Dominykas Urbas

Iš vertėjo patirties (apie F. Rable vertimą)

Publikuota: Kn. Meninio vertimo problemos. Vaga, 1980. P. 426-433.

Atsisiųsti straipsnį (pdf) >>

Knyga, apie kurios vertimą imuosi čia pasakoti, yra tikrai nepaprasta. Jau vien teksto apimties (originalo) - per tūkstantį puslapių. Ogi turinio kokia įvairybė ir koks turtingumas! Čia atsispindi nepaprastas autoriaus mokytumas ir apsiskaitymas. F. Rable gerai mokėjo graikų ir lotynų kalbas, atrodo, kad mokėjo dar ir hebrajų, ir kitas kalbas, buvo perskaitęs įžymiuosius antikinės literatūros veikalus, tiek grožinės literatūros, tiek filosofijos, medicinos ir kitų sričių; puikiai pažino viduramžių scholastinę literatūrą, taip pat ir savo laikų filosofijos, teologijos, gamtos mokslo, medicinos veikalus, rašytus tiek humanistų, tiek ir jų priešininkų. Įdomu, kad tas milžiniškos erudicijos, neregėto darbštumo žmogus išteko laiko ir nuotykių literatūrai, ir kelionių aprašymams, ir net savo laikų liaudies skaitiniams - pasakų knygutėms, pardavinėjamoms turgavietėse po būdomis. Iš tokių skaitinių jis ėmė savo veikalui formos karkasą: juk „Gargantiua ir Pantagriuelis“ yra visų pirma „pasakos apie milžinus“ ir tų milžinų kelionių bei nuotykių aprašymai. Šitokia forma duoda autoriaus fantazijai bei išradingumui neregėtų galimybių. Tas galimybes ir savo didžią erudiciją Rable vartoja tikslingai ir kryptingai - vaizdžiais pasakojimais išsakyti, ką autorius galvoja apie svarbiuosius gyvenimo klausimus apskritai, o ypačiai apie savo laikų institucijas: bažnyčią, valstybę, popiežių, karalių, mokslą, teismą, advokatų bei gydytojų korporacijas, apie mokyklą bei jaunuomenės auklėjimą ir t.t. Autorius - humanistas, žmogus nepaprastai šviesus, teisingas ir stačiakalbis. Jis nepripažįsta autoritetų, viską sveria mokslo ir savo proto svarstyklėmis ir atmeta visa, ką randa prie­šinga mokslui ir protui. O ką atmeta, tą suniekina, išjuokia, išsityčioja, vaizdų dialektikos keliu priveda ligi paskutinio absurdo. Jo išjuoka ne tik šmaikšti, kandi, ji tiesiog žudanti, užmušanti. Į tą jis nukreipia ir vaizdavimo logiką, ir frazę, ir žodį, kartais toki "riebų", kokio mes rašte jau nebevartojame, kokį girdime nebent gyvojoj kalboj, susibarusių, liežuvį paleidusių žmonių leksikone.
Rable „milžinų pasakos“ sudarytos iš daugybės epi­zodų, kurie yra itin įvairūs tiek stilistiniu, tiek struktū­riniu atžvilgiu. Vienur jo kalbėsena kaip Cicerono, kitur kaip Tito Livijaus, vėl kitur jis aiškiai parodijuoja ir vieną, ir antra, o dar kiti gabalai gyvai primena bibliją. Yra vėlgi vietų,— kaip, sakysim, visų knygų „įvadinėse" pastraipose, - kur autorius imituoja turgaus šaukdytojus, reklamuojančius prekę.
Itin savotiška Rable originalo leksika. Didžioji jos dalis imta iš autoriaus laikų gyvosios šnekamosios kalbos, iš gimtosios jo tarmės, bet taip pat ir iš kitų tarmių, iš įvairių žargonų (studentų, kareivių, jūrininkų, lošėjų, sukčių), ir iš knygų, net specialių (medicinos, teologijos, filosofijos etc.); daugybė naujadarų, kurių vieni įėjo pas­kui į literatūrinę prancūzų kalbą, kiti ir liko vien Rable raštuose. Daug darinių iš graikų ir lotynų žodžių, tik suprancūzintų; apsčiai prancūziškų žodžių, sąskambio ar komiško efekto dėlei pavartotų tokiomis formomis,- ko­kių išties nėra. Personažų vardai - bemaž ištisai „etiketiniai“, t. y. tokie, kur pats vardas kalba apie žmogų, ir tą etiketiškumą autorius naudoja, juo manipuliuoja tekste.
Štai šitie originalo ypatumai, o dar ir daugelis čia ne­suminėtų dalykų sudarė naštą, kurią pakelti vertėjui tik­rai buvo nelengva.
Imantis tokio nepaprasto uždavinio, reikėjo pasiruošti: gerai atsidėjus paskaityti specialią literatūrą, pasivartyti specialius žodynus, susipažinti su kitų tautų vertėjų darbais. Vertėjui ypač daug padėjo pilnas kritinis Rable raštų leidimas, pradėtas rengti praeito amžiaus pabaigoje, kurio I ir II tomai išėjo 1912, III ir IV t. - 1922, V t. - 1931, VI t.- 1955 metais. Jį parengė A. Lafrankas, Ž. Bulanže, Ž. Plataras, L. Seneanas, P. Delone ir kiti mokslininkai, filologai bei tekstologai, geriausi šios srities specialistai, sudėję į jį daugiau nei pusšimčio metų studijas ir leidybinę patirtį. Šis leidimas yra aprūpintas didžiausiu, plačiausiu aparatu, kokį tik begalima įsivaizduoti. Komentare aptariamas kiekvienas teksto žodis, dėl kurio gali kilti bet kokių klausimų, išaiškintos, žodžių reikšmės, žodžių žaismai, aliuzijos, citatos, įvairios realijos, kultūros istorijos dalykai ir t.t. Leidimas, tiesa, dar nėra baigtas ir apima tekstą ligi IV knygos XVII perskyrimo, bet jau tiek, kiek duota tuose šešiuose didžiuliuose tomuose, yra labai daug. Juo ir kitais leidimais remdamasis Pjeras Zurda parengė 1962 m. leidimą su trumpais komentarais, kuris mūsų leidimui buvo paimtas kaip originalas.
Apie metus laiko padėjęs originalui studijuoti, vertėjas jau galėjo drįsti imtis paties vertimo darbo.
Čia pirmiausia iškilo pamatinis klausimas - vadinamasis „tonacijos“ klausimas: kokiu „raktu“ (anot muzikų) yra parašytas veikalas ir, vadinasi, koks turi būti jo bendrasis skambesys vertime?
Premisas šiam klausimui spręsti susiradau pačiame Rable veikale - tiesioginiuose autoriaus nurodymuose,- o ir viso veikalo vidinėje logikoje.
Leisdamas pirmąją knygą („Gargantiua“), autorius jau antraštiniame lape pažymėjo: „Knyga pilna pantagriuelizmo“. O kas yra tasai pantagriuelizmas, skaitytojams jau buvo žinoma iš „Pantagriuelio“ knygos, pasirodžiusios dvejais metais anksčiau. Joje buvo parašyta, kad pantagriuelizmas - „tai tam tikras dvasios giedrumas, pagrįstas atsitiktinių daiktų nepaisymu“, kad šitos dvasinės savybės dėka skaitytojai „niekuomet neišsiaiškins į blogąją pusę tų dalykų, kuriuos matys einant iš geros, atviros ir neklastingos širdies“, o būti gerais pantagriuelistais - „tai yra gyventi ramybėje, būti visada smagiems ir sveikiems, visada skaniai valgyti ir godžiai perti“. Tai viena. Antra, „Gargantiua“ knygos „autoriaus žodyje“ Rable taip pamoko skaitytojus: „Na, jei imsit iš paviršiaus, gal čia rasit ir itin linksmų dalykų..., bet vis tiek nereikia klausyti, kaip sirenos gieda, o ieškoti gilesnės prasmės, jei kartais jums ir pasirodytų, kad kurioj nors vietoj autorius tiktai šiaip sau juokauja“. Ir toliau pasakoja apie šunį, kaip jis uoliai graužia kaulą, norėdamas iš jo smegenų truputį išliežti...
Štai čia ir yra paties autoriaus duotos orientacinės gairės suprasti jo knygos „tonacijai“: dulce in forma, fortiter in re, anot to seno priežodžio. Vadinasi, knyga turi būti linksma skaityti, turi skaitytojui pramogą teikti, juokinti jį ir linksminti, o per tuos juokavimus skaitytojas, jei turės proto bent tiek, kiek Platono šuo, pasistengs sau truputį smegenų įgyti. Čia yra Rable knygos esmė. Ši samprata yra taip pat ir tasai „bendras vardiklis“, kuris duoda vienumo šiaip padrikai Rable veikalo struktūrai. Mat tas jo veikalas vieno siužetinio kamieno ar skeleto neturi, jis sudurstytas iš daugybės pasakojimų, anekdotų ir t.t. Kai kurie vertėjai, pasigviešę klausytis, "kaip sirenos gieda“, anot paties Rable, šį dalyką išleido iš akių ir padarė prastai: atskirą anekdotą versdami, patikėjo, jog „autorius tiktai šiaip sau juokauja“; anekdotas yra, o kam jis reikalingas Rable veikale,- nė jiems patiems neaišku. To negalima užmiršti nė vienam vertėjui: Rable „istorijos“, pasakojimai atskirais siužetais nėra pabiri dalykėliai, o vieno ir vientiso veikalo dalys - juos riša viena idėja, viena bendra autoriaus intencija.
Savo darbe stengiausi per visą Rable veikalą išlaikyti tokį toną, kad pasakojimo ar aprašinėjimo forma būtų lengva, linksma, grakšti, kad vidinė vaizduojamojo pasaulio atmosfera visur būtų jauki, žaisminga, „pantagriueliška“ ir kad autoriaus šūviai, nešą idėjinį krūvį, taikliai pasiektų taikinį.
Kur reikėjo atkurti personažą - atskleisti jo charakterį, pateikti jo kalbas, poelgius, santykiavimą su kitais žmonėmis ir t.t.,- ten iš veikalo visumos sprendžiau, kokį autorius tą personažą daro, kokį vaidmenį jam skiria, kokios kultūros, doros, kokio išsilavinimo jį rodo, ir pagal tai atrinkinėjau žodinę ir frazinę medžiagą atitinkamiems duomenims versti. Dalykas tasai, kad vien originalo tekstas, plikas paimtas, dažnai palieka vertėjui daug laisvės: tą pačią pašnekesio frazę, pavyzdžiui, galima versti keleriopai - nelygu į kokią burną tą frazę dės ir koks žmogus per ją prabils. O nuo tos atrankos tikslumo daug priklauso atkūrimo sėkmė.
Originale nemaža epizodų, rašytų, imituojant turgaus šaukdytojus, prekių reklamuotojus ir panašius liaudies „oratorius“. Tokioms vietoms perteikti naudojau mūsų liaudies oracijų stilistiką, vietomis mūsiškių šaukdytojų kalbėseną, bet daugiausia - liaudies poringių stilių, kurio pavyzdžių teko į valias prisiklausyti vaiko ir paauglio metais iš mūsų liaudies meistrų, ėjusių per svietą, k. a. dailidžių, stogdengių, mūrininkų, siuvėjų, šikšnių, ku­rie, daug matę girdėję, gebėdavo klausytojams dėl pra­mogos paporyti visokių „talaluškų", o jose kartais ir liaudies išminties bei sąmojo perlų pažerti.
Tose vietose, kur autorius parodijuoja scholastikų knyginį mokytumą ar travestuoja biblijos tekstus, vertimui šiek tiek stilistinių priemonių galima buvo nusižiūrėti iš mūsų senųjų bažnytinių raštų ir senovinių biblijos vertimų.
Verčiant teko ir didelių sunkumų sutikti. Mat vertėjui reikėjo peršokti pernelyg jau didelį tarpeklį, kurį sudaro istorijos, geografijos, kultūros, buities skirtybės tarp XVI amžiaus Prancūzijos ir mūsų dienų Lietuvos. Originale daugybė realijų, kurių mūsų krašte arba nė būti niekad nebuvo, arba, kad ir buvo, neišliko lietuviškų vardų joms vadinti. Iš kur, sakysim, imti jų anuometinių drabužių, ginklų, šarvų pavadinimus? Dariau taip. Naudodamasis specialia literatūra bei žodynais, nustačiau realinę tų daiktų reikšmę ir dėsčiau atitikmenis, kur galėjau rasti, kur tikslių atitikmenų neradau, gaminau pavadinimus ap­rašomuoju, nusakomuoju būdu; kur tiko, dėjau kiek plačiau žinomus svetimus pavadinimus (tokius, kaip alebarda, arkebuza, falkonetė...).
Labai pasigedau lietuviškų tos rūšies pavyzdžių. Mes, galima sakyti, neturime Renesanso bei Humanizmo gadynės pasaulinių raštų. Reformacinio sąjūdžio knygos labai vertingos kitais atžvilgiais, bet Rable vertimo reikalui iš jų nesusikursi.
Rable originalo neapsakomas žodingumas spiria vertėją pasirodyti ne menkiau žodingą. Ir bene kam galvoj, kad tam vertėjui gal striuka su ištekliais! Autorius ori­ginale dažnusyk „improvizuoja“ naujadarus, kai jam prireikia žodžių dėl sąskambio, dėl ritmo, dėl rimo ar komiško efekto. Panašiai „improvizavau“ ir vertime. Vėlgi, autoriaus pavyzdžiu sekdamas, vienur kitur svetimiesiems (graikų, lotynų...) žodžiams dėliojau lietuviškus forminius elementus. Nemaža sėmiausi iš gyvosios kalbos ir tautosakos aruodų - tiek leksikos, tiek frazeologijos turtų. Vieną kitą sykį mano literatūrinėje praktikoje yra buvę taip, kad, kai pavartoji knygoje kokį retesnį žodį, nors lengvai suprantama ir plačiai žinomą, bet, sakysim, neįdėtą į „Dabart. 1. kalbos žodyną“, tuoj atsiranda „nežiniukų“, kurie ima reikšti pretenzijas: kam, girdi, mus apsunkini? Šį kartą tokių pretenzijų nepaisiau visiškai. Ir vis tiek jutau didelį leksikos badą. Ypatingai vargino visokie specialūs terminai ir žargonizmai. Iš kur imti, sakysim, lietuviškus landsknechtų keiksmus arba piratų blevyzgas! Čia jau improvizavau, kaip išmaniau...
Nelengvas dalykas buvo susidoroti su vadinamųjų „riebumynų“ problema. „Riebiuosius“ žodžius ir posakius Rable vartoja visų pirma dėl įspūdžio stiprumo, ypač ten, kur jam reikia smarkiai ką išjuokti, sudirbti, suniekinti, polemiškai pritrenkti. Tokie žodžiai, kaip vit, couille, con, couillon, cul, chiei, conchier, pisser, putain, originale mirgėte mirga, o kai kuriose vietose tiesiog virtinėmis rikiuojasi. Jo arsenale jie yra būtinas ir nepakeičiamas ginklas. Kaip su jais elgtis?
Galvojau taip. Šie leksikos elementai, kaip stiliaus priemonė, neturi dingti; svarbu tiktai, kad savąją funkciją jie atliktų teisingai. Jei, pavyzdžiui, vertime surašytume artimiausius jų lietuviškuosius atitikmenis, kokius vartoja neceremoningi žmonės „dėl efekto stiprumo“, juoba susipykę ar bardamiesi, tai toji funkcija būtų iškreipta, nes mūsų tekstas pasidarytų tiesiog nepraustaburniškas, o originale anaiptol to nėra. Nėra dėl kelių priežasčių. Viena, XVI amžius - tai ne XX. Reikia atminti, kad ano meto žmonių papročiai ir mandagumo sampratos dar taip netoli tebuvo nužengę nuo rūsčių ir paprastų viduramžių, kad ano meto Europa dar nebuvo gavusi to išauklėjimo, kurį jai atnešė civilizacijos raida per XVII, o ypač XVIII amžių. Tad ir suprantama, kodėl, sakysim, XVI amžiaus reformininkai su popiežininkais savo polemikose vieni kitus koneveikė tokiais posakiais, kokiais dabar plūstasi nebent piemenys ar susiriejusios turgaus senės. Bet XVI a. žmonėms buvo kas kita: tie posakiai jiems nebuvo obsceniški, nebuvo net nemandagūs, tik šiaip - išraiškos pastiprinimo, papipirinimo priemonės. Taip ir Rable. Jam paminėti tam tikras žmogaus kūno dalis ar žmogaus veiksmus nebuvo obsceniška, tatai jam tarnavo tik stilistiniam efektui sustiprinti. Antra, originalo kalboje ir dabar daugumas tų žodžių neturi savo skambesy tokio „užtaiso stiprumo“, kuris taip šokiruotų skaitytojo ausį, kaip šokiruoja mūsiškiai jų atitikmenys. Jei taip, tai šie leksiniai ir frazeologiniai elementai, kaip autoriaus stiliaus dalis, turi veikale likti, tik vertime jie turi būti taip išreikšti, kad kalba išliktų mandagi, graži ir kad tekstą skaityti būtų gražu. Manau, kad toks sprendimas teisingas.
Teko kiek pagalvoti dėl kai kurių personažų vardų. Šiaip - juk žinome - tikrinių vardų niekas neverčia. Bet, kitaip paėmus, visi juk verčia pravardes. Daugelis Rable personažų vardų savo prigimtimi kaip tik ir yra tos pat kategorijos, kaip pravardės - Rable laikais daugumo jų reikšmė skaitytojams tebebuvo suprantama, ir autorius vietomis operavo jų reikšmėmis panašiai, kaip bendrinių daiktavardžių reikšmėmis. Tad juos reikia versti. Taip Toucquedillon lietuviškai pasidarė Gaidžiadūšis, Menuail - Bunkaronas, Spadassin - Kirstukas, Merdaille - Smarvilis ir t.t.
Tokios tatai buvo svarbiausios problemos, su kuriomis susidurta „milžinų pasakose“. Tiesa, ne visos jos čia suminėtos. Ne visas ir aptarti įmanoma. Kaip, sakysim, aptarsi kūrybiškumo problemą, kaip nustatysi, nuo ko gali (ar negali) atsirasti gyvybė tavo atkuriamajame vaizde? O juk tai yra svarbiausia, tai labiausiai rūpi kiekvienam vertėjui.
Rable knyga - milžino veikalas. Ir nelengva su juo galynėtis žmogui, kuris nėra milžinas. Sudėjau į šį vertimą daugiau nei penkerių metų darbą ir keturiasdešimties metų vertėjo veiklos patirtį. Dabar, praėjus kiek laiko nuo darbo pabaigos, pasilsėjęs ir atitokęs nuo to darbo, matau, kiek dar jame kas būtų taisytina. Pirmiausia, jei tai būtų galima, gerokai dar pridėčiau šlifo, kad sakinys būtų šmaikštesnis, lakesnis, kad frazė savo ritmika ir intonacija geriau atlieptų originalą. Ir pavienius dalykus kai kuriuos šiandien jau kitaip išversčiau. Tačiau man pačiam kažin ar beteks tatai padaryti. Norėčiau nebent linkėti naujam šios knygos vertėjui, kad talentingiau, kūrybingiau išverstų, kad šis didžiojo humanisto veikalas kuo tobuliau atsiskleistų lietuviui skaitytojui.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis