V. Agurkis: „Ir nusižiūrėti, ir pajausti“

Audrius MUSTEIKIS
Lietuvos žinios, 2014-10-22

 

Kny­gy­nuo­se pa­si­ro­dęs veng­rų ra­šy­to­jo Mik­lo­so Kal­lay „Ste­po­nas Ba­to­ras“ - is­to­ri­nis ro­ma­nas apie val­do­vą, XVI am­žiu­je įsten­gu­sį su­lai­ky­ti Ru­si­jos eks­pan­si­ją į mū­sų kraš­tą. „Jei ne jis, mū­sų pro­tė­viai bū­tų bu­vę Ru­si­jos pri­glob­ti ne 1795-ai­siais, o po 1580 me­tų“, - tvir­ti­na ro­ma­ną iš­ver­tęs Vi­tas Agur­kis, vie­nas ne­dau­ge­lio mū­sų ver­tė­jų iš veng­rų kal­bos.

„Ma­žo­ka ži­nių apie Ste­po­ną Ba­to­rą, - sa­ko jis. - Tu­rė­jo du bro­lius ir tris se­se­ris, bet ne vi­sų jų ži­no­mos net gi­mi­mo ir mir­ties da­tos. Ro­ma­ne ap­rė­pia­mas ka­ra­liaus gy­ve­ni­mas nuo lop­šio iki kars­to.“

- Pri­sta­ty­ki­te au­to­rių, - "Lie­tu­vos ži­nios" pa­pra­šė Vi­to Agurkio.

- Mik­lo­sas Kal­lay (1885 – 1955) bu­vo de­ši­nių­jų pa­žiū­rų. Iš­lei­do ei­lė­raš­čių rin­ki­nių, par­ašė ro­ma­nų, pje­sių, iš­ver­tė 30 kny­gų. Po ka­ro iš­stum­tas iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo, iš­trem­tas iš sos­ti­nės. Ro­ma­ne au­to­riui la­biau rū­pė­jo veng­rų rei­ka­lai, tad man te­ko ra­šy­ti itin pla­čius pa­aiš­ki­ni­mus, kad smal­ses­nis skai­ty­to­jas ge­riau su­vok­tų to me­to pe­ri­pe­ti­jas. Kū­ri­nys par­ašy­tas tuo me­tu ma­din­gu eksp­re­sio­nis­ti­niu sti­liu­mi, bent jau, man at­ro­do, leng­vai pa­skai­to­mas.

Iš­mok­si ir pasiskaitysi

- Ką dar mums de­rė­tų ži­no­ti apie Lie­tu­vos ir Veng­ri­jos is­to­ri­nius ry­šius?

- Tie ry­šiai ne­bu­vo glau­dūs. XIX am­žiu­je klai­džio­jan­tys po Lie­tu­vą pirk­liai veng­rai iš ti­krų­jų bu­vo slo­va­kai (toks yra Fe­ren­co Mo­ros „Ste­buk­lin­gų kai­li­nu­kų“ per­so­na­žas dė­dė Ja­nas). Veng­rų kal­bi­nin­kas Zol­ta­nas Gom­boc­zas (1877 – 1935) su Jo­nu Bi­liū­nu Leip­ci­ge klau­sė Au­gus­to Les­kie­no lie­tu­vių kal­bos pa­skai­tų (J. Bi­liū­no 1904 04 31 d. laiš­kas Po­vi­lui Vi­šins­kiui). Jo ar­chy­vas sau­go­mas Bu­da­peš­te – gal ten esa­ma duo­me­nų apie šį anykš­tė­ną? Pats ne­tu­rė­jau pro­gos pa­ti­krin­ti. Poe­tas Ti­bo­ras Mar­con­nay (1896 – 1970) ei­lė­raš­čių rin­ki­ny­je „Prieš žmo­gų“ (Keč­ke­mė­tas, 1934) ra­šo apie Lie­tu­vą. Šis rin­ki­nys iš Juo­zo Urb­šio bib­lio­te­kos yra pa­te­kęs į Na­cio­na­li­nę Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ką. Po­lig­lo­tas Ist­va­nas Da­bi (g. 1943 me­tais) mo­ka 18 kal­bų. Veng­ri­jos na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos tink­la­la­py­je mek.oszk.hu yra jo iš­vers­tų lie­tu­vių pa­sa­kų rin­ki­nys (70 pa­sa­kų, elek­tro­ni­nė ver­si­ja). Čia pa­mi­nė­jau tai, kas ki­tų ne­mi­nė­ta.

- Jū­sų ko­le­gė Ja­ni­na Iš­ga­nai­ty­tė sa­ko: „Vengri­ja – mo­ti­nė­lė“. O kaip jums?

- Dar Mi­ka­lo­jus Dauk­ša sa­kė, kad kiek­vie­na tau­ta tu­ri sa­vo tė­vų že­mę, pa­pro­čius ir kal­bą. Pa­pro­čiai ski­ria­si la­biau­siai. Štai taip. Bū­da­mas sta­žuo­tė­je, nu­žiop­li­nau ne ten – į Deb­re­ce­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tą. Klau­siu du­ri­nin­ką, kur man ei­ti. Žmo­gus at­sis­to­ja ir nu­si­len­kia. Čia tai bent! O ta­da sa­ko: "Į ma­no par­ei­gas ne­įei­na tams­tai pa­sa­ky­ti, kur yra La­jo­so Kos­sut­ho uni­ver­si­te­tas". Ką gi, taip bu­vo. Kiek­vie­na tau­ta lai­ko­si sa­vo pa­pro­čių, ir nie­kas ne­tu­rė­tų jai nu­ro­dy­ti, kaip elg­tis. O šiaip Veng­ri­ja man ar­ti­mes­nė už vi­sus ki­tus sve­ti­mus kraš­tus.

- Iš­ver­tė­te po­lig­lo­tės Ka­tos Lomb kny­gą „Kaip aš mo­kau­si kal­bų“. Esa­te pa­si­nau­do­jęs jos me­to­di­ka?

- Ne­iš­ma­nau me­to­di­kų, o kny­gą ver­ti­nu ne­vie­na­reikš­miš­kai: ne­fi­lo­lo­gė au­to­rė itin lais­vai trak­ta­vo kai ku­riuos gra­ma­ti­kos da­ly­kus. Ačiū re­dak­to­rei Ra­mu­tei Ki­bu­ry­tei, kad kny­ga ne­išė­jo su šiurkš­čio­mis ori­gi­na­lo da­ly­ki­nė­mis klai­do­mis (ši pui­ki re­dak­to­rė yra su­re­da­ga­vu­si tris ma­no vers­tas kny­gas). Mo­kan­tis pa­čiam rei­kia ras­ti sa­vo me­to­di­ką. Ši kny­ga at­sklei­džia kal­bų mo­ky­mo­si ža­ve­sį, ra­gi­na jų mo­ky­tis.

- Tai­gi kaip iš­mo­ko­te to­kią su­nkią kal­bą?

- Po­trau­kį kal­boms pa­ju­tau pir­ma­me uni­ver­si­te­to kur­se, su­ti­kęs pir­mą gy­vą ver­tė­ją – Al­fon­są And­riuš­ke­vi­čių (vė­liau jis pa­su­ko ki­tais ke­liais). Pra­mo­kau bul­ga­riš­kai, pa­skui len­kiš­kai, vė­liau stu­di­jos su­ri­jo vi­są lai­ką. IV kur­se bend­ra­moks­lis Si­gi­tas Ge­da par­ve­žė iš Le­ning­ra­do veng­rų me­no­ty­ri­nin­kės Evos Kor­ner kny­gą apie Pa­blo Pi­cas­so. Bū­si­mo­ji Si­gi­to žmo­na Vi­da Gal­vy­dy­tė pa­juo­ka­vo: iš­mok­si veng­riš­kai – ir pa­sis­kai­ty­si! Ak, Vi­da! Taip nie­ka­da ir ne­pa­sa­kiau, kad tie Ta­vo žo­džiai bu­vo pra­na­šiš­ki. Vė­liau Si­gi­tas, su­si­bi­čiu­lia­vęs Azer­bai­dža­ne su Va­gi­fu Ar­zu­ma­no­vu, ra­gi­no to­je ša­ly­je pa­dir­bė­ti vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ju ir iš­mok­ti aze­rų kal­bą. Ne­su­si­gun­džiau. 1966 me­tų va­sa­rą su Va­ciu Bag­do­na­vi­čiu­mi au­tos­to­pu pa­sie­kė­me Už­go­ro­dą. O ten pil­na ir veng­rų, ir veng­riš­kų kny­gų, yra ir veng­riš­kų mo­kyk­lų. Man top­te­lė­jo pa­si­nau­do­ti S. Ge­dos pa­siū­ly­mu, tik su­kti į Kar­pa­tus. Iš­lai­kiau vo­kie­čių kal­bos moks­lų kan­di­da­to mi­ni­mu­mo eg­za­mi­ną, kad leis­tų dirb­ti mo­kyk­lo­je, iš len­kiš­ko Eu­ge­nius­zo Mrocz­ko va­do­vė­lio pa­si­mo­kiau veng­riš­kai ir nu­rū­kau į Už­go­ro­dą. Ten ma­ne iš­spy­rė: ne­kal­bi veng­riš­kai! Per žie­mą pa­de­da­mas Už­kar­pa­tės veng­ro Jo­že­fo Zem­ko pra­kal­bau. Bet apie Už­go­ro­dą - nė ne­sva­jok! Čia kaip Ger­vė­čiuo­se su­ma­ny­ti mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Lau­žiuo­si į Už­go­ro­do uni­ver­si­te­tą: ten veng­rų kal­ba dės­to­ma kaip gim­to­ji. Ka­ted­ros ve­dė­jas su­tin­ka, ką pa­sa­kys pro­rek­to­rius? O tas bu­vęs rau­do­na­sis par­ti­za­nas rė­žia: "Čia ne­si­mo­ky­si tos fa­šis­tų kal­bos!" Iš­ver­tus kny­gą ir pje­sę – sta­žuo­tė Veng­ri­jo­je. O ma­no gim­tą­ją Kviet­ki­nę užp­lū­do „bu­vę moks­lad­rau­giai“, bet tė­vai apie to­kius nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ję. Ne­ži­nau, kas ko apie ma­ne pri­šne­kė­jo, bet sta­žuo­ti lei­do. Po to jau ly­dė­jau kaip ver­tė­jas ir į Lie­tu­vą at­va­žiuo­jan­čias „že­mes­nio ran­go“ veng­rų de­le­ga­ci­jas. Sve­čiai veng­rai tu­rė­jo lais­vo lai­ko ir man mie­lai aiš­ki­no su­nkiai su­pran­ta­mas ver­čia­mų kny­gų vie­tas.

Aukš­ta­sis ver­ti­mo pilotažas
- Pir­mie­ji jū­sų ver­ti­mai – pje­sės ir pa­sa­kos. Kaip juos ga­vo­te? Bu­vo­te lai­min­gas dirb­da­mas tuos dar­bus?

- Poe­tui Mar­ty­nui Vai­ni­lai­čiui (su­si­pa­ži­no­me 1959 me­tais Kal­va­ri­jos ra­jo­no lai­kraš­čio re­dak­ci­jo­je) pa­si­gy­riau: pra­mo­kau re­tos kal­bos. Poe­tas pa­kal­bė­jo su „Va­gos“ lei­dyk­los re­dak­ci­jos ve­dė­ju Vy­tau­tu Mar­ti­šiu­mi, ir ga­vau re­da­guo­ti pir­mą iš ori­gi­na­lo vers­tą kny­gą – Iva­no Man­dy vai­kiš­ką ro­ma­ną „Ču­ta­kas ir šy­vis“ (ver­tė Bro­nė Pu­čins­kai­tė, „Va­ga“, 1974). Ta ver­tė­ja iš­ver­tė dar ir Dez­so Kosz­to­la­nyi (itin su­nkiai iš­ver­čia­mas au­to­rius) apy­sa­ką „A­na Edeš“ („Va­ga“, 1979). Ge­ro­kai vė­liau jos nuo­trau­ką iš­vy­dau tarp Pa­ndė­lio ra­jo­no lai­kraš­čio re­dak­ci­jos žmo­nių kny­go­je „Me­tai su Pa­uliu­mi: at­si­mi­ni­mai apie Pa­ulių Šir­vį“ (2007). Vė­liau iš lai­kraš­čio re­dak­ci­jos trau­kė­si į me­di­ci­nos se­se­ris. Ver­čia­mos kny­gos teks­tas su­pras­tas, bet ne tas sa­ki­nio rit­mas, in­to­na­ci­ja, ma­šin­raš­tis pa­mar­go. Taip jai nu­ti­ko ir su an­trą­ja, su­nkiai iš­ver­čia­ma kny­ga. Su­re­da­ga­vau. Pa­skui man da­vė vers­ti veng­rų pa­sa­kas. Ma­no – tos pa­čios bė­dos: ne tas sa­ki­nio rit­mas, in­to­na­ci­ja. Ta­da ga­vau ir pir­mą­ją pje­sę (Im­re Sar­ka­di „Pra­ras­tas ro­jus“). Re­da­ga­vo Vy­tau­tas Mar­ti­šius. Ma­no dia­lo­gai grioz­diš­ki, var­gas bū­tų juos ak­to­riui sa­ky­ti sce­no­je. Pa­ma­čiau, kaip rei­kia vers­ti pje­sės dia­lo­gus. An­tro­je pje­sė­je – Ako­so Ker­tes­zo „Var­di­nės“, re­da­ga­vo Ma­ri­ja Su­ba­ta­vi­čie­nė – pa­tai­sy­mų ne­daug, bet pa­ma­čiau, kas yra pje­sės ver­ti­mo aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas. Iki lai­mės bu­vo dar la­bai to­li.

- Per­nai Na­cio­na­li­nia­me dra­mos tea­tre pa­sta­ty­ta Fe­ren­co Mol­na­ro pje­sė „Li­li­jo­mas“. Lat­vi­jo­je so­viet­me­čiu pa­sta­ty­tas spek­tak­lis ta­po le­gen­da; dai­na iš jo skam­ba per Lat­vi­jos dai­nų šven­tes. Čia jau veng­rų kla­si­ka?

- Vil­niu­je šios dai­nos vi­sai at­si­sa­ky­ta (spek­tak­lį sty­guo­ja re­ži­sie­rius). Va­di­na­si, jū­sų mi­nė­to­ji – lat­vių spek­tak­liui mu­zi­ką kū­ru­sio kom­po­zi­to­riaus nuo­pel­nas. F. Mol­na­ro pje­sė: pa­vy­dė­ti­nai iš­baig­ti dia­lo­gai, su­ku­ria­ma ne­pa­kar­to­ja­ma at­mos­fe­ra. Ne­ži­nau, ar tai kla­si­ka, džiau­giuo­si ga­vęs pro­gą pri­si­lies­ti prie nuo­sta­baus ra­šy­to­jo kū­ry­bos.

- „Ste­po­nas Ba­to­ras“ – ne vie­nin­te­lis jū­sų iš­vers­tas is­to­ri­nis ro­ma­nas. Bu­vo F. Mo­ros „Auk­so kars­tas“. Ir dar jū­sų dar­bų są­ra­še – F. Mo­ros „Ste­buk­lin­gi kai­li­nu­kai“, šią kny­gą pri­si­me­nu iš vai­kys­tės, te­be­tu­riu.

- Aps­tul­bi­no „Ste­buk­lin­gų kai­li­nu­kų“ sa­ki­nio rit­mas, fra­zės sa­vi­tu­mas. Kaip iš­vers­ti? Pri­si­mi­niau J. Bi­liū­no „Jo­niu­ko“ pra­džią, ją pa­kar­to­jau ke­lis kar­tus. Pa­ju­tau: iš­ver­siu! Toks ne­pa­na­šus į F. Mo­ros sa­ki­nio rit­mas pa­suf­le­ra­vo, ką tu­rė­čiau da­ry­ti. Pa­bai­gus ne­ri­mas: pir­mas bly­nas pri­svi­lęs, kaip da­bar? Re­dak­to­rė Kris­ti­na Mi­liū­nie­nė tik pa­gy­vi­no vie­ną ki­tą fra­zę. Jos at­sis­vei­ki­ni­mo žo­džiai: ver­ti­mo sa­ki­nio rit­mas taip už­liū­liuo­ja, kad dėl to ne­pa­tai­siau ke­lių tai­sy­ti­nų da­ly­kų. Tai ma­no, kaip ver­tė­jo, gir­dė­tas gra­žiau­sias komp­li­men­tas. Vė­liau – ru­sų ver­tė­jo Ge­na­di­jaus Lei­bu­ti­no skun­das, esą vers­ta iš jo ru­siš­ko ver­ti­mo, o ne ori­gi­na­lo! Lei­dyk­lo­je bu­vo užk­liu­vęs toks per­so­na­žo sap­nas: ber­niu­kas Ger­gė sap­nuo­ja Die­vą. Ru­siš­ka­me teks­te tos vie­tos nė­ra – ne­va­lia ir lie­tu­viš­kai. Iš­sip­ra­šiau – pa­li­ko ko­ne vis­ką. Gin­če ši­tas ar­gu­men­tas bu­vo ne­nu­nei­gia­mas – ru­sas at­kan­do dan­tį. F. Mo­ros „Auk­so kars­tas“ su­tei­kė vi­sai ki­to­kių po­ty­rių. Žūs­ta ro­ma­no per­so­na­žas Kvin­ti­po­ras. Jau­čiu, pe­čiai trūk­čio­ja, ne­su­tram­dau rau­dos. Ir už­sik­niau­biu ant sta­lo. Ge­rai, kad nė­ra na­mie nei žmo­nos, nei sū­naus. Dar vė­liau ne­su­vo­kiu, kaip at­si­ra­dau Se­ge­de, ne­su­vo­kiu, kaip su­ti­kau F. Mo­rą. Iš pra­džių šne­kė­jo­mės veng­riš­kai, pa­skui lie­tu­viš­kai. Tik nu­bu­dęs su­si­vo­kiau, kad tai bu­vo nuo­sta­bus sap­nas. Ne­rei­kia nė aiš­kin­ti, kad bu­vau lai­min­gas. Tiek „Auk­so kars­tą“, tiek „Ste­po­ną Ba­to­rą“ lei­dyk­loms siū­liau pats.

Ačiū redaktoriams

- Ko­kių ver­tin­gų pa­ta­ri­mų apie ver­ti­mo dar­bą esa­te iš­gir­dęs iš ki­tų ir ko­kių da­bar pats ga­lė­tu­mėt pa­teik­ti - iš sa­vo pa­tir­ties?

- Ver­ti­mą ly­gin­čiau su kal­vio mo­ki­nio moks­lais: tu­ri ir nu­si­žiū­rė­ti, ir pa­jaus­ti, ką da­ro ir ką ga­li pa­da­ry­ti meis­tras. Se­ka­si – il­gai­niui gal­būt šio to pa­siek­si, ne­si­se­ka – iš­mok­si pa­da­ry­ti tik „šnipšt“ (kyš­te­lė­ti įkai­tin­tą ge­le­žį į van­de­nį). Dau­giau­sia iš­mo­kė vers­tų kny­gų ir pje­sių re­dak­to­riai, ačiū jiems. Ačiū ano me­to „Moks­lo“ lei­dyk­los re­dak­ci­jos ve­dė­jui Ro­mual­dui Si­mo­nai­čiui, su­gun­džiu­siam ne­rti sta­čia gal­va į ne­ži­no­my­bę – įpir­šu­siam vers­ti me­di­ci­nos pro­fe­so­riaus kny­gą. Jau­niems ver­tė­jams pa­tar­čiau ir nu­si­žiū­rė­ti, ir pa­jaus­ti, kaip dir­ba meis­trai. Ir žiū­rė­ti, kad ne­ap­mau­tų lei­dė­jas, kai pa­si­ra­šo­te su­tar­tį.

- Ko­kie jū­sų san­ty­kiai su jais – su lei­dė­jais?

Kas mo­ka pi­ni­gus, tas ir mu­zi­ką už­sa­ko, bet ir mo­kė­to­jas (tai­gi lei­dė­jas) sa­va­va­liau­ti ne­tu­rė­tų. Ne­pa­si­se­kė „Ste­po­nui Ba­to­rui“: lei­dė­jas sa­va­va­liš­kai į že­mė­la­pį su­ra­šė ne ano me­to, o da­bar­ti­nius vie­to­var­džius. Pa­na­šiai bū­tų, jei kny­go­je apie Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį bū­tų su­ra­šy­ti ne anų lai­kų vie­to­var­džiai, bet gu­se­vai, ne­ste­ro­vai, kras­noz­na­mens­kai ir bū­tų tvir­ti­na­ma, kad poe­tas bai­gė Ka­li­ning­ra­do uni­ver­si­te­tą. Kas tai – žiop­lu­mas ar ne­kom­pe­ten­ci­ja? To­kie lei­dė­jai iš­vis ne­tu­rė­tų leis­ti is­to­ri­nių ro­ma­nų.

Iki šiol Lie­tu­vo­je kny­gos vir­še­ly­je bu­vo ra­šo­ma vi­sų tau­tų au­to­rių pir­miau var­das, pa­skui pa­var­dė. Kaip ir Eu­ro­po­je, iš­sky­rus veng­rus. Jau ke­le­tą me­tų pas mus veng­rams da­ro­ma iš­im­tis – pir­miau pa­var­dė, pa­skui var­das: at­seit, taip ra­šo pa­tys veng­rai. Bet jie taip ra­šo nuo am­žių am­ži­nų­jų (kaip ir ja­po­nai). Kas pa­si­da­rė? Pa­si­mo­kė ke­lios pa­ne­lės Veng­ri­jo­je ir par­ve­žė „nau­jo­vę“, o ją par­ti­za­niš­kai stu­mia Bib­liog­ra­fi­jos ir kny­go­ty­ros cen­tras. Lei­dė­jui ul­ti­ma­tu­mas: ar­ba ra­šai vir­še­ly­je veng­ro au­to­riaus pa­var­dę nu­ro­dy­ta tvar­ka, ar­ba ne­gau­si ISBN nu­me­rio. Kuo ne kau­ka­zie­čio, iš įstai­gos se­kre­to­ria­to vir­ši­nin­ko šok­te­lė­ju­sio į ša­lies dik­ta­to­rius, me­to­dai? Ty­li vi­sos kal­bos ko­mi­si­jos, ty­li vi­si. O mes juo­ki­na­me Eu­ro­pą ir šį­kart ne­šau­kia­me, kad vėl vie­nų vie­ni. Il­gai juo­kin­si­me?

Vi­tas Agurkis gi­mė 1944 me­tais Kviet­ki­nė­je (da­bar Kal­va­ri­jos sa­vi­val­dy­bė). 1966 me­tais bai­gė li­tua­nis­ti­ką Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Mo­ky­to­ja­vo, dir­bo Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos In­for­ma­ci­jos biu­re, „Vals­tie­čių lai­kraš­čio“, En­cik­lo­pe­di­jų, „Mū­sų gam­tos“, „Dia­lo­go“ re­dak­ci­jo­se, Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­te. Iš­ver­tė veng­rų pro­zos, dra­ma­tur­gi­jos, pa­sa­kų ir kt.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis