"Gimtoji kalba" 2008 m. Nr. 6

Antipremijos pamokos,
arba dar kartą apie vertėjus, redaktorius ir leidėjus

Kalbamės su Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininke Jurgita Mikutyte

LLVS yra įsteigusi ne vieną garbingą ir prasmingą apdovanojimą – Šv. Jeronimo premiją, Dominyko Urbo premiją, Bičiulių premiją, Literatūros redaktoriaus premiją. Bet bene daugiausia dėmesio sulaukia per Vilniaus knygų mugę skiriama antipremija. Kaip manote kodėl?

Gal visų pirma todėl, kad žiniasklaida, manydama, jog visuomenę labiau sudomins neigiami, o ne teigiami dalykai, LLVS informaciją apie antilaureatus paskleidžia daug plačiau, taigi ir jos atgarsis didesnis. Antra, savo motyvaciją skirti antipremijas suformuluojame žaismingai ir sykiu aštriai, mūsų pateikti prastų vertimų pavyzdžiai dažnai kelia juoką, tad ir pats pranešimo stilius vienus sužavi, kitus papiktina, bet abejingų nepalieka. Taip pasiekiame pagrindinį tikslą – atkreipti skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę, į leidėjų atsakomybę. Mat net ir profesionaliausios recenzijos, paskelbtos kultūrinėje spaudoje, dažniausiai lieka nepastebėtos tikrųjų adresatų. Tylus kalbėjimas, deja, nedaro jokio poveikio, taigi turėjome griebtis drastiškesnių priemonių. O svarbiausia susidomėjimo antipremija priežastis – skirdami ją iš tiesų paliečiame daug kam įsiskaudėjusią temą.

Kaip kilo antipremijos idėja? Ar tokių tradicijų yra kitose šalyse?

Prieš keletą metų viename tarptautiniame vertėjų susitikime kalbantis su kolegomis apie vertimų kokybę, Čekijos vertėjų sąjungos pirmininkė papasakojo, kad jie nuo 1994 m. skiria antipremiją už blogus vertimus (ček. Anticena Skřipec. Suprantantys čekiškai gali išsamiai pasiskaityti patys čia >>). Nuo 1997 m. jie skiria vieną antipremiją už prastą grožinės ir kitą – už negrožinės literatūros vertimą (Skřipeček). Apie panašius dalykus kitose šalyse girdėti neteko.
Man, kaip Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkei, tekdavo nuolat atsakinėti į žurnalistų klausimus dėl vertimų kokybės, vertėjų atsakomybės ir panašių dalykų. Pavargau teisintis už leidėjus. Taigi pasiūliau LLVS valdybai antipremijos idėją, viską nuodugniai apsvarstėme ir sukūrėme savo koncepciją. Kaip matyti, Lietuvoje per metus antilaureatų atsiranda daugiau negu vienas. Reikia prisiminti, kad 2007 m. išleistos 874 verstinės grožinės literatūros knygos, 2006 m. – 793, 2005 m. – 599. Nei turime galimybių, nei matome prasmės visas tas knygas perskaityti, juolab niekada nesame apsiskelbę, kad renkame blogiausią vertėją ar vertimą (tai žurnalistų pramanas). Mes siekiame patys kalbėti apie neigiamus leidybos reiškinius ir atkreipti į juos kitų dėmesį. Paskirti antipremijas daug sunkiau negu išrinkti premijų laureatus, tam reikia kur kas daugiau jėgų ir laiko. Iš skaitytojų pasiūlytų ar pačių pastebėtų antipremijos kandidatų išrenkame antilaureatus tik septynis kartus pasvėrę ir devynis kartus pamatavę, kad, neduok Dieve, neapkaltintume nekaltų ir bent vienu nepatikrintu teiginiu neapsijuoktume patys. Turime naršyti po bibliotekas (nes tų knygų pirkti nesinori), savo akimis viskuo įsitikinti, turime prikalbinti profesionalus parašyti išsamias recenzijas (kartais jie ir patys pasisiūlo). Kuo geresnis specialistas, tuo mažiau jis nori gaišti laiką ne dėl rimtų dalykų, o dėl niekalo, dėl klaidų sąrašų, didesnių už pačias knygas...
Labai norėčiau, kad kitąmet antipremijų skirti nebereikėtų.

Antipremijos „laureatai“ šiemet paskelbti jau antrą kartą. Ar jau matyti kokių nors apčiuopiamų šio sumanymo rezultatų?

Pirmųjų antipremijų teikimas 2007 m. pranoko mūsų lūkesčius, sulaukė didelio atgarsio ir teigiamų atsiliepimų. Man regis, į tai aktyviausiai sureagavo žiniasklaida ir visuomenė, mažiau, deja, – patys leidėjai. Apčiuopiamų rezultatų yra: pernai TV laidoje „Kultūra“ atsisakyta taip visiems įsipykusių A.P. knygų apžvalgų. Kai kurios leidyklos savo tinklalapiuose pagaliau ėmė rašyti vertėjų pavardes. Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje svarstytas vertimų kokybės klausimas ir galimybės ginti skaitytojų teises. Šiemet „Žaltvykslės“ leidykla, prieš knygų mugę gavusi kvietimą pasiimti antipremiją, jos išvengė, nes iškart veikliai sureagavo į pastabą dėl neminimų vertėjų pavardžių. „Alma littera“ ėmėsi pastebimų žygių tobulinti vidaus vadybą. „Paskutiniojo Kato“ ir kitų kritikuotų knygų vertėja Vertėjų sąjungai parodė gerą valią tobulėti.
Beje, buvo ir akibrokštų: šiemet už įvairių verstinių leidinių vaikams sudarymą antipremiją gavęs Pranas Sasnauskas portale „Delfi“ paskelbtame laiške pareiškė: „Patiks jums tai ar ne, bet šį darbą tęsime ir toliau.“ Jaunas vertėjas, sukritikuotas dėl didžiųjų XX a. rašytojų apsakymų vertimo, irgi visuotinai apsijuokė savo teatrališku, bet didį neišmanymą rodančiu laišku portale lrytas.lt. Šiemet pastebėjome, kad pernai už „Geriausių pasaulio pasakų aukso knygą“ antipremiją gavusi „Vaigos“ leidykla ir toliau leidžia panašius pasakų rinkinius be vertėjų pavardžių.
Vis dėlto žmonių sąmonę pasiekėme. Atsirado antipremijos baimė. Pradėta konkrečiau kalbėti apie vertimų kokybę ir aiškiau suprasti, kad dėl prastų vertimų kalti leidėjai, samdantys versti nesugebančius asmenis ir nekompetentingus redaktorius (jei apskritai samdo). Kiek teko skaityti komentarų, nemažai skaitytojų žadėjo įdėmiau rinktis knygas knygynuose, – o tai visų svarbiausia. Atkreipkime dėmesį į „Eridano“ leidyklos vadovo Algimanto Piligrimo atsakymą į žurnalisto klausimą dėl antipremijos už E. Jelinek „Pianistės“ vertimą: „Pagrindinis kriterijus – skaitytojas: kai jis nustos pirkti, tada ir bus signalas, kad vertėjo darbas – prastas“ (žurnalas „Moteris“, 2007, Nr. 4). Šie žodžiai liudija neapsakomą žinių, atsakomybės, savigarbos ir pagarbos trūkumą, bet jie ir pasako esmę: patys skaitytojai turi būti išrankesni, pirkdami bevertes knygas, jie tik leidžia tokioms leidykloms klestėti. Kaip nusipirkę brokuotą televizorių kreiptumėtės į pardavėją, taip ir įsigiję prastą vertimą turėtumėte kreiptis tiesiai į leidėją – pareikšti neigiamą nuomonę ir galbūt pareikalauti grąžinti pinigus ar pan. Civilizuotose šalyse leidėjai rūpinasi savo prestižu, leidyklos vardas, kryptinga leidybos programa, atitinkami knygų viršeliai ir anotacijos patraukia tam tikras skaitytojų grupes ir jie negali jaustis apgauti. Per neapsižiūrėjimą išleidę prastą knygą, kuri sulaukia kritikų dėmesio, leidėjai patiria skaudžių nuostolių.
Pas mus kol kas chaosas. Statistika rodo, kad knygų Lietuvoje išleidžiama vis daugiau, reikia manyti, kad jos labai gerai perkamos, todėl leidėjai nieko nebijo ir verčia kaltę visiems kitiems, tik ne sau. Iš viršelio ir anotacijų vargu ar net didis inteligentas visada suvoks knygos ir jos vertimo vertę, taigi dauguma perka katę maiše. LLVS antipremijomis pataria skaitytojams, kurių leidyklų kurias knygas geriau ignoruoti. Labai tikimės, kad leidėjai vis dėlto pradės atsakingiau žiūrėti į savo darbą.

Mūsų pokalbis kol kas sukasi apie leidėjų atsakomybę. O ką galėtumėte pasakyti apie antipremijos pamokas vertėjams ir redaktoriams?

Manau, antipremija vertėjus ir redaktorius privertė suklusti, susivokti, paskatino tobulėti. Vertimų kokybę gerinti padeda „LLVS akademija“, t. y. meistriškumo kursai ir įvairiausi seminarai, kuriuos vesti kviečiu patyrusius vertėjus, redaktorius, kalbininkus.
Bet vertimų kokybės „kontrolieriai“ iš tikrųjų yra – turi būti! – redaktoriai, o jie dabar – silpnoji grandis (ne savo valia).
Paskelbus Nepriklausomybę Lietuvos leidėjai skubėjo kuo pigiau leisti viską, ko norisi, tad taupydami dažniausiai atsisakydavo redagavimo išlaidų ir pamažu jiems pradėjo atrodyti, kad redaktorius apskritai nereikalingas. Leidybos mastams augant pradėti samdyti net filologijos nestudijavę vadinamieji koordinatoriai, projektų vadybininkai, o su tekstais dirbantys žmonės – dabar dėl aiškumo vadinami kalbos redaktoriais – liko Pelenės vietoje, jie dažniausiai net nėra etatiniai leidyklų darbuotojai, kai kur vis dar taupant pinigus jų pavardės nutylimos. Ko gero, jeigu Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Kalbos inspekcija nebūtų ėmusios griežtesnėmis priemonėmis kovoti už šviesos greičiu besikeičiančią (tiksliau – keičiamą) lietuvių kalbą, leidžiami tekstai iki šiol nebūtų redaguojami. Pasiekta bent tiek, kad leidyklos bijo baudų už didžiąsias kalbos klaidas.
Blogiausia tai, kad per visus tuos metus nutrūko redaktorių ugdymo tradicija, ilgai gyvavusi anuometinėje „Vagos“ leidykloje ir grįsta vienu paprastu principu – gyvu patirties perdavimu. Dabar ne tik leidėjai, bet ir patys redaktoriais dirbti pasamdytieji nebežino, kokia jų darbo esmė ir kokie jo tikslai. Grąžinus redaktoriui jo vietą leidykloje, pradėjus gerbti jį ir jo darbą, verstinių knygų kokybė akivaizdžiai pagerėtų.

Kaip negauti antipremijos (kitaip tariant, ką patartumėte leidėjams, vertėjams ir redaktoriams)?

Antipremiją skiriame tik už itin dideles leidybos blogybes, taigi čia teks minėti pačius banaliausius dalykus.
Vertėjams patarčiau laikytis Etikos kodekso, t. y. neversti iš kalbos, kurios gerai nemoka, nesiimti versti teksto, jei neišmano verčiamo kūrinio dalykinės srities arba negali perteikti autoriaus kalbos ir stiliaus, neversti kūrinio iš tarpinio vertimo. Tobulinti savo lietuvių kalbą. Būtinai vertimą aptarti su redaktoriumi, mokytis iš taisymų.
Redaktoriams primygtinai patariu įsisąmoninti savo lemiamą vaidmenį: prieš redaguojant pirmiau įsitikinti, ar vertimas redaguotinas, jokiais būdais sukandus dantis patyliukais neperversti nepataisomų vertimų, o iškart perspėti atsakingą asmenį leidykloje, nes šis pagal Autorių teisių įstatymo numatytą tvarką privalo kūrinį aprobuoti, t. y. per tam tikrą laiką nustatyti, ar vertimas priimtinas (taigi kokybiškas), ar atitinka originalą. Mat kūrinių iškraipymas pažeidžia originalo autoriaus teises. Gavęs neigiamą redaktoriaus atsiliepimą, leidėjas galės laiku atsisakyti netinkamo vertimo ir užsakyti naują.
Tiesą sakant, visa kaltė ir atsakomybė tenka leidėjams, visus patarimus jiems LLVS valdyba išdėstė atskirai, taigi čia nekartosiu (LLVS laišką leidėjams žr. čia >>).

Viename seminare esate užsiminusi apie redaktorius – knygų žudikus. Kokie tie redaktoriai ir kaip jie žudo knygas?

Kalbėjau apie serijinius knygų žudikus, t. y. redaktorius, kurių pavardės užkliūva daugiau nei vieną kartą. Tiesą sakant, jie apskritai neturėtų būti vadinami redaktoriais, nes akivaizdžiai neišmano šito darbo. Pavyzdžiui, šiemet „Jotemai“ skirta antipremija už kelias knygas, o kiek dar šios leidyklos knygų buvo linksniuota anksčiau... Pažvelkite į redaktorių pavardes – vis tos pačios. Beje, viena iš tų knygų vertėjų, sužinojusi apie gautą antipremiją, mums išreiškė apmaudą, kad Heraklį jos vertime „Herkulesu“, o germanus „vokiečiais“ pavertė ne kas kitas, o redaktorė (!).

Ar redaktoriai galėtų būti rengiami aukštosiose mokyklose, ar šiam darbui žmogus turi rengtis savarankiškai?

Apie specialias literatūros redaktorių studijas kur nors pasaulyje neteko girdėti (nekalbu apie paskirus kursus ar tobulinimosi seminarus). Mat pats būtiniausias redaktoriaus bruožas – puikus kalbos jausmas – ne įgyjamas, o įgimtas. Tiesa, Lietuvoje tai sunkiai įmanoma, nes gimę ir augdami niekur negirdime tobulos lietuvių kalbos.
Aukštojoje mokykloje būsimasis literatūros redaktorius turėtų gauti itin platų bendrąjį išsilavinimą (ypač istorijos, filosofijos, religijos, istorijos, menotyros ir kt. sričių), perprasti grožinės literatūros ir stilistikos subtilybes, išmokti ar bent pramokti kitų kalbų, susipažinti su meninio vertimo specifika, gauti bent redagavimo – ypač literatūros redagavimo – pagrindus ir turėti progų padirbėti praktiškai. Tai tikrai realu ir įmanoma padaryti geriau, negu dabar yra, pavyzdžiui, Vilniaus universitete.
O toliau jau redaktoriai savarankiškai turėtų spėti sekti visas lietuvių kalbos naujoves ir semtis patirties iš vyresniųjų kolegų leidykloje. Beje, daug išmokti galima ne tik iš redaktorių, bet ir iš patyrusių vertėjų. Reikėtų įsigilinti, kodėl vertėjas nepriima kai kurių taisymų, kuo motyvuoja – tai bus gyva stilistikos ir vertimo sampratos mokykla.

Koks, Jūsų manymu, yra geras redaktorius?

Geras (-a) redaktorius(-ė) turi puikų kalbos ir stiliaus jausmą. Jis (ji) ne tik domisi visomis kalbininkų aprobuojamomis lietuvių kalbos naujovėmis, bet ir vadovaujasi savo galva (mat tos naujovės ne visada prigyja ir kartais būna atšaukiamos).
Geras redaktorius išmano literatūros specifiką, t. y. žino, kad grožinės literatūros kūriniams neretai būdingas normų laužymas, originalūs tropai, naujadarai, savotiška sintaksė, netradicinė skyryba ir t. t. Suvokia kūrinio ir jo sukūrimo epochos stilių ir kitas ypatybes. Pažįsta meninio vertimo principus, bent kiek yra pramokęs reikalingų kalbų. Ne tik pataiso gramatikos, skyrybos, rašybos klaidas, bet ir pastebi įvarius teksto nerišlumus, nelygumus, netikslumus, sutikrina faktus, vardus, terminus, citatas, šaltinius ar pan., randa vertime atsiradusius neatitikimus, atsakingai atkreipia į juos vertėjo dėmesį ir netgi pasiūlo geresnį sprendimą, be to, atskiria, kas yra pagrįstai netaisyklinga ar neįprasta. Pasidomi autoriumi ir vertėju, jų patirtimi, moka su jais bendrauti ir pagarbiai elgtis, savo siūlymus taisyti aptaria asmeniškai. Pradedančiajam skiria kiek daugiau laiko, tolerantiškai pamoko jį. Savo patirtį perduoda jaunesniems redaktoriams. Ir nuolat tobulėja pats (pati).
Žodžiu, toks redaktorius yra ne tik lietuvių kalbos kultūros prižiūrėtojas, iš tiesų jis – stilistas, kūrybinis darbuotojas. Toks darbuotojas leidykloje turi būti ne prabanga, o norma. Be abejo, už tinkamą atlyginimą. Be gerų redaktorių kiekvienos šalies literatūros lygis būtų gerokai žemesnis.

LLVS svetainėje esate paskelbę literatūros vertėjo etikos kodeksą. Jei kam nors kiltų mintis rašyti redaktoriaus etikos kodeksą, ką, Jūsų manymu, reikėtų į jį įtraukti?

Manau, pirmasis literatūros redaktoriaus etikos kodekso priesakas būtų: gerbti savo profesiją. Suvokti savo atsakomybę. Dar vienas itin svarbus dalykas, kurį minėjau pirma: prieš redaguojant patikrinti teksto kokybę, nesiimti redaguoti itin prastų vertimų ir nedelsiant pranešti apie juos leidėjui (ar užsakovui).
Daugelį pageidautinų tokio kodekso principų jau išdėsčiau piešdama tobulo redaktoriaus stilisto portretą, pavyzdžiui, gerbti autorių ir vertėją, jų menines intencijas. Redaguojant lyginti vertimą su originalu. Suredagavus tekstą taisymus ir siūlymus aptarti su rašytoju ar vertėju. Už teisingas pastabas ir gerus patarimus šie bus dėkingi. Taisymai turi būti rekomendacinio pobūdžio, galutinis sprendimas – rašytojo ar vertėjo.
Reikėtų aptarti ir netikusius redagavimo principus. Negalima literatūros kūrinio skurdinti, „lyginti“ spraudžiant į normų rėmus ir ignoruojant meninį tikslingumą. Nereikia kalbininkų svarstymų traktuoti kaip galutinių sprendimų ir taisyti vien iš Kalbos inspekcijos baimės.
Nereikia piršti savo subjektyvaus skonio ir „gražinti“ teksto, beprasmiškai keičiant žodžius lygiaverčiais sinonimais.
Negalima vertime be neišvengiamos būtinybės keisti originalo sintaksės, pvz., jungti sakinius arba juos skaidyti.
Negalima nepatikrinus braukti ir taisyti žodžių ar jų formų vien todėl, kad redaktorius pats niekada tokių negirdėjo. Retą žodį ar specifinį terminą radusiam arba naujadarą sukūrusiam vertėjui pastaba paraštėj „tokio žodžio nėra žodyne“ tiesiog kelia pasipiktinimą ir nepasitikėjimą.
Tokiems redaktoriams, ko gero, galiotų taisyklė: jei gali netaisyti, netaisyk.
Aleksandro Žirgulio žodžiais tariant, „redaktorius turi iš karto suvokti, kur ir kiek giliai jis savo žagrę gali leisti, ir, svarbiausia, ar iš viso į tam tikrą dirvą ją reikia leisti. [...] Labai gerai, kai nepamiršta, kad iš pradžių jis tėra svečias, nors paskui jis lieka visai artimas, savas žmogus arba neigiamu atveju grasus įnamys. […] Redaktorius turėtų tarpais pabūti kukliu žmogumi, ne vien išmaningu kito tvarkytoju, ir realiai pasverti savo sugebėjimus bei išgales. Ką jis pajėgia duoti vietoj to, kas jam nepatinka? Ar išeiginio drabužio kartais nepakeičia elgetos skarmalais?“ Apskritai manau, kad Aleksandro Žirgulio knyga „Prie redaktoriaus stalo“ (1979) yra vienas didelis redaktoriaus etikos kodeksas, taigi ir patariu ją visą perskaityti.
 
 Kalbėjosi Rita Urnėžiūtė
 

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis