Suomių k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS

 Šių metų konkursui pateiktos A.-L. Härkönen romano ištraukos kalba labai paprasta, todėl atrodė, kad ir jos vertėjų bus daugiau. Gaila, kad radosi tik du, bet sykiu džiugu, kad vertimo klaidų tekstuose labai mažai – abu dalyviai gerai suprato tekstą ir nuosekliai jį išvertė. Tik, matyt, kad pritrūko laiko suredaguoti ir atsijoti tai, kas nereikalinga.

Itin uoliai prisirišus prie originalo ir verčiant visus svetimos kalbos žodžius į lietuvišką tekstą persikelia ir vadinamieji pertekliniai žodžiai, svetimos konstrukcijos, todėl sakiniai pasidaro nerangūs, sunkiau suprantami: Tai sitten se on tippunu suonsilmään: Arba tuomet jis įklimpo pelkėje (= arba (o gal) jis įklimpo į pelkę).

Atrodo, kad konkurso dalyviams sunkiausiai sekėsi perteikti veiksmažodžių laikus:  Äiti ei olisi kestänyt<...> olla ilman isää: Motina niekaip nebūtų ištvėrusi be tėvo (FN1) (=Mama negalėjo (neištverdavo) be tėčio); Ja kuinka olisi voinutkaan olla: Ir kaip ji būtų galėjusi (FN1) (= ir ar galėjo); Minusta oli käsittämätöntä, että äiti saattoi muuttua sillä tavalla: Aš niekaip negalėjau suprasti, kaip motina galėjo taip pasikeisti (= nesuprasdavau, kodėl mama taip pasikeitė).

Menka klaida – kad ir negerai suprastas prieveiksmis – pakeičia sakinio prasmę: äiti laski tunteja ja pohdiskeli puoliääneen, koska pitäisi alkaa soitella sairaaloihin: pusbalsiu mintydavo, nes jau reikėdavo skambinti į ligonines (FN2) (= pusbalsiu svarstydavo, kada (reikėtų) pradėti skambinėti į ligonines).

Nemažai vertimų trūkumų nurodė komentatorė Kitsunė. Geras jos siūlymas išplėsti sakinį Joskus kesämökillä <...>, teisinga pastaba dėl veikėjų kalbos, taikli pirmojo sakinio interpretacija.

Raskasjalkainen mies šiame tekste verstinas neapibendrinant, o pažodiškai – t. y. vyras sunkiomis kojomis: ateis iš miško vyras sunkiomis kojomis (sunkiais žingsniais) ir užkapos mus visus. Heikko sydän reiškia silpną širdį (gerai išvertė FN2), levottomana – neramiai, hän turvautui – ji griebdavosi (FN2), pystyisi puolustamaan – galėtų apginti, huhuili – šaukdavo [jį, tėtį]. Turva šiame tekste reikėtų suprasti kaip saugumo jausmą, saugumą. Abu vertėjai susigaudė, kad missään tilanteessa sakinyje Äiti ei olisi kestänyt <...> iš teksto išleistinas (ar keistinas kita kalbos dalimi), tik FN2 mintį perteikė nelietuviška konstrukcija: negalėjo pakelti buvimo be tėčio (taip pat ir antrajame teksto sakinyje – po mamos išėjimo (= mamai išėjus)).

Romano pavadinimas išverstas teisingai, bet autorės pavardės lietuvinti nereikėjo. Stilistiškai geriau taikyti ne motina ir tėvas, bet mama ir tėtis (FN2). 

 Aida Krilavičienė

_________________________________________

ORIGINALAS

Anna-Leena Härkönen
Avoimien ovien päivä
(Otava, 1998)

Yksinäisyys kaatuu päälleni koko painollaan. Tunnen jostain syystä oloni vielä turvattomammaksi nyt, äidin lähdön jälkeen. Vaikka hän ei ollut minulle koskaan se turva, jota tarvitsin. Ja kuinka olisi voinutkaan olla, hänhän pelkäsi joskus vielä enemmän kuin minä.
Äiti ei olisi kestänyt olla missään tilanteessa ilman isää. Kun isä oli työmatkalla, äiti laski tunteja ja pohdiskeli puoliääneen, koska pitäisi alkaa soitella sairaaloihin. Joskus kesämökillä isä lähti vastaväitteistä välittämättä yksin kalaan tai marjaan.
Äiti vilkuili kelloa ja tähysteli levottomana laiturilla.
- Kohta sitä naarataan tuolta järvestä! Tai sitten se on tippunu suonsilmään, ne on syviä täällä päin!
Minusta oli käsittämätöntä, että äiti saattoi muuttua sillä tavalla. Hänestä tuli hetkessä pikkutyttö, jonka ääni hajosi pelosta ja joka juoksenteli rannassa avojaloin ja huhuili järvelle. Hän turvautui minuun, joka olin itsekin pelosta sininen.
Ja vaikka isä aina palasi, minun kauhuni vain paisui. Minä pelkäsin että joku raskasjalkainen mies tulee yöllä metsästä ja tappaa meidät kaikki kirveellä, eikä isä voi tehdä mitään. En koskaan luottanut siihen että isä pystyisi puolustamaan meitä, hänellähän oli niin heikko sydän.

____________________________________________

 

VERTIMAI

FN1
Anna-Leena Härkönen
Atvirų durų diena
(Otava, 1998)

Vienatvė apgula mane visu svoriu. Kažkodėl motinai išėjus jaučiuosi dar nesaugesnė. Nors ji niekada ir nesuteikė tos apsaugos, kurios man reikėjo. Ir kaip ji būtų galėjusi, juk kartais ji bijodavo dar labiau negu aš. Motina niekaip nebūtų ištvėrusi be tėvo. Kai tėvas išvykdavo į komandiruotę, ji skaičiuodavo valandas ir pusbalsiu svarstydavo, kada laikas pradėti skambinti į ligonines. Kartais vasarnamyje nepaisydamas prieštaravimų tėvas vienas išeidavo žvejoti arba uogauti. Motina žvilgčiodavo į laikrodį ir susirūpinusi žiūrėdavo prieplaukoje.
- Netrukus jį ištrauks iš ežero! Arba tuomet jis įklimpo pelkėje, šičia jos gilios!
Aš niekaip negalėjau suprasti, kaip motina gali taip pasikeisti. Akimirksniu ji tapdavo maža mergaite, kurios balsas iš baimės trūkčiodavo ir kuri lakstydavo ežero pakrante basomis kojomis ir šūkaudavo. Ji atgręždavo į mane, kai aš pati būdavau perbalusi iš baimės. Ir nors tėvas visad sugrįždavo, mano baimė tik didėjo. Aš bijodavau, kad naktį iš miško ateis koks nors dramblotas vyras ir užkapos mus visus kirviu, ir net tėvas nesugebės nieko padaryti. Niekada netikėjau tuo, kad tėvas sugebėtų mus apginti – juk jis turėjo tokią minkštą širdį.


FN2
Ana Lėna Herkionen
Atvirų durų diena
(Otava, 1998)

Vienatvė užgulė mane visu svoriu. Nežinia kodėl, bet dabar, po mamos išėjimo, jaučiuosi dar nesaugiau, nors ji man niekada nebuvo tas prieglobstis, kurio reikėjo.Ir kaip gi galėjo būti, juk kartais ji bijojo net labiau už mane.
Mama negalėjo pakelti buvimo be tėčio. Jam išvykus į kelionę darbo reikalais, ji skaičiuodavo valandas ir pusbalsiu mintydavo, nes jau reikėdavo skambinti į ligonines. Kartais vasarnamyje, nepaisydamas prieštaravimų, tėtis vienas leisdavosi žvejoti ar uogauti. Mama dirsčiodavo į laikrodį ir nerimastingai žvalgydavosi prieplaukoje:
- Bematant jį ištrauks iš ežero! Arba kur į akivarą nugrimzdo. Čia aplink jie tokie gilūs.
Man buvo nesuvokiama, kaip mama galėjo šitaip pasikeisti. Akimirksniu ji tapdavo maža mergaite, kuriai iš baimės trūkinėdavo balsas, kuri basomis bėgiodavo pakrante ir šūkaudavo ežero linkui. Ji griebdavosi manęs, taip pat pamėlusios iš baimės.
Ir nors tėtis visuomet sugrįždavo, mano baimė tik augo. Baiminausi, kad naktį iš miško ateis koks nerangus vyras ir visus užkapos kirviu. Ir tėtis negalės nieko padaryti. Niekad netikėjau, kad tėtis sugebėtų mus apginti, juk jo tokia silpna širdis.

 

 

 


 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis