Kam šiandien reikalingas Ezra Poundas?
 
Valdas V. Petrauskas
 
Publikuota: Šiaurės Atėnai 2003-02-08 nr. 639
 
 
Griuvus "geležinei uždangai", Nepriklausomybės metais atsivėrė visas pasaulis, kitados užkalti langai plačiai atsilapojo, vietoj vienos valstybinės grožinės literatūros leidyklos radosi šimtai leidyklų leidyklėlių, pasiryžusių užpildyti milžinišką spragą - patenkinti pasaulinės literatūros badą, tad nenuostabu, kad pliūptelėjo toks srautas knygų, viliojančių tiek pikantiškais pavadinimais, tiek margais viršeliais, jog iš pradžių skaitytojui buvo netgi sunku pasirinkti, ką verta imti į rankas. Padidėjo profesionalių vertėjų, kuriuos anksčiau ugdydavo "Vagos" leidykla, poreikis, todėl versti griebėsi visi, netgi tie, kurie tarėsi "žiną" kokią užsienio kalbą. Logiška, kad diduma vertimų pateikiama mėgėjų, kurie apie meninio vertimo meną nieko neišmano. Spaudoje, supažindinant visuomenę su nauja verstine knyga, netgi neminima vertėjo pavardė, apie kūrinį kalbama taip, lyg tai būtų originalus kūrinys, išleistas lietuvių kalba.
Antra vertus, iš spaudos puslapių visiškai dingo meninio vertimo kritika. Netgi būta atsiliepimų, kad tai tuščias darbas. Kaip antai, kalbėdamas apie sovietinių laikų literatūros kritiką, Valdemaras Kukulas pašaipiai užsiminė, kad anksčiau būta netgi "meninio vertimo kritikos" (sic!). Juokinga! Pamirštas arba stačiai paniekintas per kelis dešimtmečius sukauptas mūsų meninio vertimo patyrimas, tapęs, vaizdingai kalbant, "juodąja dėže", kurioje sukrauta daug kas, tik nežinia kas, nežinia kaip ir nežinia kodėl. O juk būta tokių kardinalinių darbų, kurie galėtų atstoti ne tiktai įvadą į lietuvių vertimo meną, bet ir aukšto meistriškumo mokyklą. Tokių meistrų kaip Dominyko Urbo, Juozo Naujokaičio, Rožės Jankevičiūtės, Vytauto Petrausko ir daugelio kitų (sąrašas užimtų per daug vietos) darbų analizė - būtina sąlyga mūsų meninio vertimo lygiui kilti, nes dažnai klaidžiojama patamsiais ir ieškoma to, kas jau seniai atrasta.
Antra vertus, pagal klasikinį neigimo neigimo dėsnį kita vertėjų karta stengiasi atverti naujus kelius, paneigdama ankstesnių kartų sukauptą patirtį. Aišku, iniciatyvą parodė Naujasis kontinentas, kur, kaip tvirtinama, persikėlė visuotinės kultūros centras. Leidykla "Penguin/Allen Lane", tiksliau, ponas Christopheris Prendergastas, šios leidyklos atsakingas asmuo, susimanė išleisti naują M. Prousto romanų ciklo "A la recherche du temps perdu" vertimą. Kodėl? Girdi, ankstesnis, C. K. Scotto Moncrieffo "Remembrance of Things Past", nebeatitinka naujųjų laikų vertimo reikalavimų, per daug išdailintas, per gražus ir t. t., todėl buvo pakeistas net angliškas pavadinimas, kuris dabar skamba taip: "In Search of Lost Time". Taip, kaip reikia: pažodžiui. Rezultatas, Kanados literatūrologų nuomone, apgailėtinas. Pirma, kiekvieną tomą vertė skirtingi vertėjai remiantis tuo, kad kiekvieną tomą M. Proustas rašęs "skirtingu laiku ir skirtingu stiliumi". Antra, pagal naujųjų laikų vertimo mokyklos reikalavimus buvo nutarta atsisakyti kultūrinės adaptacijos metodo ir versti "tekstą", kad skaitytojas pajustų "originalo kalbos dvasią", suprastų, jog kūrinys parašytas ne anglų, bet kitos tautos kalba. C. K. Scottas Moncrieffas (beje, to paties metodo mane mokė D. Urbas, R. Jankevičiūtė, Vytautas Petrauskas), versdamas M. Proustą, tolydžio save klausdavo, o kaip tokiu ir tokiu atveju būtų pasakęs M. Proustas, jeigu būtų rašęs angliškai, o kai kurie dabartiniai vertėjai visiškai nekvaršino sau dėl to galvos. Nenuostabu, kad Šiaurės Amerikoje kalbos nuovoką turintys skaitytojai trauko pečiais nesuvokdami, kodėl taip keistai skamba M. Proustas - gal ir prancūziškai jis taip savotiškai rašė?
Trumpai tariant, skaitytojai pajuto "originalo kalbos dvasią" lygiai taip pat, kaip lietuvis galėtų suprasti, ką turi galvoje Laimantas Jonušys savo straipsnyje "Apie "mažąjį draugužį" ir kitus žvėrelius" ("Šiaurės Atėnai", 2003. I. 18), kalbėdamas apie "bebriuką". Kiekvienam anglakalbiui aišku, ką tam tikroje kalbinėje situacijoje reiškia žodis beaver. Anaiptol ne bebrą ar bebriuką, o tai, kas lietuviškai vadinama "apželtute". Iš lietuvių kalbos išvertus pažodžiui į anglų kalbą irgi išeitų nesusipratimas. Kaip tokiu atveju verstume iš prancūzų kalbos la chatte, iš ispanų - la concha?
Tas amerikiečių meninio vertimo mokyklos reikalavimas laikytis kaip galima arčiau originalo nuskambėjo ir Rimos Pociūtės straipsnyje (nedrįstu jo vadinti recenzija) "Amerikiečių katinai yra jaukūs ir su nematomais čiuptuvėliais" ("Šiaurės Atėnai", 2002-12-14), kuriame autorė bando aptarti naują Ezros Poundo poezijos vertimų knygą "Lustra" (vertė Kornelijus Platelis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. 294 p.). Straipsnis pirmiausia sudomino todėl, kad esu skaitęs ir daugiau R. Pociūtės straipsnių, ir ypač didelį įspūdį savo analize padarė studija apie B. Vilimaitės kūrybą "Kaip lietuviškai būtų "feminine touch" ("Šiaurės Atėnai", 1997. III. 15).
Straipsnis sudomino dar ir todėl, kad autorės pozicija savotiškai atspindi tendenciją, vyraujančią ne tik poezijos, bet ir prozos kūrinių vertimuose ir jų vertinimuose.
Pirmiausia - kraštutinis šališkumas ir argumentų stoka.
Pliekdama vertimą ir vertėją, savo kritiniam požiūriui paremti R. Pociūtė sugebėjo pateikti vos vieną kitą iš konteksto išplėštą nuotrupą ar žodį. Kritikos esmę sudarė lemtingas klausimas: "Ах! боже мой! что станет говорить княгиня Марья Алексеевна!" (O Dieve mano, ką sakys kunigaikštienė Marija Aleksejevna?)
Šiuo atveju kunigaikštienę Mariją Aleksejevną atstoja Henrikas Radauskas: "Neadekvatus vertimo stilius, manieringumo tendencija - blogybė, dėl kurios tūžmastingą recenziją apie šią vertimų knygą ir eilėraščio "Tame cat" vertimą būtų ėmęsis rašyti Henrikas Radauskas. Radauskas šaltai ironizuotų maždaug taip:" Toliau straipsnio autorė leidžia sau prabangą spėlioti, ką tokiu ar tokiu atveju pasakytų Henrikas Radauskas.
O ką pasakytų, tarkime, Rolandas Rastauskas?
Aš neketinu nuosekliai aptarti K. Platelio vertimo - tam reikėtų ištisos studijos. Norėčiau apsiriboti vien straipsnio autorės pastabomis, jos paminėtomis "penkiomis didžiosiomis nuodėmėmis".
Straipsnio autorė pliekia vertėją už tai, kad "Poundo eilėraščiai verčiami su keturvėjišku "užmoju", parenkant "poetiškesnius" lietuviškus žodžius ir nelabai stengiantis perteikti esamas reikšmes, kiek galima tiksliau lietuviškai atkurti eilėraštį". Ir savo kaltinimus paremia penkiais "pamokomais" pavyzdžiais, kiekvienu atveju pateikdama "vienintelį įmanomą" sprendimą.
Šiaip ar taip, verčiama ne tuščioje vietoje, bet tam tikroje kultūrinėje terpėje, turinčioje susiklosčiusias tradicijas. Patyręs vertėjas visada ieško savo kultūros kloduose kokio nors pagrindo, į kurį galėtų atsiremti. Norėčiau pacituoti labai primityvų, bet nepaprastai įtaigų pavyzdį, kaip tą patį vokiečių maršą išsivertė anglai, prancūzai ir rusai.

Die Fahne hoch
Die Reihen fest geschlossen
S.A. marschiert
Mit ruhig festem Schritt
Kam’raden die Rotfront
Und Reaktion erschossen
Marschier’n im Geist
In unsern Reihen mit.

Raise high the flag,
The ranks are closed and tight,
Storm Troopers march,
With firm and steady step.
Souls of the comrades
Shot by Reds and Countermight
Are in our ranks
And march along in step

Le bras levé, jurons d’etre fideles,
Le bras levé, a notre Europe unie.
Ceux qui sont morts pour nous sur cette terre
Vivront en nous de cœur, d’āme et d”esprit.

Чеканен шаг в стальном порядке строя,
Знамена реют в стиснутых руках.
С врагом в жестоких схватках павшие герои
Незримо с нами в сомкнутых рядах.
 
Aišku, ir anglai, ir prancūzai, ir rusai išvertė nuosekliai laikydamiesi savo susiklosčiusių tradicijų, todėl vargu ar galima rusams prikišti, kad jų tekstas savo prasme gana tolimas originalui, o prancūzų - dar tolimesnis.
Savaime supranta, man galima prikišti, kad Ezros Poundo poezijos nesą ko lyginti su kažkokiais maršais, tačiau šis atvejis pirštu priduriamai rodo, kokią reikšmę turi kultūrinis kontekstas.
Šiuo požiūriu labai įdomi yra Tomo Venclovos poetinė patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Donatos Mitaitės kalbinamas ("Mūzų malūnas", 1997. VIII. 8) jis apibūdino savo padėtį tokiais žodžiais: "Sunku pasakyti, kiek mano eilėraščiai pritaps prie dabartinės amerikiečių poezijos konteksto. Dabar Amerikoje dauguma rašo kitaip, nors yra ir tokių, kurių poetika man artima [...]. Esti tam tikra mokykla, prie kurios mano angliškieji tekstai prisišlieja".
Tad kokios tos "didžiosios nuodėmės", kuriomis kaltinamas Ezros Poundo vertėjas Kornelijus Platelis?
Straipsnio autorė "tūžmingai" piktinasi, kad knygoje "verčiama: "Mačiau jų netvarkingas šeimas" vietoj vienintelio įmanomo vertimo (kursyvas mano - V. V. P.): "Mačiau juos su netvarkingomis šeimomis"; "emotional anaemia" ("emocijų anemija") verčiama "jausmų anemija"; "piece-meal" ("po truputį") verčiama "iš lėto". Kai Poundas tenori pasakyti "yra minia", verčiama "knibždėte knibžda būriai" [...], nes "juk būtent prieš tokią "puošybą", "ornamentavimą" anglų ir amerikiečių poezijoje sukilo pats Poundas".
Nejaugi autorė įsitikinusi, kad, verčiant poeziją (ir ne tik poeziją, bet ir prozą), yra įmanomas tik vienas vienintelis įmanomas variantas? O gal būtų galima "netvarkingas šeimas" paversti "nedarniomis šeimomis", kad skambėtų lietuviškiau? O gal "po truputį" ir "iš lėto" yra sinonimai, tad šiuo atveju įmanoma vartoti tiek vieną, tiek kitą? O kuo skiriasi jausmai nuo emocijų?
Tad kur tie "keturvėjiški "užmojai", parenkant "poetiškesnius" lietuviškus žodžius ir nelabai stengiantis perteikti esamas reikšmes"? Kur tie "poetiškesni" lietuviški žodžiai, kuriais neperteikiama esama reikšmė?
Ir kur čia autorė įžvelgia "puošybą", "ornamentavimą", kurį "tūžmingai" supliektų Henrikas Radauskas?
Kodėl Tame cat reikia versti ne kaip vieną nedalomą sąvoką, o kaip du atskirus žodžius, kaip tvirtina p. Rima Pociūtė? Ar tame negali būti jaukus, kalbant apie katiną, o tik prijaukintas? Kodėl? Ar apskritai kam nors gali ateiti į galvą savo namuose prisijaukinti katę? Lyg katė būtų laukinis žvėris. Ir pagaliau kas iš tikrųjų yra a tame cat? Ne tiesiogine, bet perkeltine prasme, nes čia, šiaip ar taip, grožinis tekstas. E. Cobhamo Brewerio 1810-1897 žodyne (Dictionary of Phrase and Fable, 1898) tame cat apibrėžiamas taip: a harmless dangler after a married woman; a cavalier servant; a cicisbeo. Čia būtų pravartu prisiminti kai kuriuos paties Ezros Poundo gyvenimo faktus, jo ankstyvosios jaunystės dvigubą meilės romaną su penkiolikmete poete Hilda Doolittle ir mergina, vardu Mary Moore, jo vedybinį gyvenimą su dailininke Dorothy Shakespeare, kurią vedė 1914 m., jo santykius su smuikininke Olga Rudge (1895-1996), poeto žmonai neprieštaraujant pagimdžiusia jam dukterį Mariją. Įsivaizduokite žmogų, sako Fordas Maddoxas Fordas, geriausio literatūrinio žurnalo "English Review" leidėjas, spausdinęs Ezros Poundo eilėraščius, "artėjantį šokėjo žingsniais ir švytuojantį lazdele nelyginant špaga, vilkintį žalios gelumbės (nuo biliardo stalo) kelnėmis, rausva liemene, žydru švarku, pasirišusį bičiulio japono dailininko pieštą kaklaraištį, su plačiakrašte skrybėle ant galvos ir skaisčiai ruda ispaniška barzdele". Toks žmogus negalėjo būti "prijaukintas", tik "jaukus", "prijunkęs" prie moterų.
Taisyk žodžiui kelią kaip svečiui patalą... Kiekvienas vertėjas, prisiliesdamas prie Ezros Poundo, turėtų įsidėmėti, kad poetas buvo nepaprastai subtilus stilistas. Joyce‘as, ir tas yra prisipažinęs, kad Ezros Poundo taisymai krūvą padrikų fragmentų pavertė "Ulisu", romanu, išgarsinusiu autorių. Net Hemingwayus, puoselėjęs savo kaip self-made writer įvaizdį, "Šventėje, kuri visada su tavimi" prasitarė, kad jo "telegrafiniam" stiliui susidaryti lemiamos įtakos turėjo Ezra Poundas. "Ezra [...] išmokė mane nepasitikėti būdvardžiais".
Kaltinti vertėją "puošyba" įmanoma tik deramai sulyginus abiejų kalbų raiškos priemones, abiejų kalbų specifiką, tų tautų tradicijas ir daugelį kitų dalykų.
Savo pažiūromis į vertimą man labai artimas Tomas Venclova, kurį gerbiu už nuostabiai instrumentuotus poezijos vertimus. Negaliu nepacituoti jo žodžių, kuriuos jis pasakė minėtame pokalbyje su Donata Mitaite: "Profesorius Šilbajoris nevisiškai sutinka su mano vertimo principais. Laikausi pozicijos, kuri dominuoja Rytų Europoje (jos laikėsi, pavyzdžiui, B. Pasternakas ar M. Lozinskis Rusijoje, taip pat Lenkijos poetai). Ir pas mus Lietuvoje ta pozicija buvo, turbūt net tebėra vyraujanti: jei poetas rašo griežtomis metrinėmis schemomis ir rimuoja, schema ir rimai turi būti išsaugoti ir vertime. Eilėraštis turi likti eilėraštis, o ne pažodinis vertimas (kursyvas mano - V. V. P.). Žinoma, tokiu atveju tenka kai ką keisti, bet pakeitimai turi likti tam tikros intuityviai nujaučiamos normos ribose".
Esu girdėjęs ir aš tokių atsiliepimų apie savo vertimus, kad jie esą "per gražūs": vertimas esąs gražesnis už originalą. Atseit gausu "puošybos" ir "ornamentavimo" elementų. Laimantas Jonušys recenzuodamas vieną mano vertimą net prisipažino išmokstąs "negirdėtų" žodžių.
Vertėjas Vytautas Visockas, sovietiniais laikais ėjęs "Vagos" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas ir buvęs atsakingas už verstinę literatūrą, atremdamas Lietuvos "rezistentų", kovojančių už Nepriklausomybę giliausiame CK pogrindyje, kritines pastabas dėl verstinių knygų "nesuprantamos kalbos", "puošybos", "ornamentavimo", atsakydavo, kad grožinė literatūra neapsiriboja vien "Tiesos" vedamojo žodynu.
Kiekvienam patyrusiam vertėjui aišku, kad vertimo procesą sudaro dvi fazės: originalo teksto analizė ir stilistinė jo interpretacija, atsižvelgiant į abiejų tame procese dalyvaujančių kalbų santykį. Kiekviena jų turi tam tikrą techninių priemonių arsenalą, spontaniškai taikomą kūrybinio darbo metu, tai yra verčiant grožinės literatūros kūrinį iš svetimos kalbos į gimtąją. Pirmoji fazė nulemia antrąją, o antroji - vertimo adekvatumo laipsnį ir vertėjo stiliaus ypatumus. Nuovoki originalo teksto analizė sudaro visas prielaidas teisingai stilistinei jo interpretacijai, o teisinga techninių interpretacijos priemonių atranka - vertimo adekvatumui.
Rima Pociūtė reikalauja pažodinio vertimo, visiškai neatsižvelgdama nei į anglų ir lietuvių kalbos specifiką, nei į verčiamą dalyką. Netgi techninis vertimas negali būti atliekamas pažodžiui, tad ką jau kalbėti apie meninį. Anglų nė kiek nešokiruoja dešimtis kartų tame pačiame sakinyje vartojamas veiksmažodis "to be", tačiau... quod licet Jovis, non licet bovis.
Rimtos leidyklos niekada neapsieina be žmonių, vadinamų editor, kitaip sakant, redaktorių. Visada labai pravartu, kad vertimą (o ir originalų kūrinį) peržvelgtų ir įvertintų nešališkas redaktorius. Sovietiniais laikais redaktoriaus pareigos buvo taisyti vertimą iš pagrindų, tad redagavimo rezultatas dažnai būdavo visiškai naujas vertimas (kai vertėjai būdavo iš CK ar kitų aukštesnių sferų). Dirbdamas "Vagoje", matydavau netgi originalių kūrinių rankraščių, Jono Pilypaičio ištisai perrašytų - ir anaiptol ne iš ideologinių pozicijų, kaip buvo priekaištaujama redaktoriams vėliau, esą redaktorius buvęs cenzorius. Būta ir tokių, kai kurie netgi redaguodami vertimus persistengdavo - taisydavo E. Hemingwayaus romano vertimą, nors bėdos atveju turėjo paprasčiausią pasiteisinimą: vertimas privalo būti integralinis. Vertėjų seimeliai - geras dalykas, bet jie neatstoja tos mokyklos, kurią išeina vertėjas dirbdamas su patyrusiu redaktoriumi, kuris gilinasi ne tik į kalbos dalykus, bet ir į paties kūrinio interpretaciją. Vargu ar pasitaikytų tokių kuriozų, kai vertėjas lengva ranka sklandžiai "kuria" tekstą, tik iš dalies panašų į originalą. Prancūzijoje tokie vertėjai vadinami "passeurs" - skrajūnais. Todėl man buvo itin malonu skaityti buvusio Rašytojų sąjungos pirmininko Valentino Sventicko ataskaitinį pranešimą suvažiavimui, jame, be kita ko, sakoma, kad, matydama prastėjančią leidžiamų knygų kalbą, Rašytojų sąjunga paskatino redaktorių rengimą.
Kvalifikuotas leidyklos redaktorius ne tik "taisys kalbą" ir padės autoriui ar vertėjui, bet ir užtvers kelią "skrajūnams", kurie, kaip sakydavo ilgametis "Vagos" leidyklos redaktorius ir meninio vertimo meistras Juozas Naujokaitis, "kiauliarisčia perbėga per knygą", lengva ranka "darydami" sklandų paskaitomą tekstą. Šia proga negaliu nepacituoti nedidelio neseniai pasirodžiusio gero autoriaus knygos vertimo fragmento. Tiesa, ne poezijos, bet prozos. Tekstas atrodo grynai informatyvus, nežadinantis jokių emocijų. Viskas suprantama, jokių rebusų, jokių mįslių, jokių emocijų! (sic!)
S. emerges from the bathroom, drops her robe, slides into bed beside him. “Have you missed me?” she asks. “I miss you all the time,” he replies. [...]
In bed Soraya is not effusive. Her temperament is in fact rather quiet, quiet and docile. In her general opinions she is surprisingly moralistic. She is offended by tourists who bare their breasts (“udders”, she calls them) on public beaches; she thinks vagabonds should be rounded up and put to work sweeping the streets. How she reconciles her opinions with her line of business he does not ask.
"S. išplaukia iš vonios, nusimeta chalatą, įslysta greta į lovą.
- Ar pasiilgai manęs? - klausia ji.
- Nuolat apie tave galvoju, - atsako jis.
Lovoje S. nemėgsta plepėti. Tiesą sakant, ji iš prigimties tyli, rami ir nuolanki. Kalbėdama apie bendrus dalykus stebina griežtomis pažiūromis. Jai nemalonios turistės, kurios bendruose paplūdimiuose apnuogina krūtis (ji jas vadina "tešmenimis"); ji mano, jog valkatas derėtų suimti ir priversti dirbti, šluoti gatves. Jis neklausia, kaip ji derina savo pažiūras su darbu".
Apskritai vertimo tekstas nėra blogas, veikiau sklandus, "padarytas" įgudusia ranka, suprantamai perteikia turinį (nors gali susidaryti įspūdis, kad bute - potvynis, ir moteris paslydusi įvirsta į lovą), supažindina su verstinėje knygoje gvildenamomis idėjomis, tos šalies realijomis, iš dalies - su autoriaus pasaulėvaizdžiu. Tačiau kur dingo stilistinis teksto atspalvis, autoriaus vaizdinės raiškos priemonių gama? Palyginkime:
"S. išeina iš vonios, nusimeta chalatą, įsliuogia greta jo į lovą.
- Ar pasiilgai manęs? - klausia.
- Visad pasiilgstu, - atsako jis.
Lovoje S. ne itin šneki. Tiesą pasakius, iš prigimties ji tyli, tyli ir nuolanki. Bendrais klausimais laikosi stebėtinai griežtų pažiūrų. Piktinasi turistėmis, kurios bendruose paplūdimiuose deginasi nuogomis krūtimis ("tešmenimis", jos žodžiais tariant); valkatas, jos nuomone, reikėtų supakuoti ir pristatyti prie darbo - gatvių šluoti. Jis neklausia, kaip ji derina tas pažiūras su savo verslu".
Aš nesakau, kad tai - "vienintelis įmanomas vertimas". Nieku gyvu. Įmanoma ir daugiau variantų, tokių pat santūrių, saikingų, pabrėžiančių autoriaus stilistinę manierą. Užuot sukurpdamas "plepų" tekstą, vertėjas privalo "atlikti kūrinį tuo pačiu raktu". Nes vertėjas - tai atlikėjas, interpretatorius, ištikimas autoriui, atidžiai įsiskaitąs į originalų tekstą. Kodėl autorius kartoja tą patį veiksmažodį to miss ("pasiilgti"), kuris personažo lūpose įgyja tam tikrą atspalvį? Kodėl, apibūdindamas S., autorius kartoja tą patį būdvardį quiet ("tyli"), užakcentuodamas moters būdo ypatybę? Kas leidžia vertėjui nepaisyti autoriaus stilistinių nuostatų?
Šviesaus atminimo kalbininkas ir vertėjas Aleksandras Žirgulys sakydavo, kad negali skaityti knygos be pieštuko rankoje - paraštėse turįs užsirašyti pastabų dėl netinkamai pavartoto žodžio, užkliuvusio sakinio struktūros ir pan. Dabar kai kada neužtektų nė storo sąsiuvinio, jei viena pastraipa duoda tiek peno apmąstymams.
Tuo pavyzdžiu noriu dar kartą patvirtinti seniai žinomą tiesą: prozos vertimas reikalauja nė kiek ne mažiau įsijautimo negu poezijos. Nes ir vienu, ir kitu atveju "tekstą" reikia atkurti kita kalba. Muzikos kūrinį, parašytą kokiam instrumentui, pritaikyti kitam. Nes kiekviena kalba turi savo instrumentarijų. Savo raiškos priemones, ir tik jos turi galią - nelygu tauta - paliesti slaptas sielos stygas. Neįmanoma versti nei poezijos, nei prozos į ją neįsijaučiant. Kornelijus Platelis ją jaučia - užtenka paskaityti Ezrą Poundą angliškai ir lietuviškai, ir tai pasidaro aišku.
Man patiko kadaise Sigito Gedos pasakyta labai paprasta, bet labai reikšminga mintis, kad poezijos vertėjui "svarbiausia yra išversti pirmus du tris nežinomo autoriaus eilėraščius. Iš pradžių nesupratau kodėl. Juk, atrodo, išversti vieną eilėraštį yra lengviau! Mat niekaip negali apčiuopti tos poezijos struktūros, visumos ryšių: kaip žodžiai, frazės, periodai jungiami vieni prie kitų, kaip gimsta harmoninga visumos melodija (kursyvas mano - V. V. P.)".
Melodiją - štai ką turėtų išgirsti vertėjas, skaitydamas originalų - tiek prozos, tiek poezijos - kūrinį, kurį ketina versti. Tą pačią melodiją vėliau išgirsta vertimo skaitytojas, aišku, jeigu turi muzikinę klausą ir jeigu kūrinys adekvačiai išverstas. Pasirodžius "Cantos", vienas Ezros Poundo talento gerbėjas pareiškė nesuprantąs, kodėl poetas pridėjo muzikinę partitūrą, ir Ezra Poundas atsakė: "Man aišku, kad jūs neskaitote muzikos". Todėl aptardamas 2002 m. Prancūzijoje pasirodžiusią Ezros Poundo poezijos vertimų knygą literatūros kritikas Marcelinas Pleynetas, turėdamas galvoje būtent muzikos kūrinio pritaikymą atlikti kita kalba, apgailestauja, kad iš viso būrio vertėjų, prisidėjusių prie knygos rengimo, tik vienas vienintelis Denis Roche sugebėjo pateikti E. Poundo kūrinių "prancūziškąją transkripciją".
Mano galva, lietuviškojo Ezros Poundo pasirodymas - didelis laimėjimas Lietuvos vertimų istorijoje, ir pirmiausia todėl, kad pateikiama vientisa, nesuskaidyta poeto vizija, "lietuviškoji transkripcija", kuri, savaime suprantama, negali būti ir, tikiuosi, nebus vienintelė. Antra, K. Platelio pastangų svarbą patvirtina ir tai, kad tais pačiais metais panašūs leidiniai išėjo Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, kur Ezros Poundo vertimai ne naujiena. Gaila, kad Rima Pociūtė to, regis, nežino ir taip vienpusiškai ir menkai vertina Ezros Poundo kūrybą.
Aš niekada negaliu skaityti poezijos vertimų be originalo. Pamenu, pirmąsyk su Kornelijumi Plateliu susitikome leidžiant pirmąjį vertimų almanacho "Atodangos" numerį. Jis tuomet atnešė savo pamėgtojo Thomo Stearnso Elioto "Keturis kvartetus". Gūdžiais sovietinio režimo metais, kai T. S. Elioto vardas apskritai buvo prakeiktas, poetas Eugenijus Matuzevičius, "Atodangų" almanacho iniciatorius, pasiūlė išspausdinti dar niekam nežinomo poezijos vertėjo darbą. Degte degdamas nekantrumu paprašiau jį parodyti savo vertimą, nes "Keturis kvartetus" mokėjau beveik atmintinai. Nuo tos dienos esu ištikimas jo poezijos vertimų gerbėjas.
Kaip reikia versti poeziją, vargu ar pasakys žmogus, niekada to nebandęs, širdimi nejaučiąs poezijos skambesio. Profesionalų apie tai prirašyta ir pripasakota be galo be krašto, tačiau man visada buvo ir tebėra artimesnė rusų ir lenkų vertimo mokykla, nes ji vertimuose teikia pirmenybę jausmui, kartu išsaugodama formą. Man rodos, tų pačių principų laikosi ir Kornelijus Platelis.
Bohumilo Hrabalo žodžiais tariant, poezijos vertimas - tai minties alpinistų maršrutas.
"Apskritai labai sunku įvardyti kokius nors vieno ar kito poeto pranašumus, - prisipažįsta pats vertėjas "Lietuvos žiniose", kalbinamas Nacionalinės premijos suteikimo proga. - Poezija pajuntama. Kiekvieną savybę, kurią įmanoma įvardyti, gali turėti tiek geras, tiek blogas tekstas. Visada stengiausi ištikimai tarnauti poezijai. Laikiau ją ne priemone, o tikslu: nesistengiau ja kam nors ko nors aiškinti, teigti save, kam nors įsiteikti".
Regis, Cocteau yra pasakęs, kad nėra meilės kaip tokios, yra tik meilės įrodymai.
Kornelijaus Platelio poezijos meilės įrodymai - T. S. Elioto ir E. Poundo vertimai.
"Kam šiandien iš tiesų dar reikalinga Poundo vertimų knyga su tam tikras aliuzijas keliančia viršelio nuotrauka, kurioje rašytojo, buvusio išskirtine individualybe, veidas virtęs visas individualumo žymes praradusiu senio archetipu?" - iškalbingai klausia Rima Pociūtė.
Iš tikrųjų kam reikalingas tas senis?
Throw Him From the Train!
________________
 
 
 Rima Pociūtė. Amerikiečių katinai yra jaukūs ir su nematomais čiuptuvėliais. Šiaurės Atėnai 2002-12-14 >>

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis