FAUSTAS, VELNIAS IR SEIRĖNĖS
 
 
Keletas pastabų dėl J.W. Goethe`s "Fausto" antros dalies vertimų
 
 
Laimantas Jonušys
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2003-04-11
 
Pasirodantys skirtingi klasikos vertimai į tam tikrą kalbą liudija kultūros brandą. Pernelyg ilgai Lietuvoje Aleksys Churginas buvo tapęs kone monopolistu. Pastaraisiais dešimtmečiais jau ėmė rastis naujų W.Shakespeare`o vertimų, ir čia, žinoma, reikia apgailėti netikėtai ankstyvą Antano Danieliaus pasitraukimą. Galgi Shakespeare`o imsis kas nors iš mūsų poetų, kurie nebijo kruopštaus ir keblaus darbo.
Taip išėjo, kad kone tais pačiais metais pasirodė du nauji J.W.Goethe`s "Fausto" antros dalies vertimai. Pernai "Vaga" išleido išeivio Jurgio Švedo vertimą - titulinio puslapio antroje pusėje nurodyta, kad tai padaryta vertėjo lėšomis. Lyginant ir su šiemet pasirodžiusiu Antano A.Jonyno vertimu (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), ir su originalu, akivaizdu, kad Švedo vertimas niekaip neatitinka profesionalaus meninio vertimo kriterijų. Tai ypač krinta į akis trumpose eilutėse, kurias išversti išlaikant ritmą ir rimą būna labai sunku - tam reikia didelio išmanymo ir meistriškumo, taip pat poetinių sugebėjimų. Jonynas visa tai turi, o Švedo rankose originalo prozodija visiškai suyra - daugeliu atvejų šio vertėjo tiesiog kapituliuota: rimo apskritai atsisakyta, arba jis atsiranda ten, kur vertėjui tiesiog "pasisekė" tokį surasti, nors ir surimuojamos ne tos eilutės, kurios surimuotos originale. Panašiai pasakytina ir apie ritmą - kur kliuvo, kur nekliuvo. Štai vienas ketureilis:
Spalvingos gėlės - tarsi mįlvos –
Samanose žydi įmantriai,
Nors tai ne išmonė gamtos,
Tačiau madingos spalvos.
(Kirčiai - vertėjo.)
O štai kaip išversta Jonyno:
Keistas samanų kaltūnas,
Lyg dedešvos, lyg ir ne.
Gal gamtoj taip ir nebūna,
Bet madinga puošmena.
Čia prasminis artumas originalui išlaikytas pakankamai, pėda atkartota tiksliai, be to, visa tai skamba lengvai ir sklandžiai, gerąja prasme literatūriškai. Kur kas prasmingiau Jonyno vertimą lyginti su Churgino vertimu, kuris vis dėlto buvo profesionalus. Štai vienas kitas pavyzdys.
Apie imperatoriaus juokdario vietą užimti pretenduojantį apsimetusį Mefistofelį "Kitas bajoraitis" (Churginas) arba "Kitas didiko sūnus" (Jonynas) sako (pirmasis variantas Churgino):
Dėl šito nelabai bijau,
Nes atsirado kitas jau:
Gašiai ir šauniai išsipustęs,
Nebūtų, rodos, ko ir skųstis,
Jei ne ta išraiška bjauri  

Bet ir miklumas neregėtas –
Jau kitas gviešias į jo vietą.
Mokėk ir taip išsidabink,
Tačiau marmūzė - Dieve gink
Eilutės 4736-9: Churgino vertime eilutės, žinoma, ir nesunumeruotos, nes ir šiuo, ir daugeliu kitų atvejų jų prikurta daugiau negu originale (pėda Jonyno taip pat tikslesnė). Šiaip abu vertimai išlaikę gerą pusiausvyrą tarp ištikimybės originalui ir vertimo sklandumo bei kūrybiškumo, bet Jonyno vertimas sodresnis, lankstesnis; na, ir akivaizdu, kad pirma eilutė Churgino yra išgalvota - originalą ("Sogleich mit wunderbarer Schnelle") pakankamai tiksliai perteikė Jonynas.
Štai dar dvi eilutės: "Was sich sonst den Blick empfohlen, / Mit Jahrhunderten ist hin" (11336-7). Jonyno išversta adekvačiai: "Tai, kas šimtmečius žavėjo, / Iškeliauja amžinai". Churgino prikurta daugiau: "Kam vis menu / Gyvą grožį, kurs išnyko / Amžiams - ir iš jo beliko / Vien krūvelė pelenų?.."
Churginas buvo geras eiliakalys, ir lietuviški jo vertimų tekstai ritasi sklandžiai, ritmingai bumbsėdami. Shakespeare`o vertimuose, kur prozodija paprastai nėra taip dailiai sušukuota kaip, tarkim, Goethės, toks suglaistymas kartais virsta supaprastinimu ir subanalinimu. "Fausto" atveju tokio ryškaus eilėdaros neatitikimo nejaučiama, bet prasminių supaprastinimų ir netikslumų esama.
"Kilniausią sielą, velniui užstatytą, / Jie nušvilpė ir dingo debesy" (11830-1), - Jonyno vertime skundžiasi Mefistofelis, netekęs angelų nusinešto Fausto. Churgino vertime tėra: "Aukščiausią dvasios gėrį / Jie iš panosės man pastvėrė". Gali atrodyti, kad nelabajam rūpi tik prarastas dvasios gėris ir jis negiežia apmaudo dėl to, kad prarado "užstatytą" (verpfändet) sielą. Čia pat velnias graužiasi, kad jį, pasak Churgino, "Staiga pagavo meilė neregėta, / Apakino absurdiška aistra", bet frazes "Gemein Gelüst, absurde Liebshaft" geriau atitinka Jonyno eilutė "Niekingam geismui taip aistringai atsiduos". Reikšminga pabaigos tezė "Alles Vergängliche / Ist nur ein Gleichnis" ("Tai, ką laikas paniekina, - / Tiktai alegorija") Churgino iš esmės liko apskritai neišversta (čia toks retas atvejis, kai jo vertime viena eilute mažiau negu originale).
Vis dėlto retkarčiais Jonynas gal kiek ir per daug sau leido šmaikštumo. Žargoninė frazė "Kiek jis be muilo šitaip lįs" (4886) vargu ar atitinka "Fausto" kalbos stilių ir ano meto kalbą apskritai (originale paprasčiau: "Er lügt sich ein" - t.y. meluodamas įsiteikia). Matyt, tai padaryta sąmoningai, nes vertėjas sakė norėjęs suteikti "Faustui" šiuolaikišką skambesį. Knygos pristatyme jis taip pat pripažino, kad kai kurios vietos Churgino buvo išverstos visai gerai, bet "juk neimsi nusirašinėti", tad teko prigalvoti ko nors kitaip. Atrodo, kad daugeliu tokių atvejų išėjo ne blogiau, nors, pavyzdžiui, nelabai aišku, kodėl Forkiadės monologe (8754 ir toliau) žodis "Scham" išverstas kaip "dorybė" (Churgino ir Švedo vertime "drovumas").
Platesnes išvadas būtų galima padaryti nuodugniai palyginus vertimus, bet akivaizdu, kad Jonyno vertimas tikslesnis ir prasmės, ir formos atžvilgiu. Labai įvairuojanti originalo eilėdara atkartota itin kruopščiai ir kartu sklandžiai. Taip pat labai pravartūs pabaigoje pateikti "Paaiškinimai ir komentarai" (tokių nebuvo pirmos dalies vertime).

Labai ginčytinas kitas dalykas. "Fausto" antroje dalyje gausu senovės graikų mitologijos vardų. Bet, ko gero, ne kiekvienas skaitytojas supras, kad dažnai pasirodančios seirėnės ir sfingės yra visiems žinomos sirenos ir sfinksai. Taip pat čia atsirado "Uliksas", "Chaironas", "Klitaimnestra" ir taip toliau. Atrodo, kad šitoks sumanymas subrendo jau išvertus kūrinį, nes dviejose vietose (7197 ir 7549 eilutėse) liko "sfinksai". Formalūs tokių naujovių motyvai žinomi - atseit graikiška autentika; tačiau visa Europa tradiciškai vartoja lotynizuotas graikiškų vardų formas. Tai akivaizdu ir šiame kūrinyje: vokiškai yra "Sphinxen ir Sirenen". Dabar norime griauti tai, prie ko Lietuvoje priprato ištisos kartos, ir pasirodyti protingesni už Europą. O tai liudija kultūros nebrandumą bei provincialumą.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis