Balstogėje (2014) – dalyvis. 2012 m. dalyvavote įgyvendinant Lietuvos rašytojų sąjungos ir „Magnus Ducatus Poesis“ projektą „Lucko rašytojų forumas“, 2014 ir 2015 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos surengtą tarptautinį rašytojų forumą „Daugiabalsė Lvove“. Ar nieko nepamiršau? Kaip tai siejasi su vertimais?

– Organizaciniai dalykai būtini dar ir dėl to, kad verstum ne į tuštumą. Galbūt geri anglistai ir germanistai savaime patenka į pragyvenimui būtiną knygų paklausos srautą, bet lenkų, o ypač ukrainiečių kalba nėra populiari, reikia nuolat įrodinėti, kad viena ar kita knyga yra svarbi. Įvairūs projektai irgi prie to prisideda. Kitas dalykas – nuolat verčiant, kyla pavojus užsisėdėti, prarasti ryšį su aplinka, tiesiog pavargti nuo to, ką darai. Su organizaciniais darbais atsiranda ryšiai, tarsi savaime pajuda vertimai, kartu atlieki savotišką pilietinę pareigą. Gera matyti, kaip per literatūros projektus ima bendrauti rašytojai, kaip jie susidomi vienos ar kitos šalies literatūra. Kita vertus, vėl įsitikinau, kad etatiniame, kabinetiniame darbe ilgai neišbūnu. Jis kurį laiką naudingas, padeda šiek tiek kitaip suvokti organizacinio darbo mechanizmus, esi priverstas pasidomėti įvairiais žemiškais dalykais, bet vertimams visiškai nebelieka energijos. Toks aktyvizmas – dar viena vidinės laisvės erdvė, bet vargiai įsivaizduoju save ilgam atsidedantį vien jam. Apskritai sunkiai persijungiu iš vieno darbo į kitą, todėl būna, kad kokiems metams visiškai pakeičiu veiklos pobūdį, o paskui vėl grįžtu prie įprastinių darbų.

Kol kas dorai negrįžau prie vertimų, nors judu ta kryptimi. Neseniai išėjau iš darbo Rašytojų sąjungoje, bet dar turiu pabaigti ten kelis šių metų projektus, kartu bičiulei ukrainiečių poetei Marijanai Kijanovskai rengiu pažodinius lietuvių poezijos vertimus – Donaldo Kajoko, Tomo Venclovos. Esu numatęs dar šiek tiek lenkų ir ukrainiečių poezijos vertimų, ateinančiais metais, matyt, imsiuosi Oksanos Zabužko „Apleistų paslapčių muziejaus“, yra ir kitų sumanymų, o dar laukia nuolat atidėliojama slovakų ir čekų literatūra.

– O jūs, Vladai, esate dėstytojas, irgi dalyvavote „Magnus Ducatus Poesis“ 2012 m. projekte „Lucko rašytojų forumas“. Tai – turiu galvoje dėstymą – nelabai siejasi su vertimais, bet kartais įkvepia netikėčiausi dalykai. Kiek jums kaip vertėjui davė dėstytojavimas? Ar atėmė?

– Dėstytojavimas man dažniausiai buvo pagrindinis darbas. Dar aš dėsčiau kroatų kalbą Kijevo Mohylos akademijoje, ukrainiečių kalbą Krokuvos Jogailos universitete ir baltarusių kalbą Kijevo Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete. Dabar dėstau rusų kalbą Kauno kolegijos Jonušo Radvilos studijų centre.

Mintis apie ukrainiečių kalbos fakultatyvą man šovė į galvą stažuotės metu – 2012–2013 mokslo metais, kai Vilniaus universitete gilinau savo lituanistikos ir baltistikos žinias. Tai buvo gryna savanorystė – atlyginimo už tai negavau. Tiesiog norėjau, kad mano šalis būtų žinoma lietuviams ne tik dėl nevienareikšmių politinių įvykių.

Dėstyti kalbas ir su jomis susijusias disciplinas, bendrauti su studentais – tai tiesiog malonumas. Žinių saugojimą ir perdavimą suvokiu kaip tam tikrą sakralinį aktą. O dėstytojas, kaip ir vertėjas, čia labai svarbus tarpininkas.

Be abejo, dėstytojo darbas labai praverčia vertėjo darbe. Jis skatina geriau pažinti ir savo kalbą, ir kitas kalbas, pažiūrėti į jas iš šalies, iš neįprastos pusės. Ne veltui senieji romėnai sakė homines dum docent discunt, t. y. žmonės, mokydami kitus, mokosi patys. O kas gi yra mūsų gyvenimas, jei ne ilga vientisa pamoka?

– Vytai, ką verčiate dabar? Kaip tos knygos pateko į jūsų rankas – pats jas suradote, pasiūlė Lietuvos ar užsienio leidyklos?

– Su užsakymais versti būna visaip – kartais pats ateinu į leidyklą su knyga, kartais leidykla ima ir ką nors pasiūlo, kartais būna ir taip, kad keletą metų leidykloje pragulėjusi knyga staiga „iššauna“. Visa tai – gyvas, vis įdomesnis procesas.

– Vladai, ar bandėte Ukrainos leidėjus sudominti šiuolaikine lietuvių literatūra? Suprantamas dalykas, Ukrainoje karas, sunki padėtis, bet knygos ten vis tiek leidžiamos, gal ir lietuvių autoriai rastų savo vietą? Ar turite mėgstamų lietuvių autorių, knygų, kurias norėtumėte išversti?

– Pernai į ukrainiečių kalbą išverčiau lietuvių rašytojos, diplomatės ir istorikės Valentinos Zeitler istorinį romaną „Užmirštos nuodėmės“, kurio centre – 1621 m. Chotyno mūšis ir etmono Stanislovo Žolkievskio šeimos likimas. Ši knyga beveik nežinoma Lietuvoje, nes istorinis romanas – gana savotiškas žanras. Bet dabar Ukrainoje atsirado literatūros apie mūsų bendrą istoriją poreikis. Todėl verčiu kitą Valentinos Zeitler istorinį romaną „Švitrigaila“.

Apskritai vienas mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų yra Ričardas Gavelis. Neseniai išverčiau jo apsakymą „Taikos balandis“, netrukus jis turi būti išspausdintas populiariausiame mūsų literatūriniame žurnale „Krivbaso kurjeris“. Seniai noriu supažindinti ukrainiečių skaitytojus su šio autoriaus romanu „Vilniaus pokeris“. Dėl to dabar laukiu Lietuvos kultūros tarybos atsakymo – jei gausiu tam darbui finansinę paramą, mano svajonė išsipildys.

Pokalbis parengtas vykdant projektą „2015 – Ukrainiečių literatūros metai“, remiamą Lietuvos kultūros tarybos.

Remėja

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis