Jonas Čekys

"Kaip sakė mano senas bičiulis Tevjė Pienininkas ...“


Publikuota: „Šiaurės Atėnai“ 1996-08-24

Atsisveikinome su Dominyku Urbu, gražų amželį gražiai nugyvenusiu Žmogumi, daug didelių ir mūsų tautai reikšmingų kultūros darbų nudirbusiu.
Jis paliko mums dešimtis gražia, sodria lietuvių kalba prakalbintų pasaulinės literatūros klasikų - F. Rabelais, O. Balzaco, L. Tolstojaus, I. Turgenevo, N. Gogolio, P. Dostojevs¬kio, W. Reymonto, Šolem Aleichemo bei daugelio kitų autorių kūrinių. Vertimui jis rinkdavosi tokius veikalus, kuriuose, jo žodžiais tariant, "yra kur pasigalynėti".
Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
- Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas "paskaityti ir savo pastabas pastatyti" del šios "istorinės epopėjos". Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
- Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
- Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.
Leidžiant Dionizo Poškos raštų tomą, Dominykui Urbui beveik porą metų teko vargti prie šio leidinio, kurį rengti buvo pradėjęs kitas sudarytojas - V. Laurynaitis. O tokių darbų jo daliai teko gana apsčiai.
Sunku aprėpti Dominyko Urbo nuopelnus ugdant leidybinio darbo entuziastus – vertėjus, redaktorius, tekstologus. Gausus jo mokinių ir pasekėjų būrys ir nūnai tebedirba Lietuvos leidyklose, tęsdami ir puoselėdami savo Mokytojo tradicijas.
Pastaraisiais metais teko bendrauti su velioniu Dominyku Urbu tik telefonu. Dažniausia baigdamas pokalbį jis sakydavo: "Kaip sako mano senas bičiulis Tevjė Pienininkas, likite sveiki ir dovanokite, kad aš jums tiek galvą kvaršinau... Jei Dievas duos, tai dar, kad kokioj, ir pasimatysime kada. Viso labo!“
Baisiai skaudu, kad jau niekada nebepasimatysime...

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis