Lotynų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS 

Bendrieji dalykai. Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti visų keturių vertėjų ryžtu dalyvauti konkurse ir pasveikinti juos visai neblogai mokant lotynų kalbą. Smagu, kad konkurso dalyvių skaičius kasmet auga ir kad pateikiami vis kvalifikuotesni vertimai. Nuoširdžiai linkiu visiems dalyviams nepamiršti, jog tik atkaklus ir uolus darbas atneša vaisių, linkiu darbuotis toliau ir tobulėti.

Šiemet pasiūlyta versti Marko Tulijaus Cicerono dialoginio kūrinio „Apie įstatymus” ištrauka nėra itin sudėtinga, bet nėra ir tokia lengva, kokia gali pasirodyti neįsigilinus. Joje matome gyvo pašnekesio ir teorinio samprotavimo stilistikos samplaiką, kurią perteikti nėra nepakeliama, bet galvą palaužyti tenka. Iš kitų šio teksto sunkesnių vietų nurodyčiau dvi. Kiečiausias riešutėlis vertėjui teko antrajame sakinyje. Tai homoniminio pobūdžio žodelis „ut”. Jis gali būti ir prieveiksmis, ir jungtukas. Sunkiausia yra tai, kad čia jame, užrašytame vieną kartą, glūdi abi (ir priveiksmio, ir jungtuko) reikšmės „Visne igitur, ut ille .., sic nos quaeramus?” – „Tai nori, kad mes tyrinėtume taip, kaip jis?”). Kitas nelengvas atvejis – iškilminga archajinė forma „habetote”. Nė vienam vertėjui nepavyko jos perteikti. Atrodo, kad paprasčiausiai nė vienas neatkreipė į ją dėmesio. Toliau pateiksiu trumpą kiekvieno vertimo recenziją, bet patarčiau pasiskaityti ir kitų konkurso dalyvių vertimų įvertinimus, nes tas pačias teigiamybes ir klaidas stengiausi paminėti vieną kartą, idant nesikartočiau.

LOT 1. Vertėjas(a) visai neblogai moka lotynų kalbą ir tekstą iš esmės suprato teisingai. Teigiama vertimo ypatybė būtų ir tai, kad jis(ji) išlaiko Cicerono ilgų periodinių sakinių struktūrą, nesuskaido į dalis. Smulkesnės teigiamybės tokios. Vertėjas(a) parinko tikslų vaizdingąjį epitetą junginyje „ūksmingą krantą” („opaca ripa”), surado tikslius žodžių „vim” ir „contineat” atitikmenis ir gražiai išvertė sakinį „quantam vim rerum optimarum mens humana contineat”: „kokią kilniausių dalykų galybę aprėpia žmogiškasis protas”. Beje, jis (ji) gerai pajuto žodžio „optimus” prasmės skirtumus junginiuose „de optimo statu” ir „rerum optimarum” ir visai teisingai išvertė. Tinkamas yra ir žodžio „fons” atitikmuo „ištakos”. Trūkumai būtų tokie. Sakinio „si quaeris, ego quid exspectem, quoniam scriptum est a te” negalima versti taip, kaip vertėjas(a) išvertė: „klausi, ko aš tikiuosi, kadangi parašei“. Lietuviškas priežasties sakinys tuomet negauna jį valdančio žodžio, ir tekstas darosi ne tik sukaustytas, bet ir sunkiai suprantamas. Po „expectem“ reikia pajusti ir perduoti skaitytojams tam tikrą minties krypties pasikeitimą. Galimi variantai tokie. Po „tikiuosi“ dedame tašką, o kitą sakinį pradedame žodžiu „Kadangi“. Šis variantas nebūtų labai geras, nes suardo Cicerono sakinį. Geriau būtų įterpti kokių nors žodžių, pvz., „jei klausi, ko tikiuosi, tai štai: kadangi esi parašęs...“; arba: „jei klausi, ko tikiuosi, pasakysiu: kadangi...“ ir pan. Nėra geras sakinys „atrodo, kad yra dėsninga, jog parašytum ir apie įstatymus“. Po laukimą, prašymą, reikmę, reikalavimą ir pan. žodžių kalbininkai leidžia vartoti tik jungtuką „kad“ (Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 669). Žodį „video“ Ciceronas čia pavartojo netiesiogine reikšme, jis čia reiškia „turėti galvoje“, „žinoti“.„Cum Crete” reiškia „su kretiečiu”. Klaidingai išversti junginiai „crebro insistens, interdum adquiescens”. Ciceronas nori pasakyti, kad karštą vasaros dieną Platonas samprotavo dažnai stabtelėdamas, o kartais pailsėdamas. „In ripa“ – geriau būtų versti „ant kranto“, „krante“, o ne „palei krantą“. Žodis „praktika“ yra geras žodžio „usus“ atitikmuo, bet jis juk graikiškas, tad jei tik galima išsisukti, tokių žodžių reikėtų vengti. Nėra gerai tikslinti sąvoką skliaustuose, kaip padaryta sakinyje „Apie jokį kitą dalyką labiau [netrokštu išgirsti]“. Toks vertimas gal galimas verčiant mokslinį tekstą arba kai kuriuos filosofinius tekstus (pvz., Aristotelį), bet jis netinka tiems autoriams, kurių kūriniai turi ir meninių (grožinių) ypatybių (pvz., Platonui). Tad Ciceronui jis irgi netinka. Nėra vykęs junginio „Et recte quidem” vertimas junginiu „Juk ir teisinga“. Šis junginys sudaro atskirą sakinį. Lietuviškai reikėtų sakyti: „Visai teisingai“, bet galima pateikti ir labiau nutolusių variantų: „Puiku, taip ir reikia“; „Stačiai puiku“ ir pan. Veiksmažodis „habere“ neturi darymo prasmės. Čia gana iškilminga archajine forma (ne „habete“, o „habetote“) Ciceronas ragina turėti omenyje, įsidėmėti, neužmiršti, neišmesti iš galvos jo dėstysimo teiginio. Tad vertimas „padarykite“ yra netinkamas. Vertėjas(a) turėtų žinoti, jog veiksmažodis „gimti“ yra savaiminio veiksmo, tad lietuviškai reikėtų sakyti „esame gimę“ (ir autobiografijoje padorus stilistas rašo ne „gimiau 1990 m.“, bet „esu gimęs 1990 m.“), o forma „gimėme“ vartotina tik tam tikrais apibrėžtais atvejais. Junginį „cuius muneris colendi efficiendique causa” versdamas „dėl kokios gyvenimo ir veiksmų paskirties“ vertėjas(a) neperteikė Cicerono minties. Didysis oratorius norėjo pasakyti: kokią pareigą vykdyti (colendi – tįsa, procesas) ir atlikti (efficiendi – pabaiga, padarymas, tikslo pasiekimas) esame gimę.

LOT 2. Šis vertėjas(a) gerai pagavo lotyniškame tekste glūdinčią gyvo pašnekesio prasmę. Jo(s) pastangas perteikti pokalbio įspūdį reikėtų nuoširdžiai sveikinti. Pvz., sakinį „Quid ait Quintus?“ jis(ji) pagrįstai verčia „O ką gi sako Kvintas?“ (dar geriau turbūt būtų: „O ką gi pasakys Kvintas?“). Gražiai išverstas pirmasis sakinys. Reikėtų pagirti sėkmingą sakinio „quaeramus isdem de rebus aliquid uberius quam forensis usus desiderat?” vertimą „negi neaptarsime tų pačių dalykų išsamiau nei įprasta teismuose?“ Labai gaila, kad vertėjas(a) nesuprato antro, penkto ir šešto sakinių. Platonas aprašė ne savo pokalbio dalyvius, o vasaros dieną (aestivo die, quem ...), jis svarstė ne apie valstybės institucijas (de institutis rerum publicarum), o apie valstybių (visuomenių) nuostatus (papročius) ir įstatymus. Vertėjo(s) pasiūlytas junginys „Apie tai nieko daugiau“ reikštų, kad nieko neįmanoma ar nereikia apie tai daugiau pasakyti, tuo tarpu Kvintas apie jokį kitą dalyką nenori labiau išgirsti, kaip apie įstatymus. Paskutinis sakinys išverstas visai neteisingai, vertimas rodo, kad vertėjui(ai) jis buvo labai neaiškus.

LOT 3. Vertėją reikėtų pagirti už tai, lotynų kalbą moka visai neblogai, tekstą iš esmės suprato ir didelių klaidų nepadarė. Be to, jis(ji) vykusiai perteikė pašnekesio stilistiką. Gera yra ir tai, kad jis(ji) rado pusiausvyrą tarp vertimo tikslumo ir pažodiškumo: teksto sakiniai tiksliai išreiškia autoriaus mintis ir kartu yra taisyklingai sudėti lietuvių kalbos požiūriu ir nesunkiai skaitomi. Tiksliai ir gražiai jam(jai) pavyko išversti paskutinę teksto atkarpą. Žinoma, taisytinų dalykų ir šiame vertime yra. Jie būtų tokie. Pirmo sakinio pradžią vertėjas(a) išvertė taip: „Betgi jei apie geriausią valstybės santvarką, klausi, ko aš tikiuosi, kadangi jau tavo buvo parašyta...“ Susidaro įspūdis, kad Ciceronas klausė Atiko apie geriausią valstybės santvarką. O juk Ciceronui išsakyta Atiko mintis yra tokia: jei klausi, ko aš tikiuosi, tai pasakysiu: esi aprašęs geriausią valstybės santvarką, o dabar parašyk apie įstatymus. Šiokių tokių vilčių, kad vertėjas(a) šią mintį suprato, yra, tačiau išreiškė taip suveltai ir neaiškiai, kad ją baisiai sunku nuspėti ar įžvelgti. Antrajame sakinyje neišreikšta tikslo prasmė: Visne igitur, ut ... quaeramus: „ar nori, idant mes, kaip Platonas... tyrinėtume”. Nesuprastas yra ir junginys „inter has procerissimas populos”. Ciceronas su broliu Kvintu ir bičiuliu Atiku vaikščiojo ne kalnuotose apylinkėse, o tarp labai aukštų tuopų. „Tum” geriau versti „po to”, o ne „tuosyk”. Mat „tuosyk” reiškią „tąsyk”, „tą kartą” (DLKŽ, sub voce „tuosyk”).

LOT 4. Šio(šios) vertėjo(s) pateikto teksto sakiniai taisyklingi, nesukaustyti. Jis(ji) gražiai ir išradingai išvertė junginius „in cupressetis” („kiparisynuose”), „his explicatis” („tai išnarpliojus”). Tačiau šiam vertimui dažnai trūksta tikslumo. Jį skaitant gali susidaryti įspūdis, kad vertėjas(a) itin mėgsta esamąjį laiką, kitaip tariant, yra dabartį itin vertinančios prigimties. „Exspectem... ut scribas“ yra ut finale sakinys, taigi, reikėtų versti „kad parašytum”, o ne „rašai”. „Disputabat” yra imperfectum, taigi, „svarstė”, o ne „svarsto”. Kitos klaidos būtų tokios. Platonas aprašo ne Megilą, o vasaros dieną: „aestivo die, quem describit”. „Interdum” netinka variantas „tuo tarpu”, nes Ciceronas nori šiuo žodžiu pasakyti, kad Platonas retsykiais pailsėdavo. Sakinio „quaeramus isdem de rebus aliquid uberius quam forensis usus desiderat” vertimas „klausinėkime apie kokius nors turiningesnius dalykus nei advokato įprotis geidžia“ rodo, kad vertėjas(a) nelabai jį suprato. Nesuprastas ir „cuius muneris colendi efficiendique causa nati et in lucem editi simus” sakinys.

Išvada. Nors visi vertimai turi trūkumėlių, mano galva, sėkmingiausiai Cicerono dialogo ištrauką pavyko išversti LOT 3 vertėjui(ai). Siūlyčiau jį(ją) paskelbti laureatu. Jo(s) vertime apmaudžių klaidų aptikau mažiausiai, vertimas vykusiai perteikia pašnekesio stilistiką, vertėjui(ai) pavyko tiksliai išreikšti autoriaus mintis taisyklingais lietuviškais sakiniais.

Dalia Dilytė

____________________________________________

ORIGINALAS

MARCUS TVLLIUS CICERO.
DE LEGIBVS. I. 15–16.

Atticus. Atqui, si quaeris, ego quid exspectem, quoniam scriptum est a te de optimo rei publicae statu, consequens esse videtur ut scribas tu idem de legibus; sic enim fecisse video Platonem illum tuum, quem tu admiraris, quem omnibus anteponis, quem maxime diligis.
Marcus. Visne igitur, ut ille cum Crete Clinia et cum Lacedaemonio Megillo aestivo, quem ad modum describit, die in cupressetis Gnosiorum et spatiis silvestribus, crebro insistens, interdum adquiescens, de institutis rerum publicarum ac de optimis legibus disputabat, sic nos inter has procerissimas populos in viridi opacaque ripa inambulantes tum autem residentes, quaeramus isdem de rebus aliquid uberius quam forensis usus desiderat?
Atticus. Ego vero ista audire cupio.
Marcus. Quid ait Quintus?
Quintus. Nulla de re magis.
Marcus. Et recte quidem; nam sic habetote: nullo in genere disputandi potest magis patefieri, quid sit homini a natura tributum, quantam vim rerum optimarum mens humana contineat, cuius muneris colendi efficiendique causa nati et in lucem editi simus, quae sit coniunctio hominum, quae naturalis societas inter ipsos. His enim explicatis, fons legum et iuris inveniri potest.

______________________________________________________

VERTIMAI

 

LOT1
Markas Tulijus Ciceronas.
Apie įstatymus. I. 15-16.

Atikas. Tačiau, jei klausi, ko aš tikiuosi, kadangi parašei apie tinkamiausią valstybės būvį, atrodo, kad yra dėsninga, jog parašytum ir apie įstatymus. Taip matau tavąjį Platoną padarius, kuriuo tu žaviesi, kuriam iš visų teiki pirmenybę, kurį labiausiai vertini.
Markas. Taigi ar nenori, kad kaip anas su Klinijum ir su lakedaimoniečiu Megilu vasaros dieną Kretoje, kaip ją aprašo, tarp Knoso kiparisų ir miškingose vietose, dažnai prieštaraudamas, kartais pritardamas, svarstė apie valstybės papročius ir apie tinkamiausius įstatymus, taip ir mes, vaikštinėdami tarp šių aukščiausių tuopų palei žalią ir ūksmingą krantą, kartais prisėsdami, ištirtume tuos pačius dalykus kiek plačiau nei reikalauja teisminė praktika?
Atikas. Aš išties trokštu šitai išgirsti.
Markas. Ką sako Kvintas?
Kvintas. Apie jokį kitą dalyką labiau [netrokštu išgirsti].
Markas. Juk ir teisingai. Todėl taip padarykite: joks kitas svarstymo būdas negali geriau atskleisti, kas gamtos žmogui priskirta, kokią kilniausių dalykų galybę aprėpia žmogiškas protas, dėl kokios gyvenimo ir veiksmų paskirties gimėmė ir šviesą išvydome, koks ryšys ir koks įgimtas bendrumas esti tarp žmonių. Šitai išsiaiškinus bus galima aptikti įstatymų ir teisės ištakas.


LOT2
MARKAS TULIJUS CICERONAS.
APIE ĮSTATYMUS. I. 15–16.

Atikas. Taigi, jeigu klausi, ko aš tikiuosi, tai kadangi jau esi parašęs apie geriausią valstybės formą, berods, būtų nuoseklu, jei parašytum ir apie įstatymus. Mat žinau, kad kažkada tai atliko ir tas tavo Platonas, kurį šitaip garbini, kurį keli aukščiau visų, kurį taip labai brangini.
Markas. Taigi ar ne to nori, kaip jis su tuo kretiečiu Klinijumi ir lakedaimoniečiu Megilu, kuriuos šitaip aprašė, praleisti vasaros dieną klaidžiojant po kiparisų giraites ir Knoso miško kelius, dažnai sustojant, kartais atsipučiant, ir svarstyti apie valstybės institucijas ir geriausius įstatymus. Taip ir mes, bevaikštinėdami ir besiilsėdami tarp šių pačių aukščiausių topolių žaliame ūksmingame upės krante, negi neaptarsime tų pačių dalykų išsamiau nei įprasta teismuose?
Atikas. Aš tikrai noriu tai išklausyti.
Markas. O ką gi sako Kvintas?
Kvintas. Apie tai nieko daugiau.
Markas. Ir, žinoma, teisingai. Tad tebūna taip: nėra jokio kito svarstymo objekto, kuris galėtų labiau atsiverti, nei tai, ką prigimtis suteikė žmonėms, kokios daugybės geriausių dalykų galią aprėpia žmogaus protas. Juk esame gimę ir atiduoti pasauliui užsiimti ir atlikti tai, kas yra žmonių jungtis, kas yra prigimtinė jų sąjunga. Kai tik paaiškinsime tai, galėsime atrasti įstatymų ir teisės pagrindą.


LOT3
Markas Tulijus Ciceronas
Apie Įstatymus (I 15-16)

Atikas. Betgi jei klausi, ko aš tikiuosi, kadangi jau tavo buvo parašyta apie geriausią valstybės santvarką, atrodo nuoseklu, kad rašytumei taip pat ir apie įstatymus; juk žinau- taip padaręs tas tavo Platonas, kuriuo tu žaviesi, kurį virš visų iškeli, kurį kuo labiausiai vertini.

Markas. Taigi nori, lyg šis su kretiečiu Klinijumi ir lakedaimoniečiu Megilu vasarišką dieną, kaip aprašo, Knoso kiparisynuose ir miškingose vietovėse, dažnai stabteldamas, protarpiais pailsėdamas svarstė apie respublikos įstaigas bei apie geriausius įstatymus, kad taip ir mes šiose kalnuotose apylinkėse, palei žalią ir ūksmingą upės krantą vaikštinėdami ir tuosyk prisėsdami nagrinėtume tas pačias temas šiek tiek turiningiau nei teismo praktika reikalauja?

Atikas. Išties noriu šitai išgirsti.

Markas. Ką sako Kvintas?

Kvintas. Labiau apie jokį kitą dalyką ir nenorėčiau girdėti.

Markas. Ir tikrai teisingai. Taipgi manykite: jokio kito pobūdžio svarstyme negali daugiau atsiskleisti, kas yra žmogui prigimties paskirta, kokią galybę nuostabiausių dalykų aprėpia žmogaus protas, kokią pareigą vykdyti ir atlikti mes gimdami buvome išvesti į šviesą, koks yra žmonių ryšys, kokia įgimta bendrystė tarp jų. Juk šitai išnarpliojus, gali būti aptiktos įstatymų ir teisės ištakos.


LOT4
Markas Tulijus Ciceronas
Apie Įstatymus (I 15-16)

Atikas: Bet jei klausi, ko aš tikiuosi, kai geriausia respublikos santvarka yra tavo aprašyta, išvada, atrodo, yra ta, kad tu taip pat rašai ir apie įstatymus. Juk taip matau darant tavąjį Platoną, kuriuo tu žaviesi, kurį labiau vertini už visus kitus, kurį ypatingai gerbi.
Markas: Taigi ar nori, kaip su kretiečiu Klinijumi ir lakedaimoniečiu Megilu, kuris, kaip anas aprašo, dieną knosiečių kiparisynuose ir miškingose erdvėse dažnai sustodamas, tuo tarpu ir pasiilsėdamas svarsto respublikų nuostatas ir geriausius įstatymus, taip ir mes tarp šitų aukštų topolių, ūksmingame žaliame krante, vaikštinėdami ir pasiilsėdami taip pat klausinėkime apie kokius nors turiningesnius dalykus nei advokato įprotis geidžia?
Atikas: Aš išties trokštu išgirsti tai.
Markas: Ką sako Kvintas?
Atikas: Nėra nieko, ko norėčiau labiau.
Markas: Ir tikrai teisingai. Jokiu ginčijimosi būdu negali paaiškėti daugiau nei kas yra žmogui iš prigimties duota, kiek geriausių dalykų apima žmogiškasis protas, kokiai paskirčiai gyventi ir dėl kokios priežasties esame pagimdyti ir iškelti į šviesą veikti, kokia yra žmonių sąjunga, koks natūralus ryšys tarp jų. Juk tai išnarpliojus gali būti atrastas įstatymų ir teisės šaltinis.


 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis