Valdas Petrauskas

Lietuviškojo Mopasano branda

Publikuota: Pergalė, 1986 m. Nr. 9, p. 139–145.

 

Gi de Mopasano prozos vertimai Lietuvoje turi senas tradici­jas – jau 1883 m., praslinkus vos keleriems metams nuo novelės „Simelio tėvas“ pasirodymo originalo kalba, J. Šliūpas „Aušros ka­lendoriuje" išspausdino jos vertimą. Didžiojo prancūzų novelisto po­veikis lietuvių literatūros raidai išsamiai aptartas V. Kubiliaus studi­joje „Mopasanas lietuvių novelistikos kelyje". Pokalbis apie šio rašy­tojo stambiąją prozą dar priešaky; literatūros mokslo lyg ir pri­miršta, jog Mopasanas buvo ne tik novelistas, bet ir romanistas, o pasiekęs kūrybinį brandumą, 1891 m. spalio 24 d. laiške Neži­nomajam pareiškė: „<...> po ilgų apmąstymų aš nutariau niekada ne­berašyti nei apsakymų, nei novelių. Visa tai ligi galo persakyta, nuvalkiota, juokinga. Aš noriu dirbti tik prie romanų, nebeblaškydamas dėmesio apsakymukais ir nesitraukdamas nuo vienintelio mėgs­tamo žanro“ [1].

Mopasano stilistikos mokykla, išeita pas didįjį Floberą („Atsiskleidi „Salambo" ar „Ponią Bovari" – ir matai, koks didis ir nepri­lygstamas Floberas. Iš naujo skaitydamas jo romanus, vis labiau įsitikinu savo menkumu. Ak, Flobero knygos!“ [2]), neabejotinai tu­rėtų reikšmės ir mūsų literatūrai, ypač jei būtų parašyta rimtų stu­dijų šiuo klausimu. Jos padėtų ir vertėjams.

Šiame straipsnyje norima pažymėti kai kurias gaires Mopasano romanų vertimo kelyje, akcentuojant vertėjo – kaip svetimos litera­tūros interpretatoriaus – vaidmenį.

„Versti genialaus menininko kūrinį – uždavinys sunkus, bet užtat jo sprendimas ugdo patį sprendėją ir teikia didelę moralinę satis­fakciją, – prisipažįsta vienas Mopasano vertėjų, Antano Venclovos premijos laureatas D. Urbas. – Autorius (t. y. Mopasanas – V. P.) baisiai subtilus, išrankus, jo bet kokiomis priemonėmis neperteiksi“ [3].

Tad kaip versti Mopasaną?

Vokiečių meninio vertimo teoretikė K. Rais, aptardama vertimo metodus, kūrinius siūlo skirstyti į tam tikrus tipus: nagrinėdamas tekstą tiek vertėjas, tiek kritikas turi remtis tais pačiais kriterijais, t. y. visų pirma atsižvelgti į tai, kokią funkciją tekste atlie­ka kalba. Atsižvelgiant į šį kriterijų, Mopasano vertėjus labiausiai turėtų dominti ne tiek aprašomoji kalbos funkcija, būdinga kūri­niams, orientuotiems į turinį (šiam tipui priklauso daugiausia vadi­namoji „pramoginė literatūra"), kiek kalbos raiškos funkcija, būdin­ga kūriniams, orientuotiems į formą. Pastarųjų turinį sąlygoja kalbos forma, kiekvieno rimto meistro skiriamasis bruožas.

Pirmieji Mopasano romanų vertėjai (R. Mironas – „Pjeras ir Ža­nas", 1937; J. Maceinienė – „Vieno gyvenimo istorija", 1958), nors ir naudojosi skirtingais vertimo metodais, neatsižvelgė į kalbos raiškos funkciją, reikalaujančią suvokti ir atkurti originalo raiškos priemonių visumą (bent iš dalies). Pirmasis vertėjas slinko nuo vieno žodžio prie kito, aklai laikydamasis originalo raidės, todėl jo variantas – empirinės sakinių kopijos, išdėstytos atitinkama seka. J. Maceinienės tekstas yra palyginti tikrai meniškas, jis atitinka šiuolaikinius meninio vertimo standartus, bet, deja, verstas iš rusų kalbos, vadi­nasi, orientuotas į turinį, o ne į formą. Tad, apžvelgiant Mopa­sano romanų vertimus, reikėtų apsistoti ties trimis romanais, lietu­viškai perteiktais dviejų vertėjų – V. Girčio („Mielasis draugas", V., 1956) ir J. Naujokaičio („Mont–Oriolis", V., 1970; „Stipri kaip mirtis", V., 1983). Panagrinėjus minėtų tekstų interpretacijas, išryš­kėja ne tik vertėjų kompetencija, bet ir kai kurios problemos bei tendencijos, itin pamokomos ir būdingos šiuolaikinio meninio ver­timo praktikai.

Kaip prisipažįsta diduma vertėjų, sudėtingiausia rasti kūrinio „rak­tą", „išgirsti" jo intonaciją, frazės skambesį, pajusti prozos ritmą. Pirmas klaidingas žingsnis dažniausiai nulemia viso vertimo nesėkmę. Originalo teksto interpretavimas – keblus dalykas: viena, vertė­jas turi suprasti subjektyvų autoriaus sumanymą ir, antra, jo pa­ties požiūris į tekstą irgi subjektyvus ir priklauso nuo žinių, patyrimo, skonio, pomėgių ir t. t. Autoriaus ir vertėjo interpretato­riaus subjektyvių charakteristikų skirtumas kartais esti toks didelis, jog jų susišnekėjimas pasidaro nebeįmanomas. Netgi esant palankiausioms komunikacijos (šiuo atveju – vertėjo ir originalo) sąly­goms, itin svarbus vaidmuo tenka ekstralingvistiniams faktoriams, kitaip tariant, būtina pažinti tą realią tikrovę, kurioje funkcionuo­ja autoriaus kalba. Šiuo atžvilgiu Mopasanas teikia rimtą pagalbą vertėjui: jo straipsniuose, laiškuose, o ir pačiuose kūriniuose apstu originalių minčių ir samprotavimų apie literatūrą, literatūros kalbą, jos raiškos priemones.

Romanisto tikslas, pasak Mopasano, „ne papasakoti kokią nors istoriją, pralinksminti mus ar sugraudinti, o priversti susimąstyti, suvokti gilią ir slaptą įvykių prasmę“ [4]. Tai perspėjimas vertėjui, išdėstytas tame pačiame straipsnyje: „Kad ir kokį dalyką norė­tume nusakyti, išreikšti jį galima tik vienu vieninteliu daiktavardžiu, įkvėpti jam gyvybę tik vienu vieninteliu veiksmažodžiu ir apibū­dinti tik vienu vieninteliu būdvardžiu". Žodžiu, vertėjas, kaip dvi­kalbės komunikacijos (pirmas svetimos kalbos teksto interpretatorius ir vertimo teksto autorius) dalyvis, turi mokėti sumaniai naudotis kalbinės situacijos formantais. Tik tada jis sugebės atskleisti ori­ginalo teksto prasmę, pasirinkti formą tai prasmei išreikšti sava kal­ba. Vadinasi, vertėjas privalo „ieškoti, ieškoti ir rasti tą daikta­vardį, tą veiksmažodį, tą būdvardį ir niekada nesitenkinti apytikriu variantu, niekada nesigriebti apgavystės, nors ir kokia vykusi ji būtų, kalbos ekvilibristikos, apeinant sunkumus“ [5].

„Mielasis draugas"– vienas reikšmingiausių Mopasano kūrinių, ku­riame kalbos raiškos priemonėms skiriamas itin didelis dėmesys. Iš pat pirmo puslapio autorius meta skaitytoją į verdantį XIX a. pabaigos Paryžiaus gyvenimo verpetą, stulbindamas sakinio griūtimi, sarkastiškai tulžinga fraze, pilna ekspresijos ir asociacijų:

Comme il portait beau, par nature et par pose d'ancien sous–officier, il cambra sa taille, frisa sa moustache d'un geste militaire et familier, et jeta sur les dîneurs attardés un regard rapide et circulaire, un de ces regards de joli garçon, qui s étendent comme des coups d épervier. [6]

Šia dinamiška, nepaprastai glausta fraze Mopasanas pristato pa­grindinį romano veikėją Žoržą Diurua, keliais štrichais, griežtai ap­galvotomis detalėmis, prisodrintomis gilaus turinio, apibūdindamas ir jo socialinę padėtį, ir laikyseną, ir išvaizdą, ir grobuonišką pri­gimtį, ir staigų, ryžtingą charakterį. Trys „passé simple" laiko veiks­mažodžiai, būdvardis „rapide", žodžių junginys „coups d épervier" suteikia frazei dar didesnio dinamiškumo, tarytum perspėdami skai­tytoją, jog veiksmas – kaip ir pati herojaus karjera – bus spartus, žaibiškas. Lietuviškai originalo tekstas perteikiamas laisvai, neieškant tikslių atitikmenų, pasikliaujant intuicija:

Iš prigimties dailiai nuaugęs, be to, išlaikęs tiesią puskarininkio figūrą, jis oriai pasitempė, įprastiniu mostu šauniai užrietė ūsus ir įdėmiai apžvelgė vėlyvus lan­kytojus; taip žvelgia gražus vyriškis, ieškodamas tarsi paukštvanagis aukos.

Veiksmas netenka veržlumo, kabliataškiu sustabdyta sakinio griū­tis sulėtėja, sutrinka ritmika. Orientuodamasis į turinį, vertėjas net neketina interpretuoti teksto – jam svarbu sudaryti nepriekaištingą lietuvišką sakinį, kad jo nesupeiktų skaitytojai, kuriems neprieinamas originalas. Lengva ranka tvarkoma frazė išsiplečia, perkrauta nerei­kalingų pažyminių (tiesi figūra, oriai pasitempė, šauniai užrietė ūsus), parazitinių žodžių ir štampų (iš prigimties, be to), ir prieš mus išdygsta naujas veikėjas: vangus ir neryžtingas, jis įdėmiai žvalgo lankytojus, „ieškodamas tarsi paukštvanagis aukos".

Siekiant dinaminio ekvivalentiškumo, kad mūsų skaitytojams susidarytų daugmaž toks pat įspūdis, kaip ir skaitantiems originalą, gal daugiau būtų laimėta pateikus apytikrį (nors ir reikalingą stilistinio apdorojimo) variantą: „Dailiai nuaugęs, atsargos puskarininkio laikysenos, jis pasitempė, įprastu karišku mostu suraitė ūsus ir ap­metė užsisėdėjusius lankytojus guviu žvilgsniu – tuo gražuolio žvilgs­niu, kuris krinta it vanagas ant aukos (arba: kuris kerta it va­nagas auką)". Savaime suprantama, nagrinėjant tokio pobūdžio verti­mą, neįmanoma nurodyti, kaip reikia versti, tačiau, turint gal­voje, jog duotasis variantas neteiktinas, įmanoma bent aptarti, kaip galima versti ir interpretuoti minimą autorių.

Būtų bergždžia toliau nagrinėti „Mielojo draugo" vertimą, nes vertėjas, pagavęs ne tą intonaciją ir ėmęsis aprašomojo metodo, daugmaž savais žodžiais atpasakoja šaunaus donžuano ir moterų išlaikytinio nuotykius Paryžiaus aukštuomenės salonuose, – taip suvul­garinama pagrindinė kūrinio mintis ir diskredituojamas autorius. Tik visiškai nauja ir originali kūrinio interpretacija galėtų „Mielajam draugui" sugražinti gerą vardą. Ko verti vien moterų paveikslai, lyg Manė teptuku subtiliausiai nutapyti! Juk ne veltui Mopasanas, didis stilistas, mokęsis kūrybos meno iš G. Flobero ir I. Turge­nevo, itin vertinęs abatą Prevo, Šoderlo de Laklo, Ž. Ž. Ruso, D. Didro, Volterą, taip didžiavosi savo romanu; „Mieluoju draugu" jis buvo pavadinęs abi savo jachtas ir, perfrazuodamas žinoma Flobero posakį, skelbė: „Mielasis draugas – tai aš!"

Niūriai sielvartinga ir tragiškai sarkastiška Mopasano prozos me­lodija pirmąsyk lietuviškai pasigirdo romanuose „Mont–Oriolis" ir „Stipri kaip mirtis", kuriuose J. Naujokaitis pateikė kokybiškai naują didžiojo prancūzų rašytojo kūrybos interpretaciją, atsižvelgdamas į autoriaus reikalavimą: „Visiems minties niuansams išreikšti anaiptol nereikia to įmantraus, sudėtingo, gausaus ir painaus žodyno, per­šamo mums šiandien žodžio meno vardu. Reikia be galo aiškiai skirti kiekvieną žodžio reikšmės atspalvį pagal jo vietą sakinyje. (...) Stenkimės būti puikūs stilistai, užuot rankioję retus žodžius“ [7].

Gretinant „Mont–Oriolio" originalo tekstą su vertimu, matyti, kaip toli pastaraisiais dešimtmečiais pažengė meninio vertimo praktika, kaupdama ir sumaniai panaudodama vis naujas raiškos priemones ir metodus. J. Naujokaitis, kaip ir diduma patyrusių vertėjų, neaukoja formos dėl turinio ar turinio dėl formos; kurdamas lietuvišką tekstą, jis vadovaujasi tokiu atrankos kriterijum: kad nepasitaikytų nė vieno atsitiktinio vertimo ekvivalento (kalkių, apytikrio verti­mo, transkripcijos ir t. t.), kad nenukentėtų nei denotacinė, nei konotacinė žodžio reikšmė. Kaip paprastai, itin keblu sugalvoti adek­vatų sprendimą verčiant pirmą sakinį, kuris duoda toną ir visam kūriniui:

Les premiers baigneurs, les matineux, déja sortis de l'eau, se promenaient à pas lents, deux par deux ou solitaires, sous les grands arbres, le long du ruisseau qui descend des gorges d'Enval. [8]

Pirmutiniai, patys ankstyvieji ligoniai, jau atlikę vonias, iš lėto vaikštinėjo po­romis ar pavieniui aukštų medžių ūksmėje palei upelį, tekantį iš Anvalio tarpek­lio.

Verčiant šį sakinį, neįmanoma neatsižvelgti į ekstralingvistinius faktorius, todėl vertėjas atsisako ekvivalentų (nurodomų dvikalbiuo­se žodynuose) ir suranda atitikmenis (baigneursmauduoliai li­goniai; déja sortis de l'eau jau išlipo iš vandens jau atlikę vo­nias; à pas lents – lėtais žingsniais iš lėto; deux par deux po duporomis). Bet ne tai svarbiausia – savaip interpretuodamas teks­tą (galimi, aišku, ir kitokie variantai), vertėjas pagauna autoriaus intonaciją. Taip paprastai, lakoniškai prasideda romanas, kupinas aistrų ir kovų, užvirusių susikirtus niekingiems žmonių interesams „romaus ir didingo Overnės peizažo fone". Jame pinasi visos te­mos, dominusios Mopasaną: panieka tėvui, pasidygėjimas motinyste, gilus pesimizmas, tolydžio žadinamas visuomenės netobulumo ir gro­buoniškumo, meilė gimtajam kraštui, meilė vandeniui, neatstojanti mintis apie mirtį, nebetikėjimas motina, kuri, rašytojo nuomone, įkū­nija moters tyrumo idealą. Tačiau viskas kruopščiai „uždangstyta" paprastais, rodos, nereikšmingais žodžiais, praleista tai, kas praleistina, nelabai būdinga, akcentuota tai, kas turi būti skaitytojo įmin­ta, įsivaizduota; į „magiškos lempos" šviesos ratą patenka tik mažytis tikrovės sklypelis, bet užtat jis apšviečiamas taip, kad reljefiškai išryškėtų menkiausia detalė. „Aš kuriu aistros istoriją,– ra­šė Mopasanas Erminai Lekont diu Nuji 1886 m. kovo 2 d., – la­bai egzaltuotos, labai gyvos ir labai poetiškos aistros istoriją. Tai man nauja ir sudėtinga. Skyriai, kuriuose aprašau jausmus, labiau subraukyti nei visi kiti“ [9]. Taip turbūt galėjo pasakyti ir J. Naujokaitis, pirmą kartą rimtai ėmęsis garsaus prancūzų psichologinės prozos meistro, – jo vertime nerasi jokių „patikslinimų" ir „patobulinimų", ku­rių apstu „Mielajame drauge". Jis ištikimai laikosi autoriaus nuro­dymo: „Turėkime mažiau daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, kurių reikšmė beveik nesuvokiama, bet daugiau skirtingų sakinių, skirtingai sudarytų, išmaningai suskaidytų, sklidinų skambesio ir to­bulo ritmo“ [10]. Štai kaip jis praktiškai pritaikomas toje vietoje, kur autorius Kristianos Andermat akimis piešia Polį Bretinji:

Il avait des cheveux noirs, ras et droits, des yeux trops ronds, d'une expression presque dure, la tête aussi toute ronde, très forte, une de ces têtes qui font penser à des boulets de canon, des épaules d'hercule, l'air un peu sauvage, lourd et brutal. [11]

Siekdamas didesnio frazės ekspresyvumo, atitinkamos ritmikos, vertėjas suskaido sakinį, bet drauge išsaugo minties vientisumą:

Trumpi ir lygūs juodi plaukai, itin apvalios akys, žvelgiančios kone rūsčiai, gal­va taip pat visai apvali ir stambi, primenanti patrankos sviedinį, Herkulio pe­čiai. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kažkoks niaurus, nemitrus ir grubokas.

Pirmas sakinys skamba beveik nepriekaištingai, tačiau antrasis vargu ar pateisinamai pradedamas žodžiais iš pirmo žvilgsnio, kurie galbūt atitinka turinį (vėliau Kristiana suprato, jog Bretinji toli gra­žu ne toks, koks atrodo „iš pirmo žvilgsnio"), bet anaiptol ne for­mą („nė vieno nereikalingo žodžio", – skelbė Mopasanas). Apskritai vertėjo sprendimas čia labai aiškus; suprantamas ir noras išsaugoti frazės pusiausvyrą bei intonaciją, „apeinant sunkumus".

Anot A. Morua, šis romanas mums įdomus ne tiek tuo, kad rūsčiai smerkia praeitin nuėjusią aukštuomenę, savo tuštybe pražudžiusią ne vieną jos įtakai pasidavusį menininką, kiek pažiūrėti dirbtinės ir neabejotinai savitos to meto visuomenei kalbos sąly­ginumais, kuriais dangstomi nuoširdūs jausmai. Jokiame kitame Mopa­sano kūrinyje taip ryškiai neatsiskleidžia dvi pagrindinės jo kūrybos temos: erotika – gyvenimo pagrindas, ir baimė – mirties pagrindas; tai dvi temos, „lyg simbolinės gyvatės, apsivijusios Hermio lazdą".

Mopasanui nerūpi dramatiškos dailininko Olivjė Berteno pastan­gos perkelti drobėn tikrą gyvenimą, taip meistriškai atskleistos O. Bal­zako („Nežinomas šedevras") ir E. Zola („Kūryba") romanuose. Bertenui, tam „dailės amatininkui", svarbu ir gyvybiškai būtina „įžvelg­ti ir perkelti į drobę tą kažką, ko niekaip neišreikši, ko beveik niekada neatskleidžia tapytojai,– tą sielos atspindį, tą jos paslaptį, jos atvaizdą, kuris glūdi nepagaunamas žmogaus veide“ [12]. Piešda­mas tų dviejų jausmų – meilės ir baimės – atspindį, gyvenimo ir mirties paslaptį, Mopasanas naudojosi ne Tulūzo Lotreko, o Manė ir Renuaro teptuku, – jam, kaip ir Bertenui, „išmaningiausiam ir išradingiausiam Paryžiaus damų grožio, manierų, natūros vaizduotojui", rūpėjo „parodyti tai, kas paslėpta mūsų dvasioje, ir parodyti taip, kad tai taptų regima, jaudintų ir svarbiausia – kad būtų estetiška“ [13]. Peizažas ir aplinka Mopasano kūryboje paprastai susilieja su žmo­gaus – ne stebėtojo, o aktyvaus gyvenimo vyksmo dalyvio – dvasia giliausio susijaudinimo akimirką, o autorius lieka nuošaly kaip ob­jektyvus liudytojas, kuris nesikiša į veiksmą, nereiškia savo nuomo­nės. Todėl vertėjui itin svarbu rasti tokias raiškos priemones, kad „objektyvus aprašymas" (dar neįprastas to meto literatūroje) kokiu nors neapdairiai parinktu žodžiu ar posakiu neatskleistų autoriaus pozicijos. Tokiam „meniškam, spalvingam, jausmingam ir vaizdingam sakiniui (Mopasano formuluotė) sukomponuoti vertėjas turi pasitelkti ištisą arsenalą meninio vertimo priemonių ir, aišku, tikro menininko išmonę, lietuviškai perteikdamas originalą:

Les yeux de deux femmes s étaient tournés vers le dehors et regardaient au–dessous d'un ciel bleu clair, un peu voilé par cette brume de midi qui miroite sur les terres imprégnées de soleil, la longue pelouse verte du parc, avec ses îlots d'arbres de place en place et ses perspectives ouvertes au loin sur la campagne jaune illuminée jusqu'à l'horizon par la nappe d'or des récoltes mûres. [14]

Vertėjas, spręsdamas šį uždavinį, neabejotinai pasinaudojo impre­sionistine, subtilia I. Šeiniaus kalbėjimo maniera, lietuviškų atspal­vių gama nepersodrindamas originalo spalvų žaismo:

Abiejų moterų akys nukrypo į langus, jos žvelgė į pailgą žalią parko veją su padrikai išsimėčiusiais medžių guotais, už kurios driekėsi plačiai į tolumas gelto­na atvira plynuma, užklota lig pat horizonto tviskančia auksine brandžia javų staltiese, o aukštai spinduliavo žydras dangus, lengvai apsitraukęs vidudienio ūka­na, boluojančia virš saulės prigėrusių laukų.

Vertėjas čia turi prilygti autoriui: kaip „objektyvus stebėtojas" jis mato nebe originalo tekstą, o moterų akimis žvelgia į priešais atsivėrusią panoramą ir, pasidavęs autoriaus įtaigai, ant įsivaizduojamos drobės lieja tas pačias spalvas, tik ne ta pačia seka. Sa­kinys neatpažįstamai transformuojamas, bet išlieka tas pats stilisti­nis audinys, skaitytojas patiria tą patį įspūdį. J. Naujokaitis gerai jaučia, kas leistina prancūzui, o kas – lietuviui, ir meistriškai per­eina iš vienos kalbos sistemos į kitą, nenusižengdamas kalbos dvasiai: lietuvis negali žiūrėti po žydru dangumi, tad vertėjas, sumaniai kai­taliodamas kalbos dalis ir sintaksines konstrukcijas, išdėsto jas taip, kad nenukentėtų gimtoji kalba, originalo mintis, glaustos ir dinamiš­kos frazės intonacija.

Čia reikėtų paminėti dar vieną, bene svarbiausią Mopasano pro­zos savybę, kurią taip puikiai sugebėjo perteikti vertėjas, – tai jos muzikalumą. Kritikos ne kartą buvo pastebėta, jog Mopasanas turi polinkį frazės ritmika ir muzikalumu išreikšti subtiliausius sielos virpesius, o jo pasakojimo pagrindą sudaro kalbos ritmas ir metras. Paties Mopasano kūryboje randame nemaža atsiliepimų apie muzi­kos poveikį: „Aš klausausi muzikos ne vien ausimis, o visomis kūno pajautomis", – sako „Mont–Oriolio" herojus Polis Bretinji; mu­zika „prasismelkia į kūną, įvirpina nervus ir sielas poetiška, gai­vališka karštlige".

Sekdamas naujausius mokslo laimėjimus, Mopasanas itin domė­josi vadinamosios „spalvinės klausos" teorija, skelbiančia, jog mu­zika kai kuriems ypač nervingos ir jautrios prigimties žmonėms sukelia spalvotas vizijas. Vadinasi, daro išvadą Mopasanas apybraižų knygoje „Klajonės", dirginimas, užgavęs vieną kurią iš penkių juslių, lyg banga nueina per visas kitas, sužadindamas atitinkamas emo­cijas. „Tad kodėl kai kurie rašytojai negalėtų išsiugdyti tokio jaud­rumo, kad į kiekvieną dirginimą reaguotų visos juslės?“ [15] Šia jus­lių savybe, Mopasano nuomone, pasinaudojo simbolistai, kurdami vadinamąją garsų poeziją (savotiškas jų mokyklos manifestas – A. Rembo sonetas „Balsiai"), kuri ne tiek racionaliu žodžių derinimu, kiek atitinkamu jų išdėstymu bando išreikšti papildomas prasmes, slypinčias spalvų simbolikoje. Turint galvoje nepaprastą Mopasano jaudrumą, paaiškėja kai kurie žodžių atrankos principai, rašytojo tolydžio keliami įvairiuose straipsniuose. J. Naujokaičio vertime mė­ginama laikytis šio principo. Palyginus kad ir pirmąjį romano „Stip­ri kaip mirtis" sakinį su jo vertimu (Le jour tombait dans le vas–te atelier par la baie ouverte du plafond [16]. – Dienos šviesa lie­josi į erdvią ateljė pro atvirų lubų langą), į akis krinta sutapimas; tiek originalo, tiek vertimo tekste persvarą ima „e" ir „a", tuo tarpu kiti balsiai sudaro mažumą. Argi ne šis motyvas eina per visą kūrinį?

Aišku, šis Mopasano kūrybos aspektas reikalauja gilesnių stu­dijų, bet jau pati tokio požiūrio galimybė įtikinamai įrodo visa­pusišką vertimo adekvatumą originalui.

Ankstesnieji Mopasano vertėjai nesiimdavo spręsti tokių užda­vinių, tenkindamiesi vien apytikriu turinio ir kai kurių stilistinių priemonių perteikimu. Šiuo metu mūsų meninio vertimo lygis gana aukštas, tad garbė įpareigoja reikliau peržiūrėti ne tokį jau seną palikimą – tiek Mopasano, tiek jo mokytojo G. Flobero kūrybos interpretacijas, kad gimtoji literatūra praturtėtų iš tikrųjų brandžiais vertimais.

 _________________________

 1 – Ги де Мопассан. Полное собрание сочинений.– M., 1958, т. 12, c. 300.

2 – Lettres inedites de Guy de Maupassant à Gustave Flaubert.– Paris, 1929, p. 136.

3 – Tarybų Lietuvos rašytojai.– V., 1977, t. 2, p. 438.

4 – Ecrits sur l‘Art et Manifestes des écrivains français. Moscou, 1981, p. 271.

5 – Ten pat, p. 278.

6 – Guy de Maupassant. Bel–Ami. – Moscou, 1953, p. 15.

7 – Ecrits sur l'Art... p. 278.

8 – Guy de Maupassant. Mont–Oriol.– Moscou, 1956, p. 7.

9 – Ги де Мопассан. Полное собрание сочинений. – M., 1958, т. 12, c. 202.

10 – Ecrits sur l'Art... p. 278.

11 – Guy de Maupassant. Mont–Oriol. p. 22.

12 – Gi de Mopasanas. Stipri kaip mirtis.  V., 1983, p. 32.

13 – Полное собрание... c. 323.

14 – Guy de Maupassant. Fort comme la mort. – Paris, 1928, p. 143.

15 – Guy de Maupassant. Vie errante. – Paris, 1947, p. 25.

16 – Guy de Maupassant. Fort comme la mort, p. 5.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis