Irena Balčiūnienė

Palūžusieji ir palaimintieji kelyje

Publikuota: Bernardinai.lt 2010-02-17
 
2010 m. išleistas originalus rašytojo Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ leidinys – necenzūruotas pirmojo romano varianto vertimas. Romano vertėjos Irenos Balčiūnienės įvadinis straipsnis.
Jacko Kerouaco „palūžusiosios kartos“ (beat generation) Biblija vadinamas romanas „Kelyje“ lietuviškai pasirodo šeštą kartą. Taip nutinka ne kasdien, todėl verta užmesti akį į šio romano leidimo vingius Amerikoje ir vertimo istoriją Lietuvoje, turinio reikšmių kaitą, autoriaus ketinimų nesutapimą su struktūrų, valdančių knygų leidybą, reklamą ir visuomenės nuomonę, veiksmais. Be to, tai visiškai naujas „Kelyje“ variantas – legendinis!
Iš daugybės apie Kerouacą sukurtų mitų ir pasakojimų įspūdingiausia yra ritinio legenda. Vieną 1951 m. dieną, per radiją plyšojant bibopui, Jackas į rašomąją mašinėlę įdėjo ilgą trisdešimt šešių metrų popieriaus ritinį (1) ir, įkvėpimą palaikydamas vien kava ir benzedrinu, improvizuodamas kaip džiazo muzikantas, be jokių skyrybos ženklų arba teksto padalijimų, kūrybinio šišo pagautas, parašė romaną, vėliau padariusį jį visos kartos balsu. Nuo pirmos iki paskutinės raidės pasakojimas apie kelią, džiazą, merginas, narkotikus, laisvę buvęs išstuksentas per tris beprotiškas savaites – nuo balandžio 2 d. iki 22 d., – o popierius ant grindų vyniojęsis kaip kelias per Ameriką. Jackas rašęs greitai, nes „kelias bėga greitai“. Pasibaigus benzedrinui, buvęs baigtas ir romanas. Ritinį Kerouacas nunešęs „Harcourt, Brace“ leidyklos savo pirmos knygos (2) redaktoriui Robertui Giroux, o šis iškart paklausęs: „Kaip jį reikės redaguoti nesukarpius?“ Įsižeidęs Kerouacas atsakęs, jog redaguoti nereikės, nes „šį rankraštį padiktavusi Šventoji Dvasia“, tada trenkęs durimis ir išlėkęs iš kabineto.

 

Kerouaco archyvai atskleidžia kitokią romano atsiradimo istoriją. Legendinis ritinys iš tiesų išliko. Tai į vieną juostą suklijuoti tragiškai žuvusio draugo Billo Cannastros šešiametriai japoniško piešimo popieriaus lapai. Jie galėjo be perstojo suktis rašomojoje mašinėlėje. Priešingai nei pasakoja legenda, skyryba dažniausiai tradicinė, gal tik kartais nėra klaustuko sakinio pabaigoje, o persiritus į antrą romano pusę, vis dažniau netaisyklingai skiriama tiesioginė kalba. Nors tekstas – nesibaigiantis vienas paragrafas, tačiau, kaip ir vėliau išspausdintame romane, skirstomas į penkias dalis. Turint galvoje spausdinimo greitį, stebina tai, kad klaidų palyginti nedaug. Kerouacas vartoja nemažai santrumpų ir sudurtinių žodžių. Leidinio rengėjas Howardas Cunnellas neatkūrė paties Kerouaco tekste iš-xxxxxx-uotų eilučių. Taškai (... arba ..) ir brūkšniai (--- arba --) palikti ten, kur ir buvo. Rašybos klaidos taisytos tik tam, kad žodis būtų suprantamas. Pirmoje ritinio eilutėje paliktas netyčia pakartotas žodžis met, mat jis rengėjui sukėlęs asociaciją su ilgos kelionės pradžioje iškart neužsivedančiu varikliu.
Panašiai kaip puikiai pasirengę džiazo muzikantai, Kerouacas daug laiko praleido ruošdamasis šiam kūrybos proveržiui. Artimiausi draugai žinojo, kad romanas kuriamas jau nuo 1948 metų. Kelionių dienoraščiai, šimtai rankraščio puslapių, laiškai ir pašnekesiai su draugais pilni minčių apie jį. Žinomos bent trys pirminės „Kelyje“ versijos. Nelengvai vyko ir stiliaus paieškos. Draugai yra skaitę ilgais įmantriais sakiniais parašytų Hermano Melvillio prozą primenančių ištraukų. Po ilgų apmąstymų ir kaitaliojimų – „The Beat Generation“, „Gone on the Road“, „Love on the Road“,„Along the Wild Road“, „Rock and Roll Road“, „Souls on the Road“, „Home and the Road“,„American Road Night“ – Kerouacas pasirinko išties simbolinį romano pavadinimą. Bet kai jis buvo išspausdintas ir sulaukė neapsakomo populiarumo, ilgas parengiamasis darbas pasimiršo, nes visus užbūrė legenda.
Tačiau, kol šlovė su trenksmu nukrito ant slenksčio, praėjo net šešeri perrašinėjimo, taisymo, varginančio tarimosi su „Viking“ leidykla metai. Knygos pasirodymo išvakarėse Kerouacui iš tuometinės savo draugės Joyce Johnson teko skolintis pinigų autobuso bilietui į Niujorką. Ši prisimena, kaip 1957 m. rugsėjo 4 d., prieš vidurnaktį, jiedu ėjo prie laikraščių kiosko, kur, perkirpus tik ką atvežtų laikraščių pako virvę, nusipirko „New York Times“ su pirma romano „Kelyje“ recenzija ir perskaitė ją stovėdami po gatvės žibintu. Taigi, įtakingam kritikui Gilbertui Millsteinui viename žinomiausių dienraščių paskelbus palankią recenziją, palyginus Kerouacą su Ernestu Hemingway’umi ir romaną pavadinus „palūžusiosios kartos“ (beat generation) (3)  testamentu, Kerouacas, anot Johnson, užmigo niekam nežinomas, nubudo kaip garsenybė, o „Kelyje“ tapo ir iki šių dienų išliko viena geriausiai parduodamų knygų Amerikoje. Praėjusiais metais pasirodė du visų laikų skaitomiausių knygų (100-top-book) šimtukai, ir abiejuose „Kelyje“ užėmė maždaug 55-ą vietą.
Ne visi recenzentai buvo tokie palankūs. Pavyzdžiui, Trumanas Capote sakė: „Tai ne rašymas, o spausdinimas“, o Robertas Brusteinas pasakojimo stilių pavadino „nemąstymo kultu“, bet romano reklama Kerouacą kaipmat padarė „žvaigžde“. Jam nepatiko dėmesys, sutelktas vien į tai, kas jo gyvenime vyko greitai: rašymo spartą, muzikos klausymąsi, staigų išgarsėjimą, tačiau jo rašomosios mašinėlės tarškėjimas kartu su Jacksono Pollocko pašėlusiais dažų potėpiais ir Charlie Parkerio vingriomis saksofono reprizomis tarsi susijungė į trejybę, simbolizuojančią pokario metais prasiveržusią kontrkultūrą, kurios pamatas – ne amato įvaldymas, meistrystė ir minties drąsa, o prakaitas, skubus betarpiškumas ir nuojauta. Tai ne sielą turinčios kultūros, o vien naujumą branginančios civilizacijos gaminys, čia viskas pritaikyta šios dienos patogumams, nesigrumiant su mirtimi, netrokštant amžinumo.
Nors pats pravėrė duris, pro kurias plūstelėjo savo elgesio stilių absoliutinantis jaunimo judėjimas, jautriasielis Kerouacas skaudžiai išgyveno dėl Amerikoje visais informacijos kanalais trimituojamos bitnikystės, joje įžvelgiant vien palaido gyvenimo, narkotikų vartojimo, homoseksualumo skatinimo kultą, nepastebint, jo nuomone, svarbiausių – religinių motyvų. Savo išpopuliarintą, o masinės kultūros nuvalkiotą žodį „palūžęs“ (beat) jis visą laiką, it dykumoje šaukiančiojo balsas, bandė sieti su žodžiu „palaimintas“ (beatific) (4) ir misticizmu. Tai liudija jo paties suredaguotas termino apibrėžimas, „Random House“ leidyklos įtrauktas į žodyno „American College Dictionary“ 1959 m. leidimą: „Palūžusioji karta – po Antrojo pasaulinio karo atėjusios kartos atstovai, veikiausiai dėl šaltojo karo sukelto nusivylimo pasirenkantys mistinį atsiribojimą ir socialinio bei seksualinio griežtumo nepaisymą.“ [beat (BEATEN var.); išpopuliarintas JACKO KEROUACO].“
Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Ritinyje žodis holyšventas vartojamas daug rečiau negu vėliau išleistame romane, dar taip pakiliai nepabrėžiamas autoriaus kartos išskirtinumas, o žodžis beat dažniau reiškia palūžęs, o ne palaimintas.
Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione. Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina. Jei romano veikėjas pusprotis, jis ir sako, kad jam smagu matyti kuo daugiau mirusių žydų. Jei pagrindiniam veikėjui nepatinka prie jo kimbantys pederastai, jis net pistoletu jiems pagrasina. Negrai, nebijant padarinių, vadinami negrais ar net juodžiais.
Nors dabar net su žiburiu bandoma ieškoti feminizmo kruopelyčių – su vyrukais, esą, keliauja viena mergina arba moterys viešai aptarinėja vyriško organo privalumus, – tačiau tai gan primityvų požiūrį perteikianti knyga. Kerouacas pasvajoja ne vien apie fizinį, bet ir apie dvasinį abiejų lyčių ryšį, tačiau už gražiai skambančių „idealų“ slypi banalus troškimas dulkintis su mergina, kuri „iš meilės“ užsivers visą buities naštą, kad jos draugas galėtų kurti, keliauti, klausytis džiazo ir parsirasti namo kada įsigeidęs. Graudžiai visame romane apdainuojamas be tėvo augęs ir jo besiilgintis Nealas Cassady, nejausdamas menkiausio sąžinės graužimo, po visą Ameriką barsto savo vaikus. Kita vertus, romane išsakomas ir Kerouaco mamos požiūris į netinkamą veikėjų gyvenimo būdą, pagraudenama dėl nedorovingo Nealo elgesio. Pats Kerouacas neužmezga homoseksualių santykių vien tam, kad juos išbandytų. Jis nepritariamai žiūri į savo draugužio įprotį vogti automobilius, net pareiškia nevažinėsiąs vogta mašina. Nešvankūs posakiai vartojami ne itin dažnai: tik ten, kur reikia, nevisavertiškai jais nesimėgaujama. Šia prasme „Kelyje“ tikrų tikriausia juoda avis dažniausiai su paleistaliežuvavimu save tapatinančioje „šiuolaikinėje lektūroje“ (5). Ritinyje juntamesnė jungtis su praeitimi, Marku Twainu, dainininku ir gitaristu Woody Guthrie, valkatų pasakojimais ir kaubojų sagomis.
Vis dėlto kas yra tikrasis „Kelyje“? Ritinys nesuteikia pagrindo abejoti nei išspausdinto romano, nei ankstesnių versijų autentiškumu. Žinoma, tai yra jaunesnio žmogaus knyga. 1951 m. pavasarį Kerouacui buvo dvidešimt devyneri, o kai romanas bus išspausdintas, jam jau sukaks trisdešimt penkeri. Ir tai bus kaip tik ta knyga, kokios jauniems žmonėms reikėjo 1957 m., o nenuglaistytas, įspūdžio darymu nesirūpinantis ritinys – tikresnis ir įdomesnis mūsų laikais.
Neblėstantis šio besiužečio romano žavesys glūdi kelio vaizdinyje. Nors šiandien kelias suvokiamas kaip paprasčiausia gyvenimo būtinybė, tuo pat metu tai ir vienas stipriausiai mūsų pasąmonę veikiančių simbolių, susijusių su ieškojimu, sąmonės raida, pažinimu. Jis įkūnija jungtį tarp žemės ir dangaus, žmogaus ir dievybės, šiapus ir anapus, vakarykštės ir šios dienos. Gyvenimo keliu... paukščių keliu... kryžiaus keliu... keliauja istorija ir tikėjimas. (6) Kelionė parodo įvairių istorinių laikotarpių materialinį, socialinį, dvasinį visuomenės lygį. Tikslai, motyvai, bendravimo būdas kiekvienam metui skirtingi. Pagaliau pats keliautojas – Odisėjas, Sindbadas, Skrajojantis Olandas, Amžinasis Žydas, prarastojo Rojaus, šventojo Gralio ieškotojas, šv. Kristoforas (7) – pirklys, piligrimas, turistas – savaip atskleidžia kelionės kultūrinę prasmę
Ne basi vingiuojančiais keliais ir takeliais, ne raiti, o vairuodami automobilį plačiais greitkeliais ir plentais lekia Kerouaco veikėjai. Tačiau šis romanas vis dar virpina širdis todėl, kad veikėjams nesvetimas visiškas atsidavimas kelio malonei. Keliavimas – dar kvapą gniaužiantis nuotykis, kai sviedžiamas per petį bet koks atsargumas ir į tolybes leidžiamasi be pinigų ir aiškaus tikslo. Nuo pakilios Walto Whitmano „Vieškelio giesmės“ (Song of the Open Road, 1856) iki niūraus apokaliptinio Cormaco McCarthy romano „Kelias“ (The Road, 2006) (8)– tai vis dar bandymas pasakyti kažką esminga apie Ameriką.
O dabartinės kelionės? Buitinės, komercinės, dalykinės, susijusios su turizmu, poilsiu, būtinybe apsipirkti. Dvasinių išgyvenimų neieškoma, religinio arba pasaulėžiūrinio apsisprendimo jos nelemia. Tai labiau tam tikro išskirtinumo ženklas, vietos pakeitimo veikla.
Maždaug tokia yra reikšmių kaita, suvokiant kelionę arba užmaršties rūke paskendusią Amerikos džiazo jaunystę. Kerouacas be galo žavėjosi džiazu ir šventai tikėjo, kad Charlie Parkeris, Thelonious Monkas ir Dizzie Gilespie – amerikietiški Johano Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno ir Johanneso Brahmso atitikmenys. Ir išties tai buvo savaiminis, proto mažai taisomas muzikavimas, nevalingu gamtiniu gyvybingumu ir tobulu užsimiršimu trykštantis menas. Ypatinga ritminė įtampa, formos laisvė šį grojimą darė gyvu alsuojančiu jausmu, nestokojančiu stiprios erotinės kaitros, nebūtinai nukreiptos į priešingą lytį, greičiau kuriančios spindulingą aureolę, tiksliai ir lanksčiai išreiškiančią improvizatoriaus nuotaikas.
Tai labai skiriasi nuo šiuolaikinio džiazo ir kitos „avangardinės“ veiklos, kai kūrybinės išraiškos galią pakeitė pinigų galia. Pakanka įsivaizduoti praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio „palūžusį ir palaimintą“ tranzuotoją kelyje su nutrintu Kerouaco tomeliu rankoje ir palyginti su Indianapolio futbolo komandos „Colts“ savininku Jimu Irsay’jumi 2001 m. gegužės 22 d. „Christie’s“ aukcione už 2 430 000 dolerių sumą (9) nusipirkusiu RITINĮ. Sunkiai apčiuopiamos bitnikų idėjos šiandien dažniausiai grįžta labai apčiuopiamomis prekėmis. Romano jubiliejaus proga tie, kurių kišenė leido, už 475 dolerius galėjo nusipirkti tokius pat batus, kokiais avėjo Kerouacas, o už 1 500 dolerių – visiškai tokią pat striukę kaip ir kultinio rašytojo.
Kerouaco kelias į Lietuvą prasidėjo 1969 m., kai dirbdama „Vagoje“, tuo metu vienintelėje grožinės literatūros leidykloje, pasiūliau šią knygą – neišverstą nei į rusų, lenkų ar kitų „broliškų“ respublikų kalbas – įtraukti į leidyklos kasmet sudaromą ir Maskvoje tvirtinamą vertimų planą. (10) Paprastai į jį būdavo įtraukiamos tik rusų kalba išleistos knygos, o jei ir šios keldavo kokių nors įtarimų, būdavo kupiūruojamos (11) ir aprūpinamos rusų arba vietinių autoritetų „aiškinamaisiais“ straipsniais.
Dabar daug kam sunku suprasti, kaip tokia knyga prasprūdo pro tankų cenzūros tinklą. Žvelgdama iš perspektyvos ir remdamasi ilga patirtimi galiu tvirtai pasakyti, kad geležinio Maskvos kumščio mitas, – jei ne visada, tai labai dažnai, – rėmėsi vietinės partinės nomenklatūros bailumu ir plačiai iškerojusia savicenzūra. (12) Kitaip tariant, Maskvos cenzorius manė, kad Vilniaus cenzorius bus budrus, vilniškis tikėjosi, kad leidyklos vyriausiasis redaktorius bus stropiai perkratęs leidybos planą, ir taip toliau iki paties smulkiausio sraigtelio. Todėl pakako redakcijos vedėjos E. Stravinskienės ir verstinę literatūrą prižiūrinčio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo V. Visocko bandymo įrašyti pasiūlytą knygą į leidybos planą, o toliau kiekvienas neapdairiai kliovėsi kito bailiu atsargumu. Knygai prasprūdus pro cerberių akis, leidyklos vadovybės buvau paprašyta parašyti aiškinamąjį straipsnį. Tuomet nesusimąsčiau, kodėl šis darbas buvo patikėtas ne pripažintam universiteto arba literatūros autoritetui, o nepatyrusiai, tik antrą knygą verčiančiai anglistei, neketinančiai žongliruoti marksistinėmis citatomis. Vienintelis vertime pakeistas dalykas – „įtartiname“ bohemiškame gyvenime dalyvaujančio veikėjo, komunistinių pažiūrų poeto Alleno Ginsbergo prototipo, pavardė Karlas Marksas (Carlo Marx). Iš jos liko tik vardas. Tai ir visos nuolaidos.
Knyga buvo išleista 1972 m. 25 000 egzempliorių tiražu ir kaip lietus susigėrė į perdžiūvusią žemę. Tuoj pat „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnale pasirodė nedažnai verstinių knygų recenzijas rašiusio, sovietinės tikrovės nepriėmusio ir netrukus nusižudžiusio rašytojo Broniaus Radzevičiaus labai palanki knygos (ne vertimo) recenzija. (13) Žiupsnelis dalykinių vertimo klaidų buvo išvardyta R. Aleksaitės straipsnelyje „Literatūroje ir mene“ (1972, Nr. 49). Žinoma, pirmame vertime klaidų nestigo dėl to, kad net knygos originalą reikėjo gauti savais keliais, be interneto pagalbos bandyti įspėti realijas ir žargoniškas užuominas, perteikti džiazo, tūnančio gan giliame pogrindyje, svaigulį ir daugybę nei mūsų jaunimo, nei rašytojų dar ir šiandien nesukurtų kalbinių dalykų.
Kalbant apie knygos reikšmę ir neišdildomą poveikį skaitytojui, reikia prisiminti, kad tai buvo juodo brežnevinio sąstingio laikas, kai laisva Vakarų mintis ir erdvė buvo už geležinės sienos, kurią net trumpam pervažiavus, visur it prilipę sekiojo saugumiečiai, o parodomuoju tikslu išleidžiami mokslo arba kultūros veikėjai buvo verčiami (arba patys sutikdavo) rašyti „ataskaitas“. Tai buvo Romo Kalantos susideginimo metai, kai išėjęs į gatves Kauno jaunimas privertė iš baimės pažaliuoti komunistų partijos viršūnėlę, o Kęstučio Antanėlio 1971 m. gruodžio 25 d. Dailės institute pirmąkart Europoje pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ baigėsi tardymais KGB. Cenzoriai sudarkė J. Jurašo 1972 m. Kauno dramos teatre režisuotą Juozo Grušo „Barboros Radvilaitę“. Tik per generalinę repeticiją spektaklis buvo parodytas toks, kokio siekė režisierius. Visi kiti spektakliai vyko jau be Aušros Vartų madonos paveikslo ir be režisieriaus pavardės.
Nors grėsė įkalinimas, tardymas ar net fizinis susidorojimas, pasipriešinimo formos buvo įvairios: pogrindyje glūdinti rimta disidentinė veikla („Katalikų bažnyčios kronika“), atsargiai kolaboravimo ribą peržengiantis kultūrinis maištas (Jaunimo teatre pastatytas „kitu pasauliu“ alsuojantis R. Rastauko „Lenktynių aitvaras“), labiau išoriškai – per muziką, narkotikus, išvaizdą – besireiškiantis hipiuojančio jaunimo protestas. Ir, žinoma, kalėjimo žmonėms būdingas pomėgis skaityti, kad nors svajonės sparnais būtų galima išskristi į laisvę.
1991 m. daugiausia vadovėlius leidžianti leidykla „Šviesa“ Kerouaco „Kelyje“ pakartojo šiandien sunkiai įsivaizduojamu 50 000 egzempliorių tiražu. Tai buvo antrieji atkurtos nepriklausomybės metai: Michailas Gorbačiovas skelbė eilinį ultimatumą Lietuvai, reikalaudamas atšaukti nepriklausomybę; neišvesti sovietų armijos daliniai, šaudydami į beginklius žmones, sausio 13 d. užėmė Lietuvos TV bokštą ir pastatą, o Lietuvos parlamentą supo barikados ir dieną naktį saugojo budinčios tūkstantinės gynėjų minios; rugpjūčio 19 d. Maskvoje įvykęs pučas nušalino nuo valdžios Gorbačiovą, o, pučui pralaimėjus, sovietinės respublikos pradėjo skelbti nepriklausomybę ir prasidėjo Baltijos valstybių tarptautinis pripažinimas. Keitėsi visuomenės gyvenimas, buvo skelbiamos ekonominės reformos, kuriamos socialinių, ideologinių kultūrinių judėjimų programos. Grįžo dėmesys pusę amžiaus niekintiems simboliams – bažnyčioms, kapinėms, taip pat tautinių kovų, elitinės kultūros vietoms. Pakito reiškinių, jų prasmių pasaulis, gyvenimo arenoje pasirodė įvairių naujų socialinių, kultūrinių grupių, kurios į vartoseną įtraukė naujas, sovietmečiu draustas reikšmes.
Net mažai skaitantys žmonės graibstyte graibstė iš specialiųjų fondų išsiveržusią literatūrą, tremtinių, emigrantų atsiminimus, istorijos apybraižas, kaip grybus po lietaus dygstančius naujus laikraščius ir žurnalus, verstinę literatūrą, kadangi mūsų rašytojai iš slaptų stalčių neturėjo ko traukti. Todėl ir didžiulis „Kelyje“ tiražas, nors ir ne per kelias dienas, nors ir be ypatingo atgarsio, vis dėlto iš knygynų dingo. Dar niekas nebuvo pamiršęs, kaip 1989 m. rugpjūčio 23 d. visų lietuvių, latvių, estų širdis ir rankas buvo sujungęs BALTIJOS KELIAS.
Lietuvai įžengus į XXI a., atsivėrus sienoms, išnykus cenzūrai ir ją pakeitus rinkos ekonomikai, „Kelyje“ trečią (2004 m.), ketvirtą (2007 m.) ir penktą (2009 m.) kartą saikingais 2 000 egzempliorių tiražais išleido „aukščiausios prabos“ literatūrai savo dėmesį skirianti „Baltų lankų“ leidykla. Nors ir liko ta pati, bet skaitoma skirtingu metu ir skirtingomis sąlygomis knyga kito, žadino kitokius jausmus. Net du recenzentai pastebėjo 2004 m. leidimą – nuolat Kerouacu besidomintis Lukas Devita ir (14) Manfredas Žvirgždas. Pastarasis taikliai nusakė, į kokį pasikeitusį laiką atkeliavo Kerouaco romanas: „Jaunajai kartai jis bemaž nieko nereiškia, vargu ar ją galima privilioti pažymint „džiazuojančią“ knygos atmosferą, klajūnų filosofiją, laisvą požiūrį į erotiką: džiazas nūnai nebemadingas, gyvenimo-kelio metaforą nuvalkiojo antrarūšiai Holivudo filmai, erotinių skaitinių pasirinkimas toks platus, kad liudija vis gilėjančią į paauglius orientuotos literatūros intelektualinę bejėgystę.“ (15) Gal ir pagrįstai, bet nepateikdamas pavyzdžių recenzentas atkreipė dėmesį, kad „vertėja originalo necenzūrinę leksiką ir toliau linkusi švelninti“.
Taigi išaugo karta, pamiršusi ne tik sovietmetį, bet ir pirmų atkurtos nepriklausomybės metų dramatizmą. Laisvo, teisingo, doro žodžio troškulys išblėso, žmonės nuo altorių subėgo į maximas ir akropolius, tačiau nors išmuštas, duobėtas, kelias nesibaigia, ir 2010 m., vartotojišką pasaulį apėmusios krizės metais, nors leidyklos nemoka autorinių atlyginimų, „Kelyje“ 2 000 egzempliorių tiražu šeštą kartą atkeliauja į Lietuvą. Bet tai jau legendinis ritinys, Amerikoje išleistas po penkiasdešimties metų, išnykus grėsmei būti patrauktiems į teismą dėl romane vaizduojamų tikrais vardais vadinamų veikėjų.
Kas lietuviškai bus kitaip negu angliškame ritinyje? Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vertime daugiau brūkšnių negu originale. Kadangi skirtingose kalbose galioja skirtingos skyrybos taisyklės, todėl, paisant sveiko proto ir išklausius protingų patarimų, buvo nuspręsta autoriaus žodžius, praleistą jungtį ir įterptinę mintį skirti, kaip ir ankstesniame romano leidime, brūkšniais. Taigi – dėmesio! – du arba trys trumpieji brūkšneliai priklauso Kerouacui, o ilgieji – vertėjai. Į vertimą taip pat mechaniškai neperkeltos rašybos klaidos, ir, kas nori, o, teisingiau, sugeba, gali jomis pasigėrėti originale, kadangi, pyškinant mašinėle lietuviškai, jos būtų įsivėlusios kituose žodžiuose. Palikti tik kai kurie, lengvai suprantami autoriaus rašymo netikslumai.
Sugriovus Babelio bokštą, visi – gal tik skirtingu mastu – patiriam pralaimėjimą, bandydami gimtąja kalba prakalbinti kitos kultūros ir kito laiko kūrinį. Tikriausiai vertėjai ir vėl nepavyko, nepraradus nė kruopelytės žodžio atspalvio, tikslumo, vulgarumo, lietuviškai sukurti palūžusiosios ir palaimintosios kartos Biblijos. Bet tai ne kelio pabaiga.
 
 

 


1. Nejučiomis peršasi sąsaja su 1919 m. Franzo Kafkos ranka parašytu daugiau nei šimto puslapių laišku savo tėvui Hermanui Kafkai (Franz Kafka, Laiškas tėvui, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Alma littera, 2009).

 

 
2. „Miestelis ir miestas“ (The Town and the City, 1950).
3. E. Hemingway’aus „Ir pateka saulė“ ( The Sun Also Rises, 1926) vadinamas „prarastosios kartos“ (lost generation) testamentu.
4. Lietuviškai žodžiai beat ir beatific sukuria sunkiai išverčiamą žodžių žaismą, todėl vienas iš esminių romano sakinių „He was BEAT – the root, the soul of Beatific“ gali būti verčiamas: „Jis buvo PALŪŽĘS, o tai – Palaimos siela ir esmė“ arba „Jis buvo BITNIKAS – priklausė ir palūžusiesiems, ir palaimintiesiems“, arba dar kitaip.
5. Ji tikrai negali rungtis kad ir su neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleisto Williamo Burroughso, vieno iš „Kelyje“ veikėjų, romano „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch, 1959) leksika.
6. Seniausias iš dabar žinomų Lietuvos teritorijoje kelių – „medgrinda“ Kernavės piliakalnio papėdėje – vedė į šventovę.
7. Keleivių globėjas šv. Kristoforas (Kristupas) vaizduojamas Vilniaus miesto herbe, brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių kūdikėlį Jėzų.
8. Lietuviškai 2008 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė).
9. Brangiau nei buvo parduoti J. Joyce’o „Ulisas“ (Ulysses, 1922) arba F. Kafkos „Procesas“ (Der Prozess, 1925).
10. Jokių autorinių teisių nebuvo paisoma, leidimą versti bet kokį pasaulio autorių suteikdavo Maskva.
11. 1972 m. buvo išleistas kupiūruotas (mažiau negu rusiškas!) E. Hemingway’aus romanas „Kam skambina varpai“. Šiai niekšybei drąsiai ir garbingai pasipriešino ir dėl to nukentėjo knygos vertėjas Povilas Gasiulis.
12. Galima atkreipti dėmesį į neseniai išleistus Liongino Šepečio atsiminimus, kuriuose labai tiksliai užfiksuota viena detalė – Lietuva sovietmečiu buvo vienintelė respublika, neleidusi saviesiems tremtiniams grįžti į tėvynę. Ir tai buvo daroma ne Maskvos iniciatyva. Be to, kai Maskvoje jau buvo galima rašyti apie stalinizaciją, Vilniuje tvyrojo gūdi tyla. Tokia tema čia buvo tabu. Ir šį tabu sukūrė vietinių partijos vadukų iniciatyva. („Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“, Bronių Genzelį kalbina Aurimas Švedas, Naujasis Židinys-Aidai, 2009, p. 3–4).
13. Bronius Radzevičius, „Dinas Moriartis ir jo pasekėjai“, Pergalė, 1972, Nr. 7, p. 176–178.
14. „Literatūra ir menas“, 2004-10-01.
15. Naujasis Židinys-Aidai, priedas „Knygų aidai“, 2004, Nr. 4, p. 27.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis