Sunkiausia tarp keturių sienų
 

 

Audrius Musteikis
Lietuvos žinios 2009-02-26

Lietuvių PEN centro premija - Metų vertėjo krėslu - už itin subtilų Pero Pettersono romano "Vogti arklius" vertimą į lietuvių kalbą apdovanota Eglė Išganaitytė.
 
Šiemet keturiasdešimtetį švęsianti vertėja skaitytojų dėmesį atkreipė 1995-aisiais, kai pasirodė dvi iš norvegų kalbos jos verstos knygos: Josteino Gaarderio "Sofijos pasaulis" ir Herbjorg Wassmo "Dinos knyga". Abu romanai žaibiškai išpopuliarėjo. Nuo to laiko E.Išganaitytę "dalijasi" dvi leidyklos: "Alma littera" ir "Tyto alba", kasmet jai patikinčios versti norvegų autorių veikalus. Vertėja prisipažįsta, kad sužinojusi apie apdovanojimą patyrė ne tik didelį džiaugsmą, bet ir šiokią tokią viešumos baimę: "Vertėjas įpratęs matyti savo pavardę knygų anotacijose, ir tiek."
 
Vertimas - gyvenimo dalis.
 
- Gali kilti ir kyla mintis: "Tokia jauna, ir jau tiek išvertė." Kada spėjote?
 
- Grožinės literatūros vertimas senokai yra tapęs mano gyvenimo dalimi, savotiška atsvara įvairiems "komerciniams" užsiėmimams. O kai verti daugelį metų, nė nepastebi, kaip puslapis po puslapio susidaro ir visas tūkstantis.
 
- Ką laikote svarbiausiu darbu?

 
- Visada svarbiausias tas darbas, kurį dirbu tuo momentu, nes būnu giliai į jį pasinėrusi. Galbūt svarbiausias bus norvegų-lietuvių kalbų žodynas, į kurio rengimo grupę esu įtraukta, o gal Knuto Hamsuno romano "Misterijos" vertimas. Šiuo romanu, pasirodžiusiu po garsiojo "Bado", susižavėjau dar studijų metais, bet tik dabar išdrįsau jo imtis.
 
Laikas, tapęs prabanga
 
- Kas jums sunkiausia verčiant?
 
- Galbūt atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, kuriam laikui užsidaryti tarp keturių sienų. Reikia išorinės ir vidinės ramybės, reikia ilgo nenutrūkstamo laiko, kuris mūsų greitajame amžiuje yra tapęs prabanga. Nemoku dirbti priešokiais. Galbūt tinkamiausias metas susikaupti - vėlyvas ruduo ir žiema, kai gyvenimas norom nenorom šiek tiek apstoja.
 
- Pamilote Norvegiją?
 
- Pasiilgstu norvegiško gamtovaizdžio. Kai po ilgesnio laiko vėl nuvažiuoju į Norvegiją, įkvepiu oro, pavaikštau po kalnus, - atsigauna širdis. Jaučiu tam tikrą nostalgiją, nors ir nenorėčiau gyventi ten nuolat.
 
- Ar teko artimiau pabendrauti su verčiamais rašytojais?

 
- Man labai pasisekė, kad trejus metus iš eilės turėjau progą susitikti su trimis savo verstais autoriais: H.Wassmo, Torgrimu Eggenu ir P.Pettersonu, kurie lankėsi Vilniaus knygų mugėje 2006-2008 metais. Kiekvienas iš tų susitikimų paliko didžiulį įspūdį.
 
Palankios aplinkybės

 
- Jūs, regis, esate iš tos kartos, kuri specialybę rinkosi jau sąmoningai planuodama karjeros galimybes (ryšiai su užsieniu; dosnūs skandinavai; stipendijos, bendri projektai...)?
 
- Niekada nekūriau toli siekiančių planų, bet visada traukė naujos, neišbandytos galimybės. Po mokyklos pasirinkau germanų filologijos studijas Vilniaus universitete ir turėjau svajonę versti. O norvegų kalba mano gyvenime atsirado laimingai susiklosčius aplinkybėms - 1991 metais gavusi Norvegijos mokslo tarybos stipendiją išvažiavau studijuoti į Oslo universitetą. Turbūt Kinija šiais laikais atrodo artimesnė šalis nei tada - Norvegija.
 
- Ką dėstote? Ar neatslūgo jaunimo susidomėjimas skandinavistika?
 
- Daugiausia dėstau praktinę norvegų kalbą, esu vedusi vertimo seminarus. VU Skandinavistikos centras gyvuoja nuo 1991 metų, tačiau iki šiol, net keista, jauni žmonės norvegų filologijos studijas renkasi dėl egzotikos ir tam tikros nepaaiškinamos mistikos.
 
- Ar jūsų studentai domisi vertimais? Siekiate juos "užkrėsti" vertimu?
 
- Nežinau, ar vertimas yra kas nors užkrečiama. Bet pabandyti verta kiekvienam, besimokančiam užsienio kalbų. Norėčiau padėti studentams išvengti kai kurių pradedančio vertėjo klaidų ir išugdyti jautrumą tekstui.

 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis