Austėja Merkevičiūtė

IŠVERSTI, SUVERSTI, NUVERSTI?

Perrašinėtojų žygdarbis, dėl kurio tik ir galime skaityti senuosius raštus, - ar nėra grynas savęs dovanojimas, savojo buvimo auka kito buvimui?..Vertimas – dar viena pagarbaus perrašymo atmaina, neįmanoma neatiduodant savęs autoritetui. 

V. Bibichin

Labai nudžiugau, perskaičiusi šiuos žodžius. Mat jau senokai susiduriu su visiškai priešingu reiškiniu: kai kuriems vertėjams (į lietuvių kalbą) trūksta ne tik pagarbos verčiamam autoriui ar tekstui. Regis, toji pagarba apskritai įmanoma tik suprantant (ar bent mėginant suprasti), ką tekstu norima pasakyti. Žinoma, vertimas – ir savotiška interpretacija, vis dėlto ta interpretacija gali būti artima arba tolima originalui, ar net visiškai šauti pro šalį. Kalbu ne apie klaidingą vieno kito žodžio ar sakinio vertimą, kas gali pasitaikyti kiekvienam vertėjui, o apie ištisas knygas, kurias galima pavadinti ne vertimais, o vertėjo meditacijomis originalo tema. Pateiksiu tik du pavyzdžius.

Dar pernai pasklaidžiau “Psichoanalizės terminų žodynėlį” (Thomas Auchter, Laura Viviana Strauss, Vilnius, Vaga 2003). Vien pažvelgus į turinį kilo abejonė dėl vertimo: antai vienas skyrius pavadintas “Psichoanalizės ligų mokslu”. Be abejo, psichoanalizė irgi linkusi “sirguliuoti”, bet kažin, ar apie tai būtų kalbama tokioje plonoje knygelėje. Žvilgtelėjus į originalą paaiškėjo, kad abejonė buvo visiškai pagrįsta: atitinkamas skyrius vadinasi Krankheitslehre der Psychoanalyse, o tai veikiau “psichoanalizės (ar psichoanalitinis) mokymas apie ligas”. Pamėginau skaityti žodynėlio pradžioje pateikiamą “Trumpą psichoanalizės apžvalgą”. Įpratusi prie itin disciplinuotos vokiškai rašančių psichoanalitikų minties, pasijutau atsidūrusi kažkokiuose kemsynuose. Kiek pasimurkdžiusi vėl atsiverčiau originalą; paaiškėjo, kad čia toji apžvalga anaiptol ne tokia klampi ir miglota. Tai labai glaustas ir tikslus tekstas, ir kaip tik todėl čia svarbus kiekvienas žodis. Išgriebiu tik keletą atsitiktinių pavyzdžių, rodančių, kaip tokį tekstą verčiant galima sujaukti (toliau visos citatos pateikiamos kursyvu, paryškinti žodžiai, kurie skaitant kliūva iš karto kaip elementarios logikos nepaisymas).

P. 17:

Sąvoka psichikos “sutrikimas” ne visai tiksliai apibūdina prasmingą funkcionalumą ir gebėjimą apdoroti, kuris būdingas simptomui arba ligai. Pirmiausia jis sugestionuoja poreikį pašalinti sutrikimą, per daug nesigilinant į šio poreikio motyvus ir bandymus įveikti sutrikimą. Pacientui rodoma pagarba ir atžvilgis į jo liguistą būklę apskritai skatina sveikimo tendencijas ir savigydos galias.

1) Ne visai tiksliai apibūdina? Visiškai neapibūdina ir net neužsimena apie kokį nors kieno nors funkcionalumą ir gebėjimą apdoroti (bet ką).

2) Gebėjimą apdoroti? Ką? Trūksta papildinio, nors užmušk.

3) Kas sugestijuoja poreikį pašalinti sutrikimą (nuojauta kužda, kad sąvoka, bet įvardis vyriškos giminės)? Kieno tas poreikis (paciento, terapeuto, giminaičių, draugų ar dar kieno nors)? Kas nesigilina į šio poreikio motyvus (matyt, terapeutas, bet kodėl jam tada nerūpi ir bandymai įveikti sutrikimą)?

4) Mėginu įsivaizduoti, kaip terapeutas primygtinai rodo pagarbą pacientui ir vis atsižvelgia į liguistą jo būklę (tiesą sakant, ar apskritai įmanoma į ją neatsižvelgti?), o pacientas tik sveiksta, tik sveiksta…

Ką gi, griebiuosi originalo (Thomas Auchter, Laura Viviana Strauss Kleines Wörterbuch der Psychoanalyse, Vandenhoeck&Ruprecht, Göttingen, 2003):

Der Begriff der seelischen “Störung” wird der sinnhaften Funktionalität und Bearbeitungsleistung, die sich im Symptom oder der Erkrankung zeigt, nicht gerecht. Denn er suggeriert vorrangig die Notwendigkeit einer Beseitigung der Störung, ohne den darin enthaltenden Motivierungen und Bewältigungsversuchen hinreichenden Verständnisraum anzubieten und zu gewähren. Der Respekt und die Achtung vor dem jeweiligen So-Sein des Patienten - und sei es noch so krankhaft eingeschränkt - als prinzipiell sinnhaft vermag dagegen auch seinen Gesundungstendenzen und Selbstheilungskräften hinreichenden Raum anzubieten.

Vokiškas tekstas skaidrus kaip krištolas. Tik, žinoma, svarbiausia suprasti mintį (o tam, ko gero, būtina perskaityti nemažai ir ne tokių glaustų psichoanalizės tekstų), paskui ją apvilkti lietuviškom drapanom. Vien “So-Sein” ko vertas! Palieku heidegeriškuosius brūkšnius (tokia-būtis), nors tikrai mieliau versčiau kitaip (pvz., buvimas tokiu, koks yra), bet būtų labai griozdiška ir visai neestetiška:

Psichikos “sutrikimo” sąvoka neatspindi fakto, kad simptomas ar liga prasmingai funkcionalūs, yra konflikto apdorojimo rezultatas. Mat ši sąvoka pirmiausia sugestijuoja būtinybę pašalinti sutrikimą, užuot skatinusi ir padėjusi suvokti, kokius motyvus ir mėginimus įveikti konfliktą slepia simptomas. Pagarba ir dėmesys paciento tokiai-būčiai, kaip iš esmės prasmingai, kad ir kokia liguistai ribota būtų ši būtis, priešingai, gali paskatinti sveikimo tendencijas ir savigydos galias.

P. 10:

Kad ir kaip analitikas bendraudamas su pacientu stengtųsi likti budrus ir santūrus (abstinencija), jo įtaka tiriamajam šiaip ar taip didesnė: pavyzdžiui, jo amžius, lytis, kabineto aplinka, kalbėjimo maniera ir daugybė kitokių veiksnių. Ir atvirkščiai, bendraujant su tiriamuoju tyrėjo sielą užplūsta daugybė jausmų.

1) Likti budrus? Pasistengtų neužmigti? Kas toji abstinencija ir kodėl ji čia atsiranda skliaustuose? Nematau jokio loginio ryšio tarp dviejų pirmo sakinio dalių. Ar galima analitiko amžių, lytį ir t. t. tiesiog vadinti įtaka? Gal veiksniais, darančiais įtaką?

2) Analitiko įtaka didesnė už ką? Už analizuojamojo įtaką? Ar apskritai įmanoma pasverti tas įtakas?

3) “Tyrėjo sielą užplūstantys jausmai”. Kažkokia pseudopoezija, sunku įsivaizduoti tokią kalbėseną psichoanalizės tekste. Ir iš kur tie jausmai plūsta? Ką gi, pažvelkime į originalą:

So sehr sich ein Analytiker auch bemühen mag, seinem Analysandem mit aufmerksamen Zurückhaltung (Abstinenz) zu begegnen, so unvermeidlich ist es, daß er zum Beispiel durch sein Alter, sein Geschlecht, die Einrichtung seiner Praxis, seine Art zu sprechen und vieles andere mehr seinen Analysanden beeinflußt. Umgekehrt löst jeder Analysand eine Fülle innerer Bewegungen im Analytiker aus.

Vėl viskas atrodo labai paprasta ir aišku:

Nors ir kaip analitikas stengtųsi pasitikti analizuojamąjį su dėmesingu santūrumu (abstinencija), vis dėlto, pvz., jo amžius, lytis, kabineto įranga, kalbos maniera ir dar daugybė kitų veiksnių neišvengiamai paveikia pacientą. Antra vertus, pastarasis savo ruožtu sukelia analitikui daugybę jaudulių.

 P. 8:

(šįsyk leisiu sau patinginiauti ir nepateiksiu rišlaus vertimo, tik pabaksnosiu, kas kliūva. Originalo citatą žr. išnašoje1):

Psichoanalizė ieško atsakymų, kodėl ir kokiam tikslui žmogus vienaip ar kitaip jaučiasi bei elgiasi. Bet ji nesitenkina vien vaikystėje patirtų pojūčių aiškinimu, nors dėl to neretai kritikuojama. Be viso to, ji tiria reikšmingas tų pojūčių sąsajas su praeities laikotarpiu ir aktualiais potyriais bei jų įtaką tolesnei individo raidai. Ji žmogų paakina nepaliaujamai į save gilintis, vadinasi, nuolat klausti ir mąstyti, ir tokiu būdu atskleisti savo elgsenos ir gyvenimo prasmę. Šiuo atžvilgiu psichoanalizė, anot Freudo, yra nuolatinis tiesos ieškojimas. Šiandien mums labiau rūpi nuolatinės pažinimo pastangos ir vis dar neatsakytas klausimas, kur glūdi žmogaus jausmų ir elgsenos prasmė. Būtent tokia ir yra psichoanalizės nepriklausoma funkcija.

1) Truputį solidžiau moksliniame tekste kalbėti apie žmogaus išgyvenimų ir elgesio priežastis ir tikslus, o ne apie tai, kodėl ir kokiam tikslui jis vienaip ar kitaip jaučiasi ar elgiasi.

2) Keistokai skamba “vaikystėje patirti pojūčiai” (pojūtis = reiškinio atspindys jutimo organais; jutimo rezultatas; tekste Erlebnisse, t. y. “išgyvenimai”, taigi daug platesnė sąvoka, apimanti visa, kas patirta vaikystėje, taigi ir tikrus įvykius, ir fantazijas, jausmus, mintis, sapnus ir t. t.). Apskritai Erlebnisse verčiama tai “jausmais”, tai “pojūčiais”, nors nėra nei viena, nei kita.

3) Psichoanalizė kritikuojama ne už tai, kad “nesitenkina vaikystės išgyvenimų aiškinimu”, o kad, priešingai, tokiu aiškinimu apsiriboja. 

4) Vaikystės pojūčių “sąsajos su praeities laikotarpiu”? Kokiu? Kūdikystės? Ar dar ankstesniu? Tekste gesamte lebensgeschichtliche Erfahrungen. Kietokas riešutėlis. Gal neblogai būtų “vaikystės išgyvenimų ryšys su visumine gyvenimo patirtimi”?

5) “Nepaliaujamai į save gilintis…” Gal ir taip, tačiau kam tokiu griozdu keisti kertinį psichoanalizės terminą “begalinė analizė” (unendliche Analyse), kuris toliau tekste aiškinamas. “Atskleisti savo elgsenos prasmę” – “iškelti aikštėn, parodyti”; kažin, ar siekiama tokių demonstratyvių tikslų. Veikiau “suvokti” ar “užčiuopti” prasmę.

6) Taigi mums labiau rūpi ne nuolatinis tiesos ieškojimas, o nuolatinės pažinimo pastangos. Originale teigiama, kad Freudas laikė psichoanalizę nuolatine tiesos paieška, o dabartiniai psichoanalitikai (matyt, kiek kuklesni) kalba veikiau apie nuolatines pažinimo pastangas. “Vis dar neatsakytas klausimas, kur glūdi žmogaus jausmų ir elgsenos prasmė”? Tarsi apskritai galimas universalus ir galutinis atsakymas tokį klausimą! Nicht endendes Fragen - “nesibaigiantis klausinėjimas apie prasminį žmogaus išgyvenimų ir elgsenos turinį”.

7) Nepriklausoma psichoanalizės funkcija? Nuo ko nepriklausoma? Originale: emanzipatorische, taigiišlaisvinanti” funkcija. 

P. 19:

Didelis analitiko santūrumas, jo abstinencija turėtų parengti dirvą nesąmoningiems potyrių, elgsenos ir konfliktų modeliams (perkėlimas), kurie galėtų praturtinti šiaip reliatyviai neapibrėžtus analitiko ir tiriamojo tarpusavio santykius. Tik tokiu būdu atgaivinus atmintyje opią psichoanalitinę situaciją, įmanoma emociškai išgyventi iki tol neapčiuoptas konfliktų sąsajas, neapsiribojant vien intelektiniu ar racionaliu žinojimu.

1) Vargu, ar analitikas siekia parengti dirvą nesąmoningiems (…) modeliams. Nesąmoningi modeliai patys savaime dar nereiškia perkėlimo. Perkėlimas įvyksta, kai tie nesąmoningi modeliai pradeda veikti aktualų psichoanalitinį procesą.

2) Kažkas netvarkoj su laiku. Išeitų, kad “praturtinti santykius” atliekant perkėlimą,  reiškia “atgaivinti atmintyje opią psichoanalitinę situaciją”. Kam ją gaivinti atminty, jei ji vyksta čia ir dabar?

Versčiau taip (originalo citatą žr. išnašoje2):

Analitiko santūrumas, jo abstinencija, turi sudaryti sąlygas, kad į šiaip reliatyviai neapibrėžtus jo ir paciento santykius galėtų prasiskverbti nesąmoningi patirties, elgesio ir konfliktų modeliai (perkėlimas). Taip iki šiol buvę neprieinami konfliktiniai sąryšiai gali iškilti gyvoje psichoanalitinės situacijos dabartyje kaip emociniai išgyvenimai, taigi pažinimas gali skleistis ne vien kaip intelektinis ar racionalus žinojimas. 

P. 21(originalo citatą žr. išnašoje 3):

Freudas buvo teisus tvirtindamas, jog psichoanalizė, be kita ko, gvildena individo psichikos sudarkymus ir juos aprauda, o neurozinį sielvartą paverčia bendra kančia.

1) Sunkoka įsivaizduoti dėl psichikos sudarkymų raudančią psichoanalizę! “In einer Psychoanalyse” - nežymimasis artikelis rodo, kad kalbama ne apie psichoanalizę apskritai, o apie konkretų psichoanalizės procesą; per šį procesą atsiskleidžia paciento psichikos traumos (ne sudarkymai), dėl kurių jis galiausiai įstengia pagrįstai liūdėti (gedėti), o ne

2) nesąmoningai dangstytis neuroziniais simptomais (Elend – bėda, vargas, skurdas, gal būt negalia, bet ne sielvartas, kurio vengiant dažniausiai ir pasirenkama neurozė). Dėl bendros kančios (allgemeines Leiden) kreipčiausi į autorius, kad jie patikslintų, ką turi omeny (įsivaizduoju bent dvi galimas versijas, nežinau, kuri tinkamesnė).

Po tokio įvado (18 puslapių radau 2 deramai išverstas pastraipas) anuomet skaityti patį žodynėlį nekilo noro. Pavarčiau jį probėgšmais. Kiek pamenu, labiausiai užkliuvo, kad Freudo terminai Lustprinzip, Realitätsprinzip, nė viena kalba neverčiami kitaip, kaip “malonumo principas”, “realybės principas”, čia virto “nuostatomis”. “Nuostatos” (die Einstellung) sąvoka plačiai naudojama humanistinės psichologijos atstovų ir labiau akcentuoja sąmoningą vertybių rinkimąsi (jei labai norisi lietuvinti tarptautinius žodžius, siūlyčiau tai daryti su tais, kurie visada turėjo įprastus lietuviškus atitikmenis, pvz., nepalikti “suicido”, kad ir kaip išdidžiai tai skambėtų, o išversti jį banalia “savižudybe”).

Vis dėlto parašiusi tokį kritišką tekstą pagalvojau: gal bloga pradžia - tik pusė darbo, gal kalbėti apie konkrečius psichoanalizės terminus lengviau? Tad atsiverčiau patį žodynėlį puoselėdama viltį, kad jis išverstas kiek gerėliau ir galėsiu pridurti vieną kitą “pagiriamąjį žodį”? Deja, viltis nepasiteisino. Nesivelsiu į citatas, tik apibendrinsiu labiausiai į akis krintančią nuolatinę klaidą: nesugebėjimą įžvelgti gretimų sakinių ryšio. Todėl priežastis virsta padariniu, papildymas ar paaiškinimas visiškai nepriklausomu teiginiu ir pan. Gaila lietuviškai veblenančių žodynėlio autorių, gaila vertėjos, tiek prasikamavusios prie jai visiškai svetimo teksto. Ir, žinoma, miglose klaidžiojančių skaitytojų (nors kai kam tos miglos gal ir mielos).

Antroji knyga, kurią nesėkmingai pabandžiau skaityti – Elijo Canetti “Susižvalgymai” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002). Šiaip taip įveikiau pirmąjį skyrelį (15 puslapių). Kliuvinėjau nuo pat pirmojo:

Šis pojūtis jau buvo ėmęs ryškėti prieš septynerius metus, man parašius “Paskutiniąsias žmonijos dienas”.

Deja, jas parašė Karlas Krausas, o Elias Canetti tikrai nesisavina autorystės (išnašoje4 pateikiama originalo citata (Elias Canetti Das Augenspiel Fischer Taschenbuch Verlag, 1988)). Tolyn gražyn:

Kiekvienas pokalbis, kurio nuotrupas nugirsdavau gatvėje, man rodės paskutinis. Tai, kas turėjo nutikti paskutiniais momentais, nutiko su kraupia nepermaldaujama prievarta. Tačiau tai, kas nutiko, kuo glaudžiausiai siejosi su tuo, kuriam tai grėsė. Momentai atsidūrė aklavietėje, iš kurios nebeįmanoma išsprūsti (p. 10).

Kokie momentai ir kokioj aklavietėj? Iš originalo (žr. išnašą5) aiškėja, kad čia toji tipiškiausia vertėjų klaida, kai daiktavardį atitinkantis įvardis susiejamas su visai kitu daiktavardžiu iš to paties ar kito sakinio. Taip visiškai iškraipoma mintis:

Kiekvienas pokalbis, kurio nuotrupas nugirsdavau praeidamas, atrodė paskutinis. Visa, kas turėdavo nutikti paskutinę akimirką, nutikdavo su baisia, neatšaukiama būtinybe. Tačiau tai, kas ištikdavo grėsmės persekiojamuosius, būdavo neatsiejama nuo jų pačių. Jie patys įsiveldavo į aplinkybes be išeities.

Bene intensyviausiai ta pati klaida kartojama šioje pastraipoje (p. 21; plg. išnašą6):

Jei dabar tvirtinčiau, kad už savo “Vestuves” esu dėkingas anam naktiniam “Voičeko” įspūdžiui, tai pirmučiausiai tai nuskambėtų pasipūtėliškai. Vien tam, kad išvengčiau tokio pasipūtimo, teisybę verčiau apeisiu. Bet vengti jos neturiu teisės. Katastrofos vizijos, kurias iki  šiolei rikiavau vieną po kitos, atsirado dėl Karlo Krauso įtakos. Visa, kas tik nutikdavo, o visuomet nutikdavo tik tai, kas blogiausia, įvykdavo be jokios motyvacijos ir pagret. Tai būdavo nugirsta rašančiojo ir tai būdavo kalama prie gėdos stulpo. Prie šito stulpo būdavo kalama išoriškai, o kalė kaip tik rašantysis – virš visų žūties scenų jis laikė iškėlęs savo rimbą. Stulpas nedavė jam ramybės, jis vijo pro jį viską, kas tik vyksta, jis stabtelėdavo tik tuomet, kai atsirasdavo ką nuplakti, ir vos tik bausmė būdavo įvykdoma, rimbas vijo toliau. Iš esmės viskas kartodavosi: su savo kasdieniškiausiais poreikiais, kalbėdami banaliausius žodžius, nieko nenujausdami, žmonės stovėjo ant bedugnės krašto. Tuomet švysteldavo rimbas ir jie nugarmėdavo, jis pats ir buvo jų praraja. Nes jų žodžiai niekuomet nekito, jie būdavo pritaikyti tik tiems žmonėms, o tasai pritaikytojas irgi būdavo vienas ir tas pats – rimbu užsimojęs rašantysis.

Kas gi čia ką su kuo pro ką vijo? Originale viskas daug paprasčiau (turiu pabrėžti, kad versdama pasirenku man mielesnius lietuviškus “sinonimus” ir visiškai nenoriu ginčytis “dėl skonio”, pvz., renkantis “akiplėšiškumą” ar “pasipūtėliškumą”, “kalimą prie gėdos stulpo” ar “pasmerkimą”; nepritariu tik minties iškraipymams): 

Jei dabar prasitarsiu, kad už pjesę „Vestuvės“ esu dėkingas anos nakties „Voiceko“ įspūdžiui, tai pirmiausia nuskambės akiplėšiškai. Tačiau negaliu apeiti tiesos vien siekdamas išvengti akiplėšiškumo įspūdžio. Neturiu teisės jos apeiti. Žūties vizijas, kurias iki tol rikiavau vieną po kitos, dar lėmė Krauso įtaka. Visa, kas nutikdavo - visuomet blogiausia - nutikdavo nepagrįstai ir urmu. Autorius tarsi nugirsdavo tai iš šalies ir pasmerkdavo. Tai būdavo išorinis pasmerkimas, smerkdavo būtent rašantysis, virš visų žūties scenų šmaukšėjo jo rimbas. Šis nedavė jam ramybės, nuolat ginė jį, leisdamas stabtelti tik atradus ką pliekti, ir ginė toliau, vos įvykdžius bausmę. Iš esmės visad kartodavosi tas pat: žmonės, atliekantys kasdieniškiausius veiksmus, kalbantys banaliausiomis frazėmis, nieko nenujausdami stovi ant prarajos krašto. Paskui šmaukšteli rimbas ir nušveičia juos visus į tą pačią prarają. Nebėra nieko, kas galėtų juos apsaugoti. Mat jų frazės niekada nesikeičia, tinka jiems, o ir tas, kuris jas pritaikė, visada tas pats, autorius su rimbu.

Tad matome, kaip stulpas, kurio originale apskritai nebuvo, įgavo savarankišką gyvastį, paskui virto rimbu, o dar vėliau praraja… Išties, protėjiškų virsmų maniakas Canetti… Bet šito jau ir jam būtų perdaug:

Aš - erelis, - parodė ji į save, - o jis Freudas, - čia ji bakstelėjo į Brochą.

Sigmundo Freudo kolega, o paskui oponentas Alfredas Adleris virto paukščiu. Vis dėlto nuoseklumo pritrūko, dar mįslingiau skambėtų:

Aš – erelis, - parodė ji į save, - o jis – džiaugsmas, - čia ji bakstelėjo į Brochą.

O dabar bene kebliausias atvejis, kai skaitai ir junti, kad kažkas ne taip, bet turint vien lietuvišką tekstą formaliai lyg ir nėra prie ko prikibti. Tik bendras kemsynės įspūdis (p. 23):

Bet esama ir visiškai kitokios laikysenos, būdingos padarams, o ne Dievui, ir kurios padarai laikosi prieš Dievo valią. Galimas daiktas, kad ji labai tvirta, visai nepaiso Dievo ir būdinga vien padarams. Toji laikysena rodo, jog padarų neįmanoma pakeisti, kad ir kaip to norėtųsi. Neapykanta, kaip ir bausme, žmogaus nepakeisi. Jie skundžiasi, parodydami, kas jie tokie yra, bet tai kaltinimas sau, o ne kitam. Prakeikdamas juos, Kūrėjas negali būti teisus. Jis tik gali išrasti tą, kuris yra jų auka ir kurį išduoda visi pėdsakai ir pirštų antspaudai. Pasaulis knibžda tikrų aukų, bet atrodo, kad sunkiausia tokią auką sukurti kaip figūrą ir leisti jai taip kalbėti, kad pėdsakai būtų atpažįstami ir nenublanktų iki skundų. Tokia figūra yra Voičekas, vyksme patiri, kas jam nutinka ir čia nepridėsi nė vieno skundo žodelio. Kalimo prie stulpo pėdsakai ryškūs ir jame pačiame. Tie, kurie jį daužė, čia pat, ir jeigu eini su jais iki galo, jie lieka gyvi. Fragmentas neatskleidžia, kaip einama iki galo; jis atskleidžia, ką jis daro, parodo jo kalimąsi prie stulpo po visko.

Reikia pasakyti, kad Canetti čia kalba ne apie Kūrėją, o lygina Karlo Krauso ir Georgo Büchnerio santykį su savo kūrinių herojais (išnaša7):

Tačiau galima elgtis ir visiškai kitaip, atsidėti būtybėms, o ne Dievui, galima rūpintis būtybėmis prieš Dievo valią ar net visiškai jo nepaisant apsiriboti tik būtybėmis. Tada tampa akivaizdu, kad būtybių nebeįmanoma pakeisti, nors ir labai norėtųsi, kad jos būtų kitokios. Neapykanta kaip ir bausmė nepriartina prie žmonių. Pasirodydami tokie, kokie yra, jie kartu kaltina save, tačiau kaltina patys, o ne kas kitas. Rašytojas negali būti teisus tiesiog juos prakeikdamas. Jis gali sukurti personažą, tampantį jų auka, ir parodyti jų pėdsakus tarsi pirštų antspaudus aukos gyvenime. Pasaulyje knibždėte knibžda tokių aukų, tačiau, regis, sunkiausia žmogų suvokti kaip personažą ir leisti jam kalbėti taip, kad tie pėdsakai liktų atpažįstami ir nenunyktų virtę kaltinimais. Voicekas - kaip tik toks personažas, čia pat išgyveni tai, kas su juo krečiama, kaltinamasis žodis nebūtinas. Kitų savęs smerkimas palieka pėdsakus jame. Čia pat visi, kurie jį talžė, o kai jam ateina galas, jie lieka gyventi. Fragmentas neparodo, kaip jam ateina galas, jis rodo, ką Voicekas daro, kaip jis pasmerkia save po to, kai save pasmerkė kiti.

Ir šįsyk nutariau pakartoti ankstesnę procedūrą, atsitiktinai atsiversti bet kurį knygos puslapį: gal tik pradžia tokia prasta, tolyn labyn vertėjas įsivažiuoja. Taigi, viltis – kvailių motina. Atsiverčiau p. 148 ir skaitau:

Paaiškėjo, kad jis iššvaistęs viską, kas artima, pats to nepastebėdamas.

Nepatikėjau vertimu, nes puikiai atsiminiau, kokį įspūdį kadaise skaitant originalą man padarė dr. Sonne, apie kurį čia rašoma. Tiesiog neįtikėtina, kad kalbama apie jį. Atsiverčiau vokišką tekstą:

Es zeigte sich, daß er alles nahe aussparte, ohne daß es ihm entging.

Dvi elementarios klaidos. Pirma: aussparen reiškia „apeiti, išleisti“, anaiptol ne „švaistyti“ (spėju, kokios buvo vertėjo asociacijos: sparen = “taupyti”, priešdėlis aus = veiksmo kryptis iš vidaus į išorę arba į visas puses). Antra: junginio ohne daß es ihm entging reikšmė kaip tik priešinga: nieko tas dr. Sonne nepraleisdavo, viską pastebėdavo, kas vyksta aplink, bet niekada neapkalbėdavo, visada apeidavo (toks buvo taktiškas). Ne ką geriau...

Tad akivaizdus vertėjų neišmanymas (kalbos ir ypač konteksto) bei redaktorių paviršutiniškumas. O gal tai niekai? Lai kitataučiai, Hermio padedami, “perveda”, “perneša”, “persodina” (tradurre, transfero, traduire, translate, übersetzen, perevesti…) kitakalbius kūrinius į savo kalbas. Mes agresyvesni, mes verčiam, tad suprantama, kad ir nuverčiam (plg. nušnekam), ir suverčiam (sujaukiam)? Gal taip ir turi būti?

 

1 Die Psychoanalyse fragt nach dem “Warum“ und dem „Wozu“ menschlichen Erlebens und Verhaltens. Dabei bleibt sie nicht, wie ihr bisweilen kritisch unterstellt wird, bei der Aufarbeitung der vor allem kindlichen unbewältigten Erlebnisse stehen. Sie untersucht ebenso deren bedeutsame Bezüge in den gesamten lebensgeschichtlichen und auch aktuellen Erfahrungen und ihre Auswirkungen auf die Zukunftsgestaltung. Sie sensibilisiert den Menschen dafür, in einer “unendlichen Analyse”, das heißt, einem fortwährenden Fragen und Nachdenken, dem Sinn und der Bedeutung seines Handelns und Lebens forschend auf die Spur zu kommen. Insofern ist Psychonalyse eine Form der unaufhörlichen Wahrheitssuche, wie Freud es formulierte. Heute sprechen wir eher von einem fortwährendem Bemühen um Erkenntnis und einem nicht endenden Fragen nach Sinngehalt von Erleben und Verhalten. Darin liegt die emanzipatorische Funktion der Psychoanalyse.

2 Die weitgehende Zurückhaltung des Analytikers, seine Abstinenz, soll den Raum und den Weg dafür öffnen, daß sich in die so relativ undefinierte Beziehung zwischen ihm und seinem Patienten unbewußte Erfahrungs-, Verhaltens- und Konfliktmuster einschleichen können (Übertragung). Dadurch wird es möglich, in der lebendigen Gegenwart der psychoanalytischen Situation bis dahin unzugängliche Konfliktzusammenhänge als gefühlshaftes Erlebnis aufkommen zu lassen, so daß Erkenntnisse sich nicht nur als intellektuelles oder rationales Wissen entfalten.

3 Freud vertrat wohl zu Recht die Auffassung, daß es in einer Psychoanalyse unter anderem darum gehe, sich mit individuellen seelischen Beschädigungen auseinanderzusetzen und sie zu betrauern, “neurotisches Elend in allgemeines Leiden” zu verwandeln.

4 Der Untergang war nun in mir angelegt und ich kam nicht von ihm los. Durch “Die letzten Tagen der Menschheit” hatte er sich seit sieben Jahren schon vorgeprägt.

5 Jedes Gespräch, von dem ich im Vorbeigehen Teile hörte, schien ein letztes. Es geschah unter furchtbarem, unerbittlichem Zwang, was in letzten Momenten geschehen mußte. Aber es hing auf das engste mit den Bedrohten selbst zusammen, was ihnen geschah. Sie hatten sich in die Situation gebracht, aus dem es kein Entrinnen gab.

6 Wenn ich nun sage, daß ich die „Hochzeit“ jenem nächtlichen Eindruck vom „Wozzek“ verdanke, so wird das zuallererst als Anmaßung erscheinen. Ich kann aber, bloß um diesen Eindruck der Anmaßung zu vermeiden, um die Wahrheit nicht herumkommen. Ich darf sie nicht vermeiden. Die Untergangsvisionen, die ich bis dahin aneinandergereiht hatte, standen noch unter dem Einfluß von Karl Kraus. Alles, was geschah, und es geschah immer das Ärgste, geschah ohne Begründung und es geschah nebeneinander. Es war von einem Schreibenden aus gehört und es wurde angeprangert. Es wurde von außen angeprangert, eben von dem, der schrieb, und über alle Szenen des Untergangs hielt er seine Peitsche. Sie gab ihm keine Ruhe, sie trieb ihn an allem vorbei, er hielt nur inne, wenn es etwas zu peitschen gab, und kaum war die Strafe executiert, trieb sie ihn weiter. Im Grunde geschah immer wieder dasselbe: Menschen in ihren alltäglichsten Verrichtungen, während sie die banalsten Sätze von sich gaben, standen ahnungslos am Rande des Abgrunds. Da kam die Peitsche und trieb sie hinein, es war derselbe Abgrund, in den sie alle stürzten. Es gab nichts, das sie davor hätte bewahren kännen. Denn ihre Sätze änderten nie, sie waren ihnen angemessen, und der, der Maß für sie genommen hätte, war immer ein und derselbe, der Schreiber mit der Peitsche.

7 Es gibt aber eine ganz andere Haltung, die den Kreaturen und nicht Gott verfallen ist, die sich ihrer gegen ihn annimt, die vielleich so weit geht, ganz von ihm abzusehen und nur von Kreaturen handelt. Sie sieht ihre Unabänderlichkeit, obwohl sie sie anders haben möchte. Mit Haß wie mit Strafen ist den Menschen nicht beizukommen. Sie klagen sich an, indem sie sich darstellen, wie sie sind, aber es ist ihre Selbstanklage, nicht die eines anderes. Die Gerechtigkeit des Dichters kann nicht darin bestehen, sie zu verdammen. Er kann den erfinden, der ihr Opfer ist und alle ihre Spuren wie Fingerabdrücke auf ihm zeigen. Von solchen Opfern wimmelt die Welt, aber es scheint das Schwierigste zu sein, einen als Figur zu fassen und so sprechen zu lassen, daß die Spuren erkennbar bleiben und sich nicht zu Anklagen verwischen. Wozzek ist diese Figur und man erlebt, was an ihm verübt wird, während es geschieht und es ist kein Wort der Anklage hinzufügen. Die Spuren der Selbstanprangerung sind an ihm erkennbar. Die auf ihn losgeschlagen haben, sind da, und wenn es mit ihm zu Ende geht, bleiben sie am Leben. Das Fragment führt nicht vor, wie es mit ihm zu Ende geht, es führt vor, was er tut, seine Selbstanprangerung nach denen der anderen.

Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2005-01-15

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis