Italų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS

Mieli vertimo konkurso dalyviai,

smagu, kad šiemet, kaip ir kiekvienais metais, atsirado nemažas būrelis vertimo mėgėjų, pasišovusių dalyvauti konkurse. Konkursui buvo pateikta ištrauka iš 2004 metais išleisto rašytojos Silvanos de Mari fantastinio romano vaikams „Paskutinis elfas“. Tai trečioji rašytojos knyga, sulaukusi milžiniško pasisekimo tarp skaitytojų ir išversta į daugelį kalbų. Knyga pelnė 2004 m. Anderseno premiją.

Šis autorės romanas yra skirtas 9–12 metų vaikams, tad jo kalba nėra sudėtinga, tačiau labai įtaigi, saikingai vaizdinga, jai būdingas tam tikras ritmiškumas, netgi muzikalumas.

Pirmiausia norėčiau aptarti kai kurias vietas, kurios galėjo kelti daugiau sunkumų.

Spingere lo sguardo oltre la pioggia. Ryškėja du variantai: vieni vertė taip, kaip originale, tai yra vaizdingai (žvilgsniu prasibrauti pro lietų (IT2), žvilgsniu prasiskverbti pro liūtį (IT4)), kiti pasirinko supaprastintą variantą, tai yra „išvertė“ vaizdingą posakį (ką nors įžiūrėti per/pro lietų (IT10, IT9, IT6)). Reikėtų rinktis pirmąjį variantą, nes tai nėra įprastas, kasdienis pasakymas. Neteisingi variantai: nukreipti žvilgsnį, kad galėtų matyti per lietų; nukreipti žvilgsnį nuo lietaus. Diskutuoti galima dėl „žvilgsniu prasiskverbti anapus lietaus“, oltre reiškia „toliau, už“, tačiau lietuviškai tai skamba dirbtinokai.

La luce stava diminuendo. Geri variantai „šviesa blėso“ (IT10), „šviesa blanko“ (IT1) , „šviesa tolydžio silpo“(IT4). Gražus, nors kiek nutolęs, „diena geso“ (IT6). Ne klaida „temo“, tačiau nelieka niuansų. Kiek matome iš ištraukos, autorė mėgsta žaisti šviesa, šešėliais, pustoniais, todėl tai svarbu. „Niaukėsi“ reiškia, kad dangų aptraukia debesys. Įdomus variantas „brėško“ (IT9), tačiau tik tarmiškai tai reiškia „temo“, bendrine kalba dauguma supras, kad aušo rytas, tokių dviprasmybių reikėtų vengti, jei to nesiekiama specialiai.

Doveva trovare un posto dove stare, prima che la notte cadesse. Un posto dove stare e qualcosa da mangiare. Gražus ritmiškos kalbos pavyzdys, kurį reikėjo išlaikyti, ir vertime kartojant tuos pačius žodžius, ne visiems tai pasisekė. Kitas klausimas: daugelis išvertė su žodžiu „vieta“ (buvo net „prieglobstį“, „pastogę“ – gana kūrybinga), tai ne klaida, tačiau itališkai nelabai išeitų pasakyti be „vietos“, o lietuviškai daug natūraliau skamba taip: „Prieš užklumpant nakčiai, turėjo surasti, kur apsistoti. Kur apsistoti ir ko užkąsti.“ (IT9)

Ancora un‘altra notte nel fango con lo stomaco vuoto, e non ce l‘avrebbe fatta a restare vivo fino al mattino. Noriu pagirti IT5 ir IT7, padėjusius brūkšnį: „Dar viena naktis klampynėje tuščiu pilvu – ir jis nebeištvers iki ryto.“ Italų rašytinėje kalboje retai pamatysi brūkšnį, o lietuviškai čia jis tiesiog prašyte prašosi.

Gražiausiai besimainančių pilkumų epizodą išvertė IT7, IT6, IT8. Buvo suklupusių ties reikšme, nes tai, kas tamsiau, kas yra šešėlis, negali boluoti.

Piccola costruzione. Gerai „namelis“, „trobelė“, labai gražu „mažytis trobesys“ (IT4). Aš rinkčiausi arčiausią reikšmę – „statinys“ (IT3, IT7, IT10). Netinka „konstrukcija“.

Rifugio di carbonai. Rifugio geriausiai versti „pastogė“ (IT7, IT8, IT9, IT10), tinka „namelis“, nelabai „prieglobstis“, prastai „prieglauda“. Kūrybingai išvertė IT6: „Čia tikriausiai glaudėsi...“

Carbonai yra žmonės, kurie iš medžio gamina anglį: degina nukirstus ir supjautus medžius didelėse duobėse, kol pavirsta medžio anglimi (nuostabus epizodas G. D‘Annunzio romane „Nekaltasis“). Šie žmonės vadintini angliadegiais, anglininkais. Variantas „angliadirbys“ (IT7) neužfiksuotas LKŽ, tačiau darybiškai taisyklingas. Angliakasiai kasa anglį iš žemės gelmių. Tikrai anekdotiškas vertimas – „medžio anglių prieglobstis“.

Abbastanza forte, abbastanza a lungo. Lietuvių kalboje šiuo metu žodis „pakankamai“ vartojamas pernelyg dažnai ir ne vietoje, jis jau tapo parazitinis. Iš tiesų jis vartotinas tik reikšme „užtektinai“. Reiktų sakyti ne „pakankamai stipriai“, o „gana stipriai“, jei neaišku. Tačiau šioje ištraukoje „svajoti, trokšti“ nei „pakankamai“, nei „gana stipriai“ nesinori – skamba neįtikinamai. Tad pagirčiau bandymus ieškoti kitų variantų (IT6), įtaigiausias man atrodo IT9: „jei tikrai stipriai ir ilgai svajosi“.

Keletu žodžių apibūdinsiu kiekvieną vertimą, neminėdama tų trūkumų, kurie buvo anksčiau paminėti.

IT1. Yra prasmės klaidų, pvz.: pasistengęs jis užmerkė savo dideles akis, kol jos klaidžiojo... Elfo akys beklaidžiodamos nuo įstangos, įsitempimo pačios prisimerkė. Reiktų išlaikyti autorės sakinių struktūrą – nejungti, neskaidyti. Dar stengtis.

IT2. Patiko, „pro lietų“, o ne „per“. Akys „sunkiai prisimerkė“, žr. komentarą prie IT1. Lietus netirštėja, o stiprėja ar pan.

IT3. Patiko „medžių guotas“. Taip pat žr. komentarą dėl akių prie IT1. Kas tie „laipiotojai“, bene uolalipiai, besitreniruojantys ant trobelių? Vartyti žodyną.

IT4. Geras stilius, kūrybiškas vertimas („lietui įsipliaupus“). Truputį atidumo („pilkos atspalvius“) ir nejungti sakinių. Gaila, kad sugadino „subolavęs tamsesnis šešėlis“.

IT5. Neblogas stilius, bet yra prasmės, skyrybos klaidų. Stengtis.

IT6. Žr. dėl akių. Kai kur išversta išradingai („lietus smarkavosi“). Trupučiuką taisyti stilių, viena kita netiksli reikšmė, supaprastinimas (la fede ti riempie – ne „tuo tiki“, o „esi kupinas, sklidinas, prisipildai tikėjimo“). Neblogai.

IT7. Gražus, tolygus vertimas. Įžiūrėti (ką?) pro lietų. Šiaip puiku.

IT8. Irgi gražus vertimas. Alternarsi, ne „maišytis“, o „mainytis, kaitaliotis“.

IT9. Geras stilius, tačiau koją pakišo tarminės formos: brėško, skilvys. Irgi žr. dėl alternarsi, nors rezultatas galbūt ir yra „susilieti“.

IT10. Geras stilius, bet yra prasmės (šiaip taip prisimerkusios akys, boluojančios dėmės) klaidų ir rašybos (grimzdančiomis). Atidumo. 

Manau, kad nemaža dalis iš jūsų gali versti, turi stiliaus pajautą, kūrybiškumo, gerai supranta originalo tekstą. Kai kuriems dar reiktų pasimokyti kalbos, daugiau paskaityti, o visiems patarčiau atidžiau sekti tiek originalo tekstą, tiek savo vertimą. Tačiau jei labai trokšite, jei sunkiai klamposite, kartais nepaisydami tuščio skrandžio, jei iki galo tikėsite tuo, ką darote, jūsų svajonės išsipildys.

Asta Žūkaitė
______________________________________

ORIGINALAS

Silvana De Mari
L’ultimo elfo
(2004)

Riparandosi gli occhi con una mano il piccolo elfo cercò di spingere lo sguardo oltre la pioggia.
La luce stava diminuendo. Tra non molto ci sarebbe stato buio. Doveva trovare un posto dove stare, prima che la notte cadesse. Un posto dove stare e qualcosa da mangiare. Ancora un’altra notte nel fango con lo stomaco vuoto, e non ce l’avrebbe fatta a restare vivo fino al mattino.
I suoi grandi occhi si strinsero per lo sforzo, mentre vagavano tra i grigi degli alberi che si alternavano con quelli della terra e del cielo, poi si fermarono su un’ombra più scura che s’intravedeva. Il suo cuore sussultò. La speranza rinacque. Si affrettò, per quello che poteva, con le gambe stanche che affondavano fino alle ginocchia, con gli occhi fissi sull’ombra. Per un istante, mentre la pioggia si infittiva, temette fosse solo una macchia di alberi più scura. Poi il tetto e le pareti divennero distinguibili. Sommersa dagli alberi, annegata nei rampicanti, c’era una minuscola costruzione di legno e pietra.
Doveva essere stata un rifugio di pastori o di carbonai.
Nonna aveva ragione. Se sogni abbastanza forte, abbastanza a lungo, se la fede ti riempie, la tua speranza si avvera.

________________________________________________

VERTIMAI

 

IT1
Silvana De Mari
Paskutinysis elfas
(2004)

Ranka dengdamasis akis mažasis elfas bandė nukreipti žvilgsnį, kad galėtų matyti per lietų. Šviesa blanko. Netrukus būtų sutemę. Jis turėjo rasti vietą apsistoti prieš ateinant nakčiai. Vietą apsistoti ir kažką užvalgyti, juk nebūtų išgyvenęs iki ryto dar vieną naktį purve tuščiu skrandžiu.
Pasistengęs jis užmerkė savo dideles akis, kol jos klaidžiojo tarp medžių pilkumos, besikaitaliojančios su žemės ir dangaus pilkuma. Po to jos sustojo prie tamsesnio šmėkštelėjusio šešėlio. Jo širdis krūptelėjo, atgimė viltis. Jis skubėjo tiek kiek galėjo, nuvargusiomis, iki kelių į purvą grimzdusiomis kojomis, prikaustytomis prie šešėlio akimis. Akimirkai, kai sustiprėjo lietus, baiminosi, kad tai tebus tik tamsesnė dėmė nuo medžių. Po to išryškėjo stogas ir sienos. Apsuptas medžių, apraizgytas vijoklių pasirodė mažytis medžio ir akmenų statinys.
Tai turėjusi būti angliakasių ir piemenų pastogė.
Močiutė buvo teisi. Jei pakankamai daug ir ilgai svajoji, jei tave užplūsta tikėjimas, tavo viltis išsipildo.

IT2
Silvana De Mari
Paskutinysis elfas
(2004)

Ranka prisidengdamas akis, mažasis elfas žvilgsniu stengėsi prasibrauti pro lietų.
Šviesa blėso. Jau netrukus bus tamsu. Privalėjo rasti prieglobstį, kol neužslinko naktis. Prieglobstį ir ką nors pavalgyti. Dar viena naktis purve su tuščiu skrandžiu, ir iki ryto jis neišgyvens.
Jo didelės akys sunkiai prisimerkė, kol žvilgsnis klaidžiojo tarp pilkų medžių siluetų, besikaitaliojančių su žemės ir dangaus pilkuma, paskui sustojo ties šmėstelėjusiu kiek tamsesniu šešėliu. Jo širdis suspurdėjo. Atgimė viltis. Jis ėmė skubėti, tiek, kiek leido iki kelių klimpstančios pavargusios kojos, žvilgsnį laikydamas įsmeigtą į šešėlį. Akimirką, lietui sutirštėjus, išsigando, kad tai tik tamsesnė dėmė iš medžių. Tuomet išryškėjo stogas ir sienos. Užtvindyta medžių, paskandinta vijokliuose, ten buvo mažytė konstrukcija iš medžio ir akmens.
Tikriausiai piemenų ir angliakasių prieglauda.
Senelė buvo teisi. Jeigu pakankamai stipriai, pakankamai ilgai svajosi, jeigu būsi kupinas tikėjimo, tavo viltis išsipildys.


IT3
Silvana De Mari
Paskutinysis elfas
(2004)

Prisidengdamas viena ranka akis, mažasis elfas stengėsi pažvelgti anapus lietaus. Šviesa mažėjo. Neilgai trukus sutems. Jis privalėjo susirasti nakvynę iki ateis naktis. Vietą apsistoti ir šį tą užkrimsti. Dar viena naktis purve tuščiu skandžiu nesistengiant išlikti gyvu iki ryto. Jo didelės akys priverstinai prisimerkė, kol klajojo tarp medžių pilkumos, kuri kaitaliojosi su žemės ir dangaus pilkuma, o paskui sustojo ties šmėstelėjusiu tamsesniu šešėliu. Jo širdis suspurdėjo. Atgijo viltis. Jis suskubo, kiek leido pavargusios kojos grimztančios į purvą iki pat kelių, iš akių nepaleisdamas šešėlio. Akimirką, lietui sutirštėjus, būgštavo, kad tai buvo viso labo tamsus medžių guotas. Vėliau tapo įžiūrimi stogas ir sienos. Paskendęs medžiuose, susmegęs nuo laipiotųjų, rymojo vienas mažas statinys iš medžio ir akmens.
Greičiausiai tai – piemenų arba medžio anglių prieglobstis.
Senelė buvo teisi. Jei užsispyrusiai tvirtai ir pakankamai ilgai svajosi, jei tikėjimas pripildys tave – visos viltys išsipildys.


IT4
Silvana De Mari
Paskutinysis iš elfų
(2004)

Ranka prisidengęs akis, mažasis elfas mėgino žvilgsniu prasiskverbti pro liūtį.
Šviesa tolydžio silpo. Nedaug trūko, kad būtų visai sutemę. Reikėjo rasti vietą apsistoti prieš užklumpant nakčiai; vietą apsistoti ir ką nors valgomo. Dar viena naktis purvynėje tuščiu skrandžiu, ir nebebūtų sulaukęs ryto.
Jo didelės akys, kol klaidžiojo po pilkos atspalvius medžiuose, besimainančius su žemės ir dangaus pilkuma, nuo įstangos prisimerkė, tada apsistojo ties subolavusiu tamsesniu šešėliu. Širdis krūptelėjo. Atgimė viltis. Įbedęs akis į šešėlį, nuskubėjo, kiek pavargusios kojos, klimpstančios iki pat kelių, leido. Akimirką, lietui įsipliaupus, išsigando, kad bus pamatęs viso labo tamsėlesnį medžių guotą. Paskui išryškėjo stogo ir sienų kontūrai. Nugrimzdęs medžių tankmėje, paskendęs tarp vijoklių, stovėjo mažytis trobesys iš medžio ir akmens.
Tikriausiai piemenų ar angliadegių prieglobstis.
Senelė buvo teisi. Jei svajoji pakankamai stipriai, pakankamai ilgai, jei esi pilnas tikėjimo, tavo lūkesčiai virsta tikrove.


IT5
Silvana De Mari
Paskutinis elfas
(2004)

Ranka dengdamasis akis mažasis elfas stengėsi nukreipti žvilgsnį nuo lietaus. Niaukėsi. Neilgai trukus turėjo sutemti. Jis privalėjo surasti kur prisiglausti dar prieš ateinant nakčiai. Surasti vietą, kur galėtų pernakvoti, ir ką nors suvalgyti. Dar viena naktis purve tuščiu pilvu – ir jis nebeišgyventų iki ryto.
Primerkė savo dideles akis ir jo įtemptas žvilgsnis ėmė klajoti tarp medžių pilkumos, į kurią įsiterpdavo pilki žemės ir dangaus lopinėliai, paskui sustojo ties neaiškiu tamsiu šešėliu. Jo širdis suspurdėjo. Atgimė viltis. Pavargusiomis kojomis klimpdamas iki kelių ir nenuleisdamas žvilgsnio nuo šešėlio skubėjo kiek dar pajėgė. Akimirką lietui sustiprėjus pabūgo, jog tai – tik tamsesnė dėmė medžių tankmėje. Tada ėmė ryškėti stogas ir sienos. Apsuptas medžių ir paskendęs vijokliuose stovėjo mažytis namelis iš medžio ir akmens.
Tikriausiai tai buvo piemenų arba anglininkų namelis.
Senelė buvo teisi. Jei ko nors trokšti pakankamai stipriai ir pakankamai ilgai, jei tavyje atsiranda vilties, tavo troškimai išsipildo.


IT6
Silvana De Mari
Paskutinysis elfas

Prisidengdamas ranka akis, mažasis elfas mėgino įžiūrėti pro lietų.
Diena geso. Netrukus bus visai tamsu. Jis privalėjo rasti pastogę, kol jo neužklupo sutema. Pastogę ir maisto. Dar viena naktis dumblyne tuščiu skrandžiu ir jis tikrai nesulauks ryto.
Jo didelės akys įsitempė, beklaidžiodamos tarp medžių, žemės ir dangaus pilkumos, paskui stabtelėjo ties neryškiu šešėliu. Jam suspurdo širdis, o viltis atgimė iš naujo. Jis paspartino žingsnį, kiek tik leido jo nualintos, iki kelių grimztančios kojos, įsmeigęs akis į šešėlį. Vieną akimirką, kol lietus smarkavosi, jį apėmė išgąstis, ar tai tik nebus paprasčiausia medžių tamsuma. Tačiau pasimatė stogas ir sienos. Medžių apsupty apraizgyta vijokliais stovėjo trobelė iš medžio ir akmens.
Tikriausiai čia glaudėsi piemenys ir angliakasiai.
Senelė buvo teisi. Jei labai kažko trokšti, jei to trokšti ilgai ir tuo tiki, tavo viltis išsipildo.


IT7
Silvana De Mari
Paskutinis elfas
(2004)

Ranka prisidengdamas akis mažasis elfas stengėsi įžiūrėti pro lietų. Šviesa geso. Netrukus turėjo sutemti. Prieš užeinant nakčiai, privalėjo rasti vietą, kur apsistoti. Vietą, kur apsistoti, ir ką nors suvalgyti. Dar viena naktis klampynėje tuščiu pilvu – ir jis nebeištvers iki ryto.
Jo didelės akys, klajojusios tarp medžių pilkumos, kuri mainėsi su žemės ir dangaus pilkuma, stipriai užsimerkė, paskui sustojo ties pasimačiusiu tamsesniu šešėliu. Jo širdis krūptelėjo. Viltis atgimė. Nepaleisdamas šešėlio iš akių skubinosi, kiek pajėgė pavargusios, iki kelių klipmstančios kojos. Akimirką, lietui sustiprėjus, pabūgo, kad tai bus tik tamsesnė medžių tankmė. Vėliau išryškėjo stogas ir sienos. Nugrimzdęs tarp medžių, paskendęs vijokliuose stovėjo mažytis statinys iš medžio ir akmens.
Tai turėjo būti piemenų ar angliadirbių pastogė.
Senelė buvo teisi. Jei ko nors trokši pakankamai stipriai, pakankamai ilgai, jei tave užvaldo tikėjimas, tavo troškimas išsispildo.


IT8
Silvana De Mari
Paskutinis elfas
(2004)

Ranka prisidengdamas akis, mažasis elfas mėgino žvilgsniu prasiskverbti anapus lietaus.
Temo. Jau netrukus turėjo būti visai tamsu. Ligi ateinant nakčiai jam reikėjo susirasti vietą nakvynei. Vietą nakvynei ir ką nors pavalgyti. Dar viena naktis purve tuščiu skrandžiu, ir jis jau nebūtų pajėgęs išlikti gyvas iki ryto.
Jo didelės akys įsitempusios prisimerkė, klaidžiodamos medžių pilkuma, besimaišančia su dangaus ir žemės pilkumomis, tada sustojo ties tamsesniu, vos įžvelgiamu šešėliu. Širdis suplakė smarkiau. Atgimė viltis. Jis suskubo, kiek beišgalėdamas, pavargusiomis kojomis, klimpdamas iki kelių, įbedęs akis į šešėlį. Akimirką, sutankėjus lietui, buvo nusigandęs, kad tai tebus tamsesnė medžių dėmė. Po to išryškėjo stogas ir sienos. Paniręs tarp medžių, paskendęs vijokliuose, ten buvo mažutis namelis iš medžio ir akmens.
Tai turėjo būti piemenų ar angliadegių pastogė.
Senelė buvo teisi. Jei gana stipriai ir gana ilgai svajoji, jei prisipildai tikėjimo, tavo viltis tampa tikrove.


IT9
Silvana De Mari
Paskutinis elfas
(2004)

Prisidengęs akis ranka, mažasis elfas stengėsi ką nors įžiūrėti per lietų.
Brėško. Netrukus sutems. Prieš užklumpant nakčiai, turėjo surasti, kur apsistoti. Kur apsistoti ir ko užkąsti. Dar viena naktis purvyne tuščiu skilviu ir gyvas nebesulauks rytojaus.
Jo didžiulės akys įsitempusios net prisimerkė, klajodamos tarp pilkų medžių, susiliejančių su pilkais žemės ir dangaus ruožais, tada stabtelėjo ties vienu tamsesniu šešėliu. Jo širdis suspurdėjo. Atgimė viltis. Suskubo iš visų jėgų klampoti, grimzdamas pavargusiomis kojomis iki kelių, bet nenuleisdamas akių nuo šešėlio. Akimirką, sutankėjus lietaus šuorams, išsigando, kad tai tik tamsesnė medžių dėmė. Bet paskui išryškėjo stogas ir sienos. Užgožtas medžių, vijokliuose skendėjo mažutis namelis, suręstas iš medžio ir akmenų.
Tikriausiai piemenų ar angliakasių pastogė.
Senelė buvo teisi. Jei tikrai karštai ir ilgai svajosi tikėjimo kupina širdimi, tavo viltis išsipildys.

 

IT10
Silvana De Mari
„Paskutinis elfas“
(2004)

Ranka dengdamasis akis mažasis elfas bandė ką nors įžiūrėti per lietų.
Šviesa blėso. Netrukus bus tamsu. Reikėjo susirasti vietą, kur prisiglausti, kol dar neužklupo naktis. Vietą prisiglausti ir ko nors užkrimsti. Dar viena naktis purve tuščiu pilvu, ir iki ryto jis neištvers.
Jo didelės akys, šiaip taip prisimerkusios, klaidžiojo medžių siluetais, kurie mainėsi su žemės ir dangaus šešėliais, tada užkliuvo už boluojančios ryškesnės dėmės. Jam suspurdėjo širdis. Viltis sugrįžo. Elfas puolė klampoti, kiek įstengė, savo pavargusiomis iki kelių grimzdančiomis kojomis, įsmeigęs akis į dėmę. Lietui tirštėjant akimirką išsigando, ar tai nebus tik tamsesnis medžių guotas. Paskui išryškėjo stogas ir sienos. Apgaubtas medžių, paskendęs vijokliuose, stūksojo mažytis statinys iš medienos ir akmens.
Tikriausiai tai buvo pastogė piemenims arba angliadegiams.
Senelė buvo teisi. Jei svajoji pakankamai stipriai, pakankamai ilgai, jei esi kupinas tikėjimo, tavo viltis išsipildo.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis