Knygų, vaizdų ir žmonių karuselė

 

Vertėją ir redaktorę ALDONĄ BALIULIENĘ kalbina DIANA BUČIŪTĖ

Publikuota: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)

– Ką nors sukurti galima tik tada, kai pats jautiesi vientisas, – pasakė Rudabarzdis. – Negalima skaidyti savęs į dalis ir blaškytis, lyg norėtum iš vieno miesto išvažiuoti vienu metu pro visus vartus. Tikslas turi būti vienas, nes vienas yra gyvenimas, vienas Dievas ir vienas įstatymas.

– Ir vienas žodis, – nejučiom pridūrė Henrikas. Tačiau tuoj pat šoko prieštarauti, ginti meilę, visumos smulkėjimą iki mažyčių vienetų; gynė gardelį, bitės korį, vienutę, kur taip pat telpa visas pasaulis.

Jarosław Iwaszkiewicz. „Raudoni skydai“

 

Susitarėme šnekėtis ne tiek apie Tave pačią, kiek apie žmones ir knygas: žmones, neišdildomus Tavo atmintyje, knygas, ištikimai lydėjusias Tave nuo vaikystės. Taigi pirmieji svarbūs žmonės Tavo gyvenime – tėvai, abu žemaičiai, abu mokytojai. Ar jie ir įskiepijo meilę knygai? Ar buvo knygai vietos dramatiškais Lietuvos nepriklausomybės saulėlydžio metais?

Kai ryžausi šiam pokalbiui, atsigręžusi atgal net nustebau: kokia daugybė vaizdų, įvykių, žmonių rikiuojasi mano atmintyje! Ir viskas taip ryšku – net peizažų smulkmenos ir spalvos...

Pačioje laiko tolumoje pirmiausia matau baltą mūrinį Salantų valsčiaus Klausgalvų kaimo mokyklos pastatą. Jis tvarkingai aptvertas medine tvora, prie namo erdvus kiemas; už tvoros vienoj pusėj – dirbami laukai, miškas, kitoj – pieva, prisėta didelių samanotų akmenų, žemaitiškai kūlių, ir žalių kadagynų. Už jų – kalnas, Kalnalis, ten stovi bažnyčia ir varpinė, kurios varpų skambesys atsklinda iki mokyklos.

Kiemas – mokinių žaidimų vieta. Per pertraukas, jei tik leidžia oras, visi bėga laukan. Čia ne šiaip lakstoma, o žaidžiama – „Jurgelį meistrelį“, „Supuvusį kiaušinį“, „Trečias bėga“, „Siūlai, siūlai, susivykit“ ir kt.; mergaitės kartais šoka „Sėjau rūtą...“ ar „Žilvitį“. Mokytojui suskambinus varpeliu – skubiai į vidų. Visame pirmajame aukšte – tai ir yra mokykla – tvyro rašalo ir sužiedėjusios duonos kvapas. Duonos mokiniai priešpiečiams atsineša medinėse skrynelėse, savotiškuose portfeliukuose, kur šalia knygų, sąsiuvinių dar telpa ir gerai užkimštas pieno buteliukas.

Mokykloje prie sienos stovi knygų spinta. Knygos nebenaujos, taip pat kvepiančios duona ir dulkėmis. Ten yra Haufo, Anderseno, Brolių Grimų pasakų, „Oliveris Tvistas“, „Barono Miunhauzeno nuotykiai“, J. Biliūno, Žemaitės apsakymų ir kitų panašių knygų. Po keletą jų vis keliauja į antrąjį mokyklos aukštą, kur nuo 1939 m. rudens gyvena jauna mokytojų šeima. Nedideliame jos bute tarp kuklių baldų taip pat stovi knygų pilna etažerė, joje – Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, A. Vienuolio, I. Šeiniaus, P. Cvirkos proza, ploni Maironio, V. Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkiniai, dar N. Gogolio „Mirusios sielos“, A. France’o „Dievai trokšta“... Etažerės apačioje vis atsiranda žurnalų „Trimitas“, „Karys“. Vaikui, skaitančiam nuo trejų metų, į atmintį ypač įstringa žiaurūs A. France’o romano vaizdai, bet visiškai nepaskaitomi, nors labai gražiai įrišti, atrodo „Naujosios Romuvos“ komplektai... O, kad jie būtų išlikę!

1945 m. šaltą vasario dieną į mokyklos kiemą įšliuožė rogės, prisėdusios ginkluotų vyrų. Suėję į vidų, nieko neaiškindami, jie puolė durtuvais badyti kėdes, lovas, palėpėje sumestus sendaikčius. Neilgai trukus sirguliuojantis, menkai apsirengęs keturiasdešimtmetis mano tėvas buvo pasodintas į roges tarp ginkluotųjų vyrų ir išvežtas. Po daugelio metų sužinojom, kad jis mirė tų pačių 1945-ųjų pavasarį Medvežjegorsko lageryje; kaltė – „шаулист“, t. y. buvęs Lietuvos šaulių sąjungos narys.

O juk tai buvo masinė organizacija, kuriai priklausė daugelis valstybės tarnautojų, inteligentijos... Kaip ištvėrėte gyvenimo griuvėsiuose? Ką reiškia nuo vaikystės gyventi su tokiais prisiminimais?

Šaltoje tuščioje mokykloje likome tik mama, metų brolis ir aš. Netrukus išvažiavome į Kretingą, pas mamos tėvus. Ten pragyventus kelerius metus lydėjo nuolatinė represijų baimė. Senelių namai stovėjo prie stoties, ir kai pamatydavome atokiau raudonuojant gyvulinių vagonų sąstatą, skubiai eidavome ar būdavome nuvežami pas toliau gyvenančius gimines ar pažįstamus. Kai grįždavome, vienų ar kitų kaimynų neberasdavome. Laiko tolumoje matau tuščius kitapus gatvės gyvenusių Simučių namus: ėjau pas savo draugę, ilgakasę Nijolę, jau prieš kurį laiką irgi likusią be tėvo, bet neberadau nei jos, nei jos brolio Jaunučio, nei rūpestingosios jų mamos, mokytojos Simutienės.

Žmonės, kurie buvo šalia ir kurių – smurtu atplėštų – staiga nebeliko... Suprantu, kad prieš pasaulio nelaimes tai tėra menka dulkelė. Bet man jos svoris pavirto nuolatiniu laikinumo, nepasitikėjimo ateitimi ir pačia savimi jausmu. Ir keista graužatim: esu, nors neturėčiau būti. Girdėjau ir kitus žmones pasakojus, kad jie jautėsi panašiai ir įvardijo tai kaip „metafizinę kaltę“: mano artimieji išvežti, nužudyti arba grįžo suluošinti, netekę didžiosios dalies savo gyvenimo – o aš to išvengiau. Kuo aš geresnis (geresnė), kad likau gimtinėje, galėjau čia mokytis, dirbti?..

Kaip vertini lietuvių rašytojų mėginimus atspindėti visą tą tragišką mūsų istorijos laikotarpį? Ar dokumentinei ir grožinei literatūrai yra pavykę parodyti lietuvių tautos, šeimos, individo žaizdas, taip sakant, iki kaulo geluonies?

Džiaugiuosi kiekvienu mėginimu papasakoti apie tuos jau į užmarštį grimztančius laikus. Manau, nesuskaičiuojamos minios žmonių, sušaudytų ir užkastų žvyrduobėse, sudegintų naikinimo krosnyse, nukankintų NKVD kalėjimuose ar Sovietų Sąjungos lageriuose, yra vertos, kad visi sužinotų apie jų patirtą nežmonišką neteisybę. Šiuo metu turime daugiau dokumentinių liudijimų. Iš grožinės literatūros kūrinių man didesnį įspūdį tebedaro parašytieji dar sovietmečiu: persmelkta skausmingo žinojimo, kalbanti tarsi apie kitus dalykus J. Apučio, J. Mikelinsko proza, ypatingu humanizmu švytinčios I. Mero apysakos, K. Sajos, J. Glinskio pjesės, J. Juškaičio lyrika, M. Martinaičio eilėraščiai, rašyti „širdies šviesoj“. Yra ir Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Bernoto ir daugybės kitų poetų posmų, nebylių tarsi E. Muncho šaukiantysis, bet taip pat aiškiai girdimų. Aiškiau ir garsiau apie tai galėjo kalbėti ir kalbėjo rašytojai emigrantai, anuomet skaityti pasislėpus, mašinraščio lapais keliavę iš rankų į rankas.

Iš naujosios prozos išskirčiau A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir R. Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Pastaroji knyga, nors ir suniekinta literatūrologų, kaip literatūros kūrinys man atrodo labai vykusi. Lakoniškas, gerai suręstas pasakojimas įtraukia, veda tolyn ir gilyn, o tiems, kurie nelabai įsivaizduoja praeities įvykių, leidžia ne tik juos pamatyti, bet, manau, ir pajusti.

Grįžkime į pokario mokyklą. Ar mama toliau mokytojavo? Kokį mokytojo įvaizdį išsaugojai širdyje?

Kai atvažiavome į Kretingą, mama daugiau kaip metus nedirbo, buvo visai pairusi jos sveikata, be to, ji įsivaizdavo, kad atsisakydama mokytojauti parodys savo protestą prieš santvarką. Gyvenome blogiau negu pusbadžiu, šiek tiek šelpiami senelių, visada gyvenusių labai kukliai, tik iš sunkaus fizinio darbo. Galiausiai mama vėl pradėjo mokytojauti, šįkart vienoje miesto pradinėje mokykloje, nes mokytojų jau trūko. Tačiau pavojus atsidurti raudoname gyvuliniame vagone vėl padidėjo: naujoji valdžia nacionalizavo tėvų dar 1938 m. šalia senelių trobos pradėtą, bet nebaigtą statyti namą, kuriame glaudėmės. Nusprendėme bėgti iš Kretingos. Pasiklausinėjusi mama rado pradinukų mokytojos vietą Plungėje, ir čia pasijutome truputėlį saugesni. Tiesa, mamai teko ypač daug jėgų skirti darbui, dažnai ne visai racionaliam. Prisimenu krūvas mokinių sąsiuvinių, kasdien parsinešamų namo ir taisomų iki vėlaus vakaro; vargino ir dažnos vadinamosios parodomosios pamokos: joms reikėdavo nemažai ruoštis, susirasti vaizdinių priemonių ir būtinai surašyti labai smulkų planą su punktais apie tai, kaip pamokoje bus aukštinama plačioji tarybinė tėvynė, parodomi socializmo laimėjimai ir pan. Kartais kaip tik toks planas nulemdavo, kokio įvertinimo mokytojas sulauks iš pamoką stebėjusių vizitatorių. Vis dėlto po kurio laiko mama šiuo požiūriu taip išgudrėjo, kad kartais tinkamų planų sukurdavo ir bendradarbėms.

Mokytojavimas buvo mamos pašaukimas. Ir ji, ir dauguma to meto mokytojų dirbo ne pagal „punktus“, jie stengėsi mokyti to, ko buvo išmokyti patys, – domėjimosi pasauliu ir savo gimtine, meilės knygai ir šviesai, kultūringo ir garbingo elgesio.

Tokie buvo ir žmonės, mokę mane iki universiteto. Tai Kretingos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Tarvydienė (vėliau su šeima išvežta į Sibirą) ir nuo 1950 m. jau Plungėje lietuvių kalbą dėsčiusi santūrioji R. Gūžytė (žinojome, kad jos mylimas žmogus yra lageryje), ir jaunutė, vos metus Plungėje dirbusi, per vasaros atostogas nuskendusi Nemune lituanistė R. Sabonaitė, ir anglistė S. Sipaitė-Sipavičiūtė, skatinusi mus skaityti, plėsti savo kultūrinį akiratį, ir matematikas K. Surblys. Ir, žinoma, Plungės vidurinės mokyklos direktorius S. Morkūnas, dėstęs istoriją ir kažkodėl laikęs mane verta gerų pažymių iš visų dalykų... Tiek šie mokytojai, tiek mano nepaminėtieji neturėjo ir net neįsivaizdavo tokių galimybių, kokių mokykla turi dabar, bet visi savo mokiniuose paliko dalelę savęs. Ačiū jiems!

1954 m. įstojai į universitetą. Kokią atmosferą ten radai? Ką Tau davė studijų metai? Ar buvo bent kiek vietos saviraiškai, laisvai minčiai?

1954 m. lituanistų kursas buvo gausus – per 70 studentų iš visų Lietuvos kampelių. Gal tik keturi ar penki vilniečiai, maždaug tiek ir kauniečių. Didžioji dauguma buvome apgyvendinti bendrabučiuose L. Stuokos-Gucevičiaus (dab. Universiteto), M. K. Čiurlionio ir Tauro (dab. Vasario 16-osios) gatvėse. Stuokos g. bendrabučio antrajame aukšte per maniškį septynių merginų (dvi – lituanistės) kambarį į kitus keturis mažesnius vaikščiojo dar vienuolika. Kitais metais gyvenau jau trečiajame aukšte, kambaryje, per kurį tevaikščiojo trejetas gretimo kambarėlio gyventojų. Užtat čia buvome jau trys lituanistės ir net šešios žurnalistės. Tik nuo trečio kurso gyvenau nepereinamuose 4–5 vietų kambariuose. Tokia komuna turėjo savų privalumų. Vakarais dažnai dainuodavome, kuriai nors iš merginų pritariant gitara, galėjai iki ašarų prisijuokti iš linksmų draugės nuotykių ar net juose dalyvauti. Pavyzdžiui, kai susilažinome, ar lieknutė, auksinėmis garbanomis visų akis traukianti bibliotekininkė Dana sekmadienio vidurdienį apibėgs didelį ratą M. Gorkio (dab. Pilies) ir B. Sruogos (dab. Šv. Jono) gatvėmis, vilkėdama vien sportinėmis kelnaitėmis ir berankoviais marškinėliais. Apibėgo, lažybas pralaimėjome, bet buvo smagu. Gyvenimas bendrabutyje teikė ir praktinės naudos: kai kas nors iš namų gaudavo maisto siuntinėlį, kukliomis jo gėrybėmis būtinai pavaišindavo ir kitas, o susirengusios į pasimatymą ar į šokius visada turėdavom iš ko pasiskolinti dailesnį drabužį.

Auditorijose nebuvome tokie artimi. Kurse išsiskyrė grupelė komjaunuolių ar net jau partijos (žinoma, SSKP) narių, jie lyg ir stengėsi burti bendrakursius, bet sykiu jusdavai budrią jų akį, išgirsdavai provokuojamų klausimų. Kaip tik šios grupelės aktyvistai vėliau labai prisidėjo prie Lietuvių kalbos ir literatūros katedros „valymo“, kai iš universiteto buvo išguitos A. Rabačiauskaitė, I. Kostkevičiūtė, M. Lukšienė ir V. Zaborskaitė. Būtent šioms dėstytojoms, taip pat senosios lietuvių literatūros kursą dėsčiusiam J. Lebedžiui turiu dėkoti už tai, kad galėjau pajusti tikrąjį lituanistikos studijų skonį ir prasmę. Antikinei literatūrai, kurią pirmame kurse dėstė L. Valkūnas, kažkodėl likau abejinga, užtat ryte rijau universiteto bibliotekos knygas, kurias savo paskaitose paminėdavo užsienio literatūros dėstytojos E. Kuosaitė-Jašinskienė ir E. Narvydaitė. Mokykloje įgytas anglų kalbos žinias gerokai papildė A. Pareigytė ir A. Dantaitė. Gaila, kad labai trumpas buvo lotynų kalbos kursas, kurį mano grupei (jų buvo keturios) dėstė J. Tijūnėlytė, vėliau – J. Dumčius. O klausydamasi Z. Zinkevičiaus dialektologijos ir K. Ulvydo sintaksės paskaitų rimtai buvau pradėjusi gailėtis, kad pasirinkau literatūrą, o ne kalbą.

Pirmame kurse ir vėliau daug laiko iš studentų atimdavo marksizmas, dialektinis materializmas, politinė ekonomija. Reikėjo skaityti ir konspektuoti „klasikų“ – Lenino, Marxo, Engelso – veikalus, ruoštis seminarams ir juose pasisakyti. Tikrai įdomus tebuvo istorinio materializmo kursas, kurį dėstė E. Meškauskas, sugebėdavęs nuskraidinti jaunus protus ganėtinai toli nuo marksistinės filosofijos dogmų.

Universitete buvai apsupta ryškių asmenybių. Tavo kurso draugai – Aušra Sluckaitė-Jurašienė, Judita Vaičiūnaitė, Pranas Kniūkšta, Tomas Venclova... Ar bendravote artimai? Ar dar palaikai ryšius su anų laikų bičiuliais?

Suminėjai pavardes, kurios šiuo metu žinomos daugeliui. Tačiau yra dar visas pulkas mano kurso draugų, nemažai nuveikusių lituanistikos baruose. Tai ir Kostas Aleksynas, Vladas Žulys, Stasys Keinys, ir jau iškeliavę amžinybėn Algis Samulionis, Ričardas Pakalniškis, Aleksandras Vanagas, Kazys Gaivenis, enciklopedijų rengėjai Zigmas Pocius, Jonė Rimdeikaitė-Liandzbergienė. Norėčiau išvardyti ir visus tyliuosius bendrakursius ir bendrakurses, kurie buvo išskirstyti po įvairių miestų ir miestelių mokyklas. (Nevykti „pagal paskyrimą“ buvo galima tik išimtiniais atvejais, pvz., jei studentė sukūrė šeimą ir jos sutuoktinis dirbo Vilniuje.) Ne vieno jų mokiniai, kiek žinau, taip pat tapo lituanistais, filologais ir su pagarba mini savo mokytojus – 1959 m. Vilniaus universiteto absolventus.

O Aušra ir Dita (taip visada vadinome Juditą Vaičiūnaitę) jau pirmame kurse išsiskyrė tiek gabumais, tiek savita santūria inteligentiška laikysena. Aušra buvo ne tik gabi literatė, bet ir darbšti studentė, lyg būtų nujautusi, kad gyvenimas iš jos pareikalaus daug žinių ir gebėjimų. Esu abiem joms dėkinga, kad nuo pirmo kurso kažkaip nejučiomis tapo mano dvasine atrama. Mus siejo ir panašūs patirti išgyvenimai. Beveik nuo mūsų pažinties pradžios žinojau ir apie Ditos tėvo mirtį, ir apie sirguliuojančią Aušros mamą. Atsimenu ją, labai gražią, švelnią, taktišką, tą vakarą, kai Aušra pasikvietė į savo namus Kaune, Petrašiūnuose, švęsti Kūčių. Po 1945-ųjų buvau praradusi ir šią šventę: nuo tada nedidelės mūsų šeimos gyvenimas buvo akylai stebimas, tad mokytojaujančiai mamai teko atsisakyti visko, kas būtų galėję užtraukti represijas. Aušros namuose man buvo padovanotas tikrai šventiškas vakaras – kukli tradicinė vakarienė, būrimai ir žaidimai, smagus Aušros mažos sesutės Gražinutės, kitų namiškių, tetų, pusbrolių šurmulys. Tad juo skaudesnis buvo apsilankymas tuose namuose antrą kartą – mirus Aušros mamai. Į laidotuves važiavome trise: Dita, Ema (Meldziukaitė-Vanagienė) ir aš. Stebėjomės savo draugės rūpestingumu ir ištverme, bet šermenų naktį, kurią ji viena prabudėjo prie mirusiosios, labai nerimavome, ar tos ištvermės užteks. Ačiū Dievui, užteko, ir tuo metu, ir vėliau. O mūsų trejetas į tą gedulo atmosferą įnešėm – tiesiogine šio žodžio prasme – vieną gerokai disonuojančią detalę: tai buvo skardinių raudonų lapų vainikas, vienintelis, kurį galėjome rasti atvažiavusios į Kauną ir po jį pasiblaškiusios. Ilgoje laidotuvių eisenoje nunešusios į kapines, vis dėlto skubėjome jį paslėpti po gyvų gėlių ir vainikų kalnu.

Baigus universitetą, gyvenimo aplinkybės mane atskyrė ir nuo Aušros su Dita, ir nuo daugelio kurso draugių bei draugų. Bet dvasinis ryšys dar ilgai nenutrūko, o jo tikrumas tebešildo ligi šiol.

Tomas Venclova studijų metais nebuvo nei atsainus, nei pasipūtęs, koks galėjo būti. Enciklopedinėmis žiniomis jam prilygo turbūt tik Vladas Žulys, pranokęs visus mus amžiumi ir, kaip sužinojom vėliau, jau ragavęs sovietinių lagerių „mokslų“. Dažni Tomo pokalbininkai buvo būrelis kurso vaikinų, gyvenusių Tauro bendrabutyje ir taip pat mėgusių diskutuoti apie literatūrą, istoriją, net politiką. Į merginas ir jie, ir Tomas žvelgė truputėlį iš aukšto. Vienas pavyzdys iš vėlėlesnio laiko. Kartą, grįždama iš darbo „Valstiečių laikraštyje“, kiek apdujusi nuo spaustuvės (čia būdavo skaitoma korektūra) mašinų bildesio, Gorkio gatvėje sutinku išėjusį pasivaikščioti Tomą ir išgirstu apie jo pradėtą rašyti knygą „Golemas, arba dirbtinis žmogus“. Jam paminėjus, kad knyga bus apie kibernetiką, neišmanėliškai leptelėjau: „O kas tai per mokslas?“ Ir išgirdau trumpą atsakymą: „Tai mokslas apie šunis.“ Taigi garbiajam mano bendramoksliui visa, kas vyriška, buvo nesvetima...

Tačiau kurse jis savo pranašumo nedemonstravo, priešingai, skolindavo namų bibliotekos knygas, per seminarus apie kurso draugų darbus kalbėdavo labai taktiškai, kažkaip džiaugsmingai pabrėždamas gerąsias puses. Jau tada vienas ryškiausių Tomo bruožų buvo teisybės jausmas. Nesuprantu jo priešiškumo istorinės tiesos tyrinėjimams (turiu galvoje pirmiausia viešus pareiškimus apie kai kurias „Kultūros barų“ publikacijas), bet spėju, kad kaip tik nenoras taikstytis su melu nukreipė Tomą Venclovą į disidento ir nuoseklaus Lietuvos laisvės gynėjo kelią. Ar tik ne pirmas to jausmo išbandymas – 1957-ųjų Vėlinės. Visi tą vakarą nuėję į Rasų kapines buvo registruojami specialiai ten laukusių fakulteto komjaunimo aktyvistų. Netrukus būriui filologų teko stoti prieš jų „teismą“ ir aiškintis: kodėl? kaip? su kuo?.. Tą ilgo, laimei, ne pikto, o greičiau komiško tardymo vakarą tarp kvočiamųjų buvo Gražina Mareckaitė, Tomas Venclova, kitų kursų studentai. Ir aš. O bausmė tąkart nebuvo griežta – tik „papeikimas, įrašant į asmens dokumentus“.

Iš kitų kurso vyrų turbūt dažniausiai pasikalbu su Pranu Kniūkšta: jis – patikimiausias mano konsultantas kalbos klausimais. sieja ir dar viena gija: lomoje prie Kalnalio stūksojęs baltasis namas, kuriame kadaise gyvenau, – Prano pradžios mokykla.

Su kokiomis asmenybėmis susidūrei dirbdama „Pergalės“ (dabar „Metai“) redakcijoje? Ko išmokė Tave darbas šiame žurnale?

Į „Pergalės“ žurnalo redakciją atėjau iš „Valstiečių laikraščio“, kur maždaug aštuonerius metus dirbau iš pradžių korektore, vėliau vertėja. Kaip tik ten išmokau gerbti spausdinto teksto valyvumą. Negrabiam sakiniui, korektūros klaidoms buvo nepakantūs ne tik žurnalistai, žemės ūkio specialistai, bet ir techniniai redaktoriai. bene svarbiausias redakcijoje buvo partijos gyvenimo skyrius, o laikraščio profilis tolimas tam, ką studijavau ir kuo domėjausi. Tad kai savo kurso draugės Skirmantės Ramanauskaitės rekomenduota buvau priimta į „Pergalės“ žurnalą korektorės-stilistės darbui, pasijutau labiau savo rogėse. tuo metu „Pergalė“, be grožinės literatūros ir kritikos, spausdino ir dailėtyrininkų, muzikologų, teatrologų straipsnius. Juos spaudai rengė Romana Dambrauskaitė-Brogienė. Jai, kiek žinau, ne sykį teko atlaikyti smarkoką ideologinį „spustelėjimą“, o kur dar redaktoriška pagalba nevienodai išmaniems ir raštingiems autoriams! Nemažai tekdavo paplušėti ir švelniajai Janinai Lankutienei, rengusiai kultūrinio gyvenimo kronikos skyrelį. O grožinės prozos redaktorius, puikus vertėjas Feliksas Vaitiekūnas stebino ne tik kaip gyvo, vaizdingo, bet ir kaip kandaus žodžio meistras: iš jo sužinojau, kad, skaitant migdantį tekstą, galima akių vokus paremti degtukais...

Vertimų redaktoriaus V. Girčio iniciatyva žurnale buvo išspausdinta ir keletas mano verstų tekstų, tarp jų – pirmieji pabandymai iš lenkų kalbos, pora Z. Stoberskio apsakymų. Lenkų kalbos mokiausi vienus metus lankydama E. Samaniūtės-Otrębskos paskaitas, vėliau iš žurnalų „Przekrój“, „Kobieta i życie“, kurį laiką prenumeruotų laikraščių „Życie literackie“ ir „Kultura“. Savo žiniomis nelabai pasitikėjau. Vertimo redaktoriumi sutiko pabūti tuo metu Vilniuje dar tebegyvenęs Tomas. Ir, aišku, surado ne vieną mano nuklydimą, – lenkų kalbą jau tada jis mokėjo labai gerai.

Žurnalo redakcijoje lankytojų tada – manau, kaip ir dabar – netrūko. Į Romos ir Janinos kambarėlį dažnai užsukdavo energinga, sąmoju žaižaruojanti Aldona Liobytė, galantiškasis Vytautas Sirijos Gira, netoli redakcijos gyvenęs Paulius Širvys. poetus labiau traukė vyr. redaktoriaus Algimanto Baltakio kabinetas, kuriame kartu sėdėjo ir tuometis jo pavaduotojas, poetas Juozas Macevičius. Į redakcijos kambarėlius (jų buvo du, neskaitant didžiojo sekretorės-mašininkės kambario, kuriame dabar Rašytojų sąjungos rūbinė) vyr. redaktorius atskubėdavo dažniausiai norėdamas pasidžiaugti kokiu gautu rankraščiu ar pacituoti naujausią savo paties eilėraštį. Atsimenu, kaip pakiliai jis kalbėjo apie S. Gedos poemą „Strazdas“, pranašaudamas, kad į lietuvių poeziją ateina didelis talentas!

O aš, kad ir didžiuodamasi savąja korektorės patirtimi, „Pergalės“ žurnale nesužibėjau. Kaip tik man dirbant „Pergalėje“, anonsuojamų knygų sąrašėlyje šalia tikrojo E. Mieželaičio knygos pavadinimo „Naktiniai drugiai“ buvo išspausdintas ir kitas – „Naktiniai draugai“. Klaida, ypač prajuokinusi vilniškius literatus, galėjo tapti pretekstu papeikimui, gal net „su įrašymu“, bet viskas baigėsi draugišku pasišaipymu.

Visi mes, buvę „Vagos“ leidyklos redaktoriai, puoselėjame jos legendą kiekviena proga, gal net įkyrokai. Bet pati triūsei ten dvidešimt penkerius metus. „Vagoje“ dirbo įvairių kartų žmonės, kiekvienas turėjo savus mokytojus, savus draugus, savus darbus... Kas šioje leidykloje buvo Tavo mokytojai?

Keletą metų praleidusi mažutėje „Pergalės“ žurnalo redakcijoje, į didelę ir vienintelę Lietuvoje grožinės literatūros leidyklą perėjau, kai leidyklos Originaliosios literatūros redakcijai prireikė jaunesniojo redaktoriaus. Šįkart užtarė Vytautas Martišius, mano pirmtakas „Pergalėje“, tuo metu jau dirbęs Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos vedėju. Paliekant „Pergalę“ – kaip ir „Valstiečių laikraštį“, – buvo liūdna skirtis su žmonėmis, bet ne su darbu. „Vagoje“ pasodino šalia tokių patyrusių literatūros kritikos redaktorių kaip Petras Čiurlys ir Antanas Paraščiakas (taip pat ir vertėjas, talentingai išvertęs nemažai knygų iš lenkų kalbos), bet netrukus perkėlė į ne mažiau autoritetingų poezijos redaktorių kambarį. viskas buvo labai įdomu, bet ir kiek nejauku. Tad daug klausinėjau ir klausiausi. Turbūt pačiu pirmuoju savo, kaip redaktorės, mokytoju galiu laikyti Joną Pilypaitį. Eruditas, sykiu ir kalbininkas, ir literatas, parengęs didžiąją dalį „Lituanistinės bibliotekos“ tomų ir palydėjęs į pasaulį daugybę lietuvių poezijos ir prozos knygų, jis buvo ne tik kruopštumo, bet ir blaivaus požiūrio į pasaulį pavyzdys. Ne visada Jonui pavykdavo likti blaiviam siauresniąja to žodžio prasme: išleidęs knygą autorius dažnai jausdavo pareigą pavaišinti redaktorių ar net visą redakciją, ir vaišės kartais būdavo pernelyg dosnios... Tačiau apskritai J. Pilypaičio nuveikti darbai turėjo ir tebeturi didelę reikšmę visai lietuvių kultūrai. 2012 m. vasario 3 d. suėjo 20 metų nuo jo mirties.

Vėliau, dirbdama Verstinės literatūros redakcijoje, negalėjau nesižavėti stropiu ir labai subtiliu redaktoriumi Juozu Naujokaičiu, jis redagavo ir vieną pirmųjų mano išverstų knygų, M. Ibrahimbekovo „Negirdėtą dainą“. Dominykas Urbas tuo metu leidykloje nebedirbo, bet jo vertimai stulbino ir tebestulbina kalbos turtingumu ir sodrumu. Redaguoti (jei čia tinka tas žodis) D. Urbo verstą Šolom Aleichemą buvo tikras džiaugsmas – kaip ir E. Stravinskienės, V. Visocko vertimus. Jaučiau ir tebejaučiu didelę pagarbą Vytautui Petrauskui dėl talentingai išverstų Th. Manno tekstų. Taigi mokytis visada turėjau iš ko: „Vaga“ buvo sutelkusi turbūt pačius geriausius, kūrybingiausius redaktorius ir vertėjus. Gal todėl leidykloje praleisti metai, nors ir sunkūs, paliko daug šviesių prisiminimų. O nemažas būrelis buvusių bendradarbių tebėra šalia ir dabar.

Kokias redaguotas knygas laikytum reikšmingiausiais ir įdomiausiais savo darbais? Ar labai juos paveikė ideologinė kontrolė? Kaip sekėsi bendrauti su autoriais, kai dirbai Originaliosios literatūros redakcijoje?

Įdomu man buvo daug kas, ką skaičiau, – juk ir redagavimas, ir vertimas pirmiausia yra skaitymas. Net ir pačios pirmosios mano redaguotos knygos – R. Keturakio „Saulabroliai“ ir A. Dabulskio „Kregždžių šokis“ – dovanojo eilučių, kurias prisimenu ir šiandien. Džiaugiuosi turėjusi galimybę viena pirmųjų skaityti D. Urnevičiūtės apysakas „Našlės rūtos“ ir „Leona“ (knyga išėjo pavadinimu „Našlės rūtos“), kelis R. Lankausko romanus, M. Sluckio prozos rinkinį „Merginų sekmadienis“. Darbu tai nelabai galėčiau pavadinti: šie autoriai – ir geri lietuvių kalbos mokovai, ir talentingi literatūrinio teksto „architektai“. Labai mažai redaktoriaus pagalbos reikėjo J. Apučio „Sugrįžimui vakarėjančiais laukais“, o ką jau kalbėti apie J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, M. Martinaičio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, V. Šimkaus „Bites pabėgėles“...

Tuo metu iš poetų buvo griežtai reikalaujama taisyklingo kirčiavimo. Nors išvengti kirčio klaidų nėra labai lengva, ypač klasikinės eilėdaros tekstuose, redaktoriaus siūlymai ką nors šiuo požiūriu tobulinti paprastai nesulaukdavo prieštaravimų. Daug sudėtingesnes situacijas provokavo visagalė daugiapakopė cenzūra. Rankraštis – ypač „nepatikimo“ autoriaus – pirmiausia buvo iškedenamas Spaudos komiteto ar net partijos Centro Komiteto recenzentų. Trumpą recenziją turėjo parašyti ir redaktorius. Spaudai parengtą ar dar teberengiamą tekstą būtinai skaitė leidyklos vadovai. Ypač uoliai skaityta tada, kai vyriausiasis redaktorius buvo literatūros kritikas K. Ambrasas. Tuometiniam Originaliosios literatūros redakcijos vedėjui S. Saboniui dažnokai tekdavo siųsti mus į Vyriausiojo kabinetą komentuoti „pavojingų“ eilėraščių, aiškinti, ką autorius norėjo pasakyti kokia eilute ar pavartotu žodžiu, ar tiesiog išklausyti, ką rankraštyje reikia išbraukti. Paaiškinimų kartais užtekdavo, bet neretai reikėdavo „atvesdinti“ ir patį autorių, kad jis savo komentaru išgelbėtų eilėraštį ir šis liktų knygoje (taip atsitiko A. Dabulskiui, J. Juškaičiui). Kiek kitaip viskas susiklostė leidžiant A. Mackaus „Poeziją“, bet apie tai jau esu pasakojusi (kn. „Rašytojas ir cenzūra“, Vilnius: Vaga, 1992).

Paskutinė cenzūros pakopa – Glavlitas. Šis sietas buvo ypač tankus, pro jį nepraeidavo jokia užuomina apie vadinamąją buržuazinę Lietuvą, jos okupaciją, nieko, kas skaitytojui galėjo priminti Lietuvos istorijos vingius, bent kiek sietis su religija, krikščioniškąja pasaulėžiūra. Tačiau ir knygai išėjus grėsė pavojus, kad ji neįtiks kokiam svarbiam asmeniui, pavyzdžiui, „Tiesos“ laikraščio redaktoriui arba partijos CK pirmajam ar antrajam sekretoriui. Tada prasidėdavo linksniavimas – partinėje ir literatūrinėje spaudoje, atitinkamų įstaigų susirinkimuose, kur „kaltieji“ turėdavo aiškintis ir teisintis. „Vagos“ leidyklos vadovai į tokią kažkieno rūstybę dažniausiai reaguodavo tik sušaukdami darbuotojų susirinkimą ir nepiktai išbardami nepakankamai budrius redaktorius. Mane rūstybės banga užgriuvo 1976 m., kai išėjo pirmasis A. Grybausko eilėraščių rinkinys „Spalvoti nuotaikų žibintai“ ir pirmoji G. Patacko knyga „Atleisk už audrą“. Be svarstymo leidykloje, aš, J. Pilypaitis, redagavęs L. Gutausko „Vartus po diemedžiu“, ir Stasė Budrytė, tų metų „Poezijos pavasario“ redaktorė, turėjome stoti prieš dabartinėje Rašytojų klubo salėje susirinkusius rašytojus ir pasiaiškinti, kodėl jaunųjų poetų kūriniuose nėra socialistinės tikrovės atspindžių. Beje, tai buvo mano oratorinis debiutas Rašytojų sąjungoje, kuriai tuo metu nei priklausiau, nei maniau priklausysianti. Nors, prisipažinsiu, mokykloje apie tai pasvajodavau, įsivaizduodama šią sąjungą kaip kokį būrelį, kuriame mokomasi rašyti...

Apie silpniau ar smarkiau bildėjusį cenzūros malūną daug būtų galėję papasakoti „Vagos“ redaktoriai Jonas Pilypaitis, Sigita Papečkienė, pasakoja Danutė Krištopaitė ir, manau, dar papasakos Donata Linčiuvienė, Lilija Kudirkienė.

Gal prisimintum savo, kaip „Vagos“ redaktorės, ryškesnius susitikimus su jau minėtais kurso draugais?

Ryškiausiu galėčiau pavadinti ne susitikimą, o išsiskyrimą. Tai buvo 1974- aisiais, kai Aušra Sluckaitė, prieš išvažiuodama iš Lietuvos, užėjo į „Vagos“ leidyklą, kurioje buvo dirbusi gerą dešimtmetį. Užėjo atsisveikinti, prieš tai paskambinusi telefonu ir susitarusi dėl laiko. Sutartąją dieną mūsų susirinko nedaug: gal koks ketvertas ankstesnių Aušros bendradarbių ir aš, atėjusi į leidyklą jau po to, kai Aušra ją paliko. Buvo darbo dienos pabaiga, tad išgėrėme po taurę vyno. Aušra ir į mūsų kambarį užsukęs beveik jos bendrapavardis rašytojas Mykolas Sluckis kažkaip graudžiai juokavo, mes liūdnai juokėmės. Pasėdėję gal valandą, išsiskirstėme. Aš ir Stasė Budrytė, taip pat jos bendrakursė ir bendradarbė, palydėjome Aušrą leidyklos koridoriumi, atsisveikindamos apsikabinome. Jausmas buvo baisus: skiriamės amžiams. Kas jos laukia? Kas laukia mūsų?

O redakcija netruko sulaukti nemalonumų. Patys didžiausieji kliuvo Stasei. Jai, tuo metu partijos narei, apsvarstyti buvo sušauktas specialus bendrapartiečių pasitarimas; iš jo Stasė grįžo gerokai įraudusi ir nekalbi. Kitų šio skaudžiai į atmintį įsirėžusio įvykio dalyvių audra tąkart beveik nepalietė. Tačiau neabejoju, kad ir tada buvome „suregistruoti“.

Progų susitikti su buvusiais bendrakursiais leidykloje buvo nedaug. P. Kniūkštą keletą kartų kvietė į redaktorių susirinkimus, skirtus kalbos dalykams. J. Vaičiūnaitę, T. Venclovą matydavau trumpai, kai jie ateidavo pas savo poezijos rinkinių redaktorę, tą pačią S. Budrytę.

Dar vienas mano bendrakursis, Juozas Stepšys, irgi ne vienus metus darbavosi „Vagoje“. Iš pradžių jis pakeitė į aukštėlesnes pareigas perkeltą S. Sabonį, t. y. buvo Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas, vėliau tapo leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. Su juo retkarčiais susitinkame, turime apie ką pasikalbėti, nors abu žinome, kad gilus pasaulėžiūros griovys mus visada skyrė ir tebeskiria.

Kas pasikeitė, kai tapai verstinės literatūros redaktore? Gal buvo lengviau bent jau dėl cenzūros...

Perkelta į Verstinės literatūros redakciją, cenzūros, ideologinės kontrolės varžtų bent tiesiogiai nebejaučiau. Pati didžiausia atgaiva man buvo poezijos vertimai. Ne tik tie, kurių rankraščiuose pabraukdavau nebent netinkamai sukirčiuotą žodį (V. Šimkaus, J. Strielkūno, L. Brogos), bet ir tokie, kur reikėdavo pasukti galvą kartu su vertėju, paprašyti jį dar ką nors patobulinti, patikslinti. Ir būdavo neapsakomai smagu, kai, tenkindamas tokį prašymą, vertėjas tiesiog blykstelėdavo talentu, vaizduotės polėkiu, poetinio žodžio išraiškingumu. Pirmiausia turiu paminėti A. Dambrauską ir A. Danielių, gebėjusius pajusti visas verčiamų tekstų prasmės, stiliaus subtilybes ir rasdavusius būdų perteikti jas lietuviškai. Lengva ir įdomu buvo kalbėtis apie vertimus su A. Baltakiu, A. Bernotu, A. Bukontu. Tiesa, vienas mėginimas sudrausminti tolokai nuo originalo šoktelėjusį vertėją sulaukė visai netikėtos reakcijos – karšto, bet tikrai mandagaus šūksnio rankraščio paraštėje: „Eikit jūs šikt!“ Ten pat vertėjas šventai pasižadėjo daugiau niekada su leidykla nebendradarbiauti. Tačiau kai vėliau buvo leidžiamas vienas iš „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomų, vėl turėjau progą skaityti šio poeto vertimus (tiesa, pakartotinius) iš ukrainiečių kalbos ir jau pati neiškenčiau paraštėje neišreiškusi savo pasigėrėjimo.

Išvertei knygų iš lenkų, rusų, portugalų kalbų. Kad jau šnekamės ne tiek apie Tave, kiek apie knygas, tai ir klausimas apie jas: man iš Tavo verstųjų didžiausią įspūdį paliko du dramatiški, dvasinės įtampos kupini, sudėtingi romanai: neseniai mirusio gruzinų rašytojo Otaro Čiladzės „Kiekvienas, kurs mane ras...“ ir lenkų literatūros klasiko Jarosławo Iwaszkiewicziaus „Raudoni skydai“, o kas Tau pačiai arčiausiai širdies?

Visi mano vertimai, išleisti dirbant „Vagoje“, nėra pasirinkti mano pačios, o pasiūlyti Verstinės literatūros redakcijos vadovų. Leidykloje mes pirmiausia buvome redaktoriai, o aš, dirbdama Originaliosios literatūros redakcijoje, pasiūlymo ką nors versti galėjau tikėtis tik tada, jei kiti to darbo atsisakydavo. A. Sluckaitė, išėjusi iš „Vagos“ ir neturėdama laiko vertimams, šitaip perleido A. Grino apysaką „Žėrintis pasaulis“. Vargu ar mano vertimas prilygsta jos išverstai „Bėgančiajai bangomis“, bet man jis tikrai brangus. Išdrįsiu pajuokauti: jei būčiau mokiusis rašymo būrelyje, norėčiau parašyti ką nors panašaus.

Portugalų kalbos savarankiškai pradėjau mokytis paskatinta Verstinės literatūros redakcijos vedėjos E. Stravinskienės, nes vertėjų iš šios kalbos beveik nebuvo. Vėliau mokymąsi užmečiau, užtat labiau panirau į lenkų kalbą. J. Iwaszkiewicziaus „Raudonus skydus“ versti buvo keblu dėl itin gausios istorinės medžiagos, bet malonu dėl to, kad jos fone pirmiausia matai gyvus žmones, blaškomus laiko tėkmės. Artima man ir pro epišką pasakojimą prasismelkianti elegiška gaida. O. Čiladzės romanas ekspresyvesnis, jo spalvos ryškesnės, skaudesnės. Verčiau jį vadovaudamasi labiau pažodiniu – tiesa, gerokai negrabiu – vertimu į rusų kalbą, o ne išspausdintąja kūrinio versija. Aiškinantis kai kurias realijas, nemažai padėjo D. Gogešvili-Juodišienė, kai ką turėjo aiškinti pats autorius, su juo apsikeitėm net keletu laiškų. Šiame savitame, didelio meistro ranka parašytame kūrinyje daug pasaulio juodumos, bet jis drauge ir kažkaip skatina laikytis, nepasiduoti, į ką nors atsiremti. Tokia literatūra man turbūt patraukliausia. Nemėgstu tiek banalaus vogravimo, tiek buko cinizmo, vulgarumo, išviečių leksikos. Net šiurkštesnis kalbėjimas mano vertėjiškiems įgūdžiams nesiduoda įveikiamas. Verčiau keletą tokių tekstukų, bet tik gerų redaktorių dėka jie tapo tinkami spausdinti.

Esi ne tik redaktorė ar vertėja, bet ir tikra knygos mylėtoja, aistringa skaitytoja, griežta vertintoja. Kaip žiūri į dabartinę verstinių knygų pasiūlą? Kokių knygų pasigendi?

Deja, esu tik skaitytoja mėgėja, bet ne literatūros – juo labiau pasaulinės, juo labiau šiuolaikinės – žinovė. Knygynai prikimšti knygų, bet tarp jų pernelyg daug to, kas vadinama skaitalu. Tačiau džiaugiuosi, kad lietuviškai jau išleista nemaža kūrinių, kurių autoriai mano kartai tebuvo vardai enciklopedijose ar pasiekdavo mus per lenkų spaudą, kartais per žurnalą „Иностранная литература“. Daugiausia tokių knygų, beje, labai gerai išverstų, yra išleidusios „Vaga“, „Alma littera“, „Baltos lankos“. Čia norėčiau paminėti kelis iš paskutinių „Vagos“ išleistų PLB serijos tomų: J. Greeno „Adrieną Meziura“ (vertė B. Gedgaudaitė), P. Bourget „Mokinį“ (vertė D. Lenkauskienė). Gerai, kad turime išverstą ne vieną V. Woolf, E. Canetti’o, R. Gary, V. Nabokovo knygą, gausėja Cz. Miłoszo, W. Gombrowicziaus vertimų. Iš naujesnių autorių man tikras atradimas – serbas M. Pavičius. O pasigesčiau nebent daugiau mano mėgstamo čeko B. Hrabalo kūrinių.

Vis dar gauni vertimų redaguoti. Ką galėtum pasakyti apie vertimų kokybę? Ar dabartiniai vertėjai kuo nors skiriasi nuo andainykščių?

Grožinės literatūros paskutiniu metu redagavau nedaug: J. Sinisalo knygą „Trolis“, L. Eltang romaną „Akmeniniai klevai“. Vertėjai – puikūs: D. Sirijos Giraitė, V. Braziūnas. Malonu skaityti tekstą, kai matai, kaip atidžiai jį perskaitė išmanus ir jautrus literatas, jaučiantis žodžio prasmės niuansus, gebantis naudotis lietuvių kalbos lobiais. Tokių vertėjų netrūko anksčiau, netrūksta ir dabar. Jei kalbėsime apie tuos, kuriuos šiuo metu galima pavadinti produktyviausiais, niekada nepatiriu nusivylimo skaitydama D. Daugirdienės, D. Žalytės, P. Bieliausko, A. Gailiaus, L. Petravičiaus verstas knygas. Labai gabiais laikau I. Aleksaitę, R. Drazdauskienę, T. Četrauską, V. Dekšnį, L. Jonušį.

Ilgai būtų galima kalbėti apie poezijos vertimus. Jų esama daug, bet apie jų kokybę vadinamojoje viešoje erdvėje kalbama mažai. Mano darbo „Vagoje“ laikais būdavo atkakliai stengiamasi derinti vertimo tikslumą su paveikumu. Ne taip seniai interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ (2012 07 20) perskaičiau E. Ališankos mintį, kad vertėjui tenka rinktis tarp to ir to. Vien paveikumo siekimas dažnai išverstąjį tekstą taip nutolina nuo originalo, kad tokiam vertimui labiau tiktų žodis „sekimas“, net gaila, kad jis dabar nebevartojamas.

Pasinaudodama proga, visiems, kurie ryžtasi versti poeziją, palinkėčiau būti atidiems, atkakliems ir reikliems sau, kitaip tariant – gerbti save ir savo darbą.

Beveik dešimtį metų sėdėjai įknibusi į A. W. Bohatkiewicziaus ir J. Lelewelio bibliografinius veikalus. Įsivaizduoju, kiek Tau pačiai reikėjo atidumo, atkaklumo ir kantrybės... Ar irgi iš meilės knygai, knygos istorijai? Ar nepasiilgai grožinės literatūros?

A. Bohatkiewicziaus ir J. Lelewelio tekstai – vertėjui kietas riešutas, ir jei ne universiteto mokslininkų knygotyrininkų raginimai, nebūčiau to darbo ėmusis. Bibliografija, knygos istorija – man labai tolimos sritys, tad, be manęs, darbavosi ir specialistės redaktorės, taisiusios, tikslinusios, pildžiusios... Tačiau, versdama šiuos tekstus, jaučiausi savaip pagerbta: turėjau galimybę pabūti greta labai didelių asmenybių, tegu ir jausdama savo menkumą, filologinio išsilavinimo spragas. Negaliu atsistebėti J. Lelewelio mokslinių interesų įvairumu, nepaprasta erudicija, darbštumu, gausiais jo veikalais, kuriems netrūksta ir beletristinio polėkio. Išleistas tik pirmasis „Dvejeto bibliografinių knygų“ tomas iš dviejų išverstųjų. Ar bus išleistas ir antrasis, šiandien nedrįsčiau spėlioti.

Grožinės literatūros vertimo ilgesį lengvai numalšinu tęsdama, savo malonumui, senokai pradėtą versti M. Dąbrowskos tetralogiją „Naktys ir dienos“. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje šia knyga susidomėjau paskatinta D. Urbo, gerai išmaniusio lenkų literatūrą. Tai romanas, pasakojantis apie vienos šeimos gyvenimą, panašus ir į J. Galsworthy’io „Forsaitų sagą“, R. Martino du Gard’o „Tibo šeimą“, ir – šiek tiek – į Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Senoji „Vaga“ knygą įtraukė į savo planus, bet darbas dėl įvairių priežasčių ėjosi lėtai, iki šiol esu jo padariusi maždaug tris penktadalius. Nesmagu, kad apvyliau lenkų literatūros veikėją, literatą, buvusį Lenkijos Respublikos generalinį konsulą Vilniuje Mieczysławą Jackiewiczių, rėmusį lenkiškais M. Dąbrowskos kūrinių leidimais ir kita literatūrine medžiaga, kursčiusį mano vertėjiškas ambicijas. Pirmąjį tomą 1998 m. išspausdino Rašytojų sąjungos leidykla, bet kitus leisti atsisakė: klasika nebeperkama. Tikiuosi, kada nors, tolimoje ateityje, šią knygą, jei norės, lietuviškai galės skaityti naujųjų technologijų naudotojai – žinoma, jei vertimas bus užbaigtas.

Atsimenu, kokia laiminga jausdavaisi „Vagos“ vasarnamyje prie Aiseto ežero, galėdama ramiai sėdėti savo kambariuke prie vertimo... Taip jau susiklostė, kad nedažnai sau tą laimę leisdavai, išdalydavai laiką artimiems žmonėms. Taigi kas Tau vis dėlto svarbiau gyvenime – knygos ar žmonės?

Paskutinis klausimas man pats sunkiausias, nes jis – tik apie mane. Trikdo ir žodis „svarbu“, norėčiau jį pakeisti jau mano ne sykį kartotu žodžiu „įdomu“. Tada atsakyčiau, kad įdomiausias dalykas pasaulyje yra žmogus. Iš ko jis susideda? Kiek jame yra savęs, o kiek to, kas ateina iš kitų, iš aplinkos? Kas lemia jo pasirinkimus, paprastus ir nepaprastus jo poelgius? Ar gali į šiuos klausimus atsakyti knygos, literatūra, kiti menai ir mokslai, nežinau. Tačiau vis tiek, kiek įstengiu, stebiu ir klausausi.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis