„JOTEMOS“ MAGAI
 
Dalia Dilytė
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2008-02-29
 
Išverstą knygą visuomet gaubia tam tikro žavaus stebuklingumo atšvaitas: ji virsta kitakalbe, persikelia į svetimą kultūrą. Tačiau burtų menas, kaip ir visa kita, turi turėti saiką. Persistengus kūrinys ne tik išverčiamas, bet ir stebuklingai pakeičiami kai kurie turinio dalykai. Tokiais ypatingų galių magais gali didžiuotis „Jotemos“ leidykla. Ne veltui ji yra išleidusi pranašiškų knygų (Georgia Routsis Savas. „Meilės orakulas“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2006; Georgia Routsis Savas. „Orakulas“. Vertė Darius Kaunelis. – Kaunas: Jotema, 2006). Kiekvienas skaitytojas, perskaitęs bent kelias šios leidyklos knygas, prieis išvadą, kad „Jotemoje“ iš tiesų tvyro gebančių daug ką pakeisti burtų dvasia.
Visas pasaulis žino, kad amfiteatre, pasmerkdami myriop gladiatorių, romėnai nuleisdavo dešinės rankos nykštį žemyn, tačiau vienoje „Jotemos“ knygoje (Robert Harris. „Pompėja“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2004) šis pasmerkimo gestas paverstas atvirkščiu: iškėlė nykštį į viršų. Tebūnie! (p. 27). Rasime ir daugiau atžagareiviškumo pavyzdžių. Vyrus šioje knygoje mėgstama paversti moterimis (Hortenzijos viloje, p. 24; Kalpurnijos vila, p. 91, 166; Klaudijai prireikė viso dešimtmečio, kol išsisėmė, p. 50). Mokyti romėnai įsigydavo vergą, kuriam diktuodavo savo kūrinius vaikščiodami po kambarį ar išsitiesę ant gulto. Šioje knygoje yra atvirkščiai: diktuoja vergas (p. 84), o skaitytojui lieka įsivaizduoti, kad laivyno vadas, istorikas Plinijus užrašinėja jo mintis. Pasitelkus metamorfozės principą imperatorius Tiberijus virsta Tiberio upe (p. 197), o didelė Galijos teritorija – nežinia kokiu Gaulu (p. 39). Iš mūsų epochos į antikos laikus nukeliauja niekada ten nebuvę pieštukas su popieriumi (kad paimtų pieštuką ir popieriaus, p. 256) ir Vokietijos moterys (plaukų, nukirptų nuo kažkokios vokietės vergės galvos, p. 142). Juk anuomet tebuvo žinomos tik germanės, o jų gimtinė vadinta Germanija. Pizono giminė neaišku dėl ko vadinama Pyzo klanu (p. 92), o cekubas (vynas) – Cekubanu. Magija nudžiugina romėnų literatūros gerbėjus, atrasdama naujų veikalų. Iki šiol buvo žinomas tik vienas Tito Petronijaus kūrinys –­ romanas „Satyrikonas“, bet štai burtais lyg iš po žemės iškasta jo satyrų (Tai išlaisvintas vergas iš vienos Tito Petronijaus satyros, p. 143). Žinoma, kaip ir dera paslaptingų jėgų apgaubtos veiklos barams, tekste lieka miglotų vietų. Pavyzdžiui, neaišku, ką reiškia sakinys Kiek prisimenu, jis buvo užsienio prokuratorius Sicilijoje (p. 246). Juk ir Sicilija, Romos valstybei priklausiusi sala, nebuvo užsienis, ir turimas omenyje Lucilijus, ėjęs Sicilijos valdytojo pareigas, nebuvo užsienietis.
Atsivertę kitą šios leidyklos išleistą to paties autoriaus knygą (Robert Harris. „Imperium“. Vertė Arvydas Malinauskas. –­ Kaunas: Jotema, 2007) matome, kad ir čia burtų – per akis. Ir čia vyriškos giminės daiktai ar asmenys paversti moteriškais. Du iš septynių Romos kalnų, Eskvilino ir Aventino (mons Esquilinus, mons Aventinus) kalnai, virsta Eskvilinos (p. 23, 149, 197, 216, 247, 281, 182, 324) ir Aventinos (p. 95) kalvomis, Lucijaus Emilijaus Paulo pastatyta bazilika – Emilijos bazilika (p. 33, 242, 341). Net garsusis karvedys Gnėjus Pompėjus Didysis paverstas moterimi (p. 56). Burtams paveikus atsiranda nauja šventykla: ant paties kyšulio šalia Salijaus šventyklos (p. 302). Mat iki šiol niekas nebuvo nieko girdėjęs nei apie tokį dievą, nei apie tokią šventyklą, nes romane aprašomoje vietoje stovėjo žynių salijų būstinė. Magija turi galių pakeisti Romos valstybės struktūros principus. Cicerono laikais romėnai teritoriniu principu buvo suskirstyti į trisdešimt penkias tribomis vadinamas rinkimines apylinkes. Keturios buvo Romoje, o trisdešimt viena – visoje Italijoje. Kai kurios tribos gavo žmonių vardus, kai kurios – upių, pelkių ar kitų vietovardžių pavadinimus. Visi rinkėjai balsuoti turėdavo atvykti į Romą. Šioje knygoje teritorinis principas paverstas gimininiu (p. 87, 88, 101, 153, 154, 242, 244, 319) ir Kornelijų tribai, bet Tulijų giminei priklausęs Ciceronas perkeliamas į Kornelijų giminę: Tuo metu edilus rinkdavo visi Romos piliečiai, skirstomi į trisdešimt penkias gimines. Ciceronas priklausė Kornelijų giminei (p. 87). Be abejo, sukuriama naujų giminių: mostelėjus burtų lazdele atsiranda Suburanos, Eskvilinų, Palatinų giminės. Ligi magiškojo veiksmo tai buvo Suburos, Eskvilino, Palatino tribos, pavadintos Romos miesto rajonų vardais. Nežinau, ką pasakytų psichoanalitikai, bet įtariu, kad magų ir burtininkų pasąmonėje visada kirba raganų deginimo vaizdiniai, tad kai kada jie noromis nenoromis prasiveržia į knygos tekstą. Todėl skaistybės įžadus sulaužiusi vestalė čia sudeginama: tradiciškai būtų buvusi gyva sudeginta tam tikslui skirtoje mažoje patalpoje už Kolinos vartų (p. 266). Nemagiškoje tikrovėje vestales ištikdavo kitokia bausmė. Ten šis sakinys turėtų skambėti taip : pagal papročius būtų buvusi gyva užmūryta tam tikslui skirtoje mažoje patalpoje už Kalvos vartų. Kartais magija linkusi padidinti, padauginti, suteikti gausos. Visos šventyklos šioje knygoje knibžda vestalių (p. 19), nors iš tiesų jos tarnavo tik Vestos šventykloje, purpuru išsiuvinėjama (p. 20, 54) visa senatorių toga, nors ji buvo tik raudonai apkraštuota. Tačiau kartais burtai negailestingai sumenkina. Markas Licinijus Krasas labai įsižeistų, perskaitęs tokį sakinį: Spartako nugalėtojas turėjo pasitenkinti mažesne garbe – ovacijomis (p. 72). Juk jis žinotų, kad iš tiesų nebuvo taip blogai. Krasui buvo suteikta teisė į ovaciją – mažąjį triumfą. Iškilmingoje eisenoje jis su savo kariuomene pražygiavo per miestą ir ant Kapitolijaus kalvos aukuro paaukojo avį. Avis – lotyniškai ovis, iš čia mažojo triumfo pavadinimas. Gal baiminantis konkurencijos, savotiškai suniekinamas siekis numatyti ateitį, apžiūrint paaukoto gyvulio organus: …nekantraudamas sužinoti, ką lems avino žarnos (p. 36, 37), juk į žarnas senovės spėjikai paprastai nekreipdavo dėmesio, jiems rūpėjo kepenų, širdies, plaučių išvaizda. Kai vaškuotos lentelės, kuriose buvo rašoma antikoje, virsta vaško lapais (p. 24), neaišku, kaip tuos vaško lapus įsivaizduoti: ar kaip korius, ar kitaip. Bene labiausiai pribloškiantis ir pralinksminantis magijos laimėjimas šioje knygoje yra žirnių virtimas vištos plunksnomis. Žado galima netekti perskaičius tokius sakinius: Vienintelis baldas čia buvo indauja, ant kurios stovėjo vaza su vištų plunksnomis. Cicerono vardas kilęs nuo žodžio cicer, reiškiančio vištos plunksną, todėl manydamas, kad neįprastas politiko vardas yra politiko privalumas, jis įdėjo nemažai pastangų, kol pagaliau atkreipė į jį žmonių dėmesį (p. 24). Stulbdami prieš tokią naujenybę, turime suvokti, jog esame labai atsilikę, jeigu iki šiol manome, kad vaza ten turėjo būti pripilta ne plunksnų, o žirnių, nes vardas Ciceronas atsirado dėl vienam garsiojo oratoriaus protėviui ant nosies užaugusios į avinžirnį (lot. cicer) panašios karpos. Aštrialiežuviai karpos negalėjo nepastebėti ir greitai vienai Tulijų giminės atšakai davė Ciceronų vardą. Angliškas žodis the chick-pea, atitinkantis lotynišką cicer, čia buvo paverstas žodžiu the chick ir demonstruojant neišsenkamą fantaziją sugalvota vaza su plunksnomis.
Trečiosios, nežinia kodėl ne iš ispanų kalbos verstos knygos (Matilde Asensi. „Paskutinysis Kato“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2007) patosas ir taip skirtas Vatikano bei tradicinio katalikų tikėjimo puolimui. Vertime jis sustiprinamas pasitelkus minėtuosius metamorfozės galių metodus. Dantės „Skaistyklos“, kaip ir dera, cituojamas A. Churgino vertimas, o Biblijos, matyt, siekiant sumenkinti tekstą, – nežinia kieno. Teologams palikę vertinti pakeisto Biblijos teksto prasmę, apsiribosime dviem iškraipytų vietų pavyzdžiais. Jokūbo laiško ištrauka šioje knygoje skamba taip: Ir tegu ši išugdyta ištvermė pasitarnauja tobulam kūriniui, taigi jūs tobuli ir dabar jau visai įsitraukę, neturintys jokių ydų. Jeigu kuriam nors iš jūsų pritrūks išminties, paprašykite Dievo, kad jis suteiktų išminties kiekvienam apleistajam, kad nepasididžiuotų, ir Jis suteiks. (…) Pagerbtas bus stiprios dvasios nuolankus žmogus, nusižeminęs turtingasis, telydi sėkmė tą, kuris įveiks išbandymą, nes, kartą įrodęs esąs vertas, jis pelnys karūną (135–137). Lietuvos vyskupų konferencijos išleistoje Biblijoje ši vieta yra tokia: Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte subrendę ir nieko nestokotumėte. Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. (…) Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu, o turtingasis savo pažeminimu. Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs savo mylimiesiems (Jok. 2–12.). Garsioji Biblijos frazė Vinum non habent (Jie nebeturi vyno, Jn. 2.3) magiškųjų jėgų paliestame tekste virsta fraze Neturime vyno ir pristatyta kaip Kanų vestuvių priedainis (p. 185). Ką tai galėtų reikšti, neužburtieji nesupras. Kitokio pobūdžio metamorfozių irgi per akis: Katonas pavirtęs Kato, Samotrakės Nikė –­ Samotreso Viktorija, Lateranas – Letranu. Niktė – Niksu, Stacijus – Estacijumi, Tralės – Taliu, Karalienės Sofijos gatvė –­ Vasilijaus Sofijaus gatve, apskritimo lankas – apskritimo kraštine ir pan.
Tegul atleis magai, gebantys gerą daiktą paversti šlamštu, už tai, kad čia išvardyta tik dalelė jų pasiekimų. Mat jų tiek daug, kad visų išskaičiuoti neįmanoma.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis