Turkų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS

Šiais metais konkursui „Noriu versti“ turkų kalba parašyto fragmento vertinimui pateikti trys vertimai. Nors vertimų nėra daug, džiugina tai, kad norinčiųjų išbandyti savo jėgas atsiranda nuolat. Gerai, kad po pateiktais vertimais atsiranda ir skaitytojų komentarai, kurie jauniesiems vertėjams turėtų padėti pažiūrėti į savo vertimą skaitytojo akimis.

Siūlomas Oğuz Atay‘jaus apsakymo „Korkuyu beklerken“ (1973) fragmentas nebuvo labai sudėtingas, ir ištrauka neturėjo išgąsdinti nepatyrusių vertėjų.  Pagrindinė vertėjams iškelta užduotis buvo pajusti ir perteikti stilistinį savitumą, tačiau su šia užduotimi jiems nelabai pavyko susidoroti. Vertimas atitinka originalą savo turiniu bei forma, tačiau jam nesuteikta tinkama lietuviška išraiška. Originalo tekstas apskritai suprastas, bet potekstė ir herojaus stiprūs jausmai liko tinkamai nepastebėti nė vieno vertėjo. Perteikti faktai, bet ne jausmai.  Štai priekaištas visiems vertėjams – kodėl, kai jau buvo suprastas tekstas, nepadirbėta prie jo stiliaus ypatybių, gramatikos, žodyno bei turkų kalbai būdingų sintaksės konstrukcijų?!

Pavadinimas. Vertėjai pasirinko variantus „Belaukiant baimės“ (TR1) ir „Baimės belaukiant“ (TR2 ir TR3). Abu variantai tinkami, tik antrame daugiau ekspresijos, kuri būdinga ir mūsų herojaus būsenai.

Fragmente slypinčios padavimo aliuzijos buvo perteiktos labai įvairiai. TR1 vertimo autorius dini masal, aşure efsanesi  verčia kaip religinė pasakėlė, tokia istorija TR2 – kaip religinė istorija, legenda, o TR3 – kaip religinis apsakymas, pudingo legenda. Geriausia būtų parašyti tiesiog – padavimas. Čia pat vertėjai susidūrė ir su kitu sunkumu, – perteikti kitos kultūros realiją – valgio pavadinimą aşure. TR3 vertėjas ašurę išvertė kaip Nojaus pudingas, taip išvengdamas pagundos rašyti išnašą. Manyčiau, kad tai yra geriausias sprendimas šiame kontekste. TR1 ir TR2 vertimų autoriai griebėsi rašyti paaiškinimą (TR2 vertėjas net ir labai platų ir išsamų), tačiau to daryti nėra būtinybės, nes skaitytojai pačiame tekste suranda paaiškinimą, o ir pačioje turkų kultūroje šio mėgstamo deserto istorija skiriasi nuo biblinės.

TR2 vertėjui turėčiau daugiau priekaištų, nes verčiant būtina naudotis žodynu. Tada jūsų herojus nepatektų į pasaką, mama nebūtų jau išvirusi avižirnių, pupelių ir avižų (realiai apsakymo fragmente mamos kaip konkrečios veikėjos nėra, ji egzistuoja mūsų herojaus prisiminimuose), o kviečiai nepavirstų avižomis, miežių kruopomis.

Visuose trijuose vertimuose daug pažodinio vertimo, stilistinių, gramatinių ir sintaksės konstrukcijų klaidų. Taip visi trys vertėjai tiesiogiai perteikia turkų kalbos konstrukciją radyo ile birlikte kaip kartu su radijumi / radiju gėrėme arbatą. TR1 vertėjas patiekalą gamina iš visų turimų atsargų ir atmintyje užsilikusių žirnių. TR2 vertėjas veiksmažodį virti pakeičia virinti. TR3 vertėjas kažkodėl rašo suspėjau į koncertą smuikui, nors koncertas buvo transliuojamas per radiją ir herojus suspėjo išgirsti jo pabaigą. Rašybos klaidos nesamonė (=nesąmonė), begestančios (=begęstančios), žinių (=žirnių).  Vertėjai nepakankamai kreipia dėmesį ir į skyrybą sakinyje. Taip TR2 vertėjas iš viso neišskyrė tiesioginės kalbos tekste.

Pažodinio vertimo pavyzdžiai: juk ir aš gyvenau legendą (plius rašybos klaida, vietoj įnagininko linksnio randam galininką, TR1), iš rankose turimų produktų (TR2), išgyvenau legendą (TR3).

Visi trys vertimai yra panašaus lygio, gal šiek tiek išsiskiria TR1 darbas. Bet kad vertimas darytų tokį pat poveikį, kaip ir originalas, vertėjams reikėtų dar gerokai padirbėti. Gerai versti galima išmokti, reikia tik noro ir užsispyrimo, todėl linkiu mūsų vertėjams atkaklumo, daug skaityti geros literatūros, domėtis gyvenimu. Kviečiu nenuleisti rankų ir kitais metais vėl dalyvauti „Noriu versti“ konkurse. Mieli vertėjai, jūs jau padarėte pirmą žingsnį, lieka atkakliai eiti užsibrėžtu keliu.

Galina Miškinienė

______________________________________________

ORIGINALAS

Oğuz Atay
Korkuyu beklerken
(1973)

Büyük bir fırtınaya tutulmuştum. Evet, yabancılarla dolu, bana yabancı olanlarla dolu, uçsuz bucaksız bir denizin ortasında yalnız başıma kalmıştım. Düşündüm. Avcuma aldığım nohutlara bakarak hayatımı, ne işe yaradığını bilmediğim zavallı yaşantımı düşündüm. Nohut ve makarna gibi, bir araya getirilemeyen parçalardan oluşan günlerime acıdım. Sonra birden aklıma geldi: Aşure! Teyzemin anlattığı dini masallardaki Nuh Peygamber de bitmekte olan erzakla aşure yapmıştı. Ya da onun durumuna uygun bir aşure efsanesi yaratılmıştı ki, benim durumuma da uygundu; ben de (ucuz olsa bile) bir efsane yaşıyordum. Hemen, büyük bir tencere aradım. (Önce nohutu, fasulyeyi ve buğdayı haşlardı annem. Buğday mı? Buğday yoktu; içlerinde en önemli olanı. Acaba ekmekten de buğday yapılamaz mıydı? Saçmalama. Zaten ekmek de yoktu.) Kaynatma sırasında çok tencere kirlettim (babam gibi). Hiç ilgisi olmadığı halde, buğdayın yerini tutar diye makarnayı da kaynattım. Şeker vardı; bu önemliydi. Sonra, hepsini birlikte tekrar uzun uzun kaynattım.
Elimde kalan erzak ve aklımda kalan bilgiyle yaptığım aşureyi tabaklara boşaltıp soğumasını beklemek üzere bahçeye çıktığım zaman hava kararmıştı. Portatif radyomu da yanıma almıştım; bir keman konçertosunun sonunu yetiştim. (Gökyüzü de son kızıllığındaydı.) Şimdi çay saati dedi spiker. (Hafif melodiler.) Aman kaçmasın çay saati dedim kendi kendime. (Başka kime diyebilirdim?) Kutudaki son çayın yarısıyla güzel bir çay pişirdim kendime. (Pek güzel olmadı tabii.) Çay saatinin bitmesine on dakika kala, radyo ile birlikte içtik çayı. (Aşure daha donmamıştı; garip renkli bir sıvı olmuştu.) Akşam serinliğinde çay içimi ısıttı; müzikle birlik oldular ve düşünceye dayanmayan bir hüzün verdiler bana. Köpekler havlamaya başlayıncaya kadar bahçede kaldım.

_______________________________________________

VERTIMAI

TR1
Oğuz Atay
Belaukiant baimės

Atsidūriau vidury baisios audros. Taip, likau visiškai vienas vidury neaprėpiamos jūros, pilnos man nepažįstamų ir vienas kitam visiškai svetimų žmonių. Mąsčiau. Rankose laikydamas avižirnius mąsčiau apie savo gyvenimą, apie savo varganą ir be jokio aiškaus tikslo egzistenciją. Gailėjau savo dienų, kurios, kaip kad makaronai nedera su avižirniais, taip pat, atrodo, susidėjo iš visiškai vienas kitam netinkančių gabalėlių. Ir staiga prisiminiau ašurę*! Mano tetos pasakotose religinėse pasakėlėse pranašas Nojus taip pat pagamino ašurę ir besibaigiančių maisto atsargų. O gal tiesiog buvo sukurta tokia istorija, kuri puikiai atspindėjo jo situaciją, tačiau kuri tiko ir manajai – juk ir aš gyvenau legendą (kad ir kokia vargana ji bebūtų). Iškart susiradau didelį puodą. (Mama iš pradžių užplikydavo avižirnius, pupas ir kviečius. Kokius kviečius? Kviečių juk nebuvo, nors tai ir buvo pagrindinis dalykas. O ar nebūtų įmanoma išgauti kviečių iš duonos? Nesąmonė. O juk ir duonos vis tiek nebuvo). Išpurvinau daugybę puodų begamindamas (lygiai taip pat kaip ir tėvas). Nors ir žinodamas, kad neturi nieko bendra, vietoj kviečių panaudojau makaronus, galvodamas, jog jie irgi tiks. Užtat turėjau cukraus, o tai buvo labai svarbu. Vėliau viską ilgai ilgai viriau.
Jau buvo sutemę, kai išėjau į sodą belaukdamas, kol atvės į indelius supilta ašurė, kurią pagaminau iš visų turimų atsargų ir atmintyje užsilikusių žinių. Iššinešiau ir savo nešiojamąjį radiją, kurį įjungęs spėjau pagauti kažkokį besibaigiantį smuiko koncertą. (Dangaus žaros irgi buvo begestančios). Pranešėjas paskelbė arbatos pertaukėlę. (Skambėjo lengvos melodijos). “Ak, kad tik nepražiopsočiau arbatos pertraukėlės”, - tariau pats sau (juk kam daugiau galėjau tai pasakyti?). Iš pusės paskutinio dežutėje likusio arbatos maišelio pasidariau sau skanios arbatos (žinoma, ji nepavyko labai skani). Likus dešimčiai minučių iki pertraukėlės pabaigos kartu su radijumi gėrėme arbatą. (Ašurė vis dar nebuvo ataušusi - ji pavirto į kažkokį keistos spalvos skystį). Šį vėsų vakarą arbata sušildė mane ir, susiliejusi kartu su muzika, sukėlė man nepakeliamą sielvartą. Sode likau iki kol šunys pradėjo loti.

*ašurė – tradicinis saldus turkų pudingas gaminamas iš kviečių, vaisių ir riešutų


TR2
Oğuz Atay
Baimės belaukiant
(1973)

Patekau į didžiulę audrą. Taip, likau vienui vienas beribės, nepažįstamų ir pasipūtusių žmonių pilnos jūros viduryje. Mąsčiau. Pažvelgęs į avinžirnius savo delnuose, nebežinojau, ko imtis, vis mąsčiau apie savo varganą gyvenimą. Kaip dėl avinžirnių bei makaronų, taip ir dėl prabėgusių, nepasikartosiančių, dienų sielojausi. Netrukus šovė mintis: Ašure!* Taip pat ir pranašas Nojus, apie kurį religinę istoriją yra pasakojusi mano teta, išsekęs gamino šį pudingą iš tokių pačių produktų. Arba galima sakyti ir taip, kad jo padėtis, nupasakota legendoje, labai priminė manąją; aš taip pat patekau į pasaką, nors ir paprastesnę. Nedelsiant susiradau didelį puodą. Mama jau buvo išvirusi avinžirnius, pupeles ir avižas. Avižas? Avižų nebuvo; pačios svarbiausios sudedamosios dalies. Kažin, ar nepavyktų avižų pasigaminti iš duonos? Nesamonė. Juk net ir duonos nebuvo. Beverdant prisvilinau daug puodų (visai kaip ir mano tėvas). Kai jau tapo visai nebeįdomu, nusprendžiau avižas pakeisti makaronais ir jas išviriau. Cukraus buvo; tai – svarbu. Paskui viską dar ilgai virinau.
Iš rankose turimų produktų ir atmintyje likusių prisiminimų pagaminau Ašure, supilsčiau į lėkštes, o belaukiant kol atvės, išėjau į lauką - buvo apniukę. Pasiėmiau nešiojamą radijo grotuvą; dar spėjau išgirsti smuiko koncerto pabaigą. (Dangus buvo toks rausvas.) Dabar – arbatos valandėlė, pranešė diktorius. (Švelni melodija.) Nagi, nepražiopsok, dabar – arbatos valandėlė, tarstelėjau sau. Kam gi dar galėjau tai pasakyti? Iš pusės arbatos likučių, buvusių dėžutėje, išsiviriau gardžios arbatos. Žinoma, nepavyko taip puikiai. Likus dešimčiai minučių iki arbatos valandėlės pabaigos kartu su radijumi išgėrėme arbatą. (Ašure dar nesustingo; pavirto į keistos spalvos skystį.) Vakaro vėsoje arbata sušildė mano vidų; mintys susiliejo su muzika ir suteikė man nepakeliamą skausmą. Likau sode kol pradėjo loti šunys.
---------
*Ašure (dar žinomas kaip Nojaus pudingas) – turkų mėgstamas desertas, verdamas iš miežinių kruopų, pupelių, avinžirnių, džiovintų figų, abrikosų, razinų, bei riešutų, gardinamas cukrumi bei cinamonu. Ašure kilmė aiškinama Biblijine istorija. Pasibaigus didžiajam Pasauliniam Tvanui, pranašas Nojus su šeima išsilaipino prie Ararato kalno Turkijoje, ir norėdamas atšvęsti naująją žmonijos erą, surengė šventę, kurios metu buvo išvirtas pudingas iš visko, kas buvo likę laive.


TR3
Oğuz Atay
Baimės belaukiant
(1973)

Mane užklupo didžiulė audra. Taip, likau vienui vienas bekraštėje jūroje, pilnoje svetimųjų, man svetimų. Mąsčiau. Įbedęs žvilgsnį į avinžirnių saujelę savo delne mąsčiau apie net nežinau kuriam galui reikalingą apgailėtiną savo gyvenimą. Man pagailo mano dienų, susidedančių iš dalių, tokių nesuderinamų kaip avinžirniai ir makaronai. Staiga man šovė į galvą: Nojaus pudingas! Anot religinio apsakymo, kurį man pasakojo teta, pranašas Nojus pagamino šį pudingą iš paskutinių atsargų likučių. Arba tiesiog buvo sukurta tuometinei jo situacijai tikusi pudingo legenda, kuri kaip tik buvo pritaikoma ir mano situacijai: aš taip pat išgyvenau legendą (kad ir kokia pigi ji būtų). Tuoj pat puoliau ieškoti didelio puodo. (Mama pirmiausia virindavo avinžirnius, pupas ir kviečius. Kviečius? Kviečių – paties svarbiausio ingrediento – nebuvo. O iš duonos kažin, ar kviečių neišgaučiau? Nenusišnekėk. Bet kokiu atveju, nebuvo ir duonos.) Virindamas sutepiau daug puodų (kaip tėtis). Nors jokio ryšio įžvelgt neįmanoma, tikėdamasis, jog tiks vietoj kviečių, užvirinau makaronus. Cukraus buvo, o tai svarbu. Po to, vėl viską drauge ilgai ilgai virinau. Kai, supylęs Nojaus pudingą, pagamintą iš likusių atsargų remiantis atmintyje išlikusiomis žiniomis, į lėkštę, laukti jo atvėstant išėjau į sodą, jau buvo tamsu.
Kartu pasiėmiau savo nešiojamą radiją: kaip tik suspėjau į koncertą smuikui. (Dangus taip pat puošėsi paskutiniu raudoniu.) „Dabar – arbatos valandėlė“,- tarė pranešėjas. (Lengvos melodijos.) „Dievulėliau, kad tik nepabėgtų ta arbatos valandėlė“, - tariau pats sau. (O kam dar galėjau pasakyti?) Iš pusės arbatžolių, likusių dėžutėje, paruošiau sau puikios arbatos. (Žinoma, nebuvo ji tokia jau puiki.) Likus dešimčiai minučių iki arbatos valandėlės pabaigos, kartu su radiju išgėrėme arbatą. (Nojaus pudingas dar nestingo; buvo keistos spalvos ir skystas.) Arbata mane sušildė ir, susivienijusi su muzika, sužadino nesuprantamą liūdesį. Likau sode iki pradedant loti šunims.



 

Nariams

Naujienlaiškis