Vytautas Kubilius

Pakeliui su Voltu Vitmenu

Publikuota: Pergalė, 1978 m. Nr. 11, psl. 116-128. Taip pat kn.: Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. Vaga, 1983. P. 273-291.

1.

„Versk Whitmaną!" Tokią direktyvą siuntė 1928 m. pavasarį K. Bo­ruta savo draugui A. Venclovai iš Rygos, užsikrėtęs latvių „aktyviojo meno" simpatijomis pirmajam šiuolaikinio miesto poetui, apdainavu­siam naują gyvenimo būdą tirštoje daiktų ir žmonių masėje.

K. Borutos žodis, ateinantis iš literatūrinio avangardo centrų (Ry­goje, Vienoje, Berlyne), turėjo magiškos galios jauniesiems lietuvių literatams. Jau tų pačių metų pabaigoje J. Šimkus pažymi dienoraštyje: „Dažnai paskaitau po truputį V. Vitmaną". 1929 m. viduryje K. Korsakas rašo iš Šiaulių kalėjimo: „Tu klausi manęs – ar aš nemanau rašyti ką nors apie Whitmaną? Manau. Turėjau ir medžiagos susirinkęs. Turiu ištisą Čiukovskio monografiją (168 psl.) apie jį. Šiek tiek jo eilėraščių vertimų rusų ir vokiečių kalbomis".

Volto Vitmeno eilėraščių rinkinys, iškeiktas 1855 m. amerikiečių kritikos kaip barbaro šauksmas, įžeidžiantis moralę ir grožį ("autorius nusipelno viešo nuplakimo" [1]), iškilo XX a. pradžioje pagrindinio ke­lio gaire, pro kurią žygiavo gausūs avangardistų daliniai. Amerikie­čių poeto bibliniai himnai geležinkeliams, dokams, garlaiviams, karš­tas tikėjimas techniškosios civilizacijos išganinga misija, triumfališkas pasijutimas minios žmogumi („Aš buvau vienas iš minios"), išsi­vadavimas iš moralinių konvencijų („Balsai lytinių geismų, nuo kurių aš kaukę nuplėšiu" [2]), visuotinumo mostas, aprėpiantis ištisus konti­nentus, agresyvi jėgos ir pasitikėjimo savimi pozicija, iš kurios bloškiami dekretiniai šūkiai („Mano šaukimas – šaukimas kovon, aš maištą aktyvų ruošiu"), laisvės dvasia, diktuojanti nereguliarų ritmi­kos eismą, virto „didžiausia dinamo mašina visai šiuolaikinei lyrikai", pasak S. Cveigo. Belgų poetas E. Verharnas įsižiūri į šiokiadieniškų detalių raibuliuojantį srautą ir energingą montažą, tapdamas moder­naus miesto, mokslo, industrijos ir socialinės sąmonės poetu. Vokie­čių poetas J. R. Becheris perima „atletiškas žodžių mases", nesutep­tas „rimų alyva", ir panoraminio eilėraščio horizontą – be pradžios ir pabaigos. Knygoje „Naujasis eilėraštis" (1919) jis rašo: „Mielas broli Vitmenai, aš patvirtinu gavęs viltį, paskatinimą, absoliutų tik­rumą iš garuojančių masių Tavo strofų – armijų. Taip, aš beveik pasakiau, kad priimu Tavo komandą šiam amžiui". Vokiečių ekspre­sionistų žurnalas „Die Aktion" 1914–1915 m. spausdina Vitmeno ei­lėraščių vertimus, garsindamas jų autorių kaip socialistinės žmonių brolijos ir antikarinės stovyklos bendražygį. V. Chlebnikovas ir V. Majakovskis pripažįsta „Žolės lapų" autorių savo sąjungininku griau­nant tradicines eilėdaros formas, degraduojant aukštą tonaciją, per­rikiuojant poetinį žodyną pagal naujo amžiaus inventorių ir revoliu­cijos sukrėstą psichiką. V. Majakovskiui ypač pritinka ekscentriška hiperbolė ir gyvybinės energijos išdidus smūgis (jo frazė: «Иду красивый, двадцатидвухлетний» artima vitmeniškai: «Я теперь, тридцати семи лет, в полном здоровъе, начинаю эту песню»). Prancūzų unanimistų sąjūdis, vadovaujamas Ž. Romeno, laiko amerikiečių poetą savo doktrinos – žmonijos vieningumo – pranašu. Vengrų avangardistai, išleidę žurnalą „Tett" (1915), nusitveria Vitmeną kaip „aktyvizmo" estetinės programos argumentą: menininko maištas yra neišvengiama masių revoliucijos paralelė. Ekspresionizmo banga at­neša Vitmeno stilistiką į danų lyriką, pakeisdama jos sandarą, o taip pat į olandų literatūrinį pasaulį. „Žolės lapų" autorių apgaubia šlo­vinga „naujos poezijos pradininko" reputacija („Jei kuris nors poetas sukūrė naują formą / ir išvadavo mus iš tradicinės, tai buvo jis", – sakoma amerikiečių poeto K. Šapiro eilėraštyje). XX a. pradžioje tokia reputacija traukė kaip magnetas visus, kurie nebeišsiteko senosios visuomenės socialinių, moralinių ir meninių tradicijų rė­muose.

Vitmeno lyrikos vertimai, gausiai leidžiami Vokietijoje (1904, 1907, 1919, 1922) ir Rusijoje (K. Čiukovskio vertimų knyga išėjo 1907,1914, 1918, 1919, 1922, 1923, 1931, 1932, 1935), stumte stūmė ir maištaujan­čius lietuvių literatus į riaumojančio laisvamanio, žydraakio pažan­gos optimisto ir žmonių solidarumo utopijos glėbį. Nemokėdami ang­lų kalbos, jie būrėsi aplink antikonformistinę Vitmeno vėliavą, pasi­kliaudami vokiškų ir rusiškų jo knygų įspūdžiais. Avangardistams kone privalomą elgesio normą – versti Vitmeną – jie realizavo, remdamiesi taipogi vokiškais ir rusiškais vertimais.

K. Korsakas vertė „Dainos apie save" ir „Dainos apie didelį kelią" fragmentus, turėdamas prieš akis populiarią K. Čiukovskio vertimų knygą, kartais prisilaikydamas jos net visai pažodžiui. „Aš šlovinu save, aš apdainuoju save, / Ir ką aš priimu, tą priimsite ir jūs..." [3] «Я славлю и воспеваю себя, / И что я принимаю, то примете вы...» A. Venclova, J. Šimkus ir K. Boruta naudojosi vokiškais tekstais, ma­žai tenutoldami nuo atskiro sakinio, bet laisvai peršokdami ištisas eilutes, kurios atrodė jiems nereikalingos, ar net sujungdami krūvon atskirus fragmentus. Iš vokiško F. Blejaus vertimo K. Boruta perėmė stačiokišką kreipinį „tu", atliepiantį intymiai ir grubokai Vitmeno tonacijai, pritildytai K. Čiukovskio knygoje. „Kas man priimtina, priimsi ir – tu..." „Und was ich mir anmasse, sollst du dir anmassen" [4].

Versdami Vitmeno eilėraščius, „Trečio fronto" poetai demonstravo antipoetiškumo stilistiką, sąmoningai ją sutirštindami romantinio sva­jingumo, gležnumo ir puošnumo literatūrinėje aplinkoje. K. Boruta imitavo biblines inversijas („Mano liežuvis ir kiekvienas atomas kraujo mano iš to paties oro ir tos pat žemės, kuri po kojų"), gana būdingas originalo „aukštam rimtumui". A. Venclova naudojo barbarizmus (kerosinas, relsai) ir smarkius liaudiškus frazeologizmus („ne metas dabar merginėti" [5]), kai originale visai kukliai pasakyta („no hapiness must he have now with his bride" – „dabar ne laikas būti laimingam su savo nuotaka"). K. Korsakas pakartojo „daiktų išpardavimo katalogą", kitados taip papiktinusį amerikiečių kritiką. „Kriuksinti kiaulė su paršeliais, kurie žinda jos spenius. / Kalakučiai ir pati kalakutė, su pusiau išskleistais sparnais..." Tik ilgas Vitmeno eilutes, pilnas neįprastos ritminės energijos, A. Venclova glaudė į trumpesnes pagal lietuvių poetikos tradiciją, o nesulaikomą vaizdų laviną rikiavo į aiškius ir griežtus šūkius pagal V. Majakovskio pa­vyzdį („Argi rėksniai dar drįstų kalbėti"). K. Boruta išryškino cent­rinį vaizdą, iš kurio sklido poetinė radiacija į tolimiausias reikšmes („Kas žolė?", „o gal tai dievo skarelė"), bet atsisakė keturis sykius pa­sikartojančios invokacijos, būdingos pranašiškų oracijų stiliui. Pir­mieji Vitmeno lyrikos lietuviškieji vertimai, išskėlę vieną kitą nau­joviškos ekspresijos kibirkštį („Būgnų perkūnija trankos! Vėtromis staugia trimitai!" – A. Venclovos vertimas), vis dėlto neprasimušė į gaivališką žodžių – masių kritimą, požeminės ritmikos siūbavimus ir širdingo paprastumo intonaciją, išgaravusią keliaujant eilėraščiui kelių kalbų pakopomis.

Vitmeno lyrikoje pažangieji lietuvių poetai ieškojo pirmiausia idė­jinių argumentų, sutvirtinančių jų šturmuojančias pozicijas. „Žolės lapų" eilutės virsdavo jų pačių principų ir siekimų taranais, užmaskuotais nuo cenzūros svetimu vardu. „Ateidamas aš sakau savo slap­tažodį: demokratija" [6]. „Aš matau milijonus žmonių, žygiuojančių į priekį ir atgal. / Nušluotos sienos tarp valstybių, kurias buvo išvedę Europos karaliai" [7]. „Draugiškumą aš noriu auklėt, kaip medį, prie kiekvienos Amerikos upės..." [8] „Mūza! Aš atnešu tau mūsų čia ir mūsų šiandien, / Garą, kerosiną ir dujas, didelius geležinkelius, / Mūsų dienų trofėjus: Atlanto kabelį, / Sueco kanalą, Gotardo tunelį ir Brooklino tiltą" [9]. Panašūs motyvai – „rubežiai šalin!", „Kaip sau­lę danguje – / aš pasilikčiau / mudviejų draugystę", „gieda traukiniai, traktoriai" – kursavo ir originaliuose K. Borutos, A. Venclovos, J. Šim­kaus eilėraščiuose, kaip ir vokiečių, vengrų, latvių ekspresionistų lyrikoje.

Trečiafrontininkai nejučiomis išsirinko Vitmeną svarbiausiu šiuo­laikinio poezijos meno treneriu, kaip keturvėjininkai buvo išsirinkę V. Majakovskį. „Žolės lapų" eilėraščius jie daugiausia ir vertė (K. Kor­sakas išvertė 17 fragmentų, A. Venclova ir K. Boruta po 3, J. Šim­kus 2), ruošėsi išspausdinti juos atskira knyga („Ir aš pasiryžęs su­daryt galimybių išleisti", – rašė iš Rygos K. Boruta). Iš pasaulinės lyrikos jie taipogi atsirinkdavo tokius autorius, kurie buvo artimi vitmeniškai poezijos suprozinimo tendencijai savo antiromantiniais nusiteikimais ir materialistine mąstysena (J. Becherio, M. Goldo, L. Hjuzo vertimai). Bet Vitmeno pamokos trečiafrontininkų kūryboje taip susipynę su vokiečių ekspresionizmo psichologiniu intensyvumu („Kunigo galvoje birzgia taxi ir sukas", – rašė A. Venclova), su temperamentingu V. Majakovskio plakatiškumu („Mūsų daug, ir mes ne vienas, / mūs milijonai rankų dirbančių..." – rašė S. Nėris), kad sunku jas išskirti iš avangardinės poetikos fondų, subendrintų tarp­tautiniu mastu. Tik viena kita trečiafrontininkų poetinės kūrybos ypatybė, perduodama kaip estafetė per visą „aktyvistų" rikiuotę iš kraš­to į kraštą, primena Vitmeno lyrikos platformą. K. Boruta aistringai skelbė poeto ir žmogaus identiškumą, kaip ir vokiečių ekspresionistai, mėgę kartoti Vitmeno frazę: „Camerado, this iš no book, / who touches this touches a man. .." („Kamerado, tai ne knyga, / Kas paliečia ją, paliečia žmogų..."). J. Šimkus perėmė majestotišką jėgos ir veržlu­mo mostą („Mes dūšia prie dūšios, / ir gryčia prie gryčios / nuūšim, / nužengsim / į priekį iš šičia"), įelektrintą iki aukščiausios įtampos „Žolės lapuose", o žodis „minia" jam, kaip ir K. Borutai, buvo svarbiausias estetinių deklaracijų dėmuo pagal Vitmeno šūkį: „Demokratijos šūkį tariu – žodį En Masse".

Žengdami tolyn nuo rafinuoto individualizmo į objektyvią mate­riją pagal Vitmeno nurodymus, trečiafrontininkai vis tik nepajėgė įtvirtinti lietuviškame eilėraštyje naujos poetinės normos (prozos lek­sika, šiokiadieniško pašnekesio intonacija, nesikartojanti vaizdo plastika). Išskaičiavimų serijos pralėkė greitakalbe, nes neturėjo pasau­lio ir žmogaus vientisumo koncepcijos, kurią Vitmenas išsakė kaip maldą. Majestotiškas mostas subliūško į retoriką, negavęs vitmeniško intymumo ir vitalinės energijos. Suprozinimo kampanija (akibrokš­tas neoromantikams) nušlavė dvasinio sukrėtimo, spontaniško jausmo, poetinės vizijos momentus, kurie Vitmeno eilėraštyje virsdavo viską jungiančiais leitmotyvais.

Lietuvių lyrika, žiūrint istoriškai, nebuvo subrendusi prisiimti Vit­meno poetinės programos, 1929 m. išgarsintos „Kultūros" žurnale: „Aš tvirtinu, kad nuo šiandien poezija turi gauti ir išlaikyti savo poezijos charakterį, visai nežiūrint į rimus, prozodijos taisykles, į jambus, chorėjus, daktilius ir t. t. Tegu šita sena forma ir toliau bus reiškimosi priemonė antraeiliams ir nesvarbiems poetams, – gryniau­sia ir kilniausia poezija (vidujiniai visada ritminga ir lengvai atski­riama nuo prozos) niekados negali būti anglų kalba išreikšta rimo ir strofos rėmuose".

2.

Pagrindinį „griovimo" darbą lietuvių lyrikoje Vitmenas atliko jau tarybiniais metais, kai klasikinis ritminės harmonijos, vaizdų simet­rijos, subtilios potekstės kanonas, toks efektingas S. Nėries eilėraš­čiuose karo metais, pastebimai pavargo kelių dešimtmečių tarnyboje, o iš kitos pusės, krašto urbanizacija, mokslo ir technikos revoliu­cijos tempai, socialistinė pasaulio vientisumo perspektyva pareikalavo žymiai imlesnių ir judresnių išraiškos būdų.

Vitmeno eilėraščių knyga „Žolės lapai", išleista lietuviškai 1959 m., daug vėliau, negu kituose kraštuose (čekiškai – 1906 m., itališkai – 1907 m., latviškai – 1908 m., švediškai – 1935 m.), pataikė į aud­ringiausių ieškojimų laikotarpį, paskatindama (kartu su V. Majakovskio, T. S. Elioto, S. Ž. Perso vertimais) ilgai netilstančius performacijos sūkurius.

Griaudžiančias Vitmeno eiles – visų futuristų ir ekspresionistų pasididžiavimą – pagal keistą istorijos paradoksą Lietuvoje ėmėsi versti tradicinės poetikos – rimuoto ketureilio, dainingos ritminės melodijos, pasikartojančių poetizmų – meistras A. Miškinis, įsižiūrė­jęs į „Žolės lapų" lyriką iš jaunystės dienų, besimokydamas anglų kalbos gimnazijoje ir Kauno universitete.

Įpratęs į poetinės leksikos nedidelę, uždarą ir jaukią erdvę, A. Miš­kinis nepasimetė, atsidūręs beribiame žodžių okeane, kuriame vartėsi pramoninės industrijos terminai, driekėsi milžiniški geografinių pa­vadinimų salynai, skambėjo negrų, jūreivių, fermerių dialektai. Liau­diškos kalbos jausmas padiktavo tikslius ir vaizdingus lietuviškus atitikmenis, o poetinė klausa neleido jiems susimalti didžiulėse sangrūdose. Žodyje išliko pojūtinė pagava, lemianti vitmeniško vaizdo konkretumą („Ir atsimenu, kaip trauklapį tąsyk uždėjau ant apdras­kyto jo kaklo ir ant kulkšnių").

Nesunkiai A. Miškinis perėjo nuo pastovių metrinių schemų į verlibrą, sukurdamas ritminį judėjimą iš nereguliariai išdėliotų kirčių, anaforų, pasikartojančių sakinių. „Ašaros! Ašaros! Ašaros! / Nakčia, vienumoje, ašaros / Į baltąjį krantą laša jos laša ir sunkias į smėlį..."

Net žymiai pailgėjusiose vertimo eilutėse išliko „šnekamosios kalbos" ritmiški impulsai ir „tiesioginis balso veikimas", ką Vitmenas ir va­dino poezija.

Tiksliai A. Miškinis užčiuopė poetinės koncepcijos lizdą, dažnai užverstą apžvalginiais katalogais, ir išryškino jį kaip viso eilėraščio magnetinį polių. Jis gražiai atkūrė vyrišką švelnumą (pagrindinė Vitmeno emocija), tylaus susimąstymo intonaciją gamtos aplinkoje, pakartojimo judesį, surišantį atskirus vaizdus, motyvus, visą eilėraštį ir ciklą. „Pietų vėjų naktie, retų, didžiulių žvaigždžių naktie, / Tyli, apsnūdus naktie – paklaikus vasaros naktie nuoga." Tiesa, nemaža šių gražių poetinių sprendimų A. Miškinio buvo perimta iš K. Čiukovskio vertimų, gana tikslių ir ekspresyvių. Pvz.: „O, galinga nukri­tus vakaro žvaigžde! / O, šešėliai nakties! O, graudi, ašarota nak­tie! / O, pradingus didinga žvaigždė!" («O могучая упала звезда! / O тени ночные! O слезная, горькая ночь! / O сгинула большая звезда!»); „Ant jūros kranto nakčia /Stovi mergaitė su tėvu" («Стоит девочка рядом с отцом»); („On the beach of night /Stands a child with her father").

Sunkiau sekėsi vertėjui, nepaisant dažnų atsirėmimų į K. Čiukovskio tekstą, pasiekti improvizacinio potėpio, nutrūkstančių sakinių ašt­raus bangavimo, laisvo vaizdų išsidraikymo, „džazinės kompozicijos". Logizuoto sakinio sintaksė, paveldėta dar iš Maironio kaip poetinio mąstymo dominantė, prispaudžia savo kietais pirštais spurdantį šūksmingumą ir nutiesia nuoseklius perėjimus ten, kur viešpatauja šuo­liai. „Sietynas ir vėl pasirodys, / Juk jos nemirtingos – tos sidabro ir aukso žvaigždutės" („the Pleiades shall emerge / They are immortal, all those stars"). Nuo priežastinių jungtukų, paaiškinamųjų žodelių, deterministinių sankabų pražūsta gaivališkas atsilapojimas – vitmeniškos frazės smogiančioji jėga. A. Miškinio vertime išlieka rami slink­tis, bet energijos sprūdis išblėsta, ir vaizdų sūkurys nustoja putojęs. Filosofinių invokacijų, kreipinių ir klausimų atakuojančios grandys netenka įsakomosios galybės, kai aforistinės formulės pakeičiamos daugiažodžiais aprašymais. „Visa, ką aš sakau, kad tai mano, pakeisti jūs privalote / tuo, kas jūsų, / Nes kitaip, beklausydami jūs manęs, tik gaištumėt / laiką" („All I mark as my own you shall offset it with your own, / Else it were time lost listening to me").

„Žolės lapų" vertimas, prigesintas lietuviško lyrizmo lėtų ir nuo­seklių formų, vis tik praskleidė naujoviškos poetikos gundančias tra­sas. Žodžiai žygiuoja triukšmingomis kolonomis, atsižadėję individua­lių poteksčių ir gležno virpėjimo. Frazė šakojasi kaip upė deltoje, o vaizdai teka srautais tarsi atogrąžų lietus. Vienu metu išnyra dešim­tys daiktų ir prasideda veiksmai keliose aikštelėse. Kiekviena eilu­tė – užbaigta ir gyvena tarytum sau. Eilėraštis, atrodo, gali bet kur prasidėti ir bet kur baigtis. Tik staiga plyksteli hipnotizuojantis ju­desys, ir visa margaspalvė žodžių masė suklumpa poetinėje ekstazė­je. Eilėraščio „aš" įžengia kaip visų materijos formų vientisumo ste­bėtojas, jaučiąs žmogaus giminystę kiekvienam žemės daiktui ir gy­vam padarui, teigiąs save (t. y. mąstančią asmenybę) kaip evoliucijos proceso viršūnę, o savo žodį – kaip pačios gamtos balsą. Jo nebedrasko „sielos" ir „kūno" poliarizacija, subjekto ir objekto antinomijos, taip giliai įsigraužusios į Europos lyriką. Tokia monistinė lyrikos san­dara, pagrįsta materijos nedalomumo ir žmogaus visagalybės sampratomis, imponavo lietuvių tarybiniams poetams, pradėjusiems ieš­koti naujų socialistinio meno kelių.

Užsibrėžęs parašyti „programinę knygą apie žmogų – savotišką Žmogaus deklaraciją", E. Mieželaitis aptiko „Žolės lapų" eilėraščiuo­se artimą šiam uždaviniui galingą žmogaus – savarankiško individo ir pasaulio valdovo, „atviro demokrato", kupino „broliško artimumo kitiems" – figūrą, atliepusią realiam tarybinio gyvenimo demokra­tizacijos procesui, jo ciklo „Žmogus" idėjiniam ir emociniam pagrin­dui. Jis renesansiškai gėrisi žmogaus kūnu („Ar gali būti kas nors gražesnio už apnuogintą, raumeningą, dailų žmogaus kūną"), kaip ir „Žolės lapų" autorius („Jeigu kas nors yra šventas, tai kūnas žmo­gaus yra šventas"). Jis rašo himnus žmogaus akims, rankoms, šir­džiai, kraujui, kaip ir Vitmenas, šlovinęs biologinę žmogaus sanda­rą – didžiausią žemės stebuklą („Puikūs pojūčiai, gyvybe liepsno­jančios akys, drąsa ir /valia. / Sluoksniai krūtinės ląstos raumenų, stu­burkaulis, kaulas lankstus, stangrus visas kūnas, rankų ir / kojų dar­na"). Jis poetizuoja žmogaus ir gamtos nedalomumą („Mano kūnas – iš laukų želmens, / Debesuoto ir lietingo oro / Ir iš upės šaltojo van­dens, / Saulės spindulio, vėjo šuoro"), kaip ir kosminio materijos vien­tisumo dainius („Mano liežuvis, kiekvienas mano kraujo atomas yra sudarytas iš šios dirvos ir oro"). Jis iškelia žmogų į visatos centrą, atiduoda jo valdžiai žemę ir saulę („Ir pakelsiu / Saulės ratą / Aš ant rankų"), kurdamas romantinę jo visagalybės viziją, kaip ir Vit­menas („Darnūs visatos kūnai į mane be perstojo plaukia" ). Jis mato žmogų amžino judėjimo sūkury („Aš / Lašas jūros didžiam vande­nyne /.../ Bet gavau / Lašo teisę banguoti su jūra"), kaip ir ameri­kiečių poetas, ieškojęs kintamume pasaulio darnos („Aš, mano mie­las, esu irgi dalelė to vandenyno, taigi / nesame mes jau per daug atskirti"),

„Mieželaičio sukurtas žmogaus paveikslas, primenąs kai kuriais bruožais Voltą Vitmeną, yra visiškai savarankiškas" [10], – pastebėjo vokiečių kritikas E. Erbas. Vitmeniški motyvai „Žmoguje" iš tiesų – ne literatūrinės kopijos, o autentiškos dvasinės jėgos kupini sprendi­mai, taip natūraliai iškilę iš naujos istorinės situacijos, kad šis kūri­nys tapo ryškiausiu žmogaus atsitiesimo, asmenybės vertės ir opti­mizmo manifestu Tarybų šalyje. E. Mieželaičio žmogus yra aktyvus istorijos veikėjas, kuriame dominuoja idėja, o ne biologinis pradas {„Šituose ditirambuose sveikatai, fiziniam pajėgumui, gimdymui bio­logas pasijustų kaip namuose" [11]). Tai – socialistinės formacijos žmogus, suvokiąs pasaulį per klasinio antagonizmo ir revoliucijos poli­tinę prizmę, o ne per pažangos skaisčią religiją („Vis pirmyn, ir pir­myn, ir pirmyn"). Jis taip pat ieško tapatybės su kitais žmonėmis („Argi aš – tai ne tu? / Argi tu – tai ne aš?"), kaip ir Vitmeno lyrikos žmogus – poetas, nepripažįstantis susvetimėjimo („Ir visi jie įsilieja į mane, ir aš įsilieju į juos"), bet šita identifikacija dabar grindžiama socializmo sistemos misija – sujungti ir suvienyti visą žmoniją. Jis taip pat nori apglėbti visus žemynus ir didmiesčius, vis­ką pamatyti ir viską sužinoti, nusibraižyti aiškią šiuolaikinės civili­zacijos panoramą, kaip ir „Žolės lapų" pionieriai, kapitonai, kareiviai („Vitmenas turėjo visos civilizacijos jausmą", – pasak amerikiečių kritiko K. Rurko), bet jis jau regi pasaulį televizijos ekrane arba iš skrendančio lėktuvo („Aš lėktuvą laikau darbo įrankiu: / tai kelionė į žmogų, į būtį").

Kurdamas „Žmogaus" ciklą (o gal fragmentišką poemą – juk Vitmeno „Daina apie save" laikoma poema), E. Mieželaitis tebesilaikė tradicinių eilėdaros formų, logiškojo sakinio provėžų, miniatiūrinės metaforikos, tik vienur kitur pereidamas į asimetriškas strofas ir žo­džių srauto dinamiką. Netrukus jis parašė eilėraštį „Niagaros kriok­lys, arba pasivaikščiojimas su Voltu Vitmenu", kuriame deklaravo naujus poetikos principus: „Dabar laimės tiktai žodžių masės, / Žodžių armijos, žodžių korpusai ir legionai, / masiniai žodžių sąjūdžiai ir revoliucijos..." Poetinės eseistikos knygoje „Lyriniai etiudai" jis išdėstė „Žolės lapų" įžangos argumentaciją: „Gamtos ritmas nebesu­telpa į ketureilio posmą – jis gyvenime trykšta kaip šaltinis, krinta kaip krioklys, pilasi per kraštus" [12]. Vis dažniau jis cituoja savo eilė­raščiuose ir etiuduose angliškąjį originalą, karštai pritardamas poezi­jos ceremoningumo likvidavimui, leksikos ir frazeologijos demokra­tizacijai, gaivališkajai „Niagaros krioklio" jėgai. Amerikoje poetui vaidenasi „balta pranašo Volto Vitmeno galva", „naivus mėlynakis milžinas", dovanojęs pasauliui tiek „gaivališkos, raumeningos, nuo­gos, džiaugsmingos poezijos". „Jis romantikas. Kaip ir Majakovskis." Jo poezija – „drąsus erelio šauksmas", „jėgos kultas". Jis išėjo iš „banalios ritminės monotonijos, iš upių ir upelių į garsų jūrą" – atonalinį muzikinį ritmą, atliepiantį naujai epochai. E. Mieželaitis su­ruošia ryžtingą kanonadą vitmeniškos poetikos naudai, sudarydamas jos šalininkams tvirtą estetinę platformą: „negaliu rašyti lygiu tradi­ciniu jambu, gimusiu kambario ramybėje, apie gamyklos staklių ūži­mą"; „Subyra eilėraščio grafiškas brėžinys. Į šukes subyra posmai"; "Jų ritmas bus asimetrija / ir netvarkos taktas". Bet pats nepasidaro šitos poetikos dogmatiku, virtuoziškai pademonstravęs verlibro tech­nikos įvairovę. Jis perima improvizacinę manierą, frazės išsišakojimą, laisvesnį ritminį judėjimą, poezijos ir prozos hibridizaciją, bet anaip­tol neišsižada romantiško ilgesio intonacijos, smulkaus metaforų raš­to, muzikinės harmonijos ir gražumo, kaip svarbiausio meninės vertės kriterijaus.

Naujų formų ieškojimo sambrūzdyje atidžiai perskaitė „Žolės la­pus" ir Just. Marcinkevičius, lietuviškos poetinės tradicijos išmaitin­tas lyrikas, ieškodamas „visa apimančio" minties judesio ir filosofuo­jančio rečitatyvo tonacijos savo poemoms. Vitmeno eilutė „Žodžiai yra mūsų kūnai", įrašyta kaip epigrafas „Publicistinės poemos" (1961) pradžioje, yra kartu ir kūrinio struktūros pateisinimas. Vitmeno idėja, kad „žodžiai tikri yra žemėje, jūroje", kad žodžiai „į daiktus visus yra įsigėrę", kad poetas neišgalvoja žodžių, o tik prakalbina žemę, jūrą, daiktus, suteikė Just. Marcinkevičiui drąsos parašyti poemą apie svarbiausius žodžius (motiną, žemę, duoną, saulę, revoliuciją), kitaip sakant, apie svarbiausius žmogiškos egzistencijos dalykus. Besifor­muojančio epo sampratai Vitmeno mintis (nėra skirtumo tarp mano eilėse įplaukiančio garlaivio, žodžio ir mano „aš") suteikė tokį reikalingą žodžio ir materijos tapatybės, žodžio egzistencinio reikšmingumo argumentą. „O paskui aš jaučiu, / kad visa, ką apkabinu, / Pavirsta mano daina arba manimi." Visuotinumo formulei, intensyviai ieško­mai poemos pagrindams, Vitmenas pasiūlė darviniškos evoliucijos te­zes ("Ilgai ruošėsi visata, ilgai triūsė, kolei sukūrė mane"; „Mes tuo būdu išeikvojome jau trilijonus žiemų ir vasarų, / Bet priešaky dar yra trilijonai, o po jų dar ir vėl trilijonai"), kurias „Publicistinės poe­mos" autorius džiaugsmingai pakartojo rašydamas: „Šimtus milijonų metų dirbo ir mąstė materija, / kurdama pirmą ląstelę... / Paskui at­ėjau aš". Poemos kalbai, jau praėjusiai lyrinės autobiografijos ir epi­nio siužeto fazes, „Žolės lapai" atvėrė rečitatyvą, ne dainuojantį ar aprašinėjantį, o mąstantį, tekantį bangomis, oratoriškai gestikuliuo­jantį kalbos būdą, tinkamą svarstymams, apreiškimams, himnams. „Publicistinėje poemoje" Just. Marcinkevičius išbandė šito rečitatyvo biblinę sintaksę („Ir tai, kas padaryta dėl duonos, / teisinga yra. / Ir tai, kas bus padaryta, / taip pat bus teisinga" [13]) ir poetinę dekreto tonaciją („Todėl aš ir tvirtinu, kad šiuo metu jis / didesnis už saulę" [14]).

Vitmeno poetika sustiprino Just. Marcinkevičiaus kūryboje racio­nalistinę visuotinumo konstrukciją, reikalingą poemos apmatams. Bet vitmeniškojo optimizmo žydroji skalė ("Aš žinau, kad turiu geriausią laiką ir erdvę") greitai pasidarė jam siaura, ir poemoje „Siena" au­torius iškėlė į centrą blogio problemą kaip žmogiškos būties neišven­giamybę, pasukdamas į tragiškąjį katarsą, nežinomą „Žolės lapams". Moralinis pasaulio vertinimas, svetimas gyvybinės jėgos poetui („Kas tie pliauškalai apie dorovingumą ir apie ydas? /.../ Aš laistau šaknis viso to, kas tik auga"), tapo pagrindine Just. Marcinkevičiaus kūry­bos ašimi, o asmenybės savimonė – kūrybinio akto prielaida, kai amerikiečių poetas išbraukė asmenybės klausimą iš lyrikos, paskelb­damas, kad „aš" yra paprasčiausia suma viso to, kas nėra „aš". Daik­tiškoji „Žolės lapų" faktūra ir išorinis ekstensyvumas nelipo prie vi­dinio susikaupimo situacijų ir pasaulio sudvasinimo užduoties, kurią suprogramavo jo kūrybos ištakose lietuviškoji meno tradicija. Jau „Publicistinės poemos" įžangoje, cituodamas Vitmeną, poetas kartu polemizavo su jo eilėraščiu triumfuojančiu kūniškumu, pripažindamas lemiamą reikšmę dvasiniam pradui. „Jeigu žodžiai yra žmonių kū­nai, / Tai dar daugiau jie yra žmonių sielos." Šios deklaracijos Just. Marcinkevičius ir laikėsi tolesnėje savo kūryboje, peržengęs „Žolės lapus" kaip trumpą savo dvasinio brendimo epizodą,

Vitmeno poetiką, tapusia charakteringa XX a. pasaulinės lyrikos žyme, entuziastingai šoko perkelti į lietuvišką eilėraštį V. Bložė, sto­jęs į bendrą novatorių ir eksperimentatorių rikiuotę. Pirmiausia jis pabandė įsisavinti vitmenišką „katalogą" – didžiuliai įvykių ir daik­tų ešelonai greitai lekia iš eilutės į eilutę, nepajungti vienos minties progresijai ar vienos jausminės būsenos slėgimui. Tai „vaizdų mon­tažas", „milžiniškas mišrus paveikslas", tolimas „fotografiniam realiz­mui" [15]. Tokį eilėraščio centro išskaidymą, būdingą moderniajai lyri­kai, kompensuoja visur esančio, viską aprėpiančio, viską nugalinčio „aš" ekspansija, kurią V. Bložė pademonstravo eilėraščių rinkinyje „Septyni šienpjoviai" (1961). „Aš panaikinsiu karus ir nedarbą, skur­dą ir / išnaudojimą, išgydysiu visas ligas ir kiekvieno / širdyje iš kibirkšties įpūsiu meilės ugnį, kad ji /šviestų antrąja saule..." Pa­našiai kalba ir Vitmenas: „Aš sukursiu pačią gražiausią tautą, kuriai kada nors / yra švietusi saulė, / Aš sukursiu nuostabias spinduliuo­jančias šalis, / Meile draugų..." Emocinį suvokimą išstumia intelek­tualinė percepcija, keistai suplakta su reportažo konkretumu, bet ste­binti viską iš viršaus, temperamentingai besiblaškanti iš vieno pa­saulio krašto į kitą ir forsuojama iki aukščiausio patoso („Aš kalbu, atsistojęs ant Žemės rutulio"). Eilėraščio struktūrą išlaiko savotiškas minties ritmas, impulsyviai pakartojantis svarbiausius žodžius ir sa­kinius, išsišakojantis į variacijas ir vėl grįžtantis į išeities tašką, nu­tiesiantis dominuojančių vaizdų tinklą, kuris įgauna simbolių ir leit­motyvų prasmę. Temų moduliacijos, bėgančios bangomis per visą kūrinį, ryškiai pabrėžti pagrindinių įvaizdžių taškai, paralelizmo logi­ka, jungianti gretimas eilutes, leksinių, gramatinių, intonacinių struk­tūrų pasikartojimai – tai Vitmeno „ritminio stiliaus" pagrindas. Iš pradžių V. Bložė jį tiesiog kopijavo, pasinerdamas į gausius pakartojimus, kurie ir formuoja verlibro ritminę energiją („Žolės lapuose" 41 % eilučių – tai pakartojimai po ilgesnės ar trumpesnės sakinių sumos arba tiesiog grįžimas į pradinę frazę [16]). „Ir aš girdžiu, kaip kalėjime per miegą / suvaitoja ligos kankinamas Manelis Glezas /.../ Girdžiu, kaip Europos miestų gatvėmis žlega..." O štai Vitmeno eilutės: „Aš girdžiu kazokų šauksmus ir jūreivių balsus išplaukiant jiems į Ochotsko jūrą, / Aš girdžiu šniokštuojant varo­mus vergus. . ." Devynias eilutes V. Bložė pradeda tuo pačiu žodžiu „Tegul", o Vitmenas žodžiu „ Sveikinu". Tokie pastovūs gestai sutei­kia asimetriškam ritmui tam tikros simetrijos. Vėliau V. Bložė (rink. „Iš tylinčios žemės", 1966) ėmė ieškoti pasikartojančioms vaizdų sek­cijoms konflikto spyruoklės, o vienalinijinį išskaičiavimą pakeitė gro­tesko smūgiu, suteikdamas lietuviškam verlibrui labiau sutelktą ir dramatiškesnį pavidalą.

Vitmeno verlibras, davęs pradžią „tinkamos šiuolaikinės šneka­mosios kalbos ieškojimų periodui", kaip apibūdino XX a. lyriką anglų poetas T. S. Eliotas, nėra nei svarbiausia šio periodo priežastis, nei jo koordinatorius. Tai – natūralus procesas: kiekvieno šimtmečio poe­zija privalo iš naujo ieškoti savo egzistencijos ir išraiškos būdų be­sikeičiančios kalbos stichijoje.

Alb . Žukauskas jau ikikariniuose eilėraščiuose naudojo "pro­zišką" leksiką, kurią lengvai sudinamino jo sintaksinių–intonacinių kontrastų verlibras, pagrįstas trumpų frazių ir ilgiausių periodų san­dūromis, eilutės intonaciniu intensyvumu, staigių „perkėlimų" gra­fika. Tuo metu jis nebuvo nė skaitęs Vitmeno, išversto į lenkų kalbą ir išgarbinto J. Tuvimo manifestuose, bet visiškai nepopuliaraus vilniškėje lenkų avangardistų aplinkoje (Alb. Žukausko pasakojimas). Įteisinti lyrikoje šiokiadienišką šnekamąją kalbą tapo kone svarbiau­sia poeto užduotimi tarybinio laikotarpio kūryboje. „Žolės lapai", jau perskaityti, nepaliko jokių regimų pėdsakų jo kūryboje. Tai tik pa­ralelė, paryškinanti Alb. Žukausko judėjimo kryptį ir savitumą.

„Atabradai" (1975), stipriausia šešiasdešimtmečio poeto knyga, įve­dė į poetinę apyvartą tokią turtingą leksiką, kokios nėra buvę XX a. lietuvių lyrikoje. Eilėraščiai pilni rečiausių žodžių ir išsireiškimų. Tai lyg K. Būgos žodyno kortelės, staiga atgiję atmintyje, – pabrązginame ąsočius; vasnoja sulaumėjus peteliškė; telieka mirėsiai; net ne gyvenau – gyveliojau; mažytėlytėlėlaičiai jau nieko nesmelkia; pro­tėvio nudyžtą gunčą apsivilkęs; galogaliui nebaigto gyvenimo... Poe­tinė eilutė didžiadvasiškai priglaudžia šiuolaikinius frazeologizmus bei laikraštinius standartus, nustumtus į žemiausią literatūrinės stilistikos pakopą, – kliūstelk šitam tėvokui pensijotui šapkės; apsiautomatinę kareiviai; manau, kad parodžius iniciatyvos; juk ji netrukus po ta­vęs į ten išemigravo (t.y. mirė)... Poetinė kalba, siekusi uždaros ir pastovios poetinės erdvės (pvz., S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus ly­rika), staiga atsiveria įvairiausiems leksikos klodams. Panašia krypti­mi žengė ir Vitmenas, panaudojęs „Žolės lapuose" 13 000 žodžių (di­desniąją dalį vienintelį kartą), niekinęs akademinius žodynus ir gra­matikas („bevaisis formalizmas"), įtvirtinęs lyrikoje šnekamosios kal­bos įstatymą.

Jei kapitalistinės civilizacijos ditirambai neprisiėmė liaudiškos kal­bos, pasak amerikiečių kritiko F. O. Matiseno, tai Dzūkijos kaimo ei­lėraščiai ištisai dygo iš liaudies kalbos žodžių, sintaksinių junginių, intonacijų. Kiti kalbos tipai, ugdomi krašto industrializacijos, dar ne­prasismelkė į lietuvių lyriką, kaip anglų ar vokiečių literatūrose. „Aš ilgai, iki brandos metų, temokėjau vieną vienintelę kalbą – gimtąją dzūkų tarmę", – sako „Atabradų" autorius. Turtingą leksiką Alb. Žukausko eilėraščiuose pateisina ne panoraminė pasaulio inventori­zacija, kaip „Žolės lapuose", o liaudiškas šnekėjimo būdas, seno dzū­ko postringaujanti tonacija, perėjusi į poetinio suvokimo gilumą ir eilėraščio kompozicinį centrą („Saulėteky, kai su krežiu einu baravykauti, / Ties kryžkele dirvokšnyje iš grūšios žiūri į mane su bai­me / Neaukštas, kiek pilvotas žilabarzdis nemarusis dievas"). Šita žemiška ir šiokiadieniška tonacija nepripažino rafinuoto intelektua­lizmo pozų. Paklusdamas jai, Alb. Žukauskas nesistengė būti nei fi­losofuojančiu intelektualu, nei gerų manierų džentelmenu, kaip ir Vit­menas.

Šnekamosios kalbos pavidalai, tokie skirtingi amerikiečio ir lietu­vio eilėraščiuose, turėjo panašų estetinių premisų pagrindą. Grožis tūno pačiuose daiktuose ir žmogiško buvimo formose, o ne filosofi­nėse refleksijose. Reikia tik prisiliesti prie daiktų jautriai ir stipriai – tada ir gims poezija („žodžiai – tai himnai daiktams", – sako Vit­menas). Kuo daugiau tokių prisilietimų, tuo geresnė poezija. Bet kiek­vienas prisilietimas gali būti išreikštas vienkartiniu žodžiu, nepakar­tojamu, kaip ir pats daiktas. Tik šitokiu būdu poezija, pasak Vitmeno, grąžins žmoniją „iš ligūstų abstrakcijų į dievišką, pirmapradį konkretumą".

Alb. Žukausko lyrikoje žodis, atrodo, tebėra prilipęs prie daikto ir patenka į eilėraštį su gyvomis materijos šaknimis. Eilutėje jis ne styro kaip unikali plyta, o susipina su kitais žodžiais į tankų ir painų raizginį, pasiduoda nešamas dinaminio srauto, kurį lemia prisilietimo gestas ir balso moduliacija nuo vieno atsikvėpimo iki kito. „Kai išmaros senoliai renkasi už žilo drebulinio stalo / Ir puoduose širdingai šneka verdama bulvienė, / Suieškau savo šaukštą – guobos – ne me­talo, / Pakvimpa persenus troba ir kaimo vakarienė." Tai nepertrau­kiamas žodžių ir frazių judėjimas, būdingas verlibrui, fiksuojančiam begalinį daiktų repertuarą, daugybę veiksmų toje pačioje laiko aki­mirkoje, pasaulio nedalomumą. Panašų tirštą judėjimą matome ir Vitmeno lyrikoje. „Didelės kaimo daržinės durys atidarytos kiaurai, / įvažiuoja lėtai vežimas, sunkiai prikrautas šieno, / Aiški šviesa rai­buliuoja pakaitomis rusvai ir žaliai, / Nauji šieno glėbiai verčiami ant liuliančio prėslo." Konkretus žodis ir tekanti frazė nepalieka eilė­raštyje pastovių įvaizdžių, budinčių metaforų, išbandytos retorikos sa­lelių – viskas turi gimti iš naujo. Kiekvienoje eilutėje grūdasi vis kiti daiktavardžiai, ir jų nepaprastai daug. Šitaip panaikinamos poe­tinės klišės, būdingos tradicinės eilėdaros kūriniams. Tai svarbiausias naujoviškos poetikos strateginis smūgis, kurį Alb. Žukauskas pabrė­žia sąmoninga vaizdo depoetizacija („Apžlibę žvaigždės – sausos kuo­jų akys"; „Eilėraštis šlubčioja – klišas slunkius valkata") ir visiškai sukasdienintu pasakojimo tonu („Tai vieninteliai pirmieji paskutiniai mano šūviai į vadinamąjį gyvą / Taikinį. Po to nesu iššovęs nei į žmogų, nei į gyvulį").

Alb. Žukausko eilėraštis turi tvirtą pasakojimo struktūrą, kaip ir Vitmeno lyrinis kūrinys. Tai lyg epo fragmentas, atsiminimų novelė, ironiška apmąstymų pasakėčia, reportažas su realių vietovaizdžių ir istorinių įvykių išvardinimais („Kaip Varšuvoje sukilimo dienomis, / Rugpiūčiui baigiantis, Andžejų / Tšebinskį, Lenkijos poetą ir kovo­toją, / Gestapininkai, užgipsavę burną, varė nužudyti"). Bet realaus įvykio duomenys „Atabraduose" patenka į vizinį regėjimą, ima mai­šytis laikai, daužytis viena į kitą emocijos, užsimezga vidinio mono­logo pradmenys, kaip ir „Žolės lapuose".

Tačiau kokie skirtingi šitų vizijų psichologiniai šaltiniai, medžia­giniai elementai ir linkmės! Alb. Žukauskas prisimena trisdešimtųjų metų gražuoles su džiaugsmingos erotikos ilgesiu, o Vitmenas droviai sublimuoja homoseksualinius potroškius [17]. Alb. Žukausko vizijos trau­kia praeitin (pokalbiai su mirusiais senoliais), o Vitmenas kuria „triumfo dainas" dabarčiai („poetas turi šlovinti dabartį, o ne praei­tį"). „Atabradų" vizijose šmėkšo globalinio kataklizmo šešėlis, o „Žo­lės lapai" skelbia mažorinę „demokratijos pergalę", „žmonių broly­bės", nacionalinių valstybių susiliejimo („bus viena planetos šalis") perspektyvą. Todėl vienas poetas permuša savo vizijas ironijos kir­čiais, o kitas lieka nuoširdžiai rimtas, pakilus, rapsodiškas.

„Kas žiūrės į mano eiles tik kaip į literatūrinį darbą, tas čia nieko nesupras", – sakė „Žolės lapų" autorius. Jis buvo antiliteratūriškas poetas. Šiuolaikinėje lietuvių lyrikoje toks yra Alb. Žukauskas, žino­ma, kuklesniu mastu ir tik geriausiais kūriniais. Jis nesusiliteratūrino, kas vis rečiau kam bepavyksta, pasitraukus iš horizonto poetams–pranašams (kiek jų būta romantizmo gadynėje!) ir vykstant nuožmiai literatūros profesionalizacijai.

*

Vitmenas – drąsiausias, galima sakyti, neįmanomas poetas, pa­sak amerikiečių kritiko ir poeto R. Džarelio (K. Jarell). Jis pirmasis atmetė visas kanoniškas formas (metriką, strofiką, rimus, sąlyginę poetinę kalbą) ir sukūrė naujo tipo lyrikos kūrinį, grindžiamą nere­gėta intonacine dinamika.

Verlibras, išgarsintas „Žolės lapų", pasidarė dominuojančia poe­tine kultūra daugelyje literatūrų. „Veikiant Vitmeno tradicijai, nauja meninė forma, kurią palaikė antrajame ir trečiajame dešimtmetyje Li–Masters, Senbergas, o vėliau Eliotas, Odenas, Dei–Liujis, Maklišas, Alenas Ginsbergas, prigijo anglų ir amerikiečių poezijoje. Nepriklau­somai nuo anglų ir amerikiečių poetų šią formą Prancūzijoje naudoja, pavyzdžiui, Žakas Klirolis ir Sen–Žonas Persas", – rašo B. Sučkovas. Tai buvo tikras perversmas, sukrėtęs iš pagrindų nacionalines poeti­nes mokyklas, o kai kurias ir smarkiai suniveliavęs. Jis įtvirtino re­gimą vaizdą kaip lemiamą poezijos elementą, užspausdamas efeme­rišką simbolių daugiaprasmiškumą. Nepaprastai išplėtė eilėraščio erd­vę, leisdamas suplaukti vidun bet kokio rango medžiagai, nes poezija glūdi ne izoliuotose aukso gyslose, o kiekviename tikrovės gabalė­lyje. Įvedė gyvo balso moduliacijas kaip ritminio judėjimo pagrindą, o tai išlaisvino spontanišką kalbos energiją ir nustatė itin judrų toną. Suplakė krūvon poetinę kalbą ir šnekamąją kalbą, ardydamas poezijos ir prozos atskirumą. Panaikino konvencinį eilėraščio „gražumą", nu­sistovėjusių vaizdų ir frazių „poetiškumą", bet vaizdų deformacijos ir kalbos užšifravimo linijai, pradėtai prancūzų lyrikoje S. Malarme, priešpastatė gaivališko realumo pojūtį ir širdingą paprastumą.

Lietuvių lyrikoje šis perversmas, tik neseniai prasidėjęs visu smar­kumu („1961–1970 m. sukurta arti 70% viso lietuvių verlibro" [18]), at­metė panoraminius išskaičiavimus, lekiančius „aplink žemę keturis kar­tus", atsisakė oratoriško daugiažodiškumo, stengdamasis išlaikyti eilė­raštyje dvasinio susikaupimo branduolį, peržengė „kosmopolitinį" sti­listinių priemonių universalumą (jo atgarsiai V. Karaliaus ir A. Drilingos kūryboje), teigdamas liaudies kalbos būdą, kaip lietuviško verlibro pagrindą.

Toks kelias gali būti vaisingas.

_____________________

1 - From the Critic, 1855. – Kn.: Walt Whitman. A Critical Anthology. Edited by Francis Murphy. London, 1969, p. 60.

2 - V. Vitmenas. Žolės lapai. Vertė A. Miškinis. V., 1959, p. 69.

3 - Walt Whitman. Dainų fragmentai. Vertė K. Korsakas. – „Kultūra", 1932, Nr. 4, p. 219.

4 - Walt Whitman. Hymnen für die Erde. Leipzig, p. 17. K. Boruta tiksliai vertė ir tokį charakteringą vokišką išsireiškimą: „lade meine Seele zu Gast", rašy­damas: „kviečiu savo sielą svečiuosna".

5 - Walt Whitman. Trimitai garsiau. Pilna burna būgnai! „Audra". Kn. l, Ryga, 1928, p. 22.

6 - Walt Whitman. Dainų fragmentai. Vertė K. Korsakas. – „Kultūra", 1932, Nr. 4, p. 219.

7 - Ten pat, Nr. 11, p. 555.

8 - Walt Whitman. Ateik, neatskiriamai aš noriu. Vertė J. Šimkus. - Kultūra", 1929, Nr. 12, p. 628.

9 - WaIt Whitman. Iš „Daina apie parodą". Vertė A. Venclova. – „Trečias frontas", 1930, Nr. 2, p. 19.

10 - Elke Erb. Nachwort. – Kn.: Eduardas Mieželaitis. Der Mensch. Berlin, 1967, p. 115.

11 - Newton Aroin. – Kn.: Walt Whitman. A Critical Anthology, p. 269.

12 - Eduardas Mieželaitis. Lyriniai etiudai. V., 1964, p. 261.

Plg.: „Tobulame eilėraštyje rimai ir formos vienybė atveria laisvą metrikos dės­nių plėtotę; iš to kamieno leidžiamos atžalos taip tiksliai ir laisvai, kaip auga lelijos ir rožės iš savo krūmų, jos įgauna tokias glaustas formas, kaip kaštono, vynuo­gės kekės, aguročio, kriaušės forma, skleidžia aromatą, nepagaunamą savo forma" («Уолт Уитмен. Предисловие к «Листъям травы». – Кн. «Писатели США о литературе». M., 1974, p. 77).

13 - Just. Marcinkevičius. Publicistinė poema, p. 25.

Plg. Vitmeno eilutes: „Ir jei niekas pasaulyje to dar nežino, aš sėdžiu patenkin­tas. / Ir jei visi aliai vienas tai žino, aš sėdžiu patenkintas".

14 - Plg. Vitmeno frazę: „Aš tvirtinu, kad visos praėjusios dienos tokios, kokios turėjo būti".

15 - Gay Wilson Allen. Walt Whitman. New York. – London, 1961, p. 48.

16 - Gay Wilson Allen. – Kn.: Walt Whitman. A Critical Anthology, p. 420.

17 - Roger Asselineau. The Evoliution of Walt Whitman. Cambridge, 1960, p. 107, 120, 132.

18 - Juozas Girdzijauskas. Poezijos ir prozos riba. – „Nemunas", 1976, Nr. 4, p. 42.

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis