Audrius Musteikis
Lietuvos žinios, 2014-12-05

Viltaras Alksnėnas – tai Kęstutis Urba

Išlįsti iš knygų spintos – išsiviešinti, atskleisti tikrąjį veidą – nusprendė vertėjas Viltaras Alksnėnas.

Kas slepiasi po šiuo slapyvardžiu, žinojo ne taip jau mažai žmonių. Vertėjas bendradarbiavo su keliomis leidyklomis, spaudoje, o žinantieji informuodavo besidominčiuosius.

 Bet intriga vis tiek išliko. Paslaptingasis asmuo vienur palikdavo aiškių nuorodų, kitur žaismingai sumėtydavo pėdas.

V. Alksnėnas – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys. Sąjungos puslapyje internete prie jo bibliografijos puikavosi literatūrologo, vaikų literatūros specialisto Kęstučio Urbos nuotrauka. Vieni manė, kad tai didžiulis panašumas, kiti, kad klaida.

Į sąjungą kreipdavosi interesantų, pageidaujančių surengti susitikimus su vaikų literatūros klasikos veikalus verčiančiu V. Alksnėnu ir gaudavo neigiamą atsakymą – deja, niekuo negalime padėti, asmuo pageidauja likti incognito.

Už vertimus V. Alksėnas tris kartus gavo IBBY Lietuvos skyriaus premiją, ir visus kartus apdovanojimus atsiimdavo K. Urba, pasižadėdavęs viską perduoti vertėjui.

Vilniaus universiteto docento K. Urbos studentas aktorius Vaidotas Žitkus apie V. Alksnėno vertimus rašė darbą, bet kas yra kas, pasirodo, nežinojo.

 Pabaigos straipsnius V. Alksnėno knygoms rašydavo K. Urba.

Produktyvusis tandemas sykį pateikė K. Urbos pokalbį su V. Alksnėnu. Žinoma, apie vaikų literatūros vertimus.

Tai buvo gana artistiškas asmenybės sudvejinimas.

Viskas, kas paslėpta, anksčiau ar vėliau tampa vieša. Vakar Rašytojų klube Kęstutis Urba pasakė paprastai: vieną sykį reikia išsiduoti. Nes kartais jau ir sąžinė dėl to pagrauždavo.

 Progų būta ir kitokių: gruodžio trečiąją K. Urbai sukako šešiasdešimt. Prieš trisdešimt metų, gruodžio trečiąją, jis apgynė daktaro disertaciją (apie vaikų dramatugiją). Dvidešimt metų jis yra žurnalo „Rubinaitis“ vyriausiasis redaktorius.

Antrasis vakaro herojus – V. Alksnėnas – iš viso išvertė 26 knygas. Kolegė Loreta Jakonytė-Kvedarienė suskaičiavo, kad šiemet išėjo trys. Ir net dešimties jo verstų knygų šiemet išėjo pakartotiniai leidimai. F. H. Burnett „Paslaptingo sodo“ leidimas – jau šeštasis.

Viename iš interviu K. Urba yra sakęs, kad vaikų literatūra – jo tikėjimas ir gyvenimo būdas. Vakar jis tą pakartojo ir pridūrė: „Jau taip ir bus.“

Padėstyti vaikų literatūrą K. Urbą įpareigojo darbovietė – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Vitas Areška patikino, kad tai truks neilgai, laikinai. Su tais „laikinai“ taip ir būna – prilimpa visam gyvenimui. Paaiškėja, kad artima prigimčiai, atitinka vertybes.

„Dabar mano gyvenimo esmė – rėkti, kad vaikų literatūra yra visavertė literatūra, – sakė K. Urba. – Kad ji be galo svarbi asmenybės formavimuisi.“

„Man gaila nesuvokiančiųjų, kad tai didelis menas“, – pridūrė jis.

Pirmoji V. Alksnėno versta knyga („Paslaptingas sodas“) pasirodė 1996-aisiais. Šiandien K. Urba sako: „Viską atimkit, palikit šitą“. Tai yra vertimus. „Viskas“ – tai dėstymas, pirmininkavimas IBBY Lietuvos skyriui (22 metus), žurnalo redagavimas, mokyklinių vadovėlių rašymas, konferencijų organizavimas, daugybė kitų smulkesnių kūrybinių ir organizacinių darbų.

„Paslaptingą sodą“ išvertusiam K. Urbai buvo šiek tiek baisu, jam atrodė, kad padarė „kai ką negražaus“ ar net neteisėto – ėmėsi vertimų (prisipažįsta, kad anglų kalbą tada mokėjo dar vidutiniškai), todėl kai rankraštis atsidūrė leidykloje, pasirašė slapyvardžiu.

K. Urba / V. Alksnėnas vadina save privilegijuotu vertėju – verčia tik savo paties atrinktas knygas. „Tada man atrodo, kad aš jas ir parašiau. O jei kas pakritikuoja, reaguoju skausmingai, galiu ir užpykti.“

Vertimą jis lygina su pianisto grojimu iš natų. Tai toks pat grojimas, tiktai – kalba. Natos – kūrinio originalas.

„Patinka versti devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto pradžios vaikų literatūrą, – pasakojo jis. – Tai artima mano pasaulėžiūrai. Galbūt dabartiniam jaunam vertėjui, kad ir kokiam talentingam, versti tokius kūrinius būtų keblu. Gal jau nebe visi žinotų, kas yra, tarkim, rėtis. Kaip ir man nebūtų įkandamos šiuolaikiniam jaunimui skirtos knygos, pilnos realijų, kurių neišmanau.“

V. Alksnėnas išvertė E. H. Porter „Polianą“, L. M. Montgomery „Anę iš Žaliastogių“, E. Farjeon „Mažąją siuvėją“, S. Waugh „Žmogonus“, M. Norton „Skoliniautojus“, N. Babbitt „Amžinuosius Takius“ ir kt.

Didžiausiu iššūkiu laiko Beatrix Potter „Pasakas“. Daug keblumų kėlė vardai, vietovardžiai, tautosaka, eiliuoti tekstai. Versdamas šias pasakas lankėsi Škotijoje, iš arti pamatė B. Potter kūrinijos pasaulį. Svarstė: o kaip anksčiau tie vargšai vertėjai, neturėdami galimybių išvykti į užsienį, išversdavo įvairiausias realijas? Bet klaidelių ir pats neišvengė – vieną triušytę pavertė triušiuku (kuris paskui „ištekėjo“).

V. Alksnėno stalčiuje dar pilna knygų, kurias jis norėtų išversti. „Bet sako, sulaukus 60-ties gebėjimai slopsta“.

K. Urba šiuo metu yra įsivėlęs į aršias diskusijas dėl literatūros dėstymo mokyklose. Dalyvauja mūšiuose. Švietimo sistemai jis atidavė 20 metų. Prirašyta vadovėlių – ne priešokiais, ne vakarais. „Iš jų mokydamasi vis dėlto išaugo tam tikra karta. Šiandien apie savo vadovėlius išgirstu tokių atsiliepimų, kad vien dėl jų verta gyventi.“

Tęsdamas kalbą apie diskusijas ir mūšius sukaktuvininkas prisipažino: „Bet čia jau mano dainelė sudainuota, su tuo jau baigta. Ir gerai, turėsiu laiko versti.“

O paskui K. Urba su V. Alksnėnu priiminėjo gėles ir sveikinimus.

© Lietuvos žinios

Nuotraukos: 

1.Kęstutis Urba. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos
2.Viltaro Alksnėno vertimą skaito aktorius Vaidotas Žitkus.
3.Kęstutis Urba ir literatūrologė Loreta Jakonytė-Kvedarienė.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis