IR KALBĖJIMAS Į TUŠTUMĄ ATSIŠAUKIA AIDU

Petrą Kimbrį kalbina Astrida Petraitytė

 Publikuota: Literatūra ir menas 2011-05-13

Sveikiname, gerbiamasis redaktoriau. Įdomu – ar daug apdovanojimų per gyvenimą esate pelnęs?

Turiu, nepamenu, kurio laipsnio, Gedimino ordiną (dabar berods jis vadinasi Riterio kryžiumi), o 2000-aisiais Bažnyčios kronikos fondo man buvo paskirta krikščionybės jubiliejaus metų premija už „Naujojo Židinio“ mėnraščio įsteigimą ir leidimą, redagavimo darbus ir kitą panašią veiklą...

Naujausias apdovanojimas man buvo šiokia tokia staigmena. Būtų liūdna manyti, kad „Auksinę lupą“ gavau tik todėl, kad daugiau nebuvo kam jos teikti... Pamenu, vaikystėje man visada didelį įspūdį darydavo tai, ką galima pavadinti amato meistryste. Štai šalia mūsų namų grindžiama miestelio gatvė, o aš, septynmetis ar aštuonmetis, seilę varvindamas, žiūriu, kaip mikliai vyrai nuskelia akmenis ir kloja taip, kad vienas prie kito jie tvirtai ir dailiai priglunda... Gero meistro (staliaus, stikliaus, siuvėjo...) virtuoziškas darbas man keldavo susižavėjimą ir pavydą. Galvodavau sau: štai kur laisvi žmonės, jie visada bus reikalingi, nepaisant jokių valdžių ir santvarkų... Gailėdavausi pats neturįs tokių „auksarankio“ meistro gebėjimų... Tad „Auksinė lupa“ dabar šiek tiek guodžia – galbūt ir mano darbe jau radosi šiokios tokios meistrystės, ir jei ne meistru, tai bent gero meistro pameistriu jau galėčiau būti? Šis apdovanojimas man brangesnis už bet kokį vyriausybės ženklą, deja, neretai skiriamą ir tiems, kuriems jokios pagarbos jausti negaliu. Na, o kai profesionalai pagerbia profesionalą, galima daryti malonesnes išvadas.

O kas turi nutikti, kad žmogus, baigęs technikos mokslus, taptų redaktoriumi?

Turiu patikslinti, kad technikos mokslų nebaigiau, tik juos studijavau (tad žinia 2001 m. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ yra klaidinanti, – A. P.). Jei ne sovietinė tikrovė, po vidurinės mokyklos veikiausiai būčiau nuėjęs į humanitarinius mokslus. 11-oje klasėje mane labiausiai domino žurnalistika ir istorija. Bet abi šios sritys tuomet buvo tokios politizuotos, o aš nenorėjau turėti nieko bendra su valdančiąja partija. Mano apsisprendimą stoti į tuometį Kauno politechnikos institutą labiausiai lėmė tai, kad 1965 m. tik čia veikė vadinamoji karinė katedra, o kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose jos buvo panaikintos. Tad stodamas, pavyzdžiui, į Vilniaus universitetą, būčiau rizikavęs atsidurti sovietinėje kariuomenėje... Be to, vidurinėje turėjau labai gerą matematikos mokytoją Alfonsą Ivanauską, mokėjusį sudominti mokinius savo dėstomu dalyku, paskatinti dalyvauti matematikos olimpiadose ir t. t. Taip aš buvau patikėjęs, kad matematikai esu gabus ir ją mėgstu, todėl ir stojau studijuoti matematinių skaičiavimo prietaisų bei įrengimų, kaip šiandien sakytume, kompiuterijos. Deja, ilgainiui paaiškėjo, kad iš tikrųjų nei inžinerijai, nei matematikai aiškaus polinkio aš neturiu, tad, pasikankinęs iki trečio kurso, iš instituto pasitraukiau.

Ir kitur jau nebemėginote stoti?

Žurnalistika ir istorija toliau tebetraukė, bet nemačiau jokios galimybės šiose srityse darbuotis, netgi tų dalykų mokytis, nenusižengdamas savo pažiūroms.

Gimėte Telšiuose – ar ten ir baigėte vidurinę mokyklą? O ar turi įtakos žemaitiški genai ir žemaitiška aplinka, tarkim, ar jaučiatės „atsinešęs“ žemaitišką užsispyrimą?

Vidurinę mokyklą baigiau Salantuose, ten tėvai persikėlė man įpusėjus ketvirtus metus. Tėvai buvo mokytojai, tėtis dėstė matematiką, mama – lietuvių kalbą toje pačioje mokykloje, kur aš mokiausi, tad visas mano išdaigas klasėje jie iškart sužinodavo... Esu „maišyto kraujo“: žemaitė buvo tik mama, tėtis – aukštaitis nuo Joniškėlio. Žinoma, mane veikė aplinka. Žemaičiai galbūt ir ne visada subtilūs žmonės, bet dažnai gana atviri ir drąsūs. Nebijančių padiskutuoti, pavyzdžiui, su istorijos mokytoja, gana nervinga komunistinių pažiūrų moterimi, mūsų klasėje visada atsirasdavo. Tad, galima sakyti, esu išėjęs ir kitonišką –­ Žemaitijos – mokyklą.

Ar laikote save sovietmečio disidentu? Ar būta gyvenime kokio nors lūžio, ribos, atskiriančios „normalų“ sovietinį gyvenimą nuo pasipriešinimo sistemai?

Taip vadintis man būtų pernelyg skambu. Pats terminas man atrodo ne visiškai korektiškas. Disidentais juk kadaise vadinti tie bažnytinės bendruomenės nariai, kurie kai kuriais tikėjimo klausimais nesutardavo su dauguma, bet iš savo bažnyčios nepasitraukdavo, tik sėdėdavo atskirai. O tokie mūsų krašto žmonės kaip dabartinis vyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigas Robertas Grigas, sesuo Nijolė Sadūnaitė ir daugelis kitų, neretai vadinamų disidentais, ne „kiek kitaip manė“, bet buvo įsitikinę, kad reikia priešintis sovietiniam režimui, todėl, manyčiau, teisingiau vadintini kovotojais. Aš pats tokių ambicijų neturėjau, man svarbiausia atrodė nenusižengti savo įsitikinimams, nedirbti jokio darbo, prieštaraujančio sąžinei, nebijoti pasakyti visiems į akis tai, ką manai, apie ką mąstai. Matyt, ir valdančiųjų akimis aš nebuvau kovotojas, todėl ir „nusipelniau“ ne kalėjimo, o tik išmetimo iš Čiurlionio muziejaus...

Bet į pogrindinę spaudą įsitraukėte?..

Manau, prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė – turėti erdvę, kurioje galima reikšti savo įsitikinimus, rašyti ir skaityti tai, kas svarbu ir įdomu... Legalių formų, bent iš pradžių, tam nebuvo, tad teko darbuotis nelegaliai. Tiesa, apie 1983-iuosius pradėjau bendradarbiauti (anonimiškai) su kunigu Vaclovu Aliuliu, tuo metu leidusiu vienintelį katalikams skirtą legalų leidinį – „Katalikų kalendorių žinyną“ (liuteronai taip pat leido kasmetinius „Kalendorius“). Tokios buvo mano pastangos gyventi pagal savo įsitikinimus, nepaisant kvailų, neteisingų, svetimos jėgos primestų įsakymų ir taisyklių.

O jūsų įsitikinimų branduolys – katalikybė?

Turbūt galima taip sakyti. Tai kartu ir įkvėpimo, ir interesų šaltinis. Iš prigimties būdamas smalsus, jau nuo jaunystės mielai būčiau gilinęsis į katalikybės ir apskritai krikščionybės istoriją bei teologiją, bet šios sritys anuomet nebuvo viešai prieinamos. Taigi teko naudotis slapta platinama literatūra, ji buvo mano „universitetai“, o ilgainiui tapo ir mano darbo sritimi.

Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, kalbėdamas per Algirdo Patacko knygos „Pastogės Lietuva“ pristatymą, „guodėtės“, kad Patackas vis „persekiodavo“ jus, skatindamas versti Oskarą Milašių... Ar anais laikas būta kokių inspiracijų iš šalies – bendraminčių būrelio, skatinusio imtis tam tikros kultūrinės veiklos?

Be abejo, juk negyvenau beorėje erdvėje! Man sekdavosi, kad reikalingi žmonės mano akiratyje atsirasdavo tinkamu laiku. Dažniausiai viskas prasidėdavo nuo knygų mainų. Kitaip prieiti prie dominančios literatūros beveik nebuvo įmanoma. Buvo likęs, galima sakyti, „siauras plyšelis“ Kauno viešojoje bibliotekoje –­ vadinamasis „neaktualusis sisteminis katalogas“ (nežinau, ar kitur tokių būta), nereklamuojamas ir įrengtas tarnybinėje patalpoje, bet ypatingų leidimų, kaip „specfonduose“, čia nereikėdavo. Jame galėdavai rasti kai kurių prieškario Lietuvos leidinių, ikirevoliucinės literatūros rusų kalba (dar nereformuota rašyba), šiek tiek politikos ir nemaža religinio turinio veikalų. Kitas savišvietos būdas buvo mainais iš patikimų žmonių gaunamus leidinius perfotografuoti, perrašyti, slapta daugindavome juos vadinamąja „Era“ – prastu dabartinio „Xerox“ prototipu. Polinkis skaityti ir patiems reikštis raštijoje suformuodavo tam tikrus ratelius, ir bent keliuose jų man teko suktis. Daug džiaugsmo teikdavo bendravimas su žmonėmis, išpažįstančiais tą patį tikėjimą ir besivadovaujančiais bent jau panašia pasaulėžiūra.

O ar Milašius, kurio dar anuomet esate tiek daug išvertęs, jums artimas?

Tuomet tai buvo intriguojantis autorius, iš pradžių žinotas tik iš nuogirdų. Tik pamažu iš prieškario spaudos ir prancūziškų knygų pavyko susirankioti daugiau žinių, kurios būdavo labai retos (viso Milašiaus raštų rinkinio nebuvo jokioje Lietuvos bibliotekoje...). Išgirdę, kad Oskaru Milašiumi domisi ir jį verčia kaunietis poetas ir pedagogas Vaclovas Šiugždinis, puikus žmogus, eruditas ir poliglotas, su juo susidraugavome. Šiugždiniui šį bei tą, taip pat ir Milašiaus knygų, iš Paryžiaus atsiųsdavo buvęs jo mokinys Kauno jėzuitų gimnazijoje, dailininkas Žibuntas Mikšys. Mums rūpėjo Milašiaus kūrybą plačiau paskleisti Lietuvoje... Šiugždinis iš pradžių vertė tik poeziją, paskui įsidrąsino imtis misterijų, bet visa vadinamoji Milašiaus „metafizika“ („Ars magna“, „Slėpiniai“ ir kita) jam buvo lyg ir svetima, iš dalies, kaip pats sakė, neįkandama. Taip kilo mintis man pačiam imtis vertimo. Iki šiol esu dėkingas Algirdui Patackui ir kitiems bičiuliams, padėjusiems man ir visaip mane skatinusiems. Tai itin nelengva literatūra, o tuometinis mano, kaip vertėjo, patyrimas dar tebebuvo nedidelis. Iki tol viso labo buvau išvertęs tik André Frossardo „Žemės druską“, patrauklų ir iki šiandien vis pakartotinai perspausdinamą veikalėlį apie svarbiausias katalikų vienuolijas. Įdirbio stokojant, Milašių verčiant kartais ir neviltis apimdavo. Kartu tai buvo nebloga mokykla, kaip sakydavo Šiugždinis, „aukštasis pilotažas“. Norint išversti, reikėdavo suprasti tekstą, o norint suprasti, reikėdavo perprasti aibę religijos, istorijos, mitologijos, geografijos, literatūros temų. Tekdavo dienų dienas leisti bibliotekoje, po kruopelę lasiojant tai, ką šiandien bepigu susirasti internete... Tai buvo ir „kruvinas“ darbas, ir didelis malonumas. Šiandien jau negalėčiau sakyti, kad Milašius – mano viso gyvenimo autorius. Gerokai nuo jo esu nutolęs, ne viskas jo kūryboje man patinka ir yra artima. Antai, nors ir tapęs praktikuojančiu kataliku, jis buvo, galima sakyti, tam tikro kultūrinio ir religinio paribio kūrėjas, galbūt veikiamas hebrajų genų, domėjęsis ne tik Senuoju Testamentu, bet ir Kabala, talmudistine literatūra, apskritai ezoterika. Aš, kaip krikščionis, matyt, esu ortodoksalesnis, ir ši takoskyra kuo toliau, tuo labiau ryškėjo. Tačiau Milašiui esu dėkingas už tą vertimo mokyklą, kurią norom nenorom turėjau išeiti. Lietuvos žmonėms turbūt irgi buvo šiek tiek naudos, kai pogrindžio sąlygomis rengti vertimai pagaliau buvo viešai išleisti atkūrus nepriklausomą mūsų valstybę.

O „grynosios“ grožinės literatūros vertimai jūsų nedomino?

Grožinės literatūros kūrinius ir be manęs buvo kam versti. Nors ne visos vertos dėmesio ir būtinos perskaityti (ypač tam tikro amžiaus), sovietmečiu knygos vis dėlto būdavo verčiamos ir leidžiamos, tegul ir atsijojus „nepageidautinus“ (ypač antikomunistinių pažiūrų) autorius. Svarbesni užsienio autorių veikalai vargais negalais, pasitelkiant visokias gudrybes, anksčiau ar vėliau pasirodydavo ir lietuviškai. Pavyzdžiui, mano jaunystės laikais, 1966 m., išėjęs Jerome’o Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, verstas Povilo Gasiulio, kaip ir dauguma verstinių knygų, lietuviškai galėjo pasirodyti tik po to, kai buvo išleistas rusiškai... Vertingų knygų rusiškai pasirodydavo tokiuose „storuosiuose“ žurnaluose kaip „Inostrannaja literatura“, „Novyj mir“ ir panašiai, tad ir Lietuvoje buvo galima susidaryti daugmaž išsamų pasaulinės literatūros vaizdą, gal tik be šviežiausių naujienų. Tačiau tokių sričių kaip visa teologija, patristika, krikščioniškoji ikonografija, net meno istorija, viduramžių filosofija knygos praktiškai buvo nepriei­namos. Tai ir buvo vienas iš mano interesus kreipusių argumentų. Na, o kitas – aplinkybė, kad 7–8 dešimtmečiu Lietuvoje baigė išsekti intelektualiosios Bažnyčios pajėgos – prieškario profesūra, didelės erudicijos ir kvalifikuoti Bažnyčios istorijos, teologijos, filosofijos žinovai. Jaunoji dvasininkų karta, atplėšta nuo svarbiausių šaltinių ir pasaulio mokslo centrų, nebuvo pajėgi šių darbų tęsti, o pasauliečiams tos sritys išvis buvo neprieinamos... Ne paslaptis, kad besidomintieji religija būdavo priversti išminties semtis iš ateistinės literatūros, su didinamuoju stiklu ieškodami žinių, mintyse atitaisydami iškraipymus, atmesdami begėdiškus melus... Jau palinkęs į šią sritį, mokėdamas prancūzų, rusų, lenkų kalbas, jutau pareigą bent nelegalia veikla padėti ieškantiesiems dvasinio peno.

O ką būtent iš religinės literatūros esate išvertęs sovietmečiu?

Esu vertęs, pavyzdžiui, nemaža įvairių tekstų kunigų seminarijai, šiandien nė pavadinimų nebeatsiminčiau, jie taip niekada ir nebuvo išleisti viešai, bet, tikiuosi, anuomet buvo naudingi. Iš svarbesnių norėčiau paminėti a. a. tėvo Stanislovo iniciatyva verstą ir slapta Lietuvoje platintą Belgijos cistersų Aukso slėnio Dievo Motinos abatijos 1971 m. išleistą rinkinį „Krikščioniškieji skaitiniai mūsų laikams“ – net ne knygą, o visų laikų (nuo pirmųjų amžių iki mūsų dienų) krikščionių mąstytojų veikalų ištraukų antologiją kortelėmis.

Ar pajutote, kad, paskelbus Nepriklausomybę, jūsų veiklos horizontai prasiplėtė? Kokios veiklos ir kokių veiksmų tuomet ėmėtės?

Dalyvavimas leidžiant pogrindžio literatūrą ir talkininkavimas „Katalikų kalendoriaus žinyną“ rengusiam tėvui Vaclovui Aliuliui man tapo geru tramplinu prasidėjus tautiniam atbudimui. Daug ką Lietuvoje šis metas užklupo gana netikėtai. Pamenu, kaip 1987-ųjų vasarą Marijampolėje po arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimo negausiam būreliui susirinkus kartu papietauti, pokalbis pakrypo prie valdžios ir Bažnyčios santykių. Ėmiau tada ir paklausiau: „Kaip manote, ar santvarkai žlungant arba valdžiai sumanius liautis mus persekiojus, būtume pasirengę atsakyti į klausimą, kokia veiklos sritis dabar Bažnyčiai būtų svarbiausia?..“ Perestroika jau kaip ir buvo prasidėjusi, bet jokiu „atšilimu“ dar nė nekvepėjo, todėl vienas garbingas kunigas nusišypsojo ir atsakė: „Na, Petreli, tu ir optimistas! Neįmanoma įsivaizduoti tokios situacijos...“ O po metų visa Lietuva jau kunkuliavo! Džiaugiausi, kad, būdamas šalia tėvo Vaclovo Aliulio ir kito, daug veiklesnio jo bendradarbio Vytauto Ališausko (abu buvo įsitraukę į Sąjūdžio veiklą), galėjau prisidėti Bažnyčiai įsisąmoninant uždavinius naujų iššūkių akivaizdoje. Remdamasis savo patirtimi, savaime regėjau save, tolesnę veiklą siejantį su krikščioniškosios žurnalistikos ir leidybos plėtojimu. 1989–1990 m. dirbau „Katalikų pasaulio“ kultūros ir istorijos skyriaus vedėju, o atsiliepiant į jaučiamą intelektualesnės spaudos poreikį, teko tapti vienu iš mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ steigėjų bei pirmuoju vyriausiuoju redaktoriumi (1991–1999). Šalia jo vėliau radosi ir „Aidų“ leidykla, kurioje redaktoriavau iki šių metų (nuo praėjusio rugsėjo esu pensininkas) ir kuri, nors ir per didelį vargą, prisideda prie krikščioniškosios literatūros puoselėjimo. Ačiū Dievui, dabar jau esama kvalifikuotesnių autorių ir vertėjų negu tada, kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų jautėmės pradedą beveik tuščioje vietoje ir kalbą kone į tuštumą, iš kurios nė aidas negrįžta... Buvo tada nelengva, bet įdomu ir, kaip šiandien manau, prasminga. Atsukęs laikrodį atgal, vargu ar panorėčiau rinktis kitokį kelią.

Kita vertus, metus darbuodamasis kaip Biblijos ekumeninio leidimo specialusis redaktorius, ne kartą pagalvodavau, kad, augdamas ir bręsdamas laisvės sąlygomis, galbūt ir būčiau paviliotas biblistikos. Na, o dabar kuklus mano įdirbis šioje srityje paskatino pasigilinti į Biblijos vardus, pas­kui ir į krikščioniškąją hagioantroponimiką apskritai. Tik gaila, kad jau ilgokai puoselėjamas ketinimas parengti daugiakalbį krikščioniškų vardų žodyną ir šioks toks įdirbis iki šiol sunkiai skinasi kelią į valdiškų institucijų pritarimą. Gana simboliška, kad tą patį balandžio dienos vakarą sužinojau dvi naujienas: neoficialiai –­ kad man paskirtas „Auksinės lupos“ apdovanojimas, ir oficialiai – kad mūsų su dviem Vytauto Didžiojo universiteto mokslų daktarais rengiamas daugiakalbis vardų žodynas Lietuvos mokslo tarybai neatrodo remtinas... Išniro iš atminties kadaise verstos Oskaro Milašiaus misterijos „Migelis Manjara“ finalo žodžiai: „Visa ten yra, kur turi būti, ir eina ten, kur turi eiti...“

Dėkoju už pokalbį. Vis dėlto ir kalbėjimas į tuštumą galiausiai atsišaukia aidu...

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis