„Vertimas yra tokia keista būsena
tarp amato ir meno“
Vertėją Virgilijų Čepaitį kalbina Rasa Drazdauskienė
“Naujasis židinys-Aidai” 2008 m. Nr. 2
- Vertėjų sąjungos svetainėje jūs save apibūdinate trimis žodžiais: literatas, vertėjas, politikas. Panašu, kad įvairiais gyvenimo tarpsniais tai vienas, tai kitas iškyla labiau į paviršių. Kas dabar jūs labiau?
- Nežinau kas. Turbūt, kaip sakote, įvairiais gyvenimo tarpsniais tai vienas, tai kitas. Štai kad ir paskutinė versta knyga „Silvija ir Brunas“ man teko kažkaip netyčia; sutikau versti, norėdamas įsitikinti, ar vis dar esu vertėjas. Bent dvidešimt metų nebuvau vertęs jokios rimtesnės knygos.
Tiesa, pastaruosius dvylika metų pats rašiau knygą apie Sąjūdį. Reikėjo sudėti į ją viską, ką žinojau kaip Sąjūdžio atsakingasis sekretorius apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Taigi vertimams tiesiog neturėjau laiko. O politikas vis tiek lieki, net ir aktyviai nedalyvaudamas politikoje – esu Kovo 11-osios Akto signataras ir dalyvauju Signatarų klubo veikloje. Bet, žinoma, didžiąją gyvenimo dalį buvau vertėjas. Nuo pat jaunystės vertėjo darbas buvo mano pagrindinė profesija, iš kurios gyvenau ir kuria užsiiminėjau maždaug nuo 1958 iki 1988 m. – trisdešimt metų. Per tą laiką išverčiau per 50 knygų.
- Daugiausia vertėte į rusų, lenkų kalbas...
- Debiutavau su „Mike Pūkuotuku“ 1958 m., paskui dar šiek tiek verčiau iš anglų kalbos. 1956 m. Rašytojų sąjunga pasiuntė mane į Maskvą mokytis vertimo į rusų kalbą, taigi dar institute pradėjau versti į rusų kalbą lietuvių prozininkų kūrinius. Dar verčiau iš lenkų į rusų tokius autorius, kurių Lietuvoje nebuvo didelių galimybių spausdinti, o ir rusiškai beveik nepavyko, išskyrus Stanisławą Lemą, kurio kelis kūrinius išverčiau. Pamenu, buvau juodraštyje išvertęs jo romaną „Fiasko“; baigiau darbą kaip tik 1988 m. birželio 2 d. Birželio 3 d. prasidėjo Sąjūdis, taip tas vertimas ir liko gulėti stalčiuje. Vėliau jį išvertė kažkas kitas.
- Vertėte iš lenkų į rusų, apeidamas lietuvių kalbą?
- Tiesiog išmokau lenkų kalbą, kadangi lenkų kalba buvo daug daugiau XX a. literatūros, negu lietuvių arba rusų. Naujesnės knygos anglų kalba tada buvo neprieinamos, o lenkai versdavosi beveik visą pasaulio literatūrą, ir jų spauda buvo daug laisvesnė.
- Taip ir „Mikės Pūkuotuko“ ėmėtės?
- „Mikę Pūkuotuką“ aptikau ne pats, o gavau iš Aldonos Liobytės. Ji tuo metu buvo literatūros vaikams redakcijos Grožinės literatūros leidykloje (taip senovėje vadinosi „Vaga“) vedėja. Mane pas ją atvedė Romualdas Lankauskas, su kuriuo tada bičiuliavausi, ir pasakė: jis turbūt galėtų ką nors išversti. A.Liobytė davė man pabandyti kažkokią lenkišką pasaką, aš ją šiaip taip išverčiau, jinai pažiūrėjo ir sako: a, žinau, tu gali išversti „Mikę Pūkuotuką“.
- Jums buvo 19 metų?
- Taip, tai buvo tokie įdomūs laikai, dabar tokių autoritarinių sprendimų turbūt nebebūna.
Tarp kitko, Aldona Liobytė turėjo savo išskaičiavimų. Gavusi lenkišką „Mikės Pūkuotuko“ vertimą, davė man iš jo versti, bet pasakė: tu Maskvoje studijuoji, tai ten rasi anglišką originalą. Bet aš originalą radau tik kai knyga jau buvo išversta, kai skaičiau korektūrą. Spėjau pataisyti tik eiles. Po dvidešimties metų tą knygą perverčiau, jau iš anglų kalbos, nežmoniškai daug taisiau. Praktiškai išverčiau iš naujo.
- Taip, kai išėjo antras vertimas, kilo ginčų, kuris geresnis, ir nemažai buvo sakančių, kad geresnis pirmasis – neva paskui vertėjas sugadino...
- Pirmas vertimas buvo laisvesnis. Be to, kaip išsiaiškinau lygindamas, panašu, kad į lenkų kalbą jis verstas irgi ne iš anglų, o iš prancūzų kalbos. Vertė žinoma vertėja Irena Tuwim, poeto Juliano Tuwimo sesuo; paprastai ji versdavo iš prancūzų kalbos, aš žiūrėjau bibliografiją. Be to, skirtumai tarp originalo ir vertimo, to, ką sau leidžia vertėjas, licensia poetica, truputį per dideli. Manau, ji vis dėlto vertė iš prancūzų kalbos...
- Tai jūs paėmėte tą lenkišką vertimą, kuris verstas iš prancūziško vertimo, o šis – iš angliško originalo, išvertėte į lietuvių kalbą, ir taip atsirado lietuviškas „Mikė Pūkuotukas“?
- Labai įdomus atvejis. Bet vėliau, žinoma, skaudama širdim kai kuriuos dalykus vis dėlto perverčiau arčiau originalo. Vardas – Mikė Pūkuotukas – liko, jis sugalvotas kartu su Liobyte: jinai sugalvojo Pūkuotuką, aš sugalvojau Mikę, nes lenkiškai tai jis buvo Kubuś Puchatek. Na, Puchatek – tai Pūkuotukas, o Mikę aš paėmiau iš Valančiaus „Vaikų knygelės“, kad būtų ir visiems žinomas, ir truputį juokingas vardas.
- Berniukas Jonukas jūsų vertime turi pavardę Jonas Kubilius; pamenu, tuometiniams Universiteto studentams patiko – rektoriaus vardas. Ar tai tyčia?
- Beveik. Dar knygelėje minimas toks Raimundas Vabzdys, tai jis juodraštyje buvo Raimundas Vabalas. Bet paskui pagalvojau, kad negerai bus, mano artimas bičiulis gali įsižeisti, reikia pakeisti pavardę. Tiesa, vardas liko.
- Kai jūs vertėte „Mikę Pūkuotuką“, ar jau buvo rusiškas Zachoderio vertimas?
- Ne, dar nebuvo. Jo vertimas, pasirodęs gal po poros metų, truputį kitoks – jo Pūkuotukas pernelyg materialus, net jo galvoje pjuvenos – v golove mojei opilki. Man gi atrodo, kad jis nėra toks žemiškas, tas meškiukas, jis idealus, įsivaizduojamas draugas, jo negalima taip supaprastinti, kad jis būtų tik lėlė. Ir Ernesto Shepardo iliustracijos man kur kas labiau patinka už primityvius rusiškus animacinius piešinukus; faktas, kad su Howardo Shepardo iliustracijomis visame pasaulyje leidžiama ši knyga, rodo, kad jam pavyko tiksliai pavaizduoti veikėjus, kaip čia pasakius, sužmoginti juos.
- Taigi jūs, būdamas 19 metų, atėjote į leidyklą ir iškart gavote versti pasaulinės literatūros šedevrą...
- Na, prieš tai jau buvau šį tą vertęs. Tiesa, vertimus spausdinau periodikoje. Versti pradėjau kokių aštuoniolikos, septyniolikos metų.
Vaikystėje svajojau būti rašytojas. Gal žurnalistas, buvau net įstojęs į žurnalistiką. Bet labai anksti supratau, kad tas praktiškai neįvykdoma... na, labai jau daug meluoti reikės šitoj santvarkoj. Be to, tuo metu buvau pradėjęs versti ir susitaikiau su šia profesija, supratau, kad vertėjo darbas irgi prie literatūros.
Vertimas yra tokia keista būsena tarp amato ir meno. Iš vienos pusės – tai amatas, kuris ne taip lengvai išmokstamas. Norint tapti vertėju, privalai bent penkerius, septynerius metus daug dirbti – nuolatos versti ir negalvoti net apie tai, ar vertimas bus išspausdintas: reikia labai daug sunkaus, nuolatinio darbo.
O meno pusė... Meno pusė taip pat yra, bet ji, kaip čia pasakius... vertimuose ne taip dažnai pasitaiko tikrai sunkių užduočių vertėjui. Kai reikia ne „perguldyti“, kaip seniau sakydavo, tekstą, bet jį perkurti. Nes rašytojai dažnokai irgi... tik perpasakoja istoriją, o ne bando personažą, vietovę, veiksmą pavaizduoti „iš vidaus“, ar kompleksiškai, kaip yra realiame gyvenime. Tokie atvejai, kaip Jameso Joyce’o „Ulisas“, literatūroje reti, ir matote, kaip ilgai ir sunkiai jis buvo verčiamas.
- O ką jūs, kaip vertėjas, manote apie vertimo laisvumą ir originalo laikymąsi?
- Mano nuostata, dėl kurios esu ne kartą kovęsis su kitais vertėjais, yra tokia: vertimas turi būti tos kalbos, į kurią versta, reiškinys. Negalima sukurti atstūmimo nuo teksto efekto. Skaitytojas neturi jausti, kad skaito vertimą. Žinoma, kai kurie tekstai reikalauja šiokios tokios distancijos, bet iš esmės vertimas lieka tos kalbos, į kurią knyga išversta, reiškinys.
- O kokių savybių turi turėti vertėjas? Jis menininkas ar amatininkas?
- Ir tas, ir tas turbūt. Tam, kad įvaldytų savo profesijos „amatininko dalį“, jis turi turėti tam tikrų savybių. Jis turi būti kruopštus, nuoseklus ir nuolat prisiminti, kad reikia versti, versti, versti ir versti, jei nori išmokti amato. Reikia daug dirbti, negalvojant apie atlyginimą. Reikia tobulai įvaldyti kalbą, į kurią verti, jos sinonimikos įvairovę. Profesionaliam darbui šis pasirengimas yra svarbiausias. Ir dar: žmogus turi nelaukti priminimo, kad jau laikas įteikti vertimą. Juk niekas tau nesėdi ant sprando, tu esi vienas su popieriaus lapu ar su kompiuteriu, ir dirbi. Šiais laikais rinka pati verčia žmones šias savybes prisiminti. Anksčiau vertėjas galėdavo ir nesilaikyti terminų, vis tobulinti ir tobulinti be galo.
Su „menininko dalimi“ truputį sudėtingiau. Kas jau duota, tai duota. Yra, sakyčiau, tokie įgimti dalykai kaip sakinio ritmo pojūtis, kaip teksto garsinė instrumentuotė, kaip asociacijų gausa. Tačiau kliautis vien talentu negalima. Talentas gal svarbesnis verčiant eiles, bet prozą... Čia jau daugiau amatininko darbas.
- Bet amatininkas – garbinga profesija?
- Tai žinoma. Žinoma!
- Prisimenu jūsų verstą Jameso Thurberio „Baltąją stirną“ – ten tiek žodžių žaismo, kad kai kur angliškas tekstas net nepanašus į lietuvišką. Jūs tyčia visada imatės tokių sudėtingų vertimų?
- Tuo metu daugiausia verčiau lietuvių autorių kūrinius į rusų kalbą. Iš to, ką verčiau, ne viskas teikdavo tikrą pasitenkinimą savo darbu. Retai rasdavau tikrą iššūkį, kaip profesionalas. Tą knygą specialiai pasirinkau, kad neužmirščiau, jog esu vertėjas, o ne tiesiog amatininkas. Norėjosi įdomios, rimtos ir sunkios užduoties, nes, būdavo, knygą išverti greitai, tarsi ir gerai, ir kūrinys neblogas, bet tikro kūrybinio pasitenkinimo nėra.
Tiesa, iš pradžių ruošiausi išversti dvi Thurberio apysakaites. Antroji vadinosi The Wonderful O. Apie tai, kaip vieną salą užgrobė piratai ir uždraudė vartoti žodžius, kuriuose yra raidė o, todėl vietoj hello visi sakydavo hell. Supratau, kad lietuviškai išversti neišeis, nes mūsų kalboje o nėra tokia svarbi, o kitos raidės rinktis negalima, kadangi pati sala yra O pavidalo. Tad teko ją atidėti, ir versti tik „Baltąją stirną“. Plonytę knygelę verčiau pusę metų, gal net ilgiau.
Pats susiradau, pats išverčiau ir baigtą kūrinį atnešiau į leidyklą. Ten raukydamiesi vis dėlto priėmė išleisti. Kaip jiems pavyko 1971 m. per Maskvą prastumti, nežinau – Maskvoje juk tvirtindavo visus planus.
- Jūs dirbote vertėju ir tais dabar jau „aukso amžiumi“ vadinamais laikais, kai vertėjai turėjo daugiau laiko darbui, o jų vertimus redaguodavo profesionalūs redaktoriai. Kaip manote, dabar pradedančiam vertėjui sunkiau ar lengviau?
- Tiesą sakant, tais laikais iš vertimo buvo sunkiau pragyventi, negu dabar. Mano atvejis ypatingas, nes aš daugiau verčiau į rusų kalbą, kur tiražai buvo didesni, perleidimai dažnesni. Verčiantis į lietuvių kalbą vertėjas vargu ar galėjo už tą sumą pragyventi. Tokių profesionalių vertėjų, kurie gyventų vien iš vertimo, Lietuvoje ne tiek daug ir buvo, paprastai vertėjais dar dirbdavo redaktoriai, žurnalistai, net partijos sekretoriai turėjo hobį versti knygas...
O kokybės, žinoma, tais laikais buvo gal ir daugiau. Dabar tam kliudo leidimo sparta ir lenktynės tarp leidėjų.
- Daugiausia knygų jūs išvertėte į rusų kalbą?
- Taip, verčiau Ievos Simonaitytės, Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Vinco Mykolaičio-Putino ir daugelio kitų autorių knygas. Palyginti anksti pradėjau versti be sutarties, tiesiog, jei patikdavo knyga. Buvau tada kolegų vertėjų už tai baramas, bet palaikiau gerus santykius su daugeliu lietuvių rašytojų, jie man iš anksto duodavo savo knygas, baigtas, bet dar neišleistas. Kartais iš to būdavo ir praktinės naudos – pavyzdžiui, išverčiau Jono Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“, kai jis dar buvo rankraštyje. Tuo metu, kai knyga išėjo, čia buvo ruošiamas didžiulis puolimas prieš ją, bet kol kritikai rašė puolamuosius straipsnius, knygą išspausdino žurnale “Družba narodov” ir visas reikalas nugeso.
Tais laikais lietuvių literatūra vos ne visa turėjo būti verčiama į rusų kalbą, žinoma, ta, kuri praeidavo cenzūrą. O cenzūros reikalavimai Lietuvoje ir Maskvoje truputį skyrėsi: kartais vienur buvo laisviau, kartais kitur. Šituo buvo galima šiek tiek manipuliuoti. Pamenu, pradėjau versti Ievos Simonaitytės romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“ ir pastebėjau, kad jo siužete yra tarsi spraga. Atsargiai paklausiau apie tai Simonaitytės ir ši net pravirko.
Pasirodo, leidykla „Vaga“ liepė „gyvajai klasikei“ išmesti iš romano ištisą skyrių, kitaip nespausdinsią. Radau archyve rankraštį, išverčiau tą skyrių, taigi rusų kalba išėjo pilnesnis tekstas... Leidžiant lietuvių literatūrą rusų kalba, nuolat susilaukdavo trukdžių tokie autoriai kaip Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Jonas Mikelinskas, Romualdas Lankauskas. O kol verčiau Vytauto Sirijos Giros romaną „Voratinkliai draikės be vėjo“, jis buvo pasmerktas; SSRS Rašytojų sąjungos konsultantė Lietuvai, sužinojusi, kad vertimo rankraštis jau įteiktas leidyklai, pasakė: leisti negalima. Knyga išėjo gal tik po šešerių metų, eilinį kartą truputį atšilus orams.
- Gal grįžkime į šiuos laikus?
- Vertėjo „starto pozicija“ dabar kur kas geresnė. Jie kur kas anksčiau ir visapusiškiau susiduria su užsienio kalbomis. Neseniai turėjau užsiėmimą kursuose pradedantiems vertėjams. Įsitikinau, kad jie žino, ko nori, tekste susigaudo greitai. Daviau jiems užduotį iš knygos, kurią kaip tik buvau išvertęs – Lewiso Carrollo „Silvijos ir Bruno“ – to žodžių žaismo pats, kai skaičiau, kokias tris minutes negalėjau suprasti: kur gi čia šuo pakastas? Tyčia daviau kursantams atspausdinęs puslapį. Ir jie užduotį perkando taip pat per tris, keturias minutes. Ir beveik visi!
Ten toks Kitas Profesorius piešia grafiką... Jis sako Brunui: „Mažesnis padaras privalėtų kartą eiti miegoti“. O tas atsako: aš negaliu eiti miegoti du kartus ir nenoriu būti padalytas.
Tada Kitas Profesorius sako: „Tai puikiai gali pavaizduoti diagrama“. Ir nubraižo tą diagramą: vienoje linijos pusėje A, kitoje B, o viduryje C. Brunas žiūri į tą diagramą ir sako: bet bitė nuskęs... Humoras atsiranda, perskaičius raides garsiai: A, B, C – ei, bi, si, B – bee, o C viduryje – sea – jūra. Kai žiūri akimis, niekaip nesupranti, kas gi čia juokinga. Kai perskaitai garsiai, viskas paaiškėja.
- O kaip tai atrodo lietuviškai?
„– Yra maždaug taip, – Kitas Profesorius skubiai nubrėžė ilgą brūkšnį per visą mokyklinę lentą ir pažymėjo raides K ir T abiejuose brūkšnio galuose ir J per vidurį: – tuojau jums paaiškinsiu. Jei KT padalysime į dvi dalis taške J...
– Tai ir nujos, – įsitikinęs atsakė Brunas.
Kitas Profesorius žioptelėjo.
– Kas nujos?
– Katė, prantama! – atsakė Brunas. – Bet katės nejoja!“ (p. 126)
Anglų kalba tiesiog sutverta panašiam žodžių žaismui. Kai verti į lietuvių kalbą, tenka gerokai pasukti galvą, kol jį perteiki. Ir ne visada lieki vertimu patenkintas.
- „Silvija ir Brunas“ – naujausias jūsų darbas. Kiek laiko ją vertėte?
- Apie pusę metų. Tai daug, nes pati knyga nėra didelė, šiaip tokios apimties knyga išverčiama per porą mėnesių. Ir tai, jei būčiau turėjęs daugiau laiko, dar būčiau prie vertimo sėdėjęs porą mėnesių. Pagrindiniai dalykai jau buvo išspręsti, juos išsprendžiau pirmiausiai, bet patį tekstą buvo galima tobulinti dar ir dar. O knyga turėjo patekti į kalėdinę prekybą... Laimė, kad leidykla rado redaktorę, kuri spėjo baigti šlifuoti tekstą.
„Silvija ir Brunas“ – tarsi žodžių žaismo sankaupa. Knygoje rasi viską – anagramą, homonimą, kalambūrą, naujadarą, paranomaziją, onomatopėją, charakteronimą, net akrostichą. Pavyzdžiui, dedikacijoje paslėptas akrostichas – pirmosios kiekvienos eilutės raidės sudaro mergaitės, kuriai dedikuota knyga, vardą ir pavardę. Nebuvo įmanoma tiksliai jų perteikti – angliškai mergaitė vadinasi Isa Bowman, taigi lietuviškai turėtų būti Aiza Boumen. Pavardę padariau kaip reikia, bet vardo – deja, ne, nes eilėraštis parašytas trieiliais. Teko palikti anglišką vardo variantą.
Ir mūs gyvenimas kaip sapnas bus.
Spindėjimas auksinis jo ramus
Atgręš prieš tamsią laiko tėkmę mus.
Buki mažyčio sielvarto skausmai,
O gal lėlių vaidinimo juokai
Užpildo mūs akimirkas nūnai.
Menkų dienų beprotiška skuba...
Esminga mums atrodo jų eiga –
Nemąstome, kad tuoj ir pabaiga.
Dedikaciją išverčiau paskiausiai, iš pradžių net nebuvau atkreipęs į ją dėmesio, tik paskui nustebau – tokia liūdna knygos pradžia, visiškai liūdna. Sakyčiau, ne keroliška.
- Bet Carrollis juk ir nėra linksmas? Juokingas, bet ne linksmas...
- Matot, jis iš tikrųjų buvo labai rimtas žmogus. Juk buvo diakonu įšventintas, tik tiek, kad nepraktikavo, nes buvo matematikos, matematinės logikos dėstytojas, o paskui, kadangi „Alisa“ nuolat buvo perleidžiama, galėjo išvis nieko nedirbti, na, ir nedirbo. Tik kolegijoje buvo toks tarsi studentų prižiūrėtojas, ar tiesiog autoritetingas žmogus, kuris gyvena kartu su studentais, ir šie gali į jį kreiptis įvairiais klausimas – vadinamasis tutor. Be to, ir rašė jis ne tik pasakas. „Alisą Stebuklų šalyje“ jį privertė išleisti vaikai, kuriems jis tas pasakas sekė, bet jis visą laiką rašė ir matematikos traktatus. Yra tokia juokinga istorija, kaip karalienė Viktorija, išėjus „Alisai“, pakvietė Carrollį į rūmus ir pokalbio pabaigoje pasakė, kad jis būtinai atsiųstų jai kitą knygą, vos tik ji išeis. Tai jis ir atsiuntė karalienei tą kitą knygą – ji vadinosi An Elementary Treatise on Determinants... Mat, kita Carrollio knyga buvo matematikos vadovėlis.
O „Silvijoje ir Brune“ jis daugiau atsiskleidžia kaip asmuo, kaip Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas – tokia jo tikroji pavardė. Knygoje esama ne tik gyvenimo absurdo, bet ir pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie tikėjimą, apie meilę – tokių dalykų „Alisoje“ nėra. Ten jis tiesiog rodo gyvenimo absurdiškumą. O čia – atspindėtas konkretus tuometinės Anglijos gyvenimas kaip absurdo įsikūnijimas.
Įdomu dar tai, kad „Silvijos ir Bruno“ vertimas į lietuvių kalbą, atrodo, yra vienintelis jos vertimas į neskaitlingos tautos kalbą. Ji išversta į prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, japonų ir lenkų kalbas. Net rusiškai jos nėra.
- Kaip manote, nuo ko tai priklauso – nuo pačios knygos, nuo kultūros, dar nuo ko?
- Kai išėjo „Alisa Stebuklų šalyje“ ir išpopuliarėjo Anglijoje, ji iškart buvo išversta į daugelį kalbų. O kai išėjo „Silvija ir Brunas“, kurią pats Carrollis laikė geriausiu savo kūriniu, to neįvyko. Knyga, man atrodo, buvo pernelyg nesuprantama tiems laikams, per rimta – tiesiog neaiški. Joje yra keli planai: vienas yra vadinamoji Užlandija, toks pasakų pasaulis ir jo tąsa – Stebuklandija su fėjomis bei elfais, tačiau visai greta yra ir tuometinės Anglijos visuomenė. Tai dar būtų nieko, tą dar galima suvirškinti, bet kai vaikai iš ano stebuklų pasaulio ateina į realų pasaulį ir veikia jame – ko gero, XIX a. skaitytojas to negalėjo suprasti.
Todėl knyga pradėjo populiarėti gana neseniai, man regis, pirmas vertimas į prancūzų kalbą atsirado apie 1975 m., į vokiečių kalbą – ar ne 2000 m. Į lenkų kalbą irgi versta gal pernai ar užpernai. Gal skaitytojas pagaliau „užaugo“, kad suprastų šią knygą?
- Pastebėjau, kad Prancūzijoje „Silvija ir Brunu“ ypač žavėjosi, pavyzdžiui, Giles Deleuze‘as, postmodernistas, kuris, rodytųsi, turėtų vengti panašių tekstų?
- Taip, ir dar pasakysiu, kad „Silvija ir Brunas“ buvo Joyce‘o mėgstamiausia Carrollio knyga. Jis ir savo „Finegano budynes“ pradeda taip, kaip Carrollis pradėjo šią knygą – nuo pusės sakinio.
Apskritai šis vertimas pareikalavo gana daug pasiruošimo, net informacinio. Pavyzdžiui, prireikė senų žodynų, kuriuose būtų tuometinės kai kurių žodžių reikšmės. Kad ir žodis saloon – dabar jis mums daugiau asocijuojasi su kaubojais, o „Silvijoje ir Brune“ tai salonas, ir viskas.
- „Alisa Stebuklų šalyje“ yra viena iš Jūsų mėgstamiausių knygų?
- Nelabai. Pasakyčiau, kad joje absurdo vis dėlto per daug. „Mikė Pūkuotukas“ paprastesnis, gyvenimiškesnis.
- O „Silvija ir Brunas“?
- Net nežinau, ar vėliau kada nors ji bus viena iš mano mėgstamiausių, nors pats ją ir verčiau. Tai labai įdomi, vertinga knyga, tačiau joje yra tokio... asmens išardymo. Gyvenimas joje tarsi iš anksto numatytas, pabaiga neaiški... trūksta darnos. Nors autorius ne kartą kalba apie darną, bet knygoje jos kaip ir nėra. Kažkur esu skaitęs apie šią knygą, kad ji tarsi sudaryta iš „Alisos“ ir iš XIX a. antros pusės Viktorijos laikų romanų. Ar toks sudarymas ne visiškai tobulas, ar nepakankamai skiriama dėmesio tikrovei... O gal tie romanai buvo pernelyg didaktiški. Tikrovės ir pasakos pusės labai gerai sulydytos, tačiau tikrovė mažiau įtaigi, tarsi pusiausvyros trūktų. Reikės dar man pagalvoti apie tai.
Skaičiau aš ir antrą „Silvijos ir Bruno“ dalį – ten tos darnos dar mažiau. Paradoksalu, bet ji visai kitaip baigiasi – šioje knygoje ledi Miuriel tarsi išteka už savo pusbrolio, o anoje ji išteka už Artūro, kaip mes ir norėtume; ir pusbrolis, kuris pirmoje dalyje lyg ir ateistas, antroje jau atsiverčia į tikėjimą... Rodos, viskas teisingai, o va... Na, ir verčiama dažniausiai pirmoji dalis.
- Ką dabar verčiate?
- Nieko. Turiu daug kitų darbų.
_________________________
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas "Vertimo meistrų pamokos"