Gimtoji kalba, 2009 m. Nr. 5, p. 3–14, ir Nr. 6, p. 5-16.

Rita Miliūnaitė
Lietuvių kalbos institutas
 

Variantiškumas verstinės grožinės literatūros kalboje

 

„Gimtosios kalbos“ akualijų skyrelyje (2009 m. nr. 4, p. 14–17) Rita Urnėžiūtė jau pasakojo apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kovo 25 d. surengtą diskusiją, kurioje mėginta kalbėtis apie bendrame profesionalių vertėjų, redaktorių ir kalbininkų darbe kylančius sunkumus.
Daugiausia vertėjai nerimavo dėl per griežto kai kurių redaktorių požiūrio į grožinėje literatūroje įmanomas variantiškas raiškos priemones.
Dar prieš šią diskusiją Lietuvių kalbos institute sausio pabaigoje buvo susitikta su leidyklų redaktoriais, išsiaiškinti jų poreikiai ir, atsižvelgiant į pageidavimus, surengtas seminaras, kuriame panašia tema skaitytas pranešimas „Variantiškumas ir grožinės literatūros kalbos kokybė“. Nagrinėta norminė ir stilistinė variantų vertė, taip pat pagrįstas ir nepagrįstas jų vartojimas įvairiuose vertimų tekstuose. Seminare pačių grožinės literatūros vertėjų ir redaktorių būta vos vieno kito (susirinko kitų sričių redaktoriai), tad vėliau buvo pageidauta seminarą pakartoti, o pagal pranešimą parengti straipsnį. Čia jis ir skelbiamas, kiek papildyta pavyzdžių [i]. Tad nepretenduojama į išsamų temos nagrinėjimą; greičiau tai tik pasidairymas po pastarojo meto grožinės literatūros vertimus, kiek vienam žmogui įmanu aprėpti iš visos jų gausybės, ir mėginimas aiškintis, kaip juose funkcionuoja variantiškos raiškos priemonės.

1. Kalbos kokybės samprata, arba kodėl vertėjai prieš redaktorius?

Grožinės literatūros vertėjai ir redaktoriai, regis, turi aiškų bendrą tikslą: kuo tiksliau lietuviškai perteikti kita kalba sukurtą meno kūrinį. Priešinti juos ir jiems patiems priešintis tarpusavy tarsi nebūtų reikalo, nes ne taip retai pasitaiko, kad tie patys žmonės ragauja ir šiokios, ir tokios duonos. Be to, šiuokart aiškintis variantiškos vertimų kalbos ypatumus parodė noro abi pusės. Būtų galima nebent pabrėžti skirtingą verčiančio ir redaguojančio žmogaus darbo pobūdį.
Vertėjus daug labiau veikia originalo trauka, redaktorius – noras siekti vertimo, kaip savarankiško skaitytojams pateikiamo teksto, kalbos kokybės. Taigi, kaip ir minėtoje diskusijoje pripažino Laimantas Jonušys, net geriausiems vertėjams redaktoriai reikalingi kaip patarėjai, nes vertėjai nemato savo klaidų; išverstam tekstui reikia žvilgsnio iš šalies, bet… Buvo pasakyta ir tai: pasitaiko, kad redaguojant skurdinamos kalbos raiškos galimybės, naikinami sinonimai. Turint prieš akis šiame pačiame GK numeryje skelbiamus Aldono Pupkio prisiminimus apie Aleksandrą Žirgulį, galima tik atsidusti – nieko nauja po saule:

O turime nelabai paguodžiančių dalykų. Svarbiausias iš jų – tai redaktoriaus viešpatavimas knygoje, kurį rusai tiesiai vadina „redaktoriaus savivale“ (произвол). Matykime tai ir rašykime apie tai. Tai pati didžioji bėda. Kai ją įveiksime, kitaip atrodys ir redagavimo uždaviniai (iš A. Žirgulio laiško A. Pupkiui, 1981 04 12).

Grožinė literatūra – viena iš kalbos vartojimo sričių, kur kalbai atsiveria nemaža laisvė reikštis visomis savo spalvomis. Tai meniškai motyvuota kalba, tad čia įmanu naudotis visų kitų kalbos sričių ir atmainų raiškos priemonių ištekliais. Galima sakyti, kad čia verda ir įvairuojančių raiškos priemonių konkurencija. Tačiau toji laisvė rinktis nėra beribė; ji matuojama pirmiausia raiškos priemonių tikslingumu.

Sakant, kad meninė kalba yra privilegijuota, palyginti su kitų funkcinių stilių apraiškomis, o informacinė kalbos funkcija čia paprastai nublanksta ir pati kalba yra viena iš meninių priemonių, galima klausti, kas yra tos meninės kalbos kokybė?

Atsakymų gali būti įvairių. Bendriausiu žvilgsniu kokybė priklauso nuo to, kokius raiškos būdus renkamės ir kaip iš jų sugebame nuausti kalbos audinį. Laisvai kalboje besijaučiantis profesionalus vertėjas sakys: raiškos priemonės turi būti parinktos tokios, kurios geriausiai atskleidžia autoriaus kūrybinį sumanymą. Kalba turi būti tokia, kokios reikalauja kūrinys. Be to, lietuviškai ji turi skambėti natūraliai. Natūralumas vėlgi būtų atskirai diskutuojamas dalykas. Nė kiek ne mažiau profesionalus, bet priekabus redaktorius sakys: apie kalbos kokybę galima kalbėti tada, jeigu raiškos priemonės nesikerta su priimtomis normomis, jeigu neišeinama už norminamuosiuose veikaluose pateikiamų normų ribų. Ir kaip išlygą pridurs, kad nukrypimai nuo normų turi būti gerai motyvuoti, aiškiai pateisinami. Tik gera motyvacija pati savaime yra subjektyvus dalykas: kas vienam atrodo pateisinama, kitam dingojasi neleistina.

Tad vieni labiau iškelia autorių, kartu ir meninę kalbos funkciją, kiti – mūsų kalbos normas ir būtinumą siekti pavyzdinės kalbos. Taigi gal čia ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių atsiranda visokių prieštaravimų? Bet toks kiek skirtingas požiūris man atrodo kaip tik reikalingas. Abiejų pusių argumentai turi padėti rasti tinkamiausią sprendimą. Svarbu būti nusiteikus bendram darbui ir bendros nuomonės paieškoms.

Diskusijoje pasipylus gausybei pavyzdžių (dalį jų žr. minėtoje Ritos Urnėžiūtės apžvalgoje) paaiškėjo, kad nemažai jų yra tik mitai. Nuolat kuriami, perpasakojami ir nuklystantys nuo tiesos. Reikia pripažinti: jiems pagrindo duoda ne tik paprasčiausias vertėjų ir redaktorių neįsigilinimas į kalbos teikinius, taisinius ar vartojimo rekomendacijas, bet ir nevienodas tų pačių dalykų pateikimas skirtinguose norminamuosiuose veikaluose, ir kalbos specialistų nuomonių skirtumai. Šiaip ar taip, jei pripažįstame, kad bendrinės kalbos normos nustatomos susitarimo pagrindu, reikia ir tartis, aiškintis.

2. Teksto ypatybės

Grožinė literatūra yra menas, o menas nepakenčia šablonų. Todėl kaskart, imant versti ar redaguoti naują knygą, tenka perprasti vis kitokias žaidimo taisykles. Pirmiausia pravartu, su kūriniu apžvalgom susipažinus, išsiaiškinti, koks jo žanras, stilius, kokio laikotarpio kalba vartojama: archaizuota, moderni ar visiškai neutrali. Svarbu ir nustatyti, ar visas kūrinys yra vieno stiliaus, ar yra kitokio stiliaus intarpų. Jei rašoma neutraliu (dabar mėgstama sakyti – laikraštiniu) stiliumi, kiekvienas spalvingesnis variantas jau bus savotiškas paties vertėjo ar redaktoriaus savivaliavimas. Žinoma, skaitytojams, nematantiems originalo, lieka paslaptis, kiek ir kada ta vertėjo ar redaktoriaus kūryba pateisinama. Jei kūrinys nėra stiliaus šedevras, jei tai koks greitosiomis sukurptas detektyvas, kur svarbiausia siužetas, tada sinonimų paieškos ir kitos kalbos vingrybės gali atrodyti ir kvailai – kaip vertėjo persistengimas.

O kitąkart be originalo neįmanoma suprasti, koks iš tiesų yra autorius, kokia jo kalbos stilistika. Esu perskaičiusi bemaž visus septynis ar aštuonis skirtingų vertėjų iš anglų ir tiesiai iš japonų kalbos išverstus ir „Baltų lankų“ išleistus šiuolaikinio japonų rašytojo Harukio Murakamio romanus – nuo pat „Avies medžioklės“ (2003) iki „Mylimosios Sputnik“ (2008). Ir iki šiol nežinau, koks tikrasis Murakamis – vienų vertimų kalba laužyta, apvilkta beformėm ir bespalvėm drapanėlėm ar net atspurusiais nuo klaidų palankais. Kitų – gyva ir graži, vaizdinga, dailiai apnertais pakraštėliais. Ir tada imu galvoti: ar čia vertėja bus pasistengusi, ar redaktorė persistengusi? Kitur leidykla redaktorių nutyli, tad radus visokių nemotyvuotų nusižengimų normai, pavyzdžiui, teta nusiėmė prijuostę (ĮP 35) ir net tam pačiam puslapy romano veikėja nusiėmė abi pirštines (ir įvardis abi perteklinis), nors paskui užsimovė, pasitikėjimas vertėja išgaruoja:

Šimamoto nusiėmė abi pirštines ir įsikišo į palto kišenes. […] Ji dar žvelgė į savo delną, kol galiausiai nusišluostė likusius pelenus virš vandens ir užsimovė pirštines. ĮP 109
Kai ją sutikau, buvau septyniolikos, dvyliktokas, ji – dvidešimt dviejų antro kurso studentė. ĮP 41
Iš pradžių užmečiau akį, o paskui tik kelis kartus žvilgtelėjau prie progos. ĮP 79
Ši daina nebuvo nei ypač populiari […], nei žadino kokių asmeninių prisiminimų […], bet kadaise ją išgirdus ji ilgam įkrito į širdį. ĮP 89

Bet tai jau ne norminiai raiškos būdai, o nediskutuotini didesni ir mažesni normų pažeidimai.
Toliau – apie tai, kaip į norminius vertimų kalbos variantus pažvelgta seminaro pranešime.

3. Apie variantiškumą

Variantų skirtumai kalboje egzistuoja objektyviai – susiklosto kalbos raidoje dėl įvairių priežasčių. Variantai kalbai būtini, nes tik taip ji gali keistis, išvengti monotoniškumo, pagerinti kalbėjimo ritmiką. Bet per daug variantų kenkia komunikacijai, ypač ten, kur ši kalbos funkcija svarbiausia, t. y. mokslo ir mokymo, administravimo, informacijos skleidimo srityse.

Visiškai lygiaverčių variantų, tarp kurių yra laisvoji variacija, t. y. vienas variantas tame pačiame kontekste gali būti pakeičiamas kitu be jokio skirtumo, kalboje nėra daug, pavyzdžiui:

Pavasarį pats laikas atsikratyti senų daiktų.
Pavasarį pats laikas atsikratyti senais daiktais.

Šiame pačiame kontekste pavartota konstrukcija su prielinksniu nuo dabartinėje vartosenoje yra retesnė ir pripažįstama kaip šalutinė norma:

Pavasarį pats laikas atsikratyti nuo senų daiktų.

Net vadinamieji absoliutieji sinonimai toli gražu nėra visais atvejais pakeičiami vienas kitu.

Variantiškumą galima suprasti plačiai – kaip visas vartosenoje konkuruojančias kalbos raiškos priemones. Seminare stengtasi atsiriboti nuo akivaizdžių nemotyvuotų normos pažeidimų, kitaip tariant, kalbos klaidų, ir eiti labiau į stilistikos pusę. Todėl nenagrinėti tokie atvejai:

Mergina atsistoja, norėdama užvirinti vandens ir pagaminti arbatos. KP 475

Bet, kad neliktų neaiškumų, seminaro dalyvės bemat ištaisė netinkama reikšme pavartotą veiksmažodį ir šiame sakinyje siūlė vartoti užplikyti. Sutarėme, kad apskritai arbatą galima ir gaminti, bet kontekstas tada jau būtų kitas – kalbant apie fabrikinį arbatos gamybos procesą (džiovinimą, maišymą, presavimą ir pan.).

Kas kita – štai toks pavyzdys:

[…] lūkestis, kad sutartumėm vienas su kitu, išsaugotumėm draugystę, dalytumėmės tėviškom pareigom, o kartais netgi dalyvautumėm […]. PK 79

Variacija čia ir dvejopa, ir dviguba. Dvejopa, nes dviejų rūšių; dviguba – nes to paties žodžio. Kitaip tariant, dalytumėmės slepia dvi variantiškumo galimybes: 1) dalin- : daly- ir 2) -umės : -umėmės (ilgoji ar trumpoji tariamosios nuosakos forma). Ir čia pat kyla klausimas, ar tame pačiame vertime gali būti vartojama pramaišiui, tarkim, vienur dalyti kitur dalinti.

Taigi seminare susitelkėme prie to, kas formaliai nelaikoma klaidomis – prie normų variantų, kurie gali būti vartojami pasirinktinai, taip pat prie tokių reiškinių, kurie yra arti normos. Mums svarbu aiškintis, nuo ko priklauso vieno ar kito varianto pasirinkimas, ar visada tekste atsiduria tinkamiausias raiškos būdas.

Variantų skirtumus galime nusakyti dviem lygmenimis: pagal stilistinę ir norminę vertę.

4. Norminė variantų vertė

Pagal tai, kiek atsižvelgiama į norminimo tradicijas, ir tai, kiek ištirta dabartinė vartosena, norminiai variantai norminės vertės atžvilgiu gali būti dvejopi:

1) lygiaverčiai variantai – konkuruoja vartosenoje ir nė vienas pastebimiau neviršija kito;
2) nelygiavertės gretybės – iš jų vienai teikiama pirmenybė.

„Kalbos patarimuose“, kur taikomas ketveriopas kalbos reiškinių vertinimas, šie norminiai variantai apibūdinami ir pateikiami taip:

a | b                    a ir b yra lygiaverčiai bendrinės kalbos normos variantai ir vartotini pasirinktinai; tarp jų kartais gali būti funkcinis ar stilistinis skirtumas.

a || b                 a yra šalutinis normos variantas,
                            b yra pagrindinis (neutralusis) normos variantas;
                           
a prireikus (pavyzdžiui, atsižvelgiant į funkcinių stilių ypatumus, vartotojų įpročius ir pan.) gali būti vartojamas bendrinėje kalboje, bet pirmenybė teiktina b variantui, ypač pavyzdinėje bendrinėje kalboje.

Jeigu lygiaverčiai variantai stilistiškai neutralūs (pavyzdžiui, link miško ir miško link; vienas seniausių ir vienas iš seniausių), pasirinkimą gali lemti vertėjo ar redaktoriaus kalbiniai įpročiai, taip pat sakinio ritmika ar skambesys (kiek vertėjų ir redaktorių balsu paskaito išverstą tekstą, kad įsitikintų jo lietuviško skambesio natūralumu ir sklandumu?).

Pavyzdžiui, sakinyje pasirinktas vietininkas ryte, bet lygiai taip pat būtų tikę ir kiti du normos variantai rytą ir iš ryto:

Kelionė į Takamatsu ilga, dešimt valandų pagal grafiką, tad atvyksime anksti ryte. KP 16

Niekas kitas, o vertėjas ir redaktorius turi apsispręsti, ar romano pavadinime vartoti neutralų prielinksnį iki, ar ligi, būdingesnį laisviesiems stiliams: grožinėje literatūroje abu variantai įmanomi (2004 m. lietuviškai išleistas vengrų rašytojo Šandoro Marajaus (Sándor Márai) romanas pavadinimu „Žvakės sudega ligi galo“).

Tarp kai kurių vartosenoje konkuruojančių variantų, net kai jie ir pripažįstami kaip lygiaverčiai, ilgainiui gali išryškėti polinkis vienam labiau įsitvirtinti, o kitam trauktis į normos pakraščius. Šitai matyti, pavyzdžiui, iš vietininko formų kraujyje ir kraujuje vartosenos. Nors beveik visi norminamieji leidiniai ilgą laiką pirmenybę teikė formai kraujuje (plačiau žr. Miliūnaitė 2002: 40–43), vartosena rodė labiau įsigalint kraujyje, tad „Kalbos patarimuose“, neperšokant vertinimo laipsnių, šie variantai pateikti kaip lygiaverčiai. Taigi bent jau „Kalbos patarimų“ rekomendacija negalėjo niekaip paveikti vartosenos, tačiau Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (http://donelaitis.vdu.lt/) duomenys rodo, kad vis labiau įsigali forma kraujyje:

kraujuje | kraujyje

2002 m.                31%                     69% 
2009 m.                26%                     74%

Tokį polinkį po kiek laiko galima bus parodyti norminamuosiuose darbuose – variantui kraujyje teikti pirmenybę.

Po seminaro viena redaktorė paklausė, ką daryti, jeigu įvairuoja skirtingų to paties medicinos žurnalo straipsnių autorių vartosena: vieni vartoja formą kraujuje, kiti kraujyje, o treti – net tame pačiame tekste pramaišiui. Medicinos žurnalo stilius mokslinis, tad raiškos įvairovės turėtų būti saikingai. Šiuo atveju derėtų pasirinkti vieną formą (suprantama, perspektyvesnę) ir ją nuosekliai vartoti.

Kai kalbama apie kalbos gretybes, iš kurių kalbos rekomendacijose vienai teikiama pirmenybė, sakoma, kad pastarąją vartoti yra sistemiškiau, būdingiau, tradiciškiau, gyviau, įprasčiau, perspektyviau. Šalutinio ir pagrindinio varianto skyrimas dažniausiai remiantis taisyklingumo, sistemiškumo, paplitimo ir stilingumo kriterijais kodifikuotojams leidžia ne tik lanksčiau taikyti normų kaitos mechanizmą, bet ir parodyti vartosenos polinkius, kad kalbos vartotojai galėtų orientuotis, kur kokį variantą labiau tiktų vartoti.

Svarbu suprasti, kad skirti pagrindinius normų variantus ypač reikia tada, kai kalbame apie pavyzdinę bendrinę kalbą. Paprastai tai esti oficialioji kalba, kuri atlieka tik informacinę (komunikacinę) funkciją, ir geriau, kad tai funkcijai netrukdytų įvairūs papildomi variantų požymiai, kad kalba būtų neutrali ir kad nekyšotų autoriaus „aš“. Todėl teisės aktuose, oficialiojoje žiniasklaidoje, mokslo ir mokymo leidiniuose (vadovėliuose, enciklopedij

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis