Patricia McCormick romano ,,Niekada nesuklupk'' recenzija

Iš anglų k. vertė Aušra Lapinskienė, red. Danutė Gadeikienė. Vilnius: Alma littera, 2014.

Lietuvių kalba išleisti trys amerikiečių rašytojos, dukart Nacionalinės knygų premijos laureatės Patrisijos Makormik romanai: „Parduota“ (2011, vert. Virgilijus Čepliejus), „Pjūvis“ (2014, vert. Dalia Zaikauskienė) ir „Niekada nesuklupk“. Visus tris išleido „Alma littera“. Patrisijos Makormik kūrinių tematika sunki ir skaudi: vaikai ir prostitucija, vaikai ir žiaurus politinis režimas, psichologinės paauglių problemos. Jų siužetas grindžiamas tikrais įvykiais, tikromis žmonių istorijomis. Dokumentinis romanas „Niekada nesuklupk“ parašytas pagal kambodžiečio, ištvėrusio raudonųjų khmerų režimo siaubą, pasakojimą. Arnas Čornas-Pondas (Arn Chorn-Pond, g. 1966) – muzikantas, žmogaus teisių gynėjas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dabar jis su bendraminčiais siekia išsaugoti senąsias kambodžiečių muzikos tradicijas, rūpinasi raudonųjų khmerų siautėjimo metais išblaškytų šeimų nariais. Apie Arną Čorną-Pondą yra sukurtas dokumentinis filmas „Fleitininkas“ (The Flute Player, 2003).

Arnas augo gausioje ir gana garsioje šeimoje. Jo senelis, tėvas, dėdė, motina buvo tradicinės kambodžiečių operos atlikėjai, šeima vadovavo ir operos trupei. Kai spektaklyje prireikdavo vaikų vaidmenų atlikėjų, į sceną keliaudavo Arnas ar kiti šeimos vaikai. Jei ne muzikalumas ir drąsa, nežinia, kaip Arnui būtų pavykę išlikti gyvam raudonųjų khmerų priverstinio darbo stovykloje. Į ją, įrengtą išniekintoje budistų šventovėje, buvo suvaryti turtingesnių ar vidurinės klasės, išsilavinusių kambodžiečių, daugiausia miesto gyventojų, vaikai. Naujõs visuomenės kūrimo idėjų apsėsti raudonieji khmerai savo klasinių priešų vaikams buvo žiaurūs. Laikė pusbadžiu, varė į sunkiausius darbus, vertė šnipinėti ir skųsti kitus vaikus, žemino, žudė. Mirties baimės ir alkio iškankinti vaikai turėjo dainomis šlovinti naująją valdžią. Išdrįsęs pasisiūlyti į tokią šlovintojų grupę, Arnas išmoko groti tradiciniais kambodžiečių muzikos instrumentais. Vežiojami koncertuoti raudonųjų khmerų vadams ir kitiems kaliniams, šie vaikai turėjo daugiau galimybių likti gyvi ir padėti išvengti mirties savo draugams.

1978 m. į Kambodžą įžengus vietnamiečių kariuomenei, mažieji kaliniai buvo apginkluoti ir išvaryti ginti raudonųjų khmerų valdžios. Vaikai buvo siunčiami į pavojingiausias operacijas, žudė priešus ir buvo žudomi patys. Arnas pabėgo į džiungles, perėjo Tailando sieną ir 1980 m. atsidūrė pabėgėlių stovykloje. Čia jis susipažino su amerikiečiu Piteriu Pondu (Peter Pond), po kurio laiko su dar dviem paaugliais kambodžiečiais iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir buvo įvaikintas. Piteris ir Širlė Pondai, be trijų savo vaikų, užaugino ir pulkelį įvaikintų kambodžiečių. Nei Arnui, nei jo įtėviams nebuvo lengva prisitaikyti vieniems prie kitų. Į visiškai kitokią kultūrinę aplinką patekęs sunkiõs praeities slegiamas paauglys turėjo mokytis pritapti šeimoje, mokykloje, miesto bendruomenėje. „Po viso to, ką patyriau, dabar dar turiu atlaikyt išgelbėjimą“, – mąstė Arnas.

Romano pasakojimas glaustas, net šykštus. Skaitymas reikalauja dėmesio ir susikaupimo. Norint suprasti, kas vyksta, reikia gilintis į kiekvieną eilutę ir nujausti, kas slypi tarp eilučių: Vieną dieną prižiūrėtojas mato, kad tas vaikas groja tarsi miegodamas. Jis sako: „Einam. Duosiu tau vaisto.“ Tas berniukas, daugiau mes jo nematom 73.

Verčiant pasakojimą apie mūsų skaitytojams mažai pažįstamą šalį ir tragišką jos istorijos laikotarpį reikėjo atidumo politinėms, kultūrinėms, geografinėms realijoms ir išmanymo, kaip jas perteikti. Aušros Lapinskienės, iš anglų kalbos išvertusios daug budistinės literatūros ir knygų apie Rytų kultūrą, patirtis čia labai pravertė. Turbūt vienas didžiausių sunkumų buvo apsispręsti, kaip perteikti savitą Arno kalbėseną, kad jos netaisyklingumas nesužalotų pasakojimo, neužgožtų jo įtampos ir tragizmo.

Patrisija Makormik rašo, kad ši knyga atsirado iš porą metų fiksuotų pokalbių su Arnu, jo įtėviais ir likimo draugais. Ji užsimena, kad Arnas, kalbantis apie savo praeitį, ir Arnas, kalbantis apie dabartinį gyvenimą, yra skirtingi žmonės. Vienas iš ryškiausių pagrindinio pasakotojo – to buvusiojo Arno – paveikslo bruožų yra jo kalba. „Sutvarkyti Arno kalbą – tarsi mėginti jonvabalį įkalinti stiklainyje. Vos tik įspraudžiu ją į gramatikos ar sintaksės taisykles, šviesa užgęsta. Todėl nutariau pasakoti Arno istoriją nuoširdžia ir išskirtine jo paties kalba“ (p. 210).

Prastai kalbą mokančių žmonių kalbėsena grožinės literatūros kūriniuose atspindima įvairiai: pabrėžiami netaisyklingai tariami garsai, nukrypimai nuo žodžių darybos ir kaitybos normų, ne savo reikšmėmis vartojami žodžiai, sakinių sudarymo keistybės. Svetimõs kalbõs besimokančiam žmogui vieni jos lygmenys paklūsta lengviau, kiti sunkiau, vienais atvejais lengviau atsiplėšti nuo gimtosios kalbos įtakos, o kitais ta įtaka tebėra stipri ir diktuoja savo taisykles. Visai tikėtina, kad tokio žmogaus kalbėsena bus ne chaotiškai netaisyklinga, bet pasižyminti dėsningomis tam tikros rūšies klaidomis.

Šios knygos vertime į lietuvių kalbą kuriama netaisyklinga pagrindinio pasakotojo kalbėsena yra sistemiška, tad skaitytojui perprantama ir nekliudanti suvokti turinio.

Arno anglų kalba labiausiai išsiskiria kai kurių morfologijos ir sintaksės taisyklių nepaisymu. Nukrypimų nuo fonetikos normų beveik nėra, išskyrus vieną kitą šnekamajai greitakalbei būdingą atvejį: lotta (a lot of „daug, daugybė“), gonna (going, daugiareikšmio veiksmažodžio go „eiti, vykti; daryti ir kt.“ forma). Negausių nenorminės fonetikos atvejų vertime nesiekiama atspindėti: Missus Carter, this, they say, Missus Carter, that 158 – Ponia Karter tą, sako jie, ponia Karter aną 151 (originalo pavyzdžiai cituojami iš 2013 m. leidimo). Netaisyklingos kalbos įspūdis vertime, kaip ir originale, kuriamas ne fonetinėmis, bet morfologinėmis ir sintaksinėmis priemonėmis: Lotta fighting, then all of a sudden the old leader is back in power 102 – Didelė kova, tada staiga vėl grįžta senas viršininkas 100.

Arnui pritrūksta angliškų žodžių rečiau minimiems ar naujiems dalykams įvardyti. Tada jis pasitelkia savotišką aprašomąjį būdą – kalbamąjį dalyką nusako dvižodžiu ar keliažodžiu junginiu, kartais ištisu sakiniu. Šis būdas taikomas ir vertime: how to get to the jail – the place where before there were horses, now men tied up 100 – kaip pakliūt į kalėjimą, į tą vietą, kur anksčiau buvo arkliai, kur dabar surišti vyrai 99 (t. y. arklidę); But these soldier, so busy digging ditch for fighting 115 – Bet tie kareiviai taip smarkiai kasa griovį mūšiui 113 (t. y. apkasą); hum a song from my aunt, a song for falling asleep 122 – niūniuoju mano tetos dainą, migdymo dainą 120 (t. y. lopšinę); And the two of us, we smile at the ticket lady 181 – Ir mes abu šypsom bilieto moteriai 175 (t. y. kont­rolierei); Finally, the airplane lady who is the boss of this plane, she say settle down, and she tie us to the seat 182 – Pagaliau lėktuvo ponia, kuri čia viršininkė, ji liepia sėst ir pririša mus prie sėdynės 176 (t. y. stiuardesė).

Kalbėdamas angliškai Arnas kartais ištaria ne konkrečiam konteksui reikalingą žodį, bet jo sinonimą, tam kontekstui lyg tyčia nelabai tinkamą. Šią kalbos ypatybę vertėja perteikia panašiu būdu: speech teacher 203 – kalbėjimo mokytoja 197 (t. y. anglų kalbos mokytoja); A lot of time kid throw a stone at me 6 – Daug kartų vaikai meta į mane akmenį 10 (t. y. dažnai apmėto akmenimis). Ne savo vietoje vartojami sinonimai vertime tampa būdingu Arno kalbos bruožu: Mano teta tik pasako, kad mes parduodam turguj 28 (t. y. prekiaujam); Žmonės, kurių veidas nors mažai prancūziškas – nosis ilga kaip paukščio 45 (t. y. nors šiek tiek, nors truputį prancūziškas); Daug kartų stovi ir tyli 88 (t. y. dažniausiai); Šitos stovyklos viršininkas turi laik­rodį ant kiekvienos rankos 104 (t. y. po laikrodį ant abiejų rankų).

Jau pirmosiose pastraipose atsiskleidžia ryškus Arno anglų kalbos morfologijos bruožas – vartoti daiktavardžių vienaskaitą vietoj daugiskaitos: Ladies in sarong […] Men in trouser […] 3 – Moterys apsijuosę sarongą […] Vyrai mūvi kelnę […] 7; Two skinny kids, no shoe, torn pants 4 – Du liesi vaikai be batų, kelnė suplyšus 8; “All soldier of this town […] Come join us” 12 – „Visi šito miesto kareiviai […] einam kartu!“ 16.

Ne visi originalo daugiskaitos nevartojimo atvejai automatiškai perkeliami į vertimą: sarongą, kelnę, kelnė, bet be batų (ne be bato), visi kareiviai (ne visas kareivis). Perkėlus visus tokius atvejus lietuviškas tekstas būtų buvęs per painus ir sunkiai suprantamas. Tačiau tai, kad Arnas nemoka skaičių formų, parodoma kitais būdais. Nevartojamos tokios lietuviškų daiktavardžių daugiskaitos formos, kurios turi savitą reikšmę ar yra patekusios į sustabarėjusius junginius: Mergaitės visada ruošia namų darbą 20 (plg. angl.: Girl always doing homework 20; originalo tekste vienaskaita, nors kalbama apie kelias sesutes, tokiais atvejais vertėja turėjo būti ypač atidi); Tai kiaulės jovalas 56; skarele su raudonu ir baltu langeliu 91; Jis tyliai šnarpščia, tada labai lėtai velka koją per upelį namų link 106 (apie arklį); Rūgšti smarvė, tarsi verda kopūstas 114. Toks vienaskaitos vartojimas vertime dėsningas, jis pasitelkiamas ir tada, kai originalo sakiniai neprovokuoja lietuviškų daiktavardžių skaičiaus klaidų: Jie nužudė šeimą mano minty 70 (plg. angl. They kill the family in my mind 69); bet iš tiesos ji vos laiko ašarą 25 (plg. angl. she trying not to cry 23); aš juokiuos iki ašaros 104 (plg. angl. I am laughing so much I am also crying 106); raudonajam khmerui, iš tiesos tik vaikui 95 (plg. angl. this Khmer Rouge who really is just a kid 95); tas balsas žino, kas aš iš tiesos 172 (plg. angl. that voice know who is the real me 178).

Tada, kai netaisyklinga, bet kuriamo personažo kalbos sistemoje dėsningai lauktina forma gali iškreipti sakinio prasmę, jos atsisakoma: We forget the word all the time 54 – Mes visada pamirštam žodžius 55 (pamiršti žodį reikštų ką kita).

Kai kurie vienaskaitos vartojimo atvejai, pavyzdžiui, kai vienaskaita apibendrintai vadinami visi kurios nors tautybės ar šalies žmonės, nėra svetimi ir mūsų kalbai (plg. rusas „rusai“, vokietis „vokiečiai“ ir pan.): Jeigu jie mokės dainas, raudonasis khmeras leis mum gyvent 59; gal ir gerai, jei vietnamietis niekad neateis, niekad mus neišvaduos 107; Kai ji išeina, aš moku naują amerikiečio žodį. „Pirmoji ponia“ 151.

Netaisyklingos kalbos įspūdį vertime stip­rina daugiskaitinių daiktavardžių nepripažinimas: auksinį rėmelį su vestuvės nuotrauka 22; Minia dabar kaip džiunglė, alkūnių džiunglė tokiam vaikui kaip aš 23; Kartais žirkle, kartais peiliu 31; Raudonieji khmerai, jie žudo žmones su akiniu  […] Kas turi akinį, yra aukšto rango 35; Bet mano galvoj yra duris, visada užrakinta, už jos slepiu mano šeimą 45; Vyrukas su baltu šortu, be marškinio 75; tarsi slėpynė 113; jie dreba taip, kad kaukolėj barška smegenis 132; pirmą kartą matau mano kūną, jis irgi kaip griautis 133; Džinsas, kostiuminis marškinys, brangus laik­rodis 152; grindis virsta luba 175; mūsų kojos pirštai kaip spąste 181.

Angliškame tekste daiktavardžių daugiskaita nevartojama ir su kiekiniais skaitvardžiais: We shoot probably a hundred bullet, die a hundred time 4 – Mes paleidžiam šimtą kulkų, mirštam šimtą kartų 8; Me and my brother and four sister 7 – Aš ir mano brolis, ir keturios sesės 11. Vertime šio kalbos bruožo perteikti nesistengiama, nes skaičiaus formų nemokėjimas atskleidžiamas kitomis priemonėmis. Su kiekinių skaitvardžių skaičiaus formomis vertime elgiamasi panašiai kaip su daiktavardžių skaičiaus formomis: Outside our house, on the main road it seem like the whole city is walking by. Thousand and thousand 15 – Atrodo, kad visas miestas keliauja pro šalį pagrindiniu keliu. Tūkstantis ir tūkstantis 18. Jei netaisyklinga forma gali užgožti prasmę, tokios formos atsisakoma: A hundred thousand people with a hundred thousand thing 18 – Tūkstančiai žmonių su tūkstančiais daiktų 21.

Netaisyklingos kalbos įspūdį lietuviškame tekste kuria ir tai, kad visai nevartojamas įvardis savo: Mes gyvenam su mūsų teta 11; Verkit tik jūsų minty 39; girdžiu balsą, mano pačio balsą 147; Ravis, jo gera širdis, todėl ir jis atiduoda jo drabužius. Tada pagaliau Sodžetas, vyrukas, kuris visad nori mane pralenkt, jis irgi atiduoda visus jo daiktus 174.

Vertime pasinaudota dažna fleksinės kalbos besimokančių žmonių kalbėsenos ypatybe – painioti kaitybos paradigmas, įvairių paradig­mų žodžius kaityti tik pagal populiariausias paradigmas: šypsom – plačiai plačiai, visi dančiai, visa dantena 61; dabar mano raumenai žino, ką daryt 157; storam vyrukui ant pečio 26; taip greitai, kad nematau mano pačio rankų 51; tave užmuš be jokio priežasčio 105; kvapas kaip geležio 196; sakau kažką iš Piterio popierio 182; Nėra televizorio 198; šunio vardas 164.

Originale matyti ir netaisyk­linga veiksmažodžių vartosena. Arnas beveik nevartoja vienaskaitos 3 asmens formų: A small bell, it sound when you walk 6 – Mažas varpelis, jis skamba, kai eini 9; he copy everything I do 55 – mėgdžioja viską, ką darau 56; he come every time 93 – jis visąlaik ateina 93; Sombo smile, shake his head 114 – Sombo šypso, purto galvą 115. Bet štai veiksmažodis says „sako“, galbūt kaip dažnesnis, pavartojamas ir vienaskaitos 3 asmens forma: The husband, he call out to the Khmer Rouge. “My wife!” he says. “She need water” 21 – Jos vyras, jis šaukia raudonajam khmerui: „Mano žmona! – sako jis. – Jai reikia vandenio.“ 24.  Šios originalo kalbos ypatybės tiesiogiai perteikti neįmanoma, nes lietuvių veiksmažodžių 3 asmens formos neturi skaičiaus gramatinių požymių.

Iš žmogaus, pramokusio anglų kalbos tiek, kiek Arnas, dar per anksti tikėtis sudėtingų laikų formų ar laikų derinimo. Arno anglų kalbai būdingas ir vadinamųjų netaisyklingųjų veiksmažodžių formų painiojimas: Outside in the park, we fly the plane, shoot the gun, be the hero 4 – Parke skraidom lėktuvą, šaudom, mes didvyriai 8. Čia Arnas vartoja be „būti“ vietoj are „esame“ ir keistą junginį be prielinksnio fly the plane. Vertime netaisyk­lingos kalbėsenos įspūdį kelia neįmanomas valdymas skraidom lėktuvą. Ši sintaksės ypatybė taip pat tampa lietuviškame vertime kuriamõs Arno kalbos sistemos bruožu: Ji mojuoja baltą nosinę ir truputį verkia 16; Matau, kaip jis trepsi koją 93; Kai pirmą kartą šaunu šautuvą, jis mane užmuša 111.

Anglų kalbos esamojo laiko veiksmažodžių Arnui užtenka ir dabar vykstančiam, ir praeityje vykusiam veiksmui nusakyti: The American war in Vietnam finish a while ago 16 – Amerikiečių karas Vietname seniai baigės 19; He die after you leave 86 – Jis mirė, kai tu išvykai 86. Neišmokus pasidaryti būtojo laiko formų, nedaroma ir sudėtinių laikų formų: I expect it now. I expect to be kill 89 – Dabar laukiu. Laukiu, kada mane nužudys 89. Jei ir mėginama pasidaryti kokią sudėtinę formą, jai pritrūksta pagalbinio veiksmažodžio: Like before, like back at the camp, he protecting me 127 – Kaip seniau, kaip tada stovyk­loj, taip jis mane saugo 124.

Nenorminės veiksmažodžių vartosenos ypatumus mėginama perteikti nukrypimais nuo lietuvių kalbos veiksmažodžių vartosenos taisyklių. Sutrumpintos 3 asmens formos verčia spėlioti, ar čia tariamoji nuosaka, ar bendratis: liepia mum grot, kad niekas negirdėt, kaip žudo 68; Jie visada kalba kitaip, […] gal kad žmonės nerėkt, neverkt ir nemaldaut 70. Tariamosios nuosakos daugiskaitos 1 asmens formos, kaip ir daugelis kitų ilgesnių žodžių, vertime nuosekliai trumpinamos ir šiuo atveju nebeįmanoma jų atskirti nuo vienaskaitos 2 asmens formų: visi miegam susiglaudę, kad nesušaltum 40; Sombo saugo žiurkių gaudytoją, kad mes visi išgyventum 132.

Kitas netaisyklingos veiksmažodžių vartosenos ypatumas vertime – kitakalbiams, besimokantiems lietuvių kalbos, būdingos sangrąžinių veiksmažodžių, ypač priešdėlėtųjų, vartojimo klaidos. Jos tampa dar vienu vertėjos kuriamos Arno kalbos sistemos bruožu: Gerai, Arnai, dabar gali ilsėt 143; tik eit, nemąstyt, nerūpintis 40; dabar niekas nejuokias 162; tiesiog laukia paimti, nė neslepias 183.

Anglų kalba įprasta tikslą, sąlygą ar priežastį reikšti bendraties konstrukcijomis, lietuviškame tekste tokie junginiai atrodo kaip svetimkūniai, bet kurti netaisyklingos kalbėsenos įspūdį padeda: too tired, too sick to practice anymore 59 – jie per daug pavargę, per daug serga daugiau repetuot 60, plg. dar Pirmą kartą gyvenime esu toks laimingas juos matyti 25.

Arno anglų kalbos sintaksei ypač būdingi paskirties junginiai su prielinksniu for, nors iš tiesų apie jokią paskirtį nekalbama: For the shoo­ting, my brother and me, we clap; for the kissing, we hide our face in our shirt 4 – Kai šaudo, mano brolis ir aš plojam; kai bučiuojas, mes marškiniu užsidengiam veidą 8; All waiting to go to the temple for beating, and later, for killing 42 – Visi laukia eiti į šventyklą, ten juos muša, paskui žudo 44.

Tokių tariamõs paskirties junginių vertime nėra kaip perteikti, tad Arno kalbai suteikiamas gana dažnas lietuvių kalbos besimokančių kitakalbių sintaksės bruožas – neiginys su galininku: Negirdžiu jokį plojimą 61; Niekas juos neerzina 81; Daugiau juos neslepia 89; mano liežuvis negali ištart 190; jis mane nemato 199.

Akivaizdžių lietuvių kalbos sintaksės normų pažeidimų yra ir daugiau: Arnas bando ir man duot pinigus, bet aš neimu 12; laukiam, kol tik­ri kareiviai ateis mus vaduot 114 (taisyk­lingai būtų pinigų, mūsų). Tačiau jais vertime nepikt­naudžiaujama, ši netaisyklingos kalbos kūrimo priemonė pasitelkiama saikingai ir tikslingai.

Originalo tekste nepaisoma griežtos anglų kalbos sakinio žodžių tvarkos, savitai rikiuojami sakinio dėmenys: Crazy place where to stay alive you also have to play this game 167 – Beprotiška vieta, kur reikia vaidint šitą vaidinimą, kad liktum gyvas 161. Bene būdingiausias Arno angliško sakinio modelis – pirma vardažodis, tarsi sakinio antraštė, paskui striukas sakinys, kuriame vardažodį pavaduoja įvardis, o prie šio sakinio jungiami keli trumpi vienas iš kito kylantys vientisiniai sakiniai: My aunt, she have no kid, so she love us like her own, but not enough money 7 – Mano teta, ji neturi vaikų, myli mus kaip savo, bet trūksta pinigų 11; Sojeat and Ravi, before the Khmer Rouge time they went to school; they can read 171 – Sodžetas ir Ravis prieš raudonuosius khmerus lankė mokyklą, moka skaityt 164; And finally, the tiger in my heart, he lay down a moment and rest 214 – Ir pagaliau tigras mano širdy, jis atsigula truputį pailsėt 205.

Vertime Arno sintaksė perteikiama ir tokiais pat trūkčiojančiais sudėtiniais sakiniais, ir nelanksčiais sakiniais, atspindinčiais ang­liško sakinio modelį: In America they have teacher for everything, even to teach kid to play 197 – Amerikoj jie turi mokytoją dėl visko, net dėl žaidimo 191.

 

 

Sukrečiančią Arno Čorno-Pondo istoriją reikia perskaityti. Pirmiausia tam, kad galėtume suvokti, ką patyrė Arnas ir jo bendraamžiai raudonųjų khmerų valdomoje Kambodžoje, įsivaizduoti, ką dabar patiria nesantaikos draskomų šalių vaikai, kaip jaučiasi iš savo namų išvyti žmonės. Ši knyga galėtų būti ir paskata dar sykį prisiminti skaudžiuosius Lietuvos istorijos įvykius, susirasti, kas ir kieno rašyta apie Lietuvos vaikų patirtas kančias – visų tautybių vaikų, visų priespaudų metais. Galiausiai šią knygą galima studijuoti ir kaip įdomų kūrybingo vertimo pavyzdį – čia stilistiškai motyvuota nenorminė originalo kalba perteikiama neprarandant saiko, o tikslingas vertimo kalbos netaisyklingumas sustip­rina kūrinio meninę įtaigą. 

 

Rita Urnėžiūtė. Gimtoji kalba, 2015 m. nr. 9, p. 15–20.

 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis