Hans-Georg Gadamer. Kalba kaip hermeneutinės patirties terpė. Vertė Alfonsas Tekorius

Mūsų publikacija

Vienintelė hermeneutikos sąlyga yra kalba.

F. Schleiermacher

en.wikipedia.org/wiki/Hans-Georg_Gadamer

 

Mes sakome, kad pokalbį ‘vedame’, tačiau juo pokalbis tikresnis, juo mažiau jo vedimas priklauso nuo vieno ar kito pokalbio dalyvio valios. Todėl tikras pokalbis niekuomet nėra tai, ką ketinome ‘vesti’. Apskritai teisingiau būtų sakyti, kad į pokalbį pakliūname, ko gero, dar teisingiau – kad į jį įsiveliame. Tai, kaip žodis po žodžio pokalbis kaitalioja kryptį, kaip jis tęsiamas ir pasibaigia, gali atrodyti gana panašu į savotišką vedimą, tačiau iš tikrųjų pokalbininkai čia yra labiau vedamieji negu vedantieji. Kas iš pokalbio ‘išeis’, niekas iš anksto nežino. Tarpusavio supratimas ar nesėkmė šiuo požiūriu primena situaciją, tarsi su mumis kažkas įvyko. Tad galime teigti, kad vienu atveju pokalbio būta gero, o kitu – kad žvaigždės jam nebuvo palankios. Visa tai rodo, kad pokalbis turi savo dvasią ir kad kalba, kuria jis vyksta, neša savąją tiesą, t. y. ji ‘išslaptina’ ir išleidžia į dienos šviesą kažką, kas nuo šiol pradeda būti.

Jau analizuodami romantinę hermeneutiką įsitikinome, kad supratimas remiasi ne įėjimu į kito padėtį ir ne tiesioginiu dalyvavimu kito žmogaus dvasiniame gyvenime. Suprasti, ką kas sako, reiškia – kaip žinome – pasiekti žodinį tarpusavio supratimą, o ne įeiti į kito padėtį ir įsijausti į kito išgyvenimus. Mes pabrėžėme, kad supratime realizuojamas prasmės patyrimas nuolat implikuoja taikymą. Dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad visas tas procesas yra kalbinis. Ne veltui tikroji supratimo problematika ir mėginimas jį, supratimą, deramai įvaldyti – o tai ir yra hermeneutikos tema – tradiciškai priklauso gramatikos ir retorikos sričiai. Terpė, kurioje pokalbininkai vienas kitą supranta ir sutaria dėl kokio nors dalyko, yra kalba.

Sąlygos, kuriomis kas nors suprantama, geriausiai išryškėja nepalankiose ir sunkiose situacijose. Kokio kalbinio proceso čia esama, ypač matyti tais atvejais, kai susikalbėti dviem svetimomis kalbomis tenka per vertėją. Šiuo atveju suprastiną prasmę vertėjas turi perkelti į tą kontekstą, kuriame gyvena pokalbio partneris. Aiškus daiktas, kad vertėjui nevalia iškreipti prasmės, kurią turi galvoje kitas pokalbio dalyvis. Prasmė privalo būti išsaugota; bet kadangi ją reikia suprasti kitos kalbos pasaulyje, ją būtina išreikšti kitaip. Todėl kiekvienas vertimas yra interpretacija, net sakytume – jis visuomet yra interpretacijos pabaiga, kurią vertėjas suteikė duotajam žodžiui.

Taigi vertimo pavyzdys padeda suvokti kalbiškumą kaip tarpusavio supratimo terpę tuo, kad ją čia reikia sąmoningai sukurti išradingu tarpininkavimu. Toks dirbtinis darinys, žinoma, nėra normalus pokalbio atvejis. Vertimas taip pat nėra normalus mūsų santykio su svetima kalba atvejis. Būtinybė naudotis vertimu veikiau panaši į pokalbio partnerių prisipažinimą neįgaliais. Kai prireikia vertimo, tenka susitaikyti, kad viena kalba pasakytų žodžių dvasia neatitiks kita kalba perteiktų žodžių dvasios. Visiškai pašalinti šio neatitikimo niekuomet nepavyksta. Todėl tokiais atvejais iš tikrųjų bendrauja ne pokalbio dalyviai, o vertėjai, galintys susitikti tikrai bendrame tarpusavio supratimo pasaulyje. (Kaip žinoma, nėra nieko sunkesnio už dialogą dviem svetimomis kalbomis, kai vienas pokalbio dalyvis šneka viena, o kitas – kita kalba: ir vienas, ir kitas partnerio kalbą supranta, bet nemoka ja kalbėti. Tada viena kalba tarsi kažkokios aukštesnės jėgos stumiama mėgina nurungti kitą kalbą ir tapti tarpusavio supratimo terpe.)

Kai kas nors aiškinamasi, tada ne verčiama, o šnekama. Juk mokėti svetimą kalbą reiškia, kad jos nereikia versti į savąją. Kai žmogus tikrai moka kalbą, jam nereikia jokio vertimo, šis net neįmanomas. Suprasti kalbą dar toli gražu nereiškia tikrai suprasti, nes čia nėra interpretacijos proceso – tai gyvenimo vyksmas. Kalba suprantama, kai joje gyvenama; šis teiginys, žinoma, tinka ne tik gyvosioms, bet net ir mirusioms kalboms. Taigi hermeneutikos problema yra ne tikro kalbos mokėjimo, o teisingo kalbos terpėje vykstančio tarpusavio supratimo apie kokį nors dalyką problema. Kiekvieną kalbą galima išmokti taip, kad tobulai ja kalbant nebeverčiama iš gimtosios ar į gimtąją kalbą, o svetima kalba mąstoma. Toks kalbos mokėjimas tarpusavio supratimui pokalbyje yra stačiai būtina išankstinė sąlyga. Bet koks pokalbis suponuoja kalbėjimą ta pačia kalba. Tik kai kalbantis įmanoma susišnekėti, tik tuomet supratimas apskritai ir vienas kito supratimas gali tapti problema. Priklausomybė nuo vertimo yra kraštutinis atvejis, kuris hermeneutinį procesą, pokalbį, sudvigubina: tai jau yra vertėjo pokalbis su pašnekesio partneriu ir paties partnerio – su vertėju.

Pokalbis yra tarpusavio supratimo procesas. Todėl tikro pokalbio esama tuomet, kai smelkiamasi į kitą žmogų, kai reiškiami savi požiūriai ir įeinama į kito padėtį tiek, kad jį stengiamasi suprasti ne kaip individualybę, bet vien tai, ką jis sako. Čia būtina suvokti, ar teisingai suprantama partnerio nuomonė apie dalyką, kad dėl šio su juo būtų galima sutarti. Vadinasi, jo nuomonę mes siejame ne su juo, o su savo pačių manymu ir supratimu. Tais atvejais, kai kitą žmogų turime galvoje tikrai kaip individualybę, pavyzdžiui, medicininiame pokalbyje ar kaltinamojo apklausoje, tarpusavio supratimo situacijos apskritai nėra.

Visa, kas nusako tarpusavio supratimą pokalbyje, tampa tikruoju pamatu pasukti link hermeneutiškumo, prie atvejų, kai reikia suprastitekstus. Pavyzdžiu vėl imkime kraštutinį atvejį – vertimą iš svetimos kalbos. Čia kaip dieną matyti, kad teksto vertimas, nors ir kaip vertėjas būtų įsigilinęs ir įsijautęs į savo autorių, neįstengs visiškai atgaivinti rašymo metu išgyvenamos pirminės dvasinės jausenos: vertimas bus tik teksto atkūrimas, atliktas vadovaujantis supratimu to, kas jame pasakyta. Niekam neturi kilti abejonių, kad tai yra interpretacija, o ne grynas to paties proceso pakartojimas. Tai yra nauja iš kitos kalbos sklindanti šviesa, kuri skaitytojui apšviečia tekstą. Reikalavimas, kad vertimas privalo būti ištikimas originalui, negali panaikinti esminio kalbų skirtumo. Kad ir kaip norėtume neprasilenkti su sąžine, vis tiek būsime priversti daryti keblius sprendimus. Panūdę vertime pabrėžti kokį nors mums svarbų originalo bruožą, tai galėsime padaryti tik sumenkindami kitus bruožus ar visai juos nuslopindami. O tai yra visiškai tokia pat elgsena, kokia mums pažįstama kaip interpretacija. Vertimas, kaip ir kiekviena interpretacija, yra apšvietimas nauja šviesa. Tas, kuris verčia, turi prisiimti tokio naujo apšvietimo uždavinį. Akivaizdu, kad jis negali palikti nieko atvira, kas jam pačiam neaišku. Jis privalo išpažinti savo požiūrį. Tiesa, būna ribinių atvejų, kai originale kas nors tikrai yra neaišku (taip pat ir ‘pirminiam skaitytojui’). Kaip tik tokie ribiniai hermeneutiniai atvejai ir išryškina tą priverstinę padėtį, kurioje vertėjas visuomet būna. Čia jis turi rezignuoti. Jis privalo aiškiai pasakyti, kaip supranta. O kadangi jis visuomet yra situacijoje, kurioje negali suteikti raiškos visiems teksto matmenims, jam tai reiškia nuolat atsižadėti. Kiekvieno rimtai savo uždavinį suprantančio vertimo tekstas yra aiškesnis ir šiek tiek paprastesnis už originalą. Nors atkurta būtų ir meistriškai, vis tiek trūks kai kurių obertonų, kurie girdimi originale. (Retais meistriškos kūrybos atvejais tokios netektys gali būti kompensuojamos ar net tapti nauju laimėjimu: turiu galvoje, pavyzdžiui, Baudelaire’o poezijos rinkinio „Les fleurs du mal“ („Piktybės gėlės“) Stefano George’s vertimą, iš kurio tarsi dvelkia nauja savotiška sveikata.)

Vertėjas dažnai skausmingai suvokia neišvengiamą atotrūkį nuo originalo. Pačioje elgsenoje su tekstu esama panašumo į pastangas, kai vienas kitą norima suprasti gyvame pokalbyje. Skirtumas tik tas, kad vertimo atveju atsiduriama itin varginančio supratimo padėtyje, kurioje atotrūkį tarp svetimos ir savos nuomonės galiausiai tenka pripažinti nepašalinamu. Panašiai kaip pokalbyje, kur dėl tokių neišvengiamų skirtumų vienaip ar kitaip svarstant gal ir pavyksta rasti kompromisą, taip ir vertėjas visaip svarstydamas ieško geriausio sprendimo, kuris visuomet tegalės būti tik kompromisas. Kaip pokalbyje, norint suprasti partnerio požiūrį, įeinama į jo padėtį, taip ir vertėjas stengiasi maksimaliai įeiti į savo autoriaus padėtį. Tačiau kaip pokalbyje tai negarantuoja tarpusavio supratimo, taip ir vertėjui toks įėjimas į padėtį dar neužtikrina kūrinio perteikimo sėkmės. Struktūros akivaizdžiai analogiškos. Tarpusavio supratimas pokalbyje suponuoja, kad partneriai tokio supratimo geidžia, ir tai, kas svetima ir priešinga, mėgina pripažinti. Jei tokių pastangų esama ir iš vienos, ir iš kitos pusės, jei kiekvienas partneris įsisąmonina savuosius argumentus ir svarsto kontrargumentus, galiausiai, nejučia ir nevalingai vienas kitam perteikiant požiūrius (mes tai vadiname keitimusi nuomonėmis), įmanoma prieiti prie bendros kalbos ir priimti bendrą sprendimą. Visiškai taip pat ir vertėjas turi saugoti savo gimtosios kalbos, į kurią verčia, teises ir gerbti tai, kas tekste svetima ir net priešiška, ir tam suteikti raišką. Šis vertėjo veiklos aprašymas gal ir per striukas. Tačiau net tokiais kraštutiniais atvejais, kai prireikia versti iš vienos kalbos į kitą, beveik neįmanoma dalyko atskirti nuo kalbos. Tekstą tinkamai atkurs tiktai toks vertėjas, kuris geba tame tekste apibūdintą dalyką įkalbinti, kitaip sakant, ras kalbą, kuri yra ne tik jo paties, bet ir originalui derama kalba1. Vadinasi, vertėjo ir interpretuotojo situacijos iš esmės sutampa.

Vertėjo, turinčio įveikti kalbų prarają, pavyzdys ypač išryškina tarpusavio santykį, kuris yra tarp interpretuotojo ir teksto ir kurį atitinka tarpusavio supratimo gyvame pokalbyje dvipusiškumas. Juk kiekvienas vertėjas – tai interpretuotojas. Svetimkalbiškumas reiškia tik kraštutinį hermeneutinio sunkumo, t. y. svetimumo ir jo įveikos, atvejį. Svetimi tuo pačiu vienareikšmiškai determinuotu požiūriu yra išties visi ‘objektai’, su kuriais susijusi tradicinė hermeneutika. Vertėjo sprendžiamas perteikimo uždavinys nėra kokybinis: nuo bendro hermeneutinio uždavinio, kurį kelia kiekvienas tekstas, jis skiriasi tik gradacija.

Tai, aišku, nereiškia, kad hermeneutinė situacija tekstų atžvilgiu yra visiškai tokia pat kaip ta, kuri būna tarp dviejų pokalbio dalyvių. Juk tekstai yra ‘visam laikui fiksuotos gyvenimo išraiškos'2, kurias reikia suprasti, o tai reiškia, kad tik per vieno iš dviejų pokalbio partnerių, interpretuotojo, malonę kitas hermeneutinio pokalbio partneris, tekstas, apskritai prabyla. Tik interpretuotojo dėka rašto ženklai vėl virsta prasme. O per šitą grįžtamąjį virsmą į supratimą pats dalykas, apie kurį kalbama tekste, savo ruožtu ima kalbėti. Čia yra kaip tikrame pokalbyje: jo partnerius, šiuo atveju tekstą ir interpretuotoją, tarpusavyje sieja bendras dalykas, objektas. Panašiai kaip pokalbyje vertėjas gyvu žodžiu suteikia tarpusavio supratimo galimybę dalyvaudamas aptariant dalyką, taip ir su tekstu dirbančiam interpretuotojui yra būtina sąlyga dalyvauti perteikiant teksto prasmę.

Todėl visiškai pagrįsta šnekėti apie hermeneutinį pokalbį. Tada galima teigti, kad hermeneutinis pokalbis, kaip ir gyvas kalbėjimas, turi plėtoti bendrą kalbą ir kad tas bendros kalbos plėtojimas, kaip ir gyvo pokalbio metu, nėra įrankio rengimas tarpusavio supratimui: supratimo procesas čia susilieja su pačiu savitarpiu supratimu. Taip pat ir tarp šio ‘pokalbio’ partnerių, kaip ir tarp dviejų žmonių, vyksta komunikacija, kuri yra šis tas daugiau negu vien taikymasis prie vienas kito. Tekstas kokiam nors dalykui suteikia kalbinę raišką, o kad jis tai daro, yra galiausiai interpretuotojo pastanga. Čia dalyvauja abi pusės.

Todėl tai, ką tekstas mano, nėra lygu nepajudinamai ir užsispyrusiai saugomam požiūriui, kuris norinčiam suprasti perša tik vieną klausimą: kaip kitas gali prieiti prie tokios absurdiškos nuomonės. Šiuo požiūriu supratimas, be jokios abejonės, nelaikytinas ‘istoriniu suvokimu’, atkuriančiu teksto adekvatumą. Priešingai, čia siekiama suprasti patį tekstą. O tai reiškia, kad interpretuotojo mintys jau iš pat pradžių įeina į teksto prasmės atkūrimą. Šitaip žvelgiant lemiamas yra interpretuotojo horizontas, bet ne kaip sava pozicija, kurios laikomasi ar kuri primetama, o labiau kaip nuomonė ir galimybė, kuri paleidžiama į žaidimą ir statoma ant kortos, ir padeda tikrai pasisavinti, kas pasakyta tekste. Anksčiau tai esame apibūdinę kaip horizontų susiliejimą, o dabar suvokiame kaip pokalbio realizavimo būdą, pokalbio, kuriuo įgyja išraišką koks nors dalykas, ir jis yra ne tik mano ar mano autoriaus, o mūsų bendras.

Už sisteminės reikšmės, kurią turi pokalbio kalbiškumas visiems suprantantiesiems, įžvalgą mes dėkingi vokiečių romantizmui. Šis mums pakišo mintį, kad supratimas ir interpretacija iš esmės nesiskiria vienas nuo kito. Dėl šios įžvalgos interpretacijos sąvoka, kaip matėme, neteko pedagoginės-okazionalinės reikšmės, kurią turėjo XVIII a., ir dabar ji yra pasistūmėjusi į sisteminę vietą, apibūdinamą dominuojančia padėtimi, kurią kalbos problema įgijo filosofijai apskritai.

Nuo romantizmo laikų dalyko nebegalima mąstyti taip, tarsi interpretuojamosios sąvokos prie supratimo šlietųsi lyg imamos iš kalbinio atsargų sandėlio, kur tūno jau parengtos ir prireikus gali būti pasitelkiamos, jei tiesiogiai suprasti neišeina. Priešingai, kalba yra visuotinė terpė, kurioje realizuojamas pats supratimasO supratimo būdas yra interpretacija. Tai nereiškia, kad nesama specifinės raiškos problemos. Teksto ir interpretuotojo kalbų skirtumas, arba praraja, žiojinti tarp vertėjo ir originalo, toli gražu nėra antrinis klausimas. Priešingai: kalbinės raiškos problemos iš tikrųjų yra paties supratimo problemos. Bet koks supratimas yra ne kas kita kaip interpretacija, o kiekviena interpretacija vyksta kalbos terpėje, kalbos, kuri teikia galimybę objektui prabilti ir kartu yra ir paties interpretuotojo kalba.

Tuo hermeneutinis fenomenas iškyla kaip ypatingas bendrojo mąstymo ir kalbėjimo santykio atvejis: šiuo santykiu nusakomas mįslingas mąstymo ir kalbėjimo artumas yra priežastis to, kad kalba pasislepia mąstyme. Interpretacija, kaip ir gyvas pokalbis, – tai uždaras klausimų ir atsakymų dialektikos ratas. Tai tikras kalbos terpėje besireiškiantis istorinis gyvenimo santykis, kurį ir tekstų interpretacijos atveju galime vadinti pokalbiu. Supratimo kalbiškumas – tai veikmės sąmonės konkrecija.

Esminis santykis tarp kalbiškumo ir supratimo pirmiausia yra tas, kad ir tradicija egzistuoja kalbos terpėje, tad dažniausiai interpretuojamas objektas pats yra kalbinės prigimties.

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

Versta iš: Hans-Georg Gadamer. Wahrheit und Methode.

Grundzüge der philosophischen Hermeneutik .

Tübingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1960

 11 Èia kyla ‘susvetimëjimo’ problema, apie kurià svarbiø pastabø pateikia Schadwaldtas savo išverstos „Odisëjos“ (RoRoRo–Klassiker, 1958. – P. 324) baigiamajame žodyje.

22 Droysen J. G. Historik. – Ed. Hübner, 1937. – P. 63.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis