Ispanų k. tekstai „Noriu versti 2014“

EKSPERTO IŠVADOS

Šiemet poetinius vertimus iš ispanų kalbos atsiuntė net 14 dalyvių, tekstų gausa nusileisdami tik vertimams iš anglų kalbos. Konkursui pasiūlyti poetiniai tekstai buvo tikrai nelengvi, tačiau dalyviai nepabūgo iššūkių ir kai kurie net išvertė ne vieną eilėraštį, kas liudija dalyvių entuziazmą ir norą išmėginti savo jėgas vertimo baruose.
Vis dėlto, prieš pradėdamas konkrečiau nagrinėti dalyvių vertimus, pirma norėčiau trumpai išdėstyti keletą bendrų teorinių prielaidų, kuriomis rėmiausi vertindamas dalyvių atsiųstus tekstus.

Pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės poezijos vertimo mokyklos – rytietiška ir vakarietiška. Rytietiška – tai pirmiausia rusų, baltarusių, ukrainiečių ir daugelio Rytų Europos šalių vertimo mokykla, vadinasi, pagal tokį apibrėžimą ir lietuvių. Ši mokykla tiksliai išlaiko originalo formą, kartu mėgindama išsaugoti originalo ritminį, fonetinį, morfologinį, sintaksinį, kompozicinį, prasminį ir kitus lygmenis. Šiuo atveju vertimas dažnai primena kūrybingą eilėraščio atpasakojimą, tačiau dėl formos nekyla abejonių, nes ji bemaž tokia pat, kaip ir originalo. Vakarietiškoji mokykla elgiasi priešingai: nutarusi, jog visą daugialypę eilėraščio įvairovę perteikti neįmanoma, ji apsiriboja įvaizdžių ir prasminių atitikmenų lygmeniu. Atsiranda pažodiniai ir beveik pažodiniai vertimai, kuriuose į originalą sudarančių dalių sampyną nekreipiama dėmesio. Tipiškas tokio vertimo pavyzdys yra dar 1981 m. išleistas Oskaro Milašiaus eilių rinkinys su pažodiniais Valdo Petrausko vertimais. Savaime suprantama, jog ir toks vertimas gali būti labai naudingas: jis supažindina su autoriumi, jo temomis, motyvais ar leitmotyvais, su jo tropų ar stilistinių figūrų sistema, taip pat praverčia literatūros tyrinėtojams ir studentams bei žmonėms, besimokantiems kalbų. Tačiau jis neatlieka pagrindinės funkcijos: netampa neatskiriamu gimtosios poezijos faktu ir nesuteikia tokio pat estetinio malonumo kaip originalas. O ir eilėraščiu tikrąja to žodžio prasme jo nepavadinsi. Toks pažodinis vertimas būna griozdiškas, nususintas, supaprastintas, lyg Bethoveno trečioji simfonija, pagrota vienu pirštu išklerusiu pianinu. Skaitant tokį vertimą apima nuostaba, netgi nusivylimas: už ką tas Milašius (arba Baudelaire’as, Lorca, Mandelštamas, Rilke, Yeatsas ir t.t.) yra taip garbinamas ir vertinamas savo šalies poezijos mėgėjų ir literatūros tyrėjų? Nes nėra nei Baudeleaire’o, Mandelštamo ar kurio nors kito didžio poeto be jų ritmo, be intonacijos, be garsovaizdžio, be prasmių sandūrų, be papildomų prasmės atspalvių ir netikėtų sąsajų, kurios atsiranda susikryžiavus įvairiems eilėraščio lygmenims. Štai čia ir pasireiškia rytietiškosios vertimo mokyklos pranašumas. Nors ir su nuostoliais, ji sugeba atkurti įvairius lygmenų sąryšius, kurie užtikrina eilėraščio gyvybę. Akivaizdu, jog tuomet vertimas plaukia natūraliai, glosto akį ir ausį, jį norisi kartoti, mokytis atmintinai, jis organiškai įsilieja į savosios tautos poeziją ir tampa jos dalimi. Tiesa, tai būna gana retai. Ir rytietiškoje mokykloje netrūksta bejėgiškai menkaverčių, grafomaniškų, painiai suraizgytų ir logiškai absurdiškų vertimų, tačiau būna ir įstabių sėkmių (pavyzdžiui, Antano Danieliaus verstas W. J. Goethe’s „Vakarų Rytų divanas“ arba Lino Brogos Omaro Chajamo vertimai).

Neslėpsiu, jog aš, kaip ekspertas, esu griežtas rytietiškos mokyklos šalininkas. Laikausi nuostatos, jog klasikinė eilėdara atskleidžia tiek autoriaus, tiek vertėjo meistriškumą. Todėl reikia kruvino darbo, kad ritmas, rimas, sąskambiai ir kiti eilėraščio sandai netrukdytų minčiai ir jos neiškreiptų. O kas gi šiais laikais pasiryžęs iš kailio nertis? Sprendžiant iš atsiųstų vertimų (ir apskritai iš poezijos vertimų kultūrinėje-literatūrinėj spaudoje) mažai kas.
Dabar apie gautus vertimus. Kalbėsiu glaustai, išskirdamas tik būdingiausias klaidas ar netikslumus ir nesileisdamas į nereikalingas smulkmenas. Iš anksto atsiprašau kiekvieno dalyvio, kad negaliu jo vertimui skirti tiek išskirtinio dėmesio, kiek jis norėtų. Tai nėra išsami recenzija, o tik išvados, todėl visų aspektų aprėpti yra neįmanoma.

Pradėsiu nuo Ramón de Campoamor y Campoosorio ketureilio. Jį vertė dalyviai ESP2, ESP5 ir ESP14. Visi trys pateikė nesklandžius pažodinius vertimus, dorai neperteikdami nei prasmės, ritmo, intonacijos, nei kito svarbaus eilėraščio aspekto – rimavimo schemos: gaubiamojo rimo (pirmoji eilutė derinama su ketvirtąja, antroji – su trečiąja); apie kitus techniškesnius eiliavimo dalykus, neperteikus minėtųjų, nėra prasmės ir kalbėti. ESP14 vertimas yra toks pažodinis ir prastas, jog ir su Google Translate programa (kuri, reikia pripažinti, pamažu tobulėja) būtų galima išversti padoriau.
Įmantriai surimuotą ir intertekstiniais ryšiais pagrįstą (su aliuzijom į Dantę) Rubén Darío eilėraštį pamėgino išversti tas pats darbštusis ESP5 ir ESP8. Kadangi pagal konkurso nuostatas reikėjo pasirinkti nors vieną iš pateiktų vertimų, būdamas vertėjas-debiutantas aš tikrai nebūčiau rinkęsis tokio rafinuoto ir daugialypio eilėraščio. Netgi man kaip ekspertui, pateikusiam savo vertimo pavyzdį (dalyviai galės vėliau jį perskaityti), jis buvo kietas riešutėlis – teko šiek tiek nusižengti rimavimo schemai ir paieškoti kitokių kalbinių sprendimų, kad perteikčiau originalo formą ir turinį. Kitas vertėjo darbą apsunkinantis eilėraščio aspektas – antikinės realijos. Tą įrodo pats eilėraščio pavadinimas Thanatos – kas graikiškai reiškia mirtį – ir vėliau minima nepentė, užmaršties augalas ir iš jo pagamintas gėrimas, minimas ketvirtojoje Homero Odisėjo knygoje (220 – 222 eilutės). Taigi, be išankstinio filologinio pasirengimo ir prozodijos išmanymo pradedančiajam jis yra vargiai įveikiamas. Gerbiu dalyvius už drąsą ir neblogus pažodinius vertimus, tačiau jų darbo vaisiai manęs netenkina. Turiu pabrėžti, kad vertimui buvo pateikti poetiniai, o ne proziniai tekstai, todėl pirminis vertėjo uždavinys yra išlaikyti išraiškos ir turinio dermę ir nors iš dalies perteikti įvairius originalo lygmenis: ritminį, garsinį, morfologinį, sintaksinį, strofinį, kompozinį ir t.t. Akivaizdu, jog dalyviams tai nepavyko.

Apgaulingai paprastame Lorcos eilėraštyje glūdi keletas spąstų, kurių išvengti nelengva ir patyrusiams vertėjams. Vargu, ar ką nustebinsiu sakydamas, jog tai iš vienas iš sunkiausių verčiamų poetų ir taip yra todėl, kad jo eilėraščių turinys yra neatsiejamai susijęs su ispanų kalbos teikiamomis galimybėmis ir ypatybėmis, todėl perkeisti ir perduoti jo mintį, intonaciją, garsų ir tropų sistemą kitos kalbos priemonėmis yra labai sunku. Jei eilėraščio turinį bemaž visiems dalyviams pasisekė perteikti neblogai – man tik užkliuvo ESP5 ir ESP11 žodžio traje vertimai (ESP 5 – skraistė, ESP 11 – kostiumas; atsižvelgus į visą eilėraščio kontekstą ir jį sudarančių dalių visumą pagal prasmę geriausiai tiktų apdaras, drabužis, rūbas), tai su poetinės formos subtilumais jie nesusitvarkė. Konkurso dalyviai neatkreipė dėmesį į pamatinį ispanų ir lietuvių kalbų eilėdarų skirtumą. Per daug nesileisdamas į technines eiliavimo detales, pažymėsiu, jog ispanų kalbai yra labiau būdinga silabinė eilėdara, kurios metrinis pagrindas – dėsningai kintantis skiemenų skaičius eilutėse. Jis ypač patogus romanų kalboms arba toms kalboms, kurios turi fiksuotą kirtį (latvių, lenkų ir pan.). Taip pat šio eilėraščio porinės eilutės yra susietos asonanso sistema – rimoidiniais sąskambiais, kur sutampa tik balsiai, bet ne priebalsės, šiuo atveju grillos – niño ir anillo – pequeñito. Tikrovėje viskas būna dar sudėtingiau – asonansu gali būti siejami ne tik tos pačios eilės balsiai (užpakalinės eilės balsiai (a, o u) su užpakalinės eilės balsiais, priešakinės eilės balsiai (i, e) su priešakinės eilės balsiais, bet ir dvibalsiai. Taigi verčiant į lietuvių kalbą tenka iš anksto išspręsti tokias užduotis: kokią metrinę sistemą pasirinkti, kaip išlaikyti vienodą skiemenų skaičių ir kaip perteikti ispaniškus asonansus lietuviškais asonansais arba tiksliais rimais (kaip versdamas Lorcą tai padarė T. Venclova; verlibras – kaip siūlė vienas komentatorius – čia netinka, nes pernelyg supaprastina originalo ritminę, kompozicinę ir intonacinę struktūrą. Baltosios eilės būtų geriau. Tad atsižvelgus į šiuos aspektus, akivaizdu, jog nė vienas konkursinis vertimas neatitiko šių griežtų kriterijų.

Visa, kas pasakyta galioja ir daugiausia verstam Octavio Pazo eilėraščiui. Nors jo forma ir laisvesnė (apskritai nėra nei rimų, nei asonansų ar įmantrios garsinės orkestruotės), tačiau eilėraščio minties ir kalbos vientisumą užtikrina griežtas originalo skiemenų skaičius – 7. Dar kartą primenu, tai ne proza, tai poetinis tekstas, kur vertėjas yra priverstas uoliai skaičiuoti skiemenis, teisingai kirčiuoti, kruopščiai sverti žodžius ir derinti jų sąskambius. Dėl kalbų skirtingumo vienodą skiemenų skaičių išlaikyti sunku, kartais neįmanoma, tuomet reikia išmoningai varijuoti – vienu ar dviem skiemenim didinti ar mažinti ir pan., tačiau pagrindinis dalykas nekinta: tai tekstą sudarančių elementų ir jų dermės išlaikymas ir atkūrimas. Vargu ar reikia pridurti, jog kiekvieno dalyvio vertimo skiemenų skaičius įvairuoja ir originalo visuma nėra išlaikyta. Prasmės perteikimo požiūriu tekstai yra daugmaž vienodi ir apylygiai, o diskusijos dėl atskirų žodžių vertimo (conversar, habla, lenguage, lengva ir kt.) man nebuvo vienintelis ar lemiamas sprendimo kriterijus.

Galutinė išvada. Kruopščiai pasvėręs visus už ir prieš ir peržvelgęs dalyvių kitomis kalbomis vertimus, skelbti kurį nors dalyvį laureatu ar skirti paskatinamąjį prizą už ispaniškus vertimus, deja, negaliu.

Lanis Breilis (Linas Rybelis)

 

TEKSTAI ORIGINALO KALBA IR EKSPERTO L. RYBELIO VERTIMAI


Ramón de Campoamor y Campoosorio

***
Se matan los humanos
En implacable guerra,
Por la gloria de ser, en mar y en tierra,
Devorados por peces y gusanos.

***

Kovoja žmonės dėl šlovės
Ir žemėje, ir jūroj, ir danguj
Žudydami viens kitą. O paskui?
Paskui juos žuvys rys ir kirmiai ės.

Rubén Darío

Thanatos

En medio del camino de la Vida...
dijo Dante. Su verso se convierte:
En medio del camino de la Muerte.

Y no hay que aborrecer a la ignorada
emperatriz y reina de la Nada.
Por ella nuestra tela está tejida,
y ella en la copa de los sueños vierte
un contrario nepente: ¡ella no olvida!

Tanatas

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio...
Bylojo Dantė, bėgdamas minties,
Kad jis per pusę kelio nuo mirties.

Ir mes nepaisyti neturim galios
Mūs Nebūties griežtos valdovės valios.
Jinai – svarbiausia audinio gija
Ir įpila mums vaistų užmaršties
Sapnų taurėn, nes nemarši, deja!

Federico García Lorca

El niño mudo

El niño busca su voz.
(La tenía el rey de los grillos).
En una gota de agua
buscaba su voz el niño.

No la quiero para hablar;
me haré con ella un anillo
que llevará mi silencio
en su dedo pequeñito.

En una gota de agua
buscaba su voz el niño.
(La voz cautiva, a lo lejos,
se ponía un traje de grillo).

Vaikas nebylys

Vis ieško vaikas balso.
(Pagavo jį svirplių karalius).
Ieškojo balso vaikas
Mažam mažam vandens lašely.

„Man jo nereikia, kad kalbėčiau;
Aš jį kaip žiedą sau nukalęs,
Nešiosiu tartum savo tylą
Ant mažo mažojo pirštelio.“

Ieškojo balso vaikas
Mažam mažam vandens lašely.
(Belaisvis balsas toliuos
Jau dėvi svirplio rūbą žalią.)

 

Octavio Paz

La llama, el habla

En un poema leo:
conversar es divino.
Pero los dios no hablan:
hacen, deshacen mundos
mientras los hombres hablan.
Los dioses, sin palabras,
juegan juegos terribles.

El espíritu baja
y desata las lenguas
pero no habla palabras:
habla lumbre. El lenguaje,
por el dios encendido,
es una profecía
de llamas y una torre
de humo y un desplome
de sílabas quemadas:
ceniza sin sentido.

La palabra del hombre
es hija de la muerte.
Hablamos porque somos
mortales: las palabras
no son signos, son años.
Al decir lo que dicen
los nombres que decimos
dicen tiempo: nos dicen.
Somos nombres del tiempo.

Mudos, también los muertos
pronuncian las palabras
que decimos los vivos.
El lenguaje es la casa
de todos en el flanco
del abismo colgada.
Conversar es humano.

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

ESP1
Octavio Paz
Liepsna, kalbėjimas

Vienam eilėrašty skaitau:
kalbėti – dieviška.
Tačiau dievai juk nekalba:
jie tveria, griauna pasaulius,
kol žmonės tik kalba.
Dievai žiaurius žaidimus
žaidžia bežadžiai.

Nusileidžia dvasia
ir išlaisvina kalbėjimą
bet pati nepasako nė žodžio:
tai liepsna pasako. Kalba,
kurią uždegė dievas,
pranašauja
liepsnas ir griuvėsius
dūmus ir baigtį
supleškėjusių skiemenų:
pelenai neturi prasmės.

Žmogaus kalba
yra mirties duktė.
Kalbam, nes esam
mirtingi: žodžiai
nėra ženklai, tai – metai.
Sakydami tai, ką sako,
vardai, kuriuos tariame,
byloja laiką: byloja mus.
Mes esam laiko vardai.

Nebyliai ir numirėliai
taria tuos pačius žodžius,
kuriuos sakome mes, gyvieji.
Kalba, kybodama viršum pragarmės,
yra visų namai.
Kalbėti – žmogiška.

__________________________

ESP2
Ramón de Campoamor y Campoosorio

***
Žudomi žmonės
Kare be taikos,
Tik dėl šlovės egzistuoti, jūroj ir žemėj,
Būti suvalgytiems žuvų ir kirmėlių.
________________________________

ESP3
Oktavijus Pasas
Liepsna, kalba

Eilėraštyje skaitau:
kalbėtis yra dieviška.
Bet dievai nekalba:
kol žmonės šneka,
jie kuria, perkuria gyvenimus –
dievai be žodžių
žaidžia žaidimus siaubūnus.

Dvasia nusileidžia
ir atriša liežuvius,
bet žodžiai neprabyla:
prabyla liepsnos. Kalba,
dievų uždegta,
yra pranašystė,
liepsnų ir dūmų bokšto,
ir griūtis skiemenų sudegusių –
pelenai be prasmės.

Žmogaus žodis
yra mirties duktė.
Kalbamės, nes esame
mirtingi: žodžiai
nėra ženklai, tai metai.
Tarti, ką jie taria,
vardai, kuriuos mes tariame
išsako laiką: jie mus pasako.
Esame laiko vardai.

Taip pat ir mirusieji, nebylūs,
taria žodžius,
kuriuos tariame gyvieji.
Kalba yra viso ko namai,
karantys virš bedugnės.
Kalbėtis yra žmogiška.

________________________

ESP4
Octavio Paz
Liepsna, kalba

Skaitau poemoje:
kalbėti yra dieviška.
Bet dievai nešneka:
jie kuria ir griauna pasaulius,
kol žmonės šneka.
Dievai žaidžia klaikius
žaidimus be žodžių.

Dvasia nusileidžia
ir atriša liežuvius,
bet žodžiai nešneka:
šneka liepsna. Kalba,
įkurta dievų,
yra pranašystė
iš liepsnos ir bokšto
iš dūmų ir griūties
iš sudegusių skiemenų:
beprasmiai pelenai.

Žmogaus žodis –
mirties dukra.
Šnekame, nes esame mirtingi:
Žodžiai nėra ženklai, jie – metai.
Sakydami, ką sako,
vardus, kuriuos mes sakome,
sako laikas: mums sako.
Mes laiko vardai.

Mirusieji nebyliai
taria žodius,
kuriuos sakome mes, gyvieji.
Kalba yra namai visų,
kurie kaba virš bedugnės krašto.
Kalbėti žmogiška.

_______________________________

ESP5
Ramón de Campoamor y Campoosorio

***
Žudosi žmonės
Žiaurioj kovoj,
Dėl viešpatavimo žemėj ir jūroj,
Nors bus suėsti kirminų ir žuvų.


Federico Garcia Lorca
Vaikas nebylys

Vaikas ieško savo balso.
(Svirplių karalius jį turi.)
Laše vandens ieško
Savo balso vaikas.

Man jo nereikia kalbėti;
Nuliesiu iš jo žiedą
Ir užmausiu savo tylai
Ant piršto mažylio.

Laše vandens ieškojo
Savo balso vaikas.
(Belaisvis balsas ,tolyj,
Vilkėjo svirplio skraistę.)


Octavio Paz
Kalba, liepsna

Skaitau eilėraštyj:
Kalbėti dieviška.
Tačiau dievai nebylūs:
Kuria ir griauna pasaulius,
kol žmonės plepa.
Dievai bežadžiai
Žaidžia žiaurius žaidimus.

Dvasia nusileidžia
Ir atriša liežuvius,
Tačiau žodžiais nekalba:
kalba liepsna. Kalba,
dievo įžiebta,
tampa pranaše
liepsnų ir stulpo
dūmų, ir sprogio
degančių garsų:
beprasmių pelenų.

Žmogaus žodis
Mirties vaikas.
Kalbam, nes esam
mirtingi: žodžiai
ne ženklai, o laikas.
Reikšdami, ką reiškia
žodžiai, kuriuos reiškiam,
reiškiam laiką: reiškia mus.
Esam laiko reikšmė.

Nebyliai ir numirėliai
taria žodžius,
kuriuos tariam gyvi.
Kalba yra namai
visų, pakibę
ties prarajos kraštu.
Kalbėti yra žmogiška.


Rubén Darío
Tanatas

Gyvenimo pusiaukelę įveikęs…
tarė Dantė. Ir čia jo eilės verčias:
štai bus Mirties pusiaukelę priėjęs.

Nereik bodėtis geidžiamos pamiršti
visagalės karalienės Nebūties.
Tai jos ranka austi mūsų likimai,
Ir ji įlieja vėl taurėn troškimų
Gėrimo neužmaršties: ji nepamirš!

___________________________

ESP6
Octavio Paz
Liepsna, kalba

Eilėraštyje perskaitau:
kalbėtis yra dieviška.
Tačiau dievai nekalba:
kuria, griauna pasaulius,
kol žmonės šneka.
Dievai be žodžių
žaidžia baisius žaidimus.

Dvasia nusileidžia
ir išlaisvina kalbas,
tačiau nekalba žodžiais:
kalba ugnimi. Kalba,
įžiebta dievo,
tampa liepsnų ir dūmų bokšto
bei sudegusių skiemenų
griuvimo pranašyste:
beprasmiais pelenais.

Žmogaus žodis
yra mirties sūnus.
Kalbam, nes esam
mirtingi: žodžiai
nėra ženklai, tai metai.
Sakydami, ką sako
mūsų sakomi žodžiai,
sako laiką: sako mus.
Esame laiko vardai.

Nebylūs numirėliai
taip pat taria žodžius,
kuriuos sakome mes, gyvieji.
Kalba yra visų namas
kybantis ant bedugnės krašto.
Kalbėtis yra žmogiška.

____________________________

ESP7
Octavio Paz
Liepsna, kalba

Vienam eilėrašty skaitau:
kalbėtis yra dieviška.
Tačiau dievai nekalba –
kol žmonės šneka,
jie daro, ardo pasaulius.
Dievai, bežadžiai,
žaidžia baisius žaidimus.

Dvasia nusileidžia
ir atriša liežuvius,
tačiau ji nekalba žodžiais –
byloja ugnim. Kalba,
dievo įžiebta,
yra liepsnų
pranašystė ir dūmų
bokštas, ir sudegusių
skiemenų griūtis –
pelenai be prasmės.

Žmogaus žodis
yra mirties sūnus.
Kalbam, nes esam
mirtingi: žodžiai
nėra ženklai, tai – metai.
Sakydami, tai ką sako,
vardai, kuriuos tariam,
pasako laiką – pasako mus.
Esam laiko vardai.

Taip pat ir mirusieji, nebylūs,
taria žodžius,
kuriuos pasakom gyvieji.
Kalba yra visų namai,
prie bedugnės
krašto pakibę.
Kalbėtis yra žmogiška.

_____________________________

ESP8
Rubén Darío
Tanatas

Vidury Gyvenimo kelionės…
kadaise rašė Dantė. Eilutė šioji tampa
Pusiaukele Mirties.

Tada jau nebelieka ko nekęsti jai,
išdidžiai imperatorei ir karalienei Nebūties.
Nes mūsų kūnus ji išaudžia,
ir teka nuodu atminties
į mūs sapnų taures – ji nieko nepamirš!

______________________________

ESP9
Octavio Paz
Kalba, ta liepsna

Eilėrašty skaitau:
kalbėtis yra dieviška.
Bet dievai nekalba:
kuria, išardo pasaulius
tol, kol žmonės kalba.
Dievai, be žodžių,
žaidžia žaidimus siaubingus.

Dvasia nusileidžia
Ir praveria burnas
bet nekalba žodžiais:
kalba laužais. Kalba,
Dievo įžiebta,
tai pranašystė
liepsnų ir bokštas
dūmų ir pliūpsnis
skiemenų degėsių:
pelenai ir tiek.

Žodis žmogaus
Tai sūnus mirties.
Kalbam nes esam
mirtingi: žodžiai
tai ne ženklai, tai metai.
Sakydami ką sako,
žodžiai, kuriuos sakom,
nusako laiką: jie mus pavadina.
Esame laiko vardai.

Nebyliai, taip pat ir mirę
taria žodžius
tuos, kuriuos sakom gyvi.
Kalba tai namai
visų ant bedugnės
krašto kybantys.
Kalbėtis yra žmogiška.

_________________________

ESP10
Octavio Paz
Vardai, kalba

Poemoje skaičiau:
kalbėti yra dieviška.
Bet dievai nekalba: jie
jungia, skiria pasaulius,
kai žmonės kalba.
Tokie bežodžiai dievai
žaidžia žiaurius žaidimus.

Nutilusi dvasia
paleidžia kalbas,
bet nesako žodžių:
šneka šviesa. Kalba,
dienai nušvitus,
virsta pranašyste
ugnies ir varpinė
dūmų bei kritimas
sudegina skiemenis:
pelenai neturi prasmės.

Žmogaus žodis
Yra mirties dukra.
Kalbame, nes esame
mirtingi: žodžiai
nėra ženklai, tai - metai.
Sakant tai, kas tariama,
vardai, kuriuos sakome
yra laikas: sakome.
Esame laiko vardai.

Nebyliai taip pat mirtingi,
ištaria žodžius,
kuriuos sakome gyvenant.
Kalba yra visų
namai ir kraštai
gilios bedugnės.
Kalbėti yra žmogiška.
___________________________

ESP11
Federico García Lorca
Nebylus vaikas

Vaikas ieško savo balso.
(Šį turėjo svirplių karalius).
Vandens lašelyje
ieškojo vaikas savo balso.

Nereikia man jo žodžiams ištarti;
aš nukalsiu juo žiedą,
kuris užgrobs mano tylą,
užmautas ant mažyčio pirštelio.

Vandens lašelyje
ieškojo vaikas savo balso.
(Tolimuose toliuose įkalintas balsas
pasidabino svirplio kostiumu).

______________________________

ESP12
Octavio Paz
Liepsna, kalba

Skaitau eilėraštyje:
kalbėti dieviška.
Bet dievai nekalba:
jie kuria ir ardo pasaulius,
kol kalba žmonės.
Dievai, be žodžių,
žaidžia baisius žaidimus.

Dvasia nusileidžia
ir atriša liežuvius,
bet sako ne žodžius,
sako ugnį. Kalba,
įžiebta dievo,
yra pranašystė,
liepsnos ir dūmų
bokšto, griūties
sudegusių skiemenų:
beprasmiai pelenai.

Žmogaus žodis –
mirties vaikas.
Kalbame, nes esame
mirtingi: žodžiai –
ne ženklai, o metai.
Sakydami tai, ką sako,
tie žodžiai, kuriais kalbame,
sako laiką – mus įvardija.
Esame laiko vardai.

Nebylūs mirusieji
taria žodžius,
kuriais kalbame mes, gyvieji.
Kalba – tai namai,
visų besilaikančiųjų
ant bedugnės krašto.
Kalbėti žmogiška.

__________________________

ESP13
Federico García Lorca
Berniukas nebylys

Berniukas ieško savo balso.
(Svirplių karalius turėjo jį).
Vandens lašelyje
ieškojo savo balso berniukas.

Man nereikia balso, kad gebėčiau kalbėti;
tik nukalčiau iš jo žiedelį tylai,
kad ant savo mažojo pirštelio
mūvėtų jį.

Vandens lašelyje
ieškojo savo balso berniukas.
(Įkalintas balsas tolumoje
vilkosi svirplio apdarą).

___________________________

ESP14
Ramón de Campoamor y Campoosorio

***
Žudosi žmonija
Nepaliaujančiuose karuose
Vardan garbės tapti, jūroje ir žemėje,
Ėdesiu žuvims ir kirmėlėms.












 





 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis