Dia­na Bu­čiū­tė jau yra iš­klau­siu­si ne­ma­žai lau­da­ci­jų – jos skam­bė­jo ver­tė­jai pel­nius Me­tų ver­tė­jo krės­lą, at­sii­mant Šv. Je­ro­ni­mo ir Juo­zo Ke­liuo­čio pre­mi­jas. Nors ga­lė­tų at­si­dė­ti vien ver­ti­mams, ji ne­iš­si­ža­da su­nkaus re­dak­to­rės dar­bo. Gal kad pra­dė­jo jį šlo­vin­go­je „Va­go­je“, kur vy­res­nie­ji ko­le­gos da­rė įspū­dį sa­vo lai­ky­se­na, par­ei­gos, at­sa­ko­my­bės (šian­dien tai va­di­na­ma skam­biau – mi­si­ja) ty­liu, bet oriu su­vo­ki­mu.

Pa­gy­rų D.Bu­čiū­tei – kruopš­čiai ir su­bti­liai re­dak­to­rei, glo­bė­jiš­kai ir ge­ra­no­riš­kai pa­ta­rė­jai – ga­li pa­žer­ti jos re­da­guo­tų kny­gų ver­tė­jai ir au­to­riai. De­šim­tis lei­di­nių ji rū­pes­tin­gai pa­ly­dė­jo pas skai­ty­to­jus dirb­da­ma „Al­ma lit­te­ro­je“. Šiuo me­tu prie dar­bo ją „spau­džia“ „Bal­tos lan­kos“ – kad su­re­da­guo­tų kny­gų ei­lė len­ty­no­je vis il­gė­tų.

D.Bu­čiū­tė – 2014-ųjų „Auk­si­nės lu­pos“ lau­rea­tė. Tai pre­mi­ja re­dak­to­riui. „E­su aukš­ta ir per­ne­lyg krin­tu į akis. Ma­nau, tik dėl to ir ga­vau vi­sas tas pre­mi­jas“, - juo­kia­si Dia­na. Ne­kuk­lu­mo jai nie­kas ne­ga­lė­tų pri­kiš­ti.

Kam per­duo­ti pa­tir­tį?

- Anks­tes­nės „Auk­si­nės lu­pos“ lau­rea­tės – Do­na­ta Lin­čiu­vie­nė, Si­gi­ta Pa­peč­kie­nė, Bro­nė Bal­čie­nė, Al­do­na Ba­liu­lie­nė – bu­vu­sios jū­sų ko­le­gės „Va­gos“ lei­dyk­lo­je. Ap­do­va­no­ji­mai – tar­si re­ve­ran­sai se­na­jai „Va­gai“.

- Pel­ny­ti re­ve­ran­sai. Juk iki 1985 me­tų, kai bu­vo įsteig­ta vai­kų li­te­ra­tū­ros lei­dyk­la „Vy­tu­rys“, „Va­ga“ bu­vo vie­nin­te­lė gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­la ir su­bran­di­no ge­riau­sius re­dak­to­rius (ir ver­tė­jus, be­je). Vė­liau jie, kaip ir ki­tų bu­vu­sių vals­ty­bi­nių lei­dyk­lų re­dak­to­riai, iš­sis­kirs­tė po pri­va­čias lei­dyk­las, ir, ko ge­ro, dėl to kai ku­rios lei­dyk­los dir­bo ir dir­ba pro­fe­sio­na­liau už ki­tas.

- Jū­sų dė­me­sin­gas, al­truis­tiš­kas dar­bas su jau­nais, pra­de­dan­čiais ver­tė­jais – pa­gal aną, „Va­gos“, mo­de­lį? Ar „iš sa­vęs“?

- „Va­go­je“ kiek­vie­nas jau­nas re­dak­to­rius gau­da­vo vy­res­nį glo­bė­ją, ku­ris per­žiū­rė­da­vo pir­mus dar­bus, ir vi­si ki­ti ko­le­gos mie­lai pa­dis­ku­tuo­da­vo ir pa­tar­da­vo, to­dėl da­lin­tis ži­nio­mis, man at­ro­do, ne al­truiz­mas, o tie­siog na­tū­ra­lus da­ly­kas. Bet jū­sų klau­si­mas – tik gra­ži re­to­ri­ka, nes iš tie­sų pa­tir­ties ne­la­bai yra kam per­duo­ti: dau­giau ten­ka re­da­guo­ti pa­ty­ru­sius ver­tė­jus, o tarp pa­si­tai­kan­čių jau­nų­jų, tik vie­nas ki­tas, de­ja, bū­na pers­pek­ty­vus.

- Apie vie­ną iki šiol ak­ty­viai dir­ban­čią ko­le­gę sa­kė­te: „Kaip žmo­gus taip il­gai ga­li dirb­ti to­kį su­nkų dar­bą?“ Štai ir iš­sprū­do pri­si­pa­ži­ni­mas, kad dar­bas su­nkus.

- Tu­rė­jau gal­vo­je D.Lin­čiu­vie­nę, iki šiol re­da­guo­jan­čią aka­de­mi­nę li­te­ra­tū­rą. Dau­giau pa­žįs­tu ko­le­gų ver­tė­jų ir re­dak­to­rių, ku­rie il­gai­niui vis dėl­to ren­ka­si vers­ti ar re­da­guo­ti leng­ves­nes kny­gas. No­rint de­ra­mai par­eng­ti vers­ti­nę kny­gą rei­kia ne tik mo­kė­ti lie­tu­vių kal­bą ir už­sie­nio kal­bų, tu­rė­ti pra­kti­nių re­da­ga­vi­mo įgū­džių, bū­ti ge­ro­kai iš­pru­su­siam, bet ir daug va­lan­dų iš­sė­dė­ti prie sta­lo. Dar su­nkes­nis re­dak­to­riaus dar­bas pa­si­da­rė, kai lei­dyk­los ėmė rei­ka­lau­ti re­da­guo­ti kom­piu­te­riu. Tai lyg ir ne­iš­ven­gia­ma aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je, bet dau­gu­ma re­dak­to­rių tvir­ti­na, kad po­pie­riu­je klai­dos ge­riau ma­ty­ti ir re­zul­ta­tas bū­na ko­ky­biš­kes­nis.

- O juk čia dar ir ta­len­to rei­kia, ne vien kruopš­tu­mo, ati­du­mo. Sko­nio, nuo­vo­kos. Iš kur ši­to im­ti?

- Kiek tau duo­ta, tiek ir tu­ri. Tal­mu­de, re­gis, pa­sa­ky­ta, kad Die­vas duo­da, bet ne vis­ką iš­kart. Kal­bant apie re­dak­to­rius, be­lie­ka at­si­dus­ti, kad dau­ge­lio, tu­rin­čių pa­tir­ties ir iš­min­ties, akys nu­sil­pu­sios ar­ba kad jie ne­be­gau­na dar­bo, nes ne­ga­li ar ne­no­ri re­da­guo­ti kom­piu­te­riu.

Dėl skai­ty­to­jo ma­lo­nu­mo

- Ko­dėl re­dak­to­rės – pa­pras­tai mo­te­rys?

- O jūs pa­sa­ky­kit, jei ži­no­te, ko­dėl fi­lo­lo­gi­ją stu­di­juo­ja ma­žai vy­rų? Ra­šy­to­jų tu­ri­me dau­giau vy­rų ne­gu mo­te­rų, o re­dak­to­rių (ir ver­tė­jų) di­džiu­ma yra mo­te­rys. Gal kad jos di­des­nės krapš­tu­kės ar tu­ri ma­žiau am­bi­ci­jų? Šiaip ar taip, „Va­gos“ lei­dyk­lo­je re­dak­to­rių vy­rų bū­ta ne­ma­žai. Ma­no lai­kais „Va­go­je“ re­dak­to­ria­vo to­kie ta­len­tin­gi vy­rai, kaip Juo­zas Nau­jo­kai­tis, An­ta­nas Gai­lius, Teo­do­ras Če­traus­kas, Vir­gi­li­jus Čep­lie­jus, Pra­nas Bie­liaus­kas, An­ta­nas A.Jo­ny­nas ir ki­ti. Ir, be­je, tu­ri­me du gar­bius „Auk­si­nės lu­pos“ lau­rea­tus – An­ta­ną Ry­be­lį ir Pe­trą Kimb­rį.

- Ko­kį re­dak­to­rių ga­li­ma va­din­ti ge­ru? Idea­liu?

- Jau su­mi­nė­jo­me ne­ma­žai ge­ro re­dak­to­riaus sa­vy­bių. Gal dar pri­dur­čiau, kad re­dak­to­rius tu­rė­tų gerb­ti au­to­rių (ver­tė­jas ir­gi yra au­to­rius), pa­isy­ti jo va­lios ir ne­per­ra­ši­nė­ti sa­vaip sve­ti­mo au­to­ri­nio dar­bo, o jei nė­ra ki­tos iš­ei­ties, tu­ri bū­ti įra­šy­tas kaip bend­raau­to­ris.

- Ar esa­te konf­lik­ta­vu­si su re­da­guo­ja­mu au­to­riu­mi ar ver­tė­ju?

- Bū­na, kad ver­tė­jai ne­su­tin­ka dirb­ti su jiems skir­tu re­dak­to­riu­mi ar­ba aps­kri­tai at­si­sa­ko ra­šy­ti sa­vo pa­var­dę po su­re­da­guo­tu (jų nuo­mo­ne, su­dar­ky­tu) kū­ri­niu. Aš į to­kius konf­lik­tus, re­gis, ne­bu­vau įsi­vė­lu­si. Po­rą kar­tų dėl pra­sto ver­ti­mo net ran­kos dre­bė­jo, bet aiš­ki­nau­si ne tie­sio­giai su ver­tė­ju, o su lei­dyk­la. Bū­na ir taip, kad įtam­pa tarp re­dak­to­riaus ir ver­tė­jo ky­la dėl vie­no ar ki­to žo­džio. Bet ar ver­ta ki­vir­čy­tis dėl žo­džių? Ar čia gy­vy­bės ir mir­ties klau­si­mas? Dir­bu dėl pa­čios kny­gos ir skai­ty­to­jo ma­lo­nu­mo, o ne kad pa­si­ro­dy­čiau pro­tin­ges­nė už ver­tė­ją. Jei ver­tė­jui koks nors žo­de­lis bran­gus, ko­dėl jo ne­pa­lik­ti, ypač jei ver­tė­jas tu­ri sa­vo ar­gu­men­tų? Kar­tais ver­tė­jai bur­ba, maiš­tau­ja dėl ko­kio men­ko nie­ko ir ap­si­me­ta ne­ma­tą, kad re­dak­to­rius iš­tai­sė to­kių rik­tų, dėl ku­rių jie bū­tų ap­si­juo­kę prieš vi­są pa­sau­lį. Dau­gu­ma ver­tė­jų, man at­ro­do, net per daug nuo­lai­dūs – kar­tais įta­riu, kad tai tie­siog abe­jin­gu­mas.

- Kiek kny­gų su­re­da­ga­vo­te?

- Re­da­guo­tų kny­gų są­ra­šo ne­tu­riu, LI­BIS sis­te­ma to­kių duo­me­nų ne­ro­do. Jei skai­čiuo­tu­me pa­gal lei­dyk­los dar­bo nor­mą (10-15 au­to­ri­nių lan­kų per mė­ne­sį), per 32 re­da­ga­vi­mo me­tus ga­lė­tų su­si­da­ry­ti du trys šim­tai.

"Ir" vie­toj "bei"

- Nors re­dak­to­rius - vei­kiau li­te­ra­tas nei kal­bi­nin­kas (ar ne?), vis dėl­to jis da­ro įta­ką kal­bos būk­lei ir kai­tai. Jūs va­di­na­ma de­mo­kra­tiš­ka re­dak­to­re, bet ti­krai tu­ri­te nuo­mo­nę apie ne­iš­ven­gia­mus ir iš­ven­gia­mus kal­bos po­ky­čius. Re­dak­to­riai kal­bi­nin­kų po­le­mi­ko­se da­ly­vau­ja ne šne­ko­mis, o sa­vo dar­bais?

- Gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­to­rius tu­rė­tų bū­ti ir li­te­ra­tas, ir kal­bi­nin­kas. Jei kal­bi­nin­kai pa­lai­ky­tų glau­des­nius ry­šius su re­dak­to­riais, da­ry­tų apk­lau­sas ar pa­na­šiai – vi­siems iš­ei­tų į nau­dą. Re­dak­to­riai kal­bi­nin­kams ga­lė­tų pa­teik­ti įdo­mios me­džia­gos iš dar ne­ap­do­ro­tų teks­tų, iš­ryš­kė­tų vi­so­kios nau­jos ten­den­ci­jos, po­ky­čiai, ku­riuos daž­nai pri­stab­do re­dak­to­riai. Ko­kias kal­bi­nin­kų po­le­mi­kas tu­ri­te gal­vo­je? Ne­gir­dė­jau po­le­mi­kų, gir­dė­jau tik ke­lių žmo­nių sa­vi­rek­la­mos būg­nus ir fan­fa­ras, ku­rie taip iš­ūžė au­sis, kad te­ko at­si­sa­ky­ti vie­no daug me­tų pre­nu­me­ruo­to žur­na­lo. Na, nie­ko, lik­siu su „Gim­tą­ja kal­ba“.

- Ar tu­ri­te ne­mėgs­ta­mų ir mėgs­ta­mų žo­džių? Ne­mėgs­ta­muo­sius brau­kiat iš ran­kraš­čių?

- Daž­no­kai brau­kiu jung­tu­ką „bei“, nes juo da­bar la­bai pikt­nau­džiau­ja­ma, nors šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je jis tur­būt ne­var­to­ja­mas, na, ne­bent kal­bant per te­le­vi­zi­ją. Te­gu sau ge­riau bū­na ke­li „ir“. Keis­tas reiš­ki­nys – žo­džio „už­pa­ka­li­nis“ ven­gi­mas. Nors „prie­kio“ an­to­ni­mas yra „už­pa­ka­lis“, vos ne vi­si ver­tė­jai da­bar var­to­ja būd­var­dį „ga­li­nis“, pa­vyz­džiui, ga­li­nė sė­dy­nė, ga­li­nis kam­ba­rys, o kar­tą net ra­dau „ga­li­nę ki­še­nę“! Gal ver­tė­jams žo­dis „už­pa­ka­li­nis“ at­ro­do ne­pa­do­rus? O gy­ve­ni­me ma­ne trik­do šiais lai­kais įsi­ga­lė­jęs žo­de­lis „svei­ki“, kai svei­ki­na­mas vie­nas žmo­gus. Na taip, su­tin­ku, kad į ma­žai pa­žįs­ta­mą, sve­ti­mą žmo­gų gal ir par­an­ku ši­taip kreip­tis. Bet kai gir­džiu krei­pi­nį „Svei­ki, Dia­na“, pa­si­jun­tu pra­ra­du­si ir ly­tį, ir uni­ka­lu­mą (vie­nas­kai­tą).

- Kaip ta­da į jus kreip­tis?

- Svei­ka, Dia­na.

***

Iš D.Bu­čiū­tės kal­bos, pa­sa­ky­tos at­siė­mus “Auk­si­nę lupą”

*

Kai esu klau­sia­ma, ko­dėl ne­me­tu re­da­ga­vi­mo, jei ga­liu vers­ti kny­gas, at­sa­kau, kad už­si­dir­bi­nė­ju pen­si­ją, bet iš tie­sų yra ir ki­tų prie­žas­čių. Re­da­guo­da­ma mo­kiau­si ir te­be­si­mo­kau vers­ti, o svar­biau­sia – su­si­tin­ku ir su­si­pa­žįs­tu su ver­tė­jais. Per 32 me­tus, kai dir­bu šį dar­bą, tų pa­si­ma­ty­mų bū­ta įvai­rių: ma­lo­nių ir skaus­min­gų, dra­ma­tiš­kų ir komiškų

*

Kai re­da­ga­vau bu­vu­sio an­ti­ki­nės li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­jo Hen­ri­ko Za­bu­lio vers­tą Eu­ri­pi­do „Hi­po­li­tą“, jis bu­vo švie­ti­mo mi­nis­tras. At­siim­ti per­žiū­rė­to dar­bo te­ko ei­ti į mi­nis­te­ri­ją. Pa­si­nau­do­da­ma re­dak­to­rių gud­ry­be, par­aš­tė­se bu­vau pri­ra­šiu­si pa­sta­bų, kad vie­naip ar ki­taip tai­sy­ti siū­lo kal­bi­nin­kai. Tai­gi mi­nis­tro ka­bi­ne­te te­ko iš­klau­sy­ti nuo­spren­dį – kal­bi­nin­kus rei­kią su­de­gin­ti ant lau­žo su vi­sais „Kal­bos pra­kti­kos pa­ta­ri­mais“! Kai dre­ban­čiom ko­jom pa­li­ku­si mi­nis­te­ri­ją at­si­ver­čiau ran­kraš­tį, sa­vo di­džiai nuo­sta­bai, pa­ma­čiau, kad vi­si tai­sy­mai pri­im­ti.

*

Tek­da­vo re­da­guo­ti ir iš ru­sų kal­bos, ne tik ru­sų li­te­ra­tū­rą, bet ir įvai­rių SSRS tau­tų, ku­rią daž­nai vers­da­vo par­ti­nių vei­kė­jų žmo­nos. Man tik kar­te­lį pa­si­se­kė: ga­vau p. Gu­rec­kie­nę, o iš jos – de­fi­ci­ti­nių už­sie­ni­nių kve­pa­lų... Įsi­dė­mė­jau šį at­ve­jį ir dėl to, kad men­ka­ver­tę kny­giūkš­tę ver­tė­ja mė­gi­no pa­gra­žin­ti, ne­ma­žai pri­kur­da­ma... Iš poe­tės Vi­li­jos Šul­cai­tės iš­mo­kau, kaip ren­kan­tis il­ges­nes žo­džių for­mas ga­li­ma šiek tiek pa­si­di­din­ti ho­no­ra­rą – gal iš­ėju­si į pen­si­ją šiuo me­to­du pa­ga­liau pa­si­nau­do­siu...

*

Ka­dai­se, bū­da­ma jau­na re­dak­to­rė, re­da­ga­vau pa­ty­ru­sius re­dak­to­rius, o da­bar, pa­ti tiek vis­ko pa­ty­ru­si, tu­rė­čiau kuo pa­si­da­lin­ti su jau­ni­mu, bet jau­ni ga­būs ver­tė­jai, su ku­riais ten­ka su­si­tik­ti, daž­niau­siai greit dings­ta iš aki­ra­čio: iš­va­žiuo­ja į už­sie­nius, au­gi­na vai­kus, ieš­ko pel­nin­ges­nių dar­bų ar­ba tie­siog ne­be­gau­na vers­ti ge­rų kny­gų. No­rė­čiau ti­kė­ti, kad ir vie­nam ki­tam jau­nam žmo­gui bu­vau bent kiek nau­din­ga. Be­je, gy­ve­ni­mas par­odė, kad pa­ties ver­tė­jo la­bui rei­kia lai­ku pa­sa­ky­ti tie­są apie jo ver­ti­mo ko­ky­bę.

*

„Bal­to­se lan­ko­se“ aps­kri­tai pa­sie­kiau ne­re­gė­tas pro­fe­si­nes aukš­tu­mas: kar­tais čia re­da­guo­ju teks­tus, ku­rių nė vel­nio ne­sup­ran­tu... Ne­ži­nia, kaip iš­ver­čiau į ci­vi­li­zuo­tą lie­tu­vių kal­bą gau­ruo­tas ar­chi­tek­to To­mo min­tis. Ne­ži­nia, kaip pe­rė­jau fe­no­me­no­lo­gi­jos ir posts­truk­tū­ra­liz­mo džiung­les „Bal­tų lan­kų“ žur­na­lo straips­niuo­se. Šiuo at­ve­ju pa­lai­mi­na­ma­sis in­te­lek­tua­lių­jų au­to­rių žo­de­lis OK ma­lo­niai glos­tė au­sį.

*

Dė­ko­ju „Bal­tų lan­kų“ lei­dyk­lai, ku­ri ne­da­vė man vers­ti nė vie­nos pa­do­rios kny­gos ir spau­dė prie dar­bo, kad bū­tų už ką ma­ne pri­sta­ty­ti „Auk­si­nei lu­pai“. Ir jei net šis pri­sta­ty­mas tė­ra ženk­las, kad ma­no die­nos lei­dyk­lo­je su­skai­čiuo­tos, dėl nie­ko o nie­ko ne­si­gai­lė­siu.

***

Dia­na Bučiūtė gi­mė 1955 me­tais Ro­kiš­ky­je. 1973 – 1978 me­tais Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo li­tua­nis­ti­ką (kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos spe­cia­li­za­ci­ja). 1982–1995 me­tais dir­bo „Va­gos” lei­dyk­los vers­ti­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jo­je, 2001–2010 me­tais lei­dyk­lo­je „Al­ma lit­te­ra“. Šiuo me­tu „Bal­tų lan­kų“ lei­dyk­los re­dak­to­rė. Ver­čia iš pra­ncū­zų, nau­jo­sios grai­kų, ang­lų kal­bų. 2002 me­tais ap­do­va­no­ta Lie­tu­vių PEN cen­tro pre­mi­ja – Me­tų ver­tė­jo krės­lu. 2010 me­tais jai skir­ta Šv. Je­ro­ni­mo pre­mi­ja, 2013 me­tais – Juo­zo Ke­liuo­čio li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja.
 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis