Žurnalas GIMTOJI KALBA, 2006 m. Nr. 11
 
Alsuoti lietuvių kalba
 
Kalbamės su Šv. Jeronimo premijos laureatais
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiemet jau antrą kartą įteikė Šv. Jeronimo premiją. Ši premija, kaip rašoma nuostatuose, skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už pastarųjų trejų metų profesionaliausiai, meniškiausiai į lietuvių kalbą išverstus kūrinius. Atsižvelgiama į nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui. Premijos tikslas – pripažinti ir skatinti vertėjo, kaip menininko, darbą ir indėlį į Lietuvos kultūrą, literatūrą ir kalbą, kultūrų dialogą, pasaulio elitinės literatūros leidybą, kelti literatūros vertėjų profesijos prestižą. Pirmuoju šios premijos laureatu pernai tapo prancūzų, italų ir ispanų literatūros vertėjas Pranas Bieliauskas. Šiemet Šv. Jeronimo premija įteikta anglų ir amerikiečių literatūros vertėjai, vertimo teorijos tradicijų puoselėtojai Irenai Balčiūnienei. Laureatų išverstų kūrinių sąrašas įspūdingas: Prano Bieliausko – „Flandrijos kelias“, „Meilužis“, „Pinigų padirbinėtojai“, „Mažasis princas“, „Geismų kūdikis“, „Kelionė į dangaus pakraštį“, „Kalinė“ ir „Dingusi Albertina“, „Šilkas“ ir „Be kraujo“, „Apgaulinga Venecijos šviesa“, „Tokia blyški širdis“, trys Milano Kunderos knygos, Irenos Balčiūnienės – „Kelyje“, „Žvelk, angele, į savo būstą“, „Forsaitų saga“, „Geltonasis Kroumas“, „Mobi Dikas, arba Banginis“, „Ir padegė šiuos namus“, „Orlandas“ ir tai toli gražu ne viskas.
Su Šv. Jeronimo premijos laureatais kalbamės apie vertėjų darbą ir žinoma, apie svarbiausią to darbo įrankį, – kalbą.
 
Ar vertėju gimstama, ar šio amato (reikėtų sakyti – meno) išmokstama?
 
Pranas Bieliauskas. Reikia, kad žmogus turėtų tam tikrų duomenų, vertėjo gyslelę, pašaukimą. Pavyzdžiui, aš negimiau vertėju. Pradėjau versti vėlai, gal 40-ties metų buvau, kai išėjo pirma mano versta knyga. Literatūra ir anksčiau domėjausi, daug skaičiau, bet iki tol nebuvau prabudęs kaip vertėjas.
 
Kokių duomenų reikia vertėjui? Kalbinės klausos?
 
Pranas Bieliauskas. Klausos – taip, be to, reikia būti apsiskaičiusiam, gebėti pajusti autoriaus stilių.
Irena Balčiūnienė.Ir stilių pajusti, ir įsivaizduoti, kaip visa tai turėtų būti pasakyta lietuviškai. Pradžia visada apytikrė, paskui verčiamą tekstą vis tobulini, tobulini. Vertėjas turi nebijoti ilgo, kruopštaus darbo, mėgti literatūrą, be paliovos plėsti kultūrinį akiratį.
Pranas Bieliauskas. Kai leidykla manęs klausia, niekad negaliu pasakyti, kad vertimas jau baigtas. Pirminis vertimas būna toks juodraštis, net gėda būtų, jei paprašytų parodyti. Taip versdamas tarsi išsamiau perskaitau knygą. Paskui jau žiūriu, kurios vietos sunkesnės, pradedu į stilių gilintis. Pirma pastraipa niekaip lengvai neišeina, nors pažodžiui atrodo paprasta, bet neišeina, nes ji – tarsi viso kūrinio raktas.
Irena Balčiūnienė.Prie to pirminio vertimo grįžti daug kartų: vienur dar reikia tikslesnio žodžio, kitur frazeologija neaiški, trečioje vietoje aliuzijos nesuprantamos, būtina patikrinti nežinomus dalykus. Kartą turėjau susidaryti visų autoriaus vartojamų spalvų pavadinimų sąrašą, išsiaiškinti, kaip jis nusako atspalvius, palyginti, kaip tai apibūdinama angliškai ir kaip lietuviškai. Renku renku tokias klausimų šūsnis, prisirašau ilgiausius sąrašus. Tada pradedu skambinti kalbos konsultantams, įvairių sričių specialistams, kolegoms, ir sąrašas ima po truputį trumpėti. Pasitaisai, kiek pats supranti, o jei gauni gerą redaktorių – ir vėl šūsnys klausimų. Vertimas be gero redaktoriaus išvis neįmanomas. Jeigu kūrinys vertingas, o ne vienadienė literatūra, tai darbas labai ilgas. Šiuo metu dar kartą leidžiami mano versti trys „Forsaitų sagos“ romanai. Pirmam tomui pataisyti išsiderėjau daugiau kaip tris mėnesius, o sėdėjau beveik keturis. Taisiau kiauras dienas. Gavau tą pačią redaktorę, su kuria dirbom leisdami pirmą leidimą, Kristiną Miliūnienę. Ji „Vagoj“ beveik visas mano knygas yra redagavusi. Redaktorė atidžiai peržiūrėjo taisymus, paskui aš dar taisiau, dabar ji skaito maketą ir sako: būtinai susitiksim. Vadinasi, vėl iškyla klausimų. O taip, rodos, stengiausi, ir niekas nesakė, kad senasis vertimas labai jau blogas. Bet knyga – tai meno kūrinys, norint jį perkurti kita kalba reikia laiko.
Dabar jau tvirtai pasakau leidyklai: man reikia tiek mėnesių, ir viskas. Vertėjo profesija šiais laikais – viena iš retesnių, kur amžius padeda. Visur gerai jaunam, o vertėjui – gal ir vyresniam neblogai, gali įsidrąsinti ir neleisti, kad tave šokdintų iš knygų leidybos bandantis pasipinigauti verslininkas.
Pranas Bieliauskas. Mane lituanistai irgi paredaguoja. Gero redaktoriaus ar lituanisto ranką iškart jauti. Daug išmokau iš Dianos Bučiūtės – puikios vertėjos ir kruopščios redaktorės.
Irena Balčiūnienė.Senieji mūsų vertėjai buvo puikūs lituanistai, pramokę kalbų. Man atrodo, idealu, kai grožinę literatūrą verčia tobulą gimtosios kalbos jausmą turintys žmonės, kuriems paklūsta ir kalbos dėsniai, ir kūrinio stilius.
Pranas Bieliauskas. Pirmą mano verstą knygelę (ji man buvo pirma, tai sunki) redagavo Juozas Naujokaitis. Tebeturiu tokį jo raštelį. Labai įdomu. Dabar kai kurie jaunieji vertėjai dažnai nekreipia dėmesio į taisymus. Man teko nemažai redaguoti, matydavau: suredagavai, ir viskas, vertėjai nė nežiūri. Matai, kad nežiūri, nes kitą kartą vėl tą patį daro. Yra tokių nuomonių, kad, girdi, vertėjui svarbu tik išversti, galima po 20 puslapių per dieną „padaryti“, o visa kita – redaktoriaus darbas.
Irena Balčiūnienė.Senojoj „Vagoj“ nuo Dominyko Urbo laikų sakydavo: vienas puslapis per dieną, daugiau negalima. Turiu omeny išbaigtą tekstą, ne juodraštį.
 
Turbūt nuo seniausių laikų nerimsta vertėjų diskusijos dėl adekvatumo: kas yra adekvatu, ar versti pažodžiui, ar versti mintį, versti prasmę. Tos diskusijos turbūt visą laiką bus gyvos, kol žmonija kalbės skirtingomis kalbomis.
 
Irena Balčiūnienė.Mes, bent jau vyresnioji karta, esam atstovai tos vertimo mokyklos, kuri nepripažįsta jokio pažodiškumo, kuriai svarbu atkurti stilių, nuotaiką, kuo kūrybiškiau visa tai perteikti. Kai reikia, pateisinamas ir prasmės praplėtimas, ir susiaurinimas, ir sukeitimas, ir praleidimas. Sakykim, vertėjas pavartoja žargono elementą visiškai ne toj vietoj, kur vartoja autorius.
Reikia atsižvelgti ir į kalbų sandarą – juk kalbos iš prigimties skiriasi. Pavyzdžiui, anglų kalbos išraiškos priemonės visiškai kitokios negu lietuvių. Joks mūsų rašytojas nekartos visame romane vien sakė... sakė...
Nepaprastai trūksta kalbų lyginamųjų studijų. Tuos dalykus kaip profesijos įgūdžius žmonės turėtų gauti studijuodami, o juk dabar aukštosiose mokyklose nėra grožinės literatūros vertimo kurso, mokoma versti sinchroniškai, versti Europos Sąjungos dokumentus, o grožinio vertimo – ne. Šis kursas visada buvo tarsi fakultatyvas, o dabar visai dingo. Kartais visai atsitiktinai sužinai, kad, pavyzdžiui, VDU studentai rašo kalbų lyginamųjų darbų, vertimo lyginamųjų darbų, bet paskui jie nesaugomi, nekaupiami, niekas negali jais pasinaudoti. Dabar vertėjai vieniši, nebėra tokio centro, koks anksčiau buvo „Vaga“, todėl ypač svarbu, kad būtų kaupiama pati įvairiausia informacija, kad nereikėtų kiekvienam tyruose ieškoti, bet būtų galima pasinaudoti tuo, kas kitų surasta. Tada galėtume skirti daugiau jėgų kūrybiniam darbui. Jeigu verčiame sudėtingą kūrinį, reikia nepaprastai daug jėgų ir laiko informacijai susirasti. Puiku, kad Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ėmė daugiau bendrauti su kalbininkais. Juk yra daugybė vertingų straipsnių kalbos žurnaluose, bet tiesiog nėra jėgų susirasti tai, kas reikalinga...Visą gyvenimą renki renki kokius vėjų, žvaigždynų, pinigų arba audinių pavadinimus, jausmažodžius, pajūrio leksiką, o lituanistai turbūt yra visa tai sukaupę, tik mes nežinom.
Pranas Bieliauskas. Neseniai perskaičiau rusų kalba Umberto Eko (Eco) knygą apie vertimus „Pasakyti beveik tą patį“ (Сказать почти то же самое). Jis čia lygina daugiausia savo „Rožės vardo“ vertimus į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų kalbas. Esu šiek tiek susipažinęs su tomis kalbomis ir su romanu. Labai įdomu – kokia ten analizė, kokios prasmės, kiek visokių slėpinių, realijų. Verčiant kiekvienas žodis svarbus!
Pradedančiųjų vertimas dažnai būna perdėm pažodinis, pavyzdžiui, rašo: paskui, nustūmusi šalin smalsumą, ir jiems atrodo normalu. Sakyčiau, gal taip daro dėl to, kad yra įpratę versti žodžiu. Esu girdėjęs, jaunieji puikiai verčia žodžiu, bet kai imasi grožinio kūrinio raštu, pamatai, kad tiesiog atpasakoja tekstą arba taip „prilimpa“ prie originalo, kad palieka net originalo kalbos skyrybą.
O pernelyg laisvai verčiant nukrypstama ir į lankas. Kiti taip palaisvina savo vertimą, kad lieka tik perpasakojimas. Prityrę vertėjai šito nedaro.
Pagausėjo vertimų iš ispanų, italų kalbų, bet redaktoriai dažniausiai tų kalbų nemoka. Iš šių kalbų dabar verčiama daug, bet vertimai nelyginami su originalu. Tekstas gali gerai skambėti lietuviškai, bet ar perteikiamos visos jo prasmės?
Parafrazuojant vieną mintį iš Markeso (Marquez) prisiminimų galima teigti, kad jei vertėjas nebus išsamiai susipažinęs su vertimo klasika, jis niekada netaps labai geru vertėju. O mūsų klasikai – tai Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Juozas Naujokaitis ir kiti, jau lipantys ant garbingųjų vertėjų pjedestalo. Juk gerų vertėjų yra daug, ir vidutinio amžiaus, ir jaunų.
 
Svarstant Šv. Jeronimo premijos kandidatus jūs abu buvot paminėti kaip vertėjai, kurie verčia tik svarbias, išliekamąją vertę turinčias knygas. Kaip tos knygos jus suranda ar jūs jas surandate? Kaip suvokiate, kad koks nors darbas jums nepriimtinas, kad viena ar kita knyga skirta ne jums?
 
Pranas Bieliauskas. Iš pradžių nelabai galėdavau rinktis. Dirbau „Vagoj“, tada pakliūdavo versti tik tos knygos, kurios ateidavo per Maskvą, tai nelabai galėjai rinktis. Jau vėliau, šiais laikais, kai kurias pasiūlė, pavyzdžiui, Marselį Prustą (Marcel Proust). Ispanų rašytoją Marijasą Chavjerą (Marias Javier) ir daugelį kitų pats susiradau. Išverčiau Chavjero knygą „Tokia blyški širdis“. Geras rašytojas, labai patiko, tačiau skaitytojai, regis, nesusižavėjo. Daliai skaitytojų – ir tai nieko bloga, taip buvo ir bus visada – patinka tokios knygos, kurios griebia už širdies, nukelia į jausmų pasaulį, skatina išsiverkti, žodžiu, istorijos apie dūžtančias svetimas širdis.
Dabar leidyklos užverstos knygomis, gauna jų iš visokių užsienio leidyklų. Dažnai manęs prašo paskaityti kokią naują, pasakyti savo nuomonę. Prašo ir kitų. Tų nuomonių būna skirtingų. O leidyklų, ypač užsienio, reklamos, perša visas knygas, joms visos nuostabios, geros, todėl mums, mažai tautai, reikia kruopščiai jas skaityti ir pasirinkti. Kartais gailiesi gerą knygą išleidęs iš rankų, nes ne visada gali ją versti. Pasirenki vieną, o kitą gerą verčia kitas vertėjas. Mane domina rimtesnės, originalesnės knygos, tokios, kad po kurio laiko norėtum dar sykį perskaityti. Ne vienadienės. Verčiant kokį sudėtingesnį kūrinį iš pradžių sunku, o paskui vis įdomiau ir įdomiau. Kai jau žaliavą perdirbi, pasidaro smagu gilintis į sakinį, į prasmes. Tampi, anot Markeso, lyg kokiu aistringu drugelių gaudytoju – stengiesi pagauti prasmes, žodžius, kalbėtis ir derėtis su verčiamu autoriumi. Vertimas – dar ir derybos su autoriumi, interpretacijos, geriausio sprendimo ieškojimas.
Irena Balčiūnienė.Esu pati leidykloms kūrinių siūliusi, bet dažniausiai leidyklos man pasiūlydavo. Pasižiūrėdavau, ar prie širdies, ir imu, tik paskui sužinau, kad kitiems siūlė ir niekas neėmė. Taip vis ir gaudavau kokią sudėtingą knygą. Bet tos sudėtingos dažnai būna ir geros. Nesvarstau, kad galbūt mažai kas tą knygą skaitys, man visada svarbiausia, kad tai yra kultūros faktas. Galų gale prestižo reikalas išleisti lietuviškai geriausių pasaulio rašytojų knygas. Mažiausiai galvoju apie tai, ar pirks, – kaip jau bus, taip. Juk ir „Iliadą“, „Faustą“ arba „Dieviškąją komediją“ vargu ar kas šiandien skaito.
Antras dalykas, reikia blaiviai pažvelgti į mūsų gyvenamąjį metą. Žmonės dabar gal truputį nutolę nuo kultūros, bet ne visada dėl savo kaltės. Daug kas pasikeitė mūsų gyvenime, žmonėms, ypač jauniems, svarbu įsitvirtinti. Tikiu, kad ilgainiui viskas pasikeis. Jau keičiasi. Kiek daug jaunimo norėjo užsirašyti į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos surengtus kursus, kokie šviesūs žmonės ten sėdi, kaip nori mokytis... Tik visi padejuoja, kad honorarai elgetiški, tenka sutikti su visom sąlygom, kurias leidyklos diktuoja.
 
Tos populiarios vienadienės knygos, kurias leidyklos leidžia ir, be abejo, leis – gal jos gali būti tarsi tam tikros pratybos pradedantiesiems vertėjams?
 
Pranas Bieliauskas. Pradedantiesiems tai taip, man atrodo, vertėjai kartais pralaimi, imdamiesi per sunkios knygos. Kiti bent jau pripažįsta, kad jiems dar sunku galynėtis su tekstu.
Daug priklauso ir nuo to, kiek leidykla duos laiko. Su tuo laiku tikrai dabar pasidarė prastai: turi versti greitai, redaguoti greitai, užtat ir kokybės trūksta.
Irena Balčiūnienė.Redaktorius ir laikas – tai du itin svarbūs dalykai.
Pranas Bieliauskas. Man pasisekė, kad, pavyzdžiui, Selino (Céline) „Kelionę į dangaus pakraštį“ 2–3 metus verčiau, prie Markeso prisiminimų irgi ilgai sėdėjau.
Irena Balčiūnienė.Pradedančių vertėjų padėtis sunki. Be pasirengimo, dar visiškai nežinomam, ryžtis imti versti labai sunku. Ir mums nebuvo lengva, bet dabar sunkiau.
Antra vertus, leidyklos jau, atrodo, pradeda atsižvelgti į vertimo kokybę. Literatūros vertėjų sąjunga įsteigė antipremiją už gerų leidybos tradicijų nepaisymą, vertėjo autorinių teisių pažeidimą, netikusį redagavimą. Gal bus gėda prastai išgarsėti?
Pranas Bieliauskas. Nežinau, ar ta antipremija gerai, ar blogai, aš tai nedrįsčiau ko nors siūlyti. Pats vis dar mokausi, ir iš patyrusių vertėjų ir iš jaunųjų. Norint ką nors pasiūlyti reikia perskaityti, gerai išnagrinėti tą vertimą.
Yra prastai išverstų, nepaskaitomų knygų. Iš tikrųjų leidyklos pripažįsta, kad štai tas ar anas vertėjas nekaip išvertė, ir vis tiek jam duoda darbo, nes, pasirodo, vertėjų trūksta, o planai dega. Be to, visada tikimasi, kad kita jaunojo vertėjo knyga bus geresnė. Juk leidyklos irgi suinteresuotos savo produkcijos kokybe.
Irena Balčiūnienė.Taip, vertėjų trūksta. Bet leidyklos turėtų elgtis principingiau. Nesam mes visi nemokšos, bet jei leidyklos toleruoja nemokšiškus vertimus, tai jau blogai.
Pranas Bieliauskas. Kaip sakot, tada „Vagoj“ buvo kitoks lygis, bet ir dabar kai kurios leidyklos pagirtinai stengiasi tobulėti. Bendras lygis neblogas, gal net kylantis.
Irena Balčiūnienė.Visko buvo ir tada. Buvo žmonių, kurie tikėdavosi, kad redaktorius „padarys“ knygą. Ir „darydavo“. Dabar klausia, kodėl garsieji anų laikų „Vagos“ žmonės tiek mažai išvertę. Bet juk jie triskart daugiau dirbo kaip redaktoriai. Dažnai reikėtų sukeisti pavardes metrikoje ir antraštiniame puslapyje. Tai jų knygos. Dabar tokia redagavimo praktika reta, už viską paliekama vien vertėjui atsakyti: blogai padarei, tegul taip ir lieka. Gerai, kad yra redaktorių, kuriems savigarba neleidžia aplaidžiai dirbti.
 
Tos antipremijos galima ir neįteikti, ji gali būti kaip Damoklo kardas, jeigu kas – tai ir kris.
 
Irena Balčiūnienė.Gal tai būtų paraginimas redaktoriams ir leidėjams pasitempti. Niekas nėra tobulas, bet dar ir atsisakyti stengtis, numoti ranka į kokybę, man atrodo, negalima.
 
Man gražu, kad per Vertėjų sąjungos seminarus beveik visi pranešėjai pabrėžia: tobulai nebūna niekada, bet vis tiek reikia stengtis. Jei būtų įkalta mintis, kad reikia stengtis, reikalai savaime imtų gerėti.
 
Irena Balčiūnienė.Bet vis pasigirsta aimanų: oi, jau ta mūsų lietuvių kalba! Jaunieji vertėjai, seminare nagrinėdami Džoiso (Joyce) tekstą, pareiškia: lietuvių kalboje daug ko nėra. Sakau: ne, yra, tik mūsų pačių žodžių atsargos ribotos. Yra rašytojai, yra žodynai, vartykit ir rasit tiek, kiek nė nesapnavot...
 
Kartais, kai girdi taip skundžiantis, atrodo, kad čia paprasčiausias menininko nuovargis. Kai pavargsti pats, kaltini medžiagą.
 
Irena Balčiūnienė.Jau nuo Mažvydo laikų – kadangi didžioji lietuviškų senųjų raštų dalis yra verstiniai tekstai – nuolat įsiplieskia diskusijos apie lietuvių kalbos galias. Galėtume prisiminti ginčą, kurį buvo įžiebęs Saulius Tomas Kondrotas, pavadindamas lietuvių kalbą neišlavinta, puritoniškai susikausčiusia, netinkančia gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti. Gražiai jam atsikirto rašytojas Romualdas Granauskas ir kalbininkai: tu tiktai semk iš to gilaus ir pilno šulinio! Kai esi talentingas, visos originalios mintys susiklosto lietuviškai.
Reikia pasakyti kitą dalyką: vertėjo grumtynės su žodžiu gal net sunkesnės negu rašytojo, todėl svarbu turėti po ranka kuo daugiau informacijos šaltinių ar bent jau žinoti, kur juos rasti. Sakykim, reikia giminystės terminų žodyno, reikia jūros terminų, reikia žargono – imi ir atsiverti žodynus. Nepaprastai sulėtėja darbas, kada reikia visur ieškoti arba kaupti archyvus, kuriuose paskui pats skęsti.
Jau nekalbu apie tai, kad trūksta dvikalbių žodynų. Išeina didesnis vokiečių–lietuvių žodynas, o anglų–lietuvių iki šiol neturim tokio. Jei ko rimčiau reikia, žiūriu anglų–rusų žodyne, aiškinamuosiuose anglų kalbos žodynuose.
Pranas Bieliauskas. Reikia pripažinti, kad užsienietiški žodynai šiuolaikiškesni, juose daugiau pavyzdžių, realijų. Ispanų aiškinamuosiuose žodynuose pateikiamos ir Lotynų Amerikos ispanų kalbos realijos, yra neblogas ispanų–rusų žodynas. Ispanų–lietuvių žodynas irgi neprastas, bet per mažas, todėl naudojuosi didžiaisiais ispanų–anglų žodynais, paskui dar žiūriu į anglų–lietuvių žodyną. Esu įpratęs lyginti dvikalbius žodynus (ispanų–anglų, ispanų–prancūzų ir kitus). Užkliūvi už kokio žodžio ką nors aiškindamasis ir, sinonimo ieškodamas, kartais atrandi ką nors nauja. Jūs teisingai pasakėt, kad lietuvių kalbos lobiai dar neišsemti – yra Didysis žodynas, kitų žodynų, tik ne visi į juos gilinasi. Kai tik pradedi versti, atrodo, viską labai gerai žinai. Ir man taip buvo. O dabar kuo toliau, tuo labiau nieko nežinau. Jaučiu, kad ir tas negerai, ir anas, o jaunam vertėjui trūksta praktikos ir jis tiesiog dar nežino, ko nežino. Vertimas man – kartais nesuvokiamas dalykas: jaučiu, kad negerai išverčiau, bet kurį laiką nesuvokiu, kas čia negerai. Per dvejones surandi tiesą.
Vertėjai turėtų visą laiką mokytis. Mėgstu lyginti ir nagrinėti vertimus, esu tiesiog fanatikas. Esu nagrinėjęs daug Juozo Naujokaičio, Ramutės Ramunienės, Valdo Petrausko vertimų, kad žinočiau, kaip kas jų padaryta. Gali kamuotis dėl kokios sakinio konstrukcijos, o čia pamatai, kad paprasčiau, bet viskas tas pat pasakoma.
Irena Balčiūnienė.Kiek įmanoma, ir aš nagrinėju vertimus. Visada atkreipiu dėmesį į žodžių tvarką sakinyje. Anglų kalbos žodžių tvarka griežta, daug įvardžių, ir vertimas iš pradžių išeina toks, kad lietuviškai niekas taip neparašytų. Paskui imi viską keisti, mėtyti, šluoti. Sunkesnes vietas skaitau garsiai, nes visi didieji pasakojimai, nors parašyti proza, iš esmės labai poetiški. Tada pajunti, kas pradeda kliūti, pagalvoji ir brauki.
Aišku, dar lemia ir požiūris: vienas kelia sau didelius reikalavimus, kitas darbuojasi girnas pakėlęs.
Pranas Bieliauskas. Svarbiausia – labai norėti dirbti. Vertimas turėtų taip traukti, kad be jo negalėtum gyventi.
 
Kaip jūs mokėtės svetimų kalbų, iš kurių verčiate, ir kaip mokėtės lietuvių kalbos?
 
Irena Balčiūnienė.Mane visada kankino mintis, kad nepakankamai moku anglų kalbą. Rinkdama vertimo kritikos bibliografiją, Oksfordo universiteto išleistoje Beloko (Hilaire Belloc) klasikinėje paskaitoje „Apie vertimą“ (On Translation) perskaičiau tokius nuostabius žodžius: svetimos kalbos, iš kurios verti, nė nereikia taip mokėti, kaip gimtosios, kad nepradėtum ja mąstyti. Reikia mokėti tiek, kad viską suprastum. Jeigu verčiama sinchroniškai, tada reikia gebėti pereiti į kitą kalbą, ja gyventi, ja mąstyti. O mes, grožinės literatūros vertėjai, atvirkščiai, turim atsitolinti nuo svetimos kalbos, mes neturim ja gyventi, mes turim alsuoti tik lietuvių kalba ir jos be perstojo mokytis.
Pranas Bieliauskas. Nereikia graužtis, man irgi vis atrodo, kad nemoku. Esu baigęs prancūzų ir anglų kalbų studijas. Prancūzų kalbą baigiau Vilniaus pedagoginiame institute, anglų kalbos studijas baigiau vakarines, jau dirbdamas, ispanų ir italų kalbų mokiausi susirašinėdamas. Maskvoje buvo populiarūs tokie susirašinėjimo kursai. Kas savaitę atsiųsdavo užduočių sąsiuvinį, viską atlikdavai ir reikėdavo vėl jiems siųsti, gavę dėstytojai ištaisydavo kiekvieną klaidelę ir grąžindavo. Dar pažymį parašydavo. Labai naudingas metodas sąmoningumo, suvokimo atžvilgiu. Taip ir pramokau tų kalbų, paskui daug skaičiau, pradėjau versti. Su italų kalba dabar mažai ką beveikiu, tai vėl bėda, graužiuosi, kad pamirštu. O lietuvių kalbos ėmiau rimtai mokytis, kai pradėjau dirbti redaktoriumi. Tai buvo įtemptas darbas, man atrodė, kad nieko nežinau. Ir tai buvo tiesa. Juk lietuvių kalbos buvau mokęsis tik vidurinėj mokykloj. Reikėjo daug skaityti. Gramatikas skaičiau, išsirašydavau, kas svarbiau, be to, jose rasdavau daug pavyzdžių, vėliau nagrinėjausi praktinius dalykus – ir „Kalbos praktikos patarimus“, ir „Gimtąją kalbą“.
Irena Balčiūnienė.Kai pradėjau „Vagoje“ dirbti redaktore, vis prišokdavau prie Juozo Naujokaičio (mes trejus metus sėdėjom šalia), kai tik kas neaišku, ir nešu sakinį. Jo klausiu vieno, jis man taiso kita. Tai, ko klausiu, jau savaime taiso, bet taiso ir tai, ko man net į galvą neatėjo paklausti. „Kaip, – sakau, – čia iš knygų!“ Pasirodo, mes dėl verstinės literatūros vargstam, o yra lietuvių rašytojų, kurie taip neleidžia savo netaisyklingų konstrukcijų taisyti, taip kovoja dėl jų. Dar ir klaidų gali prisimokyti iš lietuvių literatūros....
Koks ten tebuvo tas mano pasirengimas, mokyklinis tiktai. Iš Kauno, iš Šančių, be tarmės, močiutė daugiausia lenkiškai kalbėjo. Lietuvių kalbos mokė vien tik mokykla ir knygos. Tik meilė literatūrai vedė pirmyn, taip va visą gyvenimą mokiausi ir mokiausi.
Iš kalbos leidinių man buvo naudingiausi Elenos Valiulytės „Sintaksiniai sinonimai“ ir Nijolės Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas“. Ten tiek žodžių pavyzdžiuose, net apstulbsti, kaip puikiai gali viską pritaikyti. Na ir, žinoma, kalbos Biblija – Didysis lietuvių kalbos žodynas. Dažnai pavartau Jono Paulausko „Sisteminį lietuvių kalbos žodyną“, „Sinonimų žodyną“. Gera Kazio Grigo knyga „Patarlių paralelės“. Tokių leidinių reikia daugiau.
Pranas Bieliauskas. Augau kaime, prie Jiezno. Mokėjau tarmiškai, bet pastebėjau, kad toj mano tarmėj irgi visko pilna, kažkokių perdirbtų lenkiškų, vokiškų žodžių. Iš pradžių turėjau mokytis elementarių lietuvių kalbos gramatikos dalykų. Kai redaguoji, reikia mokėti. Labai naudingos buvo ir yra Aldonos Paulauskienės ir Danutės Tarvydaitės „Gramatikos normos ir dabartinė vartosena“, „Žodyno normos ir dabartinė vartosena“, Jono Šukio „Linksnių ir prielinksinių vartojimas“.
Irena Balčiūnienė. Kaip brangias relikvijas saugau Dominyko Urbo, Eugenijos Stravinskienės surašytus savo vertimo klaidų sąrašėlius. Neseniai Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf) „Orlandą“ perskaitė ir klaideles surašė mano labai gerbiama kalbininkė Rita Miliūnaitė. Kaip būtų nuostabu, jei tokia akis perskaitytų knygą prieš išleidžiant!
Pranas Bieliauskas. Labai susinervinu, kai redaktorius randa kokią klaidą, galvoju, kaip čia aš nežinojau, apsižioplinau. Kai pataiso, nusiraminu, apsidžiaugiu, įsidėmiu taisymus ir stengiuosi tų pačių klaidų nedaryti.
Irena Balčiūnienė. Vis dėlto vertėjus trikdo kalbininkų svyravimai, atrodo, visai aiškius žodžius dar turi versdamas pasitikrinti. Kada kalbininkai pagaliau liausis ginčytis ir nukreips dėmesį į tai, ko žmonėms iš tiesų trūksta, pavyzdžiui, į įvairius žodynus?
Pranas Bieliauskas. Visokie svyravimai, nesutarimai – negerai. Kalbos naujienas, naujus nutarimus reikia gerai išaiškinti, reikia daug visur apie juos kalbėti. Dabar priimtos naujos skyrybos taisyklės. Reikia, kad žmonės tuoj pat jas gautų, kad apie jas žinotų, kad neatrodytų, jog tai vien kalbininkų nuosavybė.
Irena Balčiūnienė.Naujas skyrybos taisykles tuoj pat reikia įvesti į kompiuterines rašybos tikrinimo programas.
Pranas Bieliauskas. Yra vertėjų, kurie labai pyksta ant kalbininkų, bet kalbininkas juk negali žinoti, ką tu versdamas tame tekste radai, po kokius kalbos brūzgynus klaidžiojai, jam svarbu, kad lietuviškai būtų gerai.
Irena Balčiūnienė. Man didžiausias džiaugsmas, kai kas pasako, kad vertime nedaug klaidų. Tai neapsakomas malonumas. Grožis man neatskiriamas nuo taisyklingumo.
Pranas Bieliauskas. Minėjot žodynus. Vertėjams labai reikia aktyvaus tipo šnekamosios kalbos žodyno.
Irena Balčiūnienė.Jau nekalbu apie žargono žodyną. Girdėjom, kad kaupiama medžiaga, būtų puiku gauti bent dalį to, kas sukaupta. Dabar visai nėra kur pasižiūrėti, ilgai galvoti nėra kada, susigriebi, kai pamatai, kad pirmiausia į galvą atėjęs koks rusiškas pasakymas. Bet verstinėje literatūroje koks anglas ar prancūzas tikrai negali keiktis rusiškai. Vertėjų sąjunga gruodžio mėnesį rengia seminarą apie keiksmažodžių vertimą, ketinu jame kalbėti apie lietuvių vulgariąją leksiką. Pasižiūrėjau Didžiajame žodyne: yra tokių gerų nešvankybių!
 
Įdomių dalykų galima rasti ne tik Didžiajame žodyne, bet ir tarmių žodynuose, tarmių tekstuose.
Jūs atsinešėt straipsnių kopijų, iškarpų, minėjot, kad turit visokių leksikos sąrašų. Manyčiau, kad vertėjams nereikėtų slėpti savo žodynėlių, pavyzdžių sankaupų, tekstų analizės, reikėtų visa tai sisteminti, rodyti kolegoms ir kalbininkams. Ko gero, kalbininkai, kurie tiesiogiai su tokiais dalykais nesusiduria, vieni patys nepaaiškins, kaip ką versti, čia reikia susėsti ir kartu dirbti. Pamažu galėtų atsirasti kokių internetinių sąvadų, rodyklių. Vieną kartą paraginsit kolegas, kitą – ir vis tiek reikalai pajudės.
 
Irena Balčiūnienė.Reikia sakyti vertėjams, kad kauptų klausimus, rinktų pavyzdžius, o paskui galėtų visa tai aptarti su kalbininkais. Kalbininkai galėtų pateikti informacijos, kokių vertėjams naudingų straipsnių paskelbta kalbos leidiniuose, kokių pasirodo leidinių, kad žinotume, kur juos susirasti, galbūt įsidėtume kai ką į savo tinklalapį.
 
Tų leidinių yra: „Lietuvių kalbotyra. Literatūros rodyklė“, „Lietuvių kalbos frazeologija: 1956–1997: literatūros rodyklė“, du kartus per metus išeina „Kalbos patarimų informacinis biuletenis“. Gali praversti Joninos Lipskienės „Lietuvių kalbos somatiniai posakiai“, Gražinos Rosinienės „Kodėl raudonas kaip vėžys“, Jono Paulausko „Sisteminis lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“, Juozo Pikčilingio, Elzės Galnaitytės ir Marijos Sivickienės „Mokyklinis rusų–lietuvių kalbų frazeologijos žodynas“ ir „Mokyklinis lietuvių–rusų kalbų frazeologijos žodynas“, žinoma, „Kalbos patarimų“ knygelės, Lietuvių kalbos instituto išleista knyga „Kalbos konsultacijos“, naudingas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapis.
 
Irena Balčiūnienė.Gal vieni tuos leidinius turi, kiti ne. Vertėjams atsakymo visada reikia greitai, kitas, negalėdamas prieiti prie šaltinių, ir nebeieško. Reikia, kad informacija būtų lengvai pasiekiama, kad viską galėtum susirasti kompiuteryje. Yra puikių straipsnių, ir iš „Gimtosios kalbos“ galima daug ką paimti, bet reikia viską surinkti, sukaupti, sutvarkyti.
Mane, atvirai sakant, stebina dabartinių humanitarų darbai. Rodos, taip lengva rašyti vadinamąją literatūros kritiką. Skaitai straipsnį, matai, kad per vieną naktį dešimt ir daugiau puslapių pripliekta. O kokia nauda kultūrai? Arba tie mokslo darbai, disertacijos apie kokią nors akmens šviesą poezijoje arba šešėlio šešėlį prozoje – ar šito mums dabar labiausiai reikia? Rašo rašo žmogus – sau gi vienam pliekia atsisėdęs, o kodėl? Taip lengviau. Milžiniška energija, kūrybinė energija Lietuvoje eikvojama tokiems dalykams.
Pranas Bieliauskas. Čia kaip tie prancūzų „naujojo romano“ atstovai, kuriuos irgi teko versti: kruopščiausiai aprašinėdami tikrovės „akimirksnius“, „mirksnius“ ir „skeveldrėles“ jie vis dėlto savotiškai prisidėjo prie literatūros raidos...
 
Gal ir ne visai tiksliai perpasakosiu vienoj konferencijoj girdėtą Jono Klimavičiaus pastabą: mūsų per maža, kad taip barstytumėmės, kai yra tiek nepadarytų darbų.
 
 Irena Balčiūnienė.Per maža žmonių, dirbančių naudingus darbus. Bet čia, matot, reikia dirbti... Kad parašytum paprastą vertimo recenziją, reikia perskaityti knygą originalo kalba, nueiti į biblioteką, pasirinkti medžiagos, čia per vakarą dešimties puslapių nepriplieksi.
Nuo Džeko Keruako (Jack Kerouac) „Kelyje“ vertimo laikų užsirašinėju keiksmažodžius, žargoną, nešvankybes... Tai ne abėcėlinis žodynėlis, o teminis: pyksta, geria ir panašiai. Galėčiau atiduoti tą ranka rašytą žodynėlį surinkti kompiuteriu ir įdėti į mūsų tinklalapį, kad visi pildytų. Būtų galima su kalbininkais apsvarstyti, įvertinti, kas ten sudėta, gal ir susitarti, kad vieno ar kito posakio nevartosim, nes jis svetimas.
 
Medžiagos galėtų duoti ir filmų vertėjai. Jie kasdien susiduria su panašiais sunkiai išverčiamais dalykais.
 
Irena Balčiūnienė.Filmų vertėjai tikrai turėtų ką pasiūlyti. Seniau verčiant tokių problemų nebuvo, o dabar keiksmų vis daugiau – ir filmuose, ir knygose. Nemalonios man tos blevyzgos. Kur kas įdomiau buvo kaupti medžiagą apie vėjus ir žvaigždes.
Pranas Bieliauskas. Filmų vertimuose labai populiarus kreipinys žmogau sakinio gale: Ką man pasakysi, žmogau? Nusišnekėjai, žmogau. Ar jis čia geras? Pastebėjau, prancūzai niekada jo neverčia, sako bičiuli, drauguži ar panašiai.
Irena Balčiūnienė.To kreipinio sakinio gale išvis vengčiau. Lietuviai juk nesako: Ar nori valgyti, Onyte?, nėra tokios žodžių tvarkos. Tai anglų kalboje kreipinys visada sakinio gale.
Televizijose dirba ir gerų vertėjų, bet jiems reikia skubėti, kartais ir paskuba, matyt, mano, gal niekas neišgirs. Bet kaip tik tos netaisyklingos frazės ir įstringa atmintyje.
 
Skaitant 8–9 dešimtmečių „Mūsų kalbą“, „Pergalę“, „Literatūrą ir meną“, kitus leidinius matyti, koks gyvas tada buvo vertėjų gyvenimas – seminarai, konferencijos, vertimų recenzijos, paskui tų recenzijų komentarai, diskusijos. Kaip jums atrodo dabartinė vertimo kritika? Ar ji yra, o jei yra – kokia ji?
 
Irena Balčiūnienė.Dabar bandom atgaivinti vertimo kritiką, nes ilgą laiką visai nieko nebuvo. Tik įgudę vertėjai ar redaktoriai vienoj kitoj recenzijoj grybšteli tuos dalykus.
Pranas Bieliauskas. Spaudoje dažnai tik pristatoma knyga, o apie vertėjo darbą nieko nepasakoma. Trūksta lyginamosios analizės, bet malonu, kad šioje srityje irgi jau dirbama.
Irena Balčiūnienė.Vertėjų seminarui turėjau parengti vieno apsakymo analizę. Apsakymas penkių puslapių, išspausdinau visą – angliškas sakinys, apačioj lietuviškas, iš viso 199 sakiniai. Susirašiau visus lapelius, atlikau analizę. Beveik mėnesį paskaitai rengiausi, o juk tą darbą buvau pradėjusi anksčiau, prieš keletą metų. Kaip parašyti kritinį straipsnį, kai reikia šitiek laiko? Redaktorius gauna kelis mėnesius redaguoti, jei jam lieptum parašyti recenziją, vėl turėtų sėsti ir kelis mėnesius dirbti.
Pranas Bieliauskas. Redaktorius negali tokios analizės parašyti, paprastai jis kartu su vertėju daug ką ištaiso, ką jis apie savo darbą beparašys?
Irena Balčiūnienė.Iš kur atsiras žmogus, kuris dar kartą nueis visą šitą kelią: skaitys, lygins, įvertins atitikmenis?
Pranas Bieliauskas. Gal palyginti tik vieną kitą ištrauką, panagrinėti jų vertimo adekvatumą ir kalbą?
Irena Balčiūnienė.Vertimo kritikui neblogai turėti ir kritinį recenzuojamos knygos originalo leidimą, kad pažiūrėtum, ką vertėjas įžvelgė, ko neįžvelgė. Labai sunkus darbas. Universitetai turėtų rengti tokius specialistus, studentams duotų kursinių darbų, jie lygintų tekstus kelis mėnesius dėstytojo vadovaujami.
 
Prieš 20–30 metų vertimo kritikus mėginta rengti Vilniaus universitete, daugiausia čia darbavosi vertimo teoretikas Kazys Ambrasas, jam talkino vertėja Auksė Mardosaitė, kiti patyrę vertėjai. Ar kas nors tęsia jų darbus?

Irena Balčiūnienė.Niekas. Atsitiktinai aptinku, kad kituose universitetuose tokių darbų ginama. Vertėjų sąjunga turėtų bendradarbiauti su kalbininkais, su kalbų ir vertimo katedromis. Tai būtų pradžia, gal paskui jaunimas pratęstų šį darbą baigęs studijas. Kad vertėjas ar redaktorius, viską metęs, sėstų vien prie vertimo kritikos, sunku tikėtis. Analizuoti vertimą labai sunku. Už tiek, kiek dabar mokama, neverta dirbti.
Pranas Bieliauskas. Tai sunkiai įmanoma, žmogus tada turėtų vien iš tos vertimo kritikos ir gyventi, nieko daugiau nedirbti. Juk geriau per tą laiką pačiam ką nors išversti.
Irena Balčiūnienė.Ir aš dabar, nustūmusi viską į šalį ir redaguodama savo senus vertimus, dar vargstu su ta kritika, jau ir namie nepatogu, visi klausia, ką tu ten veiki ištisus mėnesius, o rezultato jokio. Vyresnis žmogus gali sau leisti tokią prabangą, o jaunesniam sunku.
 
Ir patirties reikia.
 
Irena Balčiūnienė.Tad ir matom, kad vertimo kritikos nėra dėl objektyvių priežasčių. Anksčiau, tiesa, vos ne apie kiekvieną knygą bent kalbininkai parašydavo. Turiu išsikirpusi recenzijų, prisimenu, džiaugdavausi: tik penkiolika klaidų surado!
 
Yra ir kalbininkų, mokančių kalbų, bet kartais žmogus nesiryžta rašyti apie vertimą, gal būgštauja, kad neperpras visų literatūrinių kūrinio subtilybių.
 
Irena Balčiūnienė.„Gimtosios kalbos“ vertimų recenzijos pakankamos. Tik Vertėjų sąjunga turi jas susirinkti ir susidėti į savo tinklalapį.
 
Mes norėtume ir išsamesnių recenzijų, ir dažniau jas spausdinti. Galėtų ir patys vertėjai kokią knygą parecenzuoti... O ką jūs dabar verčiat?

Pranas Bieliauskas. Turiu darbo, ir tas darbas malonus. Atradau įdomų ispanų rašytoją Enrikę Vila-Matasą (Enrique Vila-Matas). Verčiu knygą „Paryžius nesibaigia niekada“. Labai įdomu, tai nėra vien grožinis kūrinys, romanas, bet ir esė, yra daug detalių iš Ernesto Hemingvėjaus, Margeritos Diuras, Skoto Ficdžeraldo, kitų to meto rašytojų gyvenimo. Kita to paties rašytojo knyga – „Bartlebis ir kompanija“. Įdomi, su humoru, šis rašytojas labai savitas. Dar vienas atradimas – čilietis Robertas Bolonjas (Roberto Bolańo) ir jo „Čilės noktiurnas“.
Yra stiprių ispanų rašytojų, dabar madingi tapo istoriniai romanai. Leidykla visada paklausia, ką norėčiau versti, visada duoda susipažinti su kūriniu. Bet tas susipažinimas dažnai būna skubotas, kai pradedi versti, pamatai, kad viskas sudėtingiau, ne taip, kaip atrodė paskubom skaitant. Vertėjas visada turėtų sekti pasaulinės literatūros raidą ir rinktis tai, kas jam patinka.
Irena Balčiūnienė. Kai baigsiu Vertėjų sąjungos darbus, kuriais esu smarkiai apsikrovusi, noriu grįžti prie jau senokai pradėto ir atidėto vertimo: vienos iš originaliausių pasaulio klasikos knygų – Lorenso Sterno (Lawrence Sterne) „Prakilnaus pono, Tristano Šendžio, gyvenimas ir nuomonės“.
 
Savo pokalbyje vis minim Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą. Tikrai reikalinga organizacija, seniai jos reikėjo. Daug kas, ypač redaktoriai ir techninių tekstų vertėjai, jos tiesiog pavydi. Tikėkimės, kad Vertėjų sąjunga neapleis nei vertimo kritikų rengimo, nei jaunųjų vertėjų ugdymo reikalų.
 
Irena Balčiūnienė. Taip, Vertėjų sąjunga reikalinga ir naudinga. Tiesa, ji nuolat mus įstumia į visokius darbus, bet matau tų darbų prasmę – mūsų karta išėjo gerą vertimo mokyklą ir mes turim grąžinti skolą. Tiems žmonėms, kurie mus mokė, jau nebegalim grąžinti, todėl turim mokyti jaunuosius.
 
Kalbėjosi Rita Urnėžiūtė

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis