Vokiečių k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad vertimų iš vokiečių kalbos šiųmečiam konkursui sulaukėme net daugiau nei pernai. Visi dalyviai gavo gerokai paplušėti, juk Arno Geigeris – solidus autorius ir jo tekstai vertėją verčia pasukti galvą. Kiekviename iš konkursui pateiktų vertimų yra tikrai gerų sumanymų, tad sveikinu visus ir visas dalyvavusius.

Pradėsiu nuo autoriaus pavardės rašymo ir pavadinimo. Autoriaus vardas ir pavardė viršelyje rašomi originalo kalba be galūnių. Kituose tekstuose laikomasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų: http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/gramatinimas.html. Tad mūsų atveju teisingai pasirinko 5, 6, 8 ir 16. Tinkamą sprendimą irgi rado 7, 11, 14, o 13 įvėlė klaidą. Tekste minimo garsaus futbolininko Fabio Grosso pavardę galima būtų ir grožiniame kūrinyje palikti originalią. Kartais grožinėje literatūroje redakcija nutaria sulietuvinti net ir realių žmonių vardus, tada būtų Fabijas Grosas.

Pavadinimo paprastai imamasi jau baigus versti visą knygą, kai jau įsigilinta į visus niuansus, be to, jis turi būti nesunkiai skaitomas ir patrauklus, it šūkis skaitytojui sudominti ir patraukti. Tad jeigu neskaitėte visos knygos (bet labai patarčiau tą padaryti, knyga tikrai visais požiūriais vertinga), buvo sunku suprasti, koks čia karalius ir kokia dar jo tremtis. Karalius – aliuzija į Williamo Shakespeare'o citatą iš Ričardo II, o tremtis – Alzheimerio liga, kuri net ir būnant namie su artimaisiais neleidžia jam pasijusti saugiam, juk ligonis ima nebepažinti aplinkos ir saviškių. Vadinasi, reikėtų rinktis tokį variantą, kuris tą ir nusakytų, pvz. Senasis karalius ir jo tremtis, Save ištrėmęs senasis karalius (šis būtų ne itin tinkamas dėl dalyvio, apsunkinančio pavadinimą) ar pan. Įvardžiuotinės formos senasis čia neišvengsime, jos ir nepasirinko tik 3. Nei savo tremtyje, nei savojoje (1, 10), kuri dar labiau apsunkintų, nebūtų tinkamas sprendimas. 5 parašė savęs tremtyje – visai nesutikčiau, 2 parašė Karalius, bet čia ne pavardė. Pasidomėjau, kaip šį pavadinimą išvertė kitų kalbų vertėjai. Lenkiškai knyga pavadinta Stary król na wygnaniu, taigi, užuominos į pragaištingą ligą nebeliko, o angliškai tikslus vertimas skamba visai priimtinai The Old King in his Exile.

Pereikime prie teksto. Autorius – austras, tekste, kaip ir tikėtina, esama austriacizmų. Vienas jų šioje ištraukoje yra Billett – tai mums įprastas sveikinimo atvirukas. Šį žodį pasirinko 4, 7, 8. 10 pasveikinimas – irgi geras sprendimas (nors derėtų rašyti sveikinimas).

Gatvių pavadinimus irgi ne visada paprasta išversti. Oberfeldas – Volfurto, kuriame vyksta veiksmas, dalis, vietovardžiai transliteruojami, pridedamos galūnės. Gasse austrai vadina gatvę. 1, 8 ir 14 pasirinko teisingai. Apie stadioną (3) tekste nekalbama. Dar vienas vietovardis Kenelbach užrašomas lietuviškai taip kaip skamba: Kėnelbachas.

Augustas – tasai senasis karalius, autoriaus tėvas, čia 12, deja, suklydo.

Obstkuchen – vaisių pyragas, o 3 kažkodėl rašo, kad daržovių, 12 – obuolių. Neaišku, kodėl 15 paskui rašė, kad buvo valgomi pyragaičiai.

Wäre nicht halb so schön – tariamoji nuosaka, kurią reikėtų išlaikyti. Bene geriausi sprendimai1, 6 ir 14: Nebūtų nė perpus tiek/tokia graži, įdomūs variantai ir nublanktų perpus (9), netektų bemaž pusės grožio (10), būtų įdomu ir žavesio (11), bet jau čia kiek nukryptume.

Die weitgehende Unversehrtheit seines Charakters ir die Krankheit habe seine Persönlichkeit schon stark angegriffen – tikrai nemenkas iššūkis vertėjui. Visai įmanomi būtų tokie jūsų siūlymai: koks nepažeidžiamas išliko jo charakteris (dar geriau būtų – nepažeistas) (4), jo charakteris tebuvo menkai paveiktas (8), koks perdėm nepalaužiamas jo būdas (9), jo charakterio visapusiškas nepažeidžiamumas, jo stiprus charakterio nepalaužiamumas (12, 16 – nors čia geriau būtų buvę versti šalutiniu sakiniu, mat lietuvių kalba labiau mėgsta ne daiktavardžius, o veiksmažodžius), koks visapusiškai vientisas jo charakteris (14, nors visapusiškai vientisas verčia kraipyti galvą);

liga jau stipriai palaužusi jo asmenybę (1), liga jau yra smarkiai pažeidusi jo asmenybę (10), liga jau buvo stipriai paveikusi jo asmenybę (11), jo asmenybę liga stipriai paveikė, liga stipriai paveikė/palietė jo asmenybę (13, 14, 16 – labai reikėtų nepraleisti jau).

Damals glaubte ich – čia netinka nei daugelio pasirinktas tikėjau, nei galvojau, teisingai būtų maniau, kaip yra 1, 6, 7, 8, 10, 13 ir 14.

Halbfinale – pusfinalis, ne finalas (5), WM – čempionatas, o ne taurė (6, 9), apie FIFA tekste nerašoma, tad jo ir nereikia (3).

Zu sehr lebte es von der taktischen Spannung und zu wenig von offensichtlichen Höhepunkten – grakščiausiai ir tiksliausiai sakinį suformulavo 1: per daug jame buvo taktinės įtampos ir per mažai akivaizdžių kulminacinių taškų,  suklydo 5, mat es – tai žaidimas, das Spiel, tad nieko nekalbama apie įtampą jo gyvenime, per daug prifantazavo ir 13: neužkrėčiau jo nei savo dideliu susidomėjimu, nei emocijomis, jis buvo pernelyg įsitempęs).

Tiesioginė kalba lietuviškuose tekstuose rašoma ne kabutėse, o su brūkšniais. Daugelis taip ir padarė.

So spielen die auch! geriausiai pavyko 4, 8, 10 ir 11: Taip jie ir žaidžia!

 

 

 

 

Als Fabio Grosso das 1:0 schoss – geri sprendimai šie: įmušė pirmąjį įvartį (11) – šiek tiek mažoka informacijos, per daug paliekama galvoti skaitytojui, ar savo pirmąjį, ar rungtynių pirmąjį įvartį, įmušus primąjį rungtynių įvartį (14)visai nelogai, įmušė pirmąjį įvartį į Vokietijos vartus (5) būtų gerai, bet tada nelieka reikšmės, kad tai išvis pirmasis įvartis per tas rungtynes, tą galima būtų, net reikėtų sakinyje papildyti. Schoss čiavisainetinka versti šovė (12), viską užbaigė (15) – čia vertėja(s), matyt, supainiojo schoss su schloss.

 Moment einmal, das ist aber kein Wolfurter: pala, palauk arba pala, pala bene tiksliausias pasirinkimas;  volfurtietis – turi būti mažąja raide, ne Wolfurtas (13), žr. vietovardžių rašyba lietuviškai. Juk jis ne iš Volfurto (14), juk čia ne volfurtietis, bet jis juk ne volfurtietis (9, 3) – paprastai ir gerai. Volfurteris (12) vokiška kalkė.

 

Wolfgang und ich lachten uns krumm – geri sprendimai šie: juokėmės su Volfgangu susirietę (1), (labai reikėtų mudu) su Volfgangu kvatojom/juokėmės (net) susirietę (9, 13), mes (geriau būtų mudu) su Verneriu raitėmės iš juoko (2, 3), mes (geriau būtų mudu) su Volfgangu juokėmės net susiriesdami (11), Volfgangas ir aš (geriau būtų mudu) juokėmės susiriesdami (16), juokėmės susiėmę už pilvų (5) irgi galėtų būti. Šyptelėjom (14) netikslu, ir tikrai ne kreivai juokėmės (15).

Das Spiel hätten wir längst vergessen –  labai tiksliai ir grakščiai perteikė 1: jei ne jos, patį žaidimą jau seniai būtume pamiršę, neblogai būtų 8 ir 10, bet ne visai tiksliai išreikštos loginės sąsajos: patį žaidimą būtume jau seniai pamiršę, rungtynes būtume seniai pamiršę.

Be to, das Spiel, kalbant apie sportą, yra varžybos arba rungtynės, tad teisingai yra 4, 6, 10, 11 ir 12. Kai kuriems atrodė, kad žaidimas ir rungtynės/varžybos yra sinonimai, tad vartojo ir viena, ir kita.

Nors visi dalyviai parodė išmonę ir nuovokumą, gero, visas duobes ir kalnus geriausiai įveikė VOK8 ir VOK10.

Vilija Gerulaitienė

________________________________________

ORIGINALAS

Ein Auszug aus dem Roman von
Arno Geiger
„Der alte König in seinem Exil“
(2011)

Der Tag verlief sehr ruhig, es war ein Dienstag, die Geburtstagsfeier war auf Freitag angesetzt. Ich erinnere mich, dass die Mutter einen Obstkuchen gebacken hatte und dass eine Nachbarin ein Billett vorbeibrachte und sagte, die Oberfeldgasse wäre nicht halb so schön ohne Augusts Lächeln. Das freute mich, weil mir die weitgehende Unversehrtheit seines Charakters damals nicht bewusst war. Damals glaubte ich, die Krankheit habe seine Persönlichkeit schon stark angegriffen.
Am Abend kamen Helga und Werner. Wir aßen Kuchen und tranken Wein. Werner und ich schauten uns ein Halbfinale der Fußball-WM an. Auch der Vater saß bei uns, aber das Spiel – zwischen Deutschland und Italien – vermochte ihn nicht zu beeindrucken, zu sehr lebte es von der taktischen Spannung und zu wenig von offensichtlichen Höhepunkten. Wiederholt fragte der Vater:
„Wer spielt da überhaupt? Wolfurt gegen?“
„Kennelbach“, sagte ich mehrmals.
Der Vater nickte, als hätte er auch selber darauf kommen können, und sagte verdrossen:
„So spielen die auch!“
Als Fabio Grosso das 1:0 schoss, sagte der Vater:
„Moment einmal, das ist aber kein Wolfurter.“
Wolfgang und ich lachten uns krumm. Und tatsächlich waren diese Momente für uns die Höhepunkte des Spiels. Das Spiel hätten wir längst vergessen.

_______________________________________________

VERTIMAI

 

VOK1
Ištrauka iš
Arno Geiger’io romano
„Senasis karalius savojoje tremtyje“ (2011)

Diena prabėgo ramiai, buvo antradienis, gimtadienio šventė numatyta penktadienį. Atsimenu, mama iškepė vaisių pyragą, o kaimynė užnešė laiškelį ir tarstelėjo, kad be Augusto šypsenos Oberfeldo gatvė nebūtų nė perpus tiek graži. Nudžiugau, nes anuomet dar nesuvokiau, jog jo būdo sveikumas neišsenkantis. Anuomet maniau, kad liga jau stipriai palaužusi jo asmenybę.
Vakare atėjo Helga ir Verneris. Valgėm pyragą ir gėrėm vyną. Su Verneriu žiūrėjom pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Tėvas taip pat sėdėjo su mumis, tačiau žaidimas tarp Vokietijos ir Italijos jo nedomino, per daug jame buvo taktinės įtampos ir per mažai akivaizdžių kulminacinių taškų. Tėvas dar kartą paklausė:
„Kas čia išvis žaidžia? Volfurtas prieš ką?“
„Prieš Kenelbachą“ sakiau jau kelintą kartą.
Tėvas linktelėjo, lyg tai būtų jam savaime suprantama, ir tarstelėjo suirzęs:
„Būtent taip ir žaidžia jie.“
Kai Fabio Grosso įmušė pirmąjį Italijos įvartį, tėvas nusistebėjo:
„Pala, visai jis juk nepanašus į kokį iš Volfurto.“
Juokėmės su Volfgangu susirietę. Kaip tik viena iš tokių akimirkų mums ir buvo žaidimo kulminacija. Jei ne jos, patį žaidimą jau seniai būtume pamiršę.

 

VOK2
Ištrauka iš Arno Geiger romano
„Senasis Karalius savo tremtyje“ (2011)

Labai ramiai prabėgo diena. Buvo antradienis. Gimtadienio šventė buvo numatyta penktadienį. Pamenu, jog mama buvo iškepusi vaisių pyragą ir kad kaimynė atnešusi laišką sakė, jog Oberfeld gatvė nebūtų tokia graži be Augusto šypsenos. Džiaugiausi dėl to, nes tada man dar nebuvo pažįstamas neaprėpiamas jos charakterio nepažeidžiamumas. Tuomet pagalvojau, jog liga bus jau gerokai ją nualinusi.
Vakare atvyko Helga ir Verneris. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Su Verneriu žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Tėtis taip pat sėdėjo su mumis, bet žaidimas tarp Vokietijos ir Italijos jo nesužavėjo: čia buvo per daug taktiškai suplanuotos įtampos ir per mažai aiškios kulminacijos. Tėtis daug kartų klausinėjo:
- Kas išvis žaidžia prieš Volfurtą?
- Kenelbachas, - vis jam sakiau.
Tėtis linktelėjo taip tarsi pats būtų galėjęs apie tai pagalvoti ir pyktelėjęs pasakė:
- Jie irgi taip žais!
Kai Fabio Groso įmušė įvartį rezultatu 1:0, tėtis pasakė:
- Palauk, bet jis juk ne volfurtietis.
Mes su Verneriu raitėmės iš juoko. Ir būtent šios akimirkos mums buvo žaidimo kulminacija, o patį žaidimą buvome seniai pamiršę.

VOK3
Ištrauka iš Arno Geiger romano
"Senas karalius savo tremtyje" (2011)

Diena buvo labai rami, buvo antradienis, o gimtadienį planavome švęsti penktadienį. Prisimenu, kad mama iškepė daržovių pyragą, o kaimynė, atnešusi bilietą, pasakė, kad Oberfeldgasse stadionas be Augusto šypsenos būtų dvigubai negražesnis. Mane tai pradžiugino, nes tuomet dar nežinojau, kad ji išlaikė tokį vientisą charakterį. Tuo metu galvojau, kad liga turėjo būti jau smarkiai užpuolusi jos asmenybę.
Vakare atėjo Helga ir Verneris. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Mes su Verneriu įsijungėme FIFA pasaulio čempionato pusfinalį. Prie mūsų sėdėjo ir tėvas, bet žaidimas - tarp Vokietijos ir Italijos - nedarė jam įspūdžio, nes žaidime įtampą kūrė labiau taktiniai manevrai, o ryškių momentų pasitaikė mažai.
Jau kelintą kartą tėvas klausė:
"Kas gi galų gale žaidžia? Volfurtas prieš?.."
"Kenelbachą", pakartojau aš.
Tėvas linktelėjo, parodydamas, kad ir pats galėjo susiprotėti, ir niūriai pasakė:
"Taigi, kad jie žaidžia!"
Kai Fabio Grosso įmušė įvartį ir rezultatas tapo 1 : 0, tėvas pasakė:
"Bet pala, jis gi joks ne Volfurtietis."
Mes su Volfgangu kreivai vienas kitam nusišypsojome. Ir, tiesą sakant, mums tai buvo ryškiausias rungtynių momentas. Pačias rungtynes mes jau seniai būtume pamiršę.

Tėtis linktelėjo taip tarsi pats būtų galėjęs apie tai pagalvoti ir pyktelėjęs pasakė:
- Jie irgi taip žais!
Kai Fabio Groso įmušė įvartį rezultatu 1:0, tėtis pasakė:
- Palauk, bet jis juk ne volfurtietis.
Mes su Verneriu raitėmės iš juoko. Ir būtent šios akimirkos mums buvo žaidimo kulminacija, o patį žaidimą buvome seniai pamiršę.

 

VOK4
Ištrauka iš Arno Geiger romano
„Senasis karalius savo tremtyje“ (2011 m.)

Diena ėjo labai ramiai, buvo antradienis, gimimo dienos šventė buvo numatyta penktadieniui. Atsimenu, mama buvo iškepusi vaisių pyragą, o kaimynė atnešė atviruką ir tarė, kad Oberfeld gatvė be Augusto šypsenos būtų perpus nebe tokia graži. Tai mane pradžiugino, kadangi tąkart nesuvokiau, koks nepažeidžiamas išliko jo charakteris. Tuo metu tikėjau, kad liga jau stipriai buvo užgožusi jo asmenybę.
Vakare užėjo Helga ir Verneris. Valgėm pyragą ir gėrėm vyną. Aš su Verneriu žiūrėjau Pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Tėvas taip pat sėdėjo prie mūsų, bet rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos nesugebėjo sukelti jo susižavėjimo: jos buvo perpildytos taktine įtampa ir per silpnai alsavo akivaizdžiais kulminacijos momentais. Tėvas kartojo tą patį klausimą:
- Tai kas iš viso čia žaidžia? Volfurtas prieš ... ?
- Kenelbachą, - vis atsakinėjau tą patį.
Tėvas linktelėjo, tarsi ir pats būtų galėjęs susivokti, ir niūriai išrėžė:
- Taip jie ir žaidžia!
Kai Fabio Grosso įmušė pirmąjį įvartį prieš vokiečius, tėvas nustebo:
- Minutėlę, bet šitas tai tikrai ne iš Volfurto.
Aš ir Volfgangas iš juoko susiėmėm už pilvų. Tiesą sakant, kaip tik tokie momentai mums buvo rungtynių kulminacija. Patį žaidimą seniausiai buvom pamiršę.

 

VOK5
Ištrauka iš Arno Geigerio romano
„Senasis karalius savęs tremtyje” (2011)

Diena prabėgo ramiai, buvo ketvirtadienis, o pentadienį laukė gimtadienio šventė. Pamenu, kaip mama kepė vaisių pyragą, o kaimynė į namus atnešė bilietą ir sakė, kad Oberfeldo gatvelė nė perpus nėra tokia graži be Augustino juoko. Tai mane džiugino, nes jo nepaprastas būdo nepaliečiamumas man anuomet buvo nesuprantamas. Anuomet galvodavau: liga jau smarkiai glemžiasi jo asmenybę.
Vakare atėjo Helga su Verneriu, valgėme pyragą, gėrėme vyną. Kartu su Verneriu žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato finalą. Tėtis taip pat buvo šalia, bet rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos komandų nesužadino jo susidomėjimo. Per daug jo gyvenime buvo taktiškiškų įtampų, per mažai – ryškių kulminacijų.
„Kas čia apskritai žaidžia? Volfurtas prieš ... ?“ – įprastai paklausė tėtis.
„Kenelbachą“ – pakartojau keliskart.
Tėtis linktelėjo, lyg pats būtų galėjęs atsakyti į savo klausimą ir suirzęs tarė, „O, tie taip pat žaidžia!“
Kai Fabio Grosso įmušė pirmąjį įvartį į Vokietijos vartus, tėtis susiprato, „Pala, bet tai juk visai ne Volfurtas“.
Su Verneriu juokėmės susiėmę už pilvų. Būtent šis momentas buvo žaidimo kulminacija, bet galiausiai žaidimas pasimiršo.

 

VOK6
Ištrauka iš Arno Geigerio romano
„Senasis karalius tremtyje“ (2011)

Diena prabėgo labai ramiai: buvo antradienis, o gimtadienio šventė buvo numatyta penktadienį. Pamenu, kad motina iškepė vaisių pyragą, kaimynė užnešė bilietą ir pasakė, kad be Augusto šypsenos Oberfeld alėja nebūtų nė perpus tokia graži. Mane tai pradžiugino, nes tuo metu jo charakterio vientisumo lygis man nebuvo žinomas. Tada aš maniau, kad liga jau buvo stipriai apnikusi jo asmenybę.
Vakare užsuko Helga ir Verneris. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Mudu su Verneriu žiūrėjome futbolo pasaulio taurės pusfinalį. Prie mūsų prisėdo ir tėvas, bet rungtynės (tarp Vokietijos ir Italijos) jam taip ir nepadarė įspūdžio – jose buvo pernelyg daug taktinės įtampos ir trūko akivaizdžių akcentų. Tėvas vis klausė:
– Tai kas ten lošia? Volfurtas [vietovė Austrijoje – vert. past.] prieš ką?
– Kenelbachą [kita vietovė Austrijoje – vert. past.], – atsakydavau kaskart.
Tėvas linktelėdavo, tarsi pats būtų galėjęs susiprasti, ir irzliai suburbėdavo: „Ir tie lošia!“
Kai Fabijus Grosas įmušė įvartį ir persvėrė rezultatą į 1:0, tėvas tarė: „Minutėlę, čia gi ne volfurtietis.“
Mudu su Volfgangu ironiškai sukikenome. Tiesą sakant, šios akimirkos mums buvo varžybų kulminacija. Pačias varžybas mes buvome seniausiai pamiršę.

 

VOK7
Arno Geiger
Ištrauka iš romano
"Senasis karalius savo tremtyje" (2011)

Diena praėjo ramiai, buvo antradienis, gimtadienio šventė suplanuota penktadieniui. Prisimenu, kad mama kepė vaisių pyragą, ir kad viena kaimynė atnešė atviruką ir pasakė, jog Oberfeld gatvelė be Augusto šypsenos nebūtų nė pusiau tokia graži. Tai mane pradžiugino, nes tada dar nežinojau, kokio nesugadinto charakterio žmogus jis buvo. Tada dar maniau, kad tai liga jau bus prikišusi nagus prie jo asmenybės.

Vakare užsuko Helga ir Verneris. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Su Verneriu žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Ir tėvas sėdėjo su mumis, tačiau rungtynės - tarp Vokietijos ir Italijos - jo visiškai nedomino; buvo daug daugiau strateginės įtampos nei įspūdingų akimirkų. Tėvas jau nebe pirmą kartą klausė:
- Kas apskritai žaidžia? Volfurtas prieš?..
- Kenelbachą, - pakartojau keletą kartų.
Tėvas linktelėjo, lyg ir pats būtų priėjęs tokios išvados, ir suirzęs tarė:
- Tai anie irgi žaidžia!
Fabio Grosso įmušus pirmąjį žaidimo įvartį, tėvas pasakė:
- Pala pala, čia juk visai ne Volfurtas.
Mes su Volfgangu juokėmės iki ašarų. Būtent tokie momentai ir buvo įspūdingiausios žaidimo akimirkos. Kitaip žaidimą jau būtėmėm seniai pamiršę.

 

VOK8
Ištrauka iš Arno Geigerio romano
„Senasis karalius savo tremtyje“ (2011)

Diena prabėgo ramiai. Buvo antradienis. Gimtadienio šventė suplanuota penktadieniui. Atsimenu, kad mama iškepė vaisių pyragą ir kad kaimynė, užsukusi nešina atvirute, pasakė, jog be Augusto šypsenos Oberfeldo gatvė nebūtų tokia graži. Tai nudžiugino mane, nes tuomet nenutuokiau, kad jo charakteris tebuvo menkai paveiktas. Tuomet maniau, kad liga laikė jau stipriai sugniaužusi jo asmenybę.
Vakare atvyko Helga ir Verneris. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Kartu su Verneriu stebėjau futbolo čempionato pusfinalį. Ir tėvas sėdėjo prie mūsų, bet rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos nedarė jam jokio įspūdžio – per daug buvo susitelkta į taktinę įtampą ir per mažai į akivaizdžiai svarbiausius momentus.
Tėvas pasiteiravo kelintą sykį:
- Kas gi tokie čia žaidžia? Volfurtas prieš ką?
- Kenelbachą, - pakartojau.
Tėvas palinksėjo lyg tai suprasti ir pats būtų galėjęs ir irzliai mestelėjo:
- Taip jie ir žaidžia!
Fabijui Groso įmušus pirmąjį įvartį, tėvas sukluso:
- Palaukit, juk tai visai ne Volfurtas.
Aš ir Volfgangas pasileidome juoktis. Iš tiesų tokios akimirkos mums ir buvo pati svarbiausia žaidimo dalis. Patį žaidimą būtume jau seniai pamiršę.

 

VOK9
Ištrauka iš Arno Gaigerio romano
„Senasis karalius tremtyje” (2011)

Diena prabėgo tykiai ramiai. Buvo antradienis. O gimimo dienos šventė - penktadienį. Atsimenu, kaip mama iškepė vaisių pyragą, o kaimynė užėjo nešina bilietu ir pasakė, kad be Augusto šypsenos Oberfeldo gatvelės grožis nublanktų perpus. Mane tai pamalonino, nes tada nesuvokiau, koks perdėm nepalaužiamas jo būdas. Tuomet tikėjau, jog liga tėvo asmenybę jau smarkiai pakirto. Vakare atėjo Helga ir Verneris. Valgėm pyragą ir gėrėme vyną. Mudu su Verneriu žiūrėjome futbolo pasaulio taurės pusfinalį. Ir tėvas sėdėjo drauge, bet žaidimas - tarp Vokietijos ir Italijos - jam įspūdžio nedarė. Rungtynėse tvyrojo taktinė įtampa, bet kulminacijos pastebimai trūko. Tėvas vėl ir vėl klausė:
- O tai kas žaidžia? Volfurtas prieš?
- Kenelbachą,- daug kartų atsakiau.
Linktelėjęs, tarsi pats tą galįs suvokti, tėvas suirzęs tarsteldavo:
- Tai ir šitie žaidžia!
Kai Fabijus Groso įmušė 1:0, tėvas pasakė:
- Palaukit, juk čia ne volfurtietis.
Su Volfgangu kvatojom susirietę. Ir tikrai, šios akimirkos mums buvo varžybų viršūnė. Patį žaidimą seniai pamiršom.

 

VOK10
Ištrauka iš Arno Geiger’io romano
„Senasis karalius savojoje tremtyje“ (2011)

Diena slinko labai ramiai, buvo antradienis, gimtadienio šventė buvo numatyta penktadienį. Prisimenu, kad mama iškepė vaisių pyragą, kaimynė užnešė pasveikinimą ir pasakė, kad Oberfeld gatvelė netektų bemaž pusės grožio be Augusto šypsenos. Mane tai džiugino, nes tuo metu nesuvokiau, kad jo charakteris dar buvo beveik nepaveiktas. Tuomet aš maniau, kad liga jau yra smarkiai pažeidusi jo asmenybę.
Vakare atėjo Helga ir Verneris. Valgėme pyragą, gėrėme vyną. Mudu su Verneriu žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Ir tėvas sėdėjo su mumis, bet rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos nedarė jam įspūdžio, per daug jose buvo taktinės įtampos ir per mažai akivaizdžių perliukų. Tėvas eilinį kartą paklausė:
- Kas gi čia žaidžia? Volfurtas su?
- Su Kenelbachu, - atsakiau jau kelintą sykį.
Tėvas linktelėjo, lyg būtų galėjęs pats susiprasti, ir tarė susierzinęs:
- Taip jie ir žaidžia!
Kai Fabio Grosso įmušė įvartį 1:0, tėvas tarė:
- Minutėlę, bet tai nėra Volfurto žaidėjas.
Mudu su Volfgangu mirėme iš juoko. Iš tiesų, mums šie momentai buvo rungtynių perliukai. Rungtynes būtume seniai pamiršę.

 

VOK11
Arno Geiger
Senasis karalius tremtyje

Diena prabėgo labai ramiai - buvo antradienis, gimtadienio šventė suplanuota penktadienį. Aš prisimenu: mama iškepė vaisių pyragą, o viena kaimynė atnešė bilietą ir pasakė, jog Oberfeldo gatvelė netektų pusės savo žavesio be Augusto juoko. Tai mane pradžiugino, nes tada dar nežinojau, koks tvirtas jo charakteris. Tuomet aš tikėjau, kad liga jau buvo stipriai paveikusi jo asmenybę.

Vakare atėjo Helga su Verneriu. Valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Su Verneriu žiūrėjome futbolo pasaulio čempionato pusfinalio rungtynes. Tėvas taip pat sėdėjo su mumis, bet rungtynės – Vokietija prieš Italiją – jam nedarė įspūdžio, nes jose buvo pernelyg daug taktinio žaidimo ir pernelyg mažai įtampos akimirkų. Ne kartą tėvas klausė:
- Kas ten iš viso žaidžia? Volfurtas prieš?
- Kenelbachą1, - vis atsakydavau aš.
Tėvas linktelėjo, tarsi ir pats būtų galėjęs susiprotėti, ir susierzinęs pareiškė:
- Taip jie ir žaidžia!
Kai Fabijas Grosas įmušė pirmąjį įvartį, tėvas pastebėjo:
- Palaukit, bet juk tai ne Volfurto žaidėjas.
Mes su Volfgangu juokėmės net susiriesdami. Ir iš tiesų šios akimirkos atstojo mums rungtynių įtampą. Pačias rungtynes mes seniai pamiršome.

1 – Volfurtas, Kenelbachas – miesteliai Austrijoje (vert. past.)

 

VOK12
Ištrauka iš Arno Gaigerio romano
„Senas karalius savo tremtyje“ (2011)

Diena prabėgo labai ramiai, buvo antradienis, gimtadienio šventė buvo rengiama penktadienį. Aš prisimenu, kad mama iškepė obuolių pyragą ir kad kaimynė atnešė bilietą ir pasakė: „Be rugpjūčio šypsenų aukštutinių laukų gatvelė nebuvo nė per pus tokia graži.“ Tai pradžiugino mane, nes man tuomet nebuvo žinomas jo charakterio visapusiškas nepažeidžiamumas. Tada aš pagalvojau, kad liga jo asmenybę smarkiai paveikė.
Vakare atėjo Helga ir Verneris. Mes valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Aš ir Verneris žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Prie mūsų taip pat atsisėdo ir tėtis, bet žaidimas – tarp vokiečių ir italų – nesugebėjo jo sužavėti, daugiau jame buvo taktinės įtampos ir mažiau akivaizdžios kulminacijos. Tėtis pakartotinai paklausė:
- Kas apskritai ten žaidžia? Volfurtas prieš?
- Kenelbachą, - pasakiau aš kelis kartus.
Tėtis linktelėjo, tarsi jis pats būtų prisiminęs, ir suirzęs pasakė:
- Jie irgi taip žaidžia!
Kai Fabio Grosas 1:0 šovė, tėtis pasakė:
- Bent kartą, bet tai ne Volfurteris.
Aš ir Volfgangas sarkastiškai juokėmės. O iš tikrųjų žaidimo kulminacija mums buvo šios akimirkos. Žaidimą mes senai pamiršome.

 

VOK13
Arno Geiderio romano
„Senasis karalius savo tremtyje“ ištrauka

Trečiadienis prabėgo itin ramiai, nes ruoštis gimtadienio šventei buvo pradėta nuo penktadienio. Prisimenu, kad tądien mama kepė vaisių pyragą, o kaimynė jai užnešė bilietą ir pridūrė, kad Oberfeldo gatvelė nebūtų tokia graži, jei jos savo šypsena nepuoštų Augustas. Tai mane pradžiugino, nes tada toji jo charakterio pusė, nepaveikta ligos, buvo man dar nepažįstama. Tuomet aš maniau, jog jo asmenybę liga stipriai paveikė.
Vakare užsuko Helga su Verneriu. Kartu su jais vaišinomės pyragu ir gėrėme vyną. Aš ir Verneris per televizorių stebėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Vėliau prie mūsų prisijungė tėtis ir, nors rungtynės vyko tarp Vokietijos ir Italijos, neužkrėčiau jo nei savo dideliu susidomėjimu, nei emocijomis, jis buvo pernelyg įsitempęs. Tarsi norėdamas pasitikslinti, jis paklausė:
- Kas čia apskritai žaidžia?
- Kennelbach, - pakartojau ne kartą.
Tėtis pritariamai linktelėjo ir, ruošdamasis išeiti, paniurusiu veidu ištarė:
- Mat kaip - jie taip pat žaidžia!
Fabijui Grosui įmušus įvartį, rungtynių rezultatas pasikeitė 1 : 0, o tėtis staiga pridūrė:
- Palaukit, juk čia ne joks Wolfurtas!
Su Volfgangu juokėmės net susirietę. Šios akimirkos buvo tikroji žaidimo kulminacija. Jo mes ilgai negalėjome pamiršti.

 

VOK14
Arno Geiger
ištrauka iš romano
„Senasis karalius tremtyje” (2011)

Buvo antradienis, iki numatytos gimtadienio šventės liko dar trys dienos, todėl popietė slinko ramiai. Prisimenu, kaip mama kepė vaisių pyragą, o bilietus atnešusi kaimynė gyrė Augusto šypseną – juk be jos Oberfeldo gatvė nebūtų nė perpus tokia graži. Tai mane džiugino, nes tada dar nežinojau koks visapusiškai vientisas jo charakteris. Maniau, jog liga stipriai paveikė jo asmenybę.

Vakare atėjus Verneriui su Helga, mes vaišinomės pyragu ir vynu. Mudu su Verneriu stebėjome Pasaulio futbolo čempionato pusfinalio rungtynes tarp vokiečių ir italų. Prie mūsų prisijungė tėvas, tačiau žaidimas jo nesužavėjo – per daug taktinių manevrų ir per mažai atvirų atakų.
- Kas ten žaidžia? Volfurtas prieš…? - jau ne pirmą kartą paklausė tėvas.
- Kenelbachą, – vėl atsakiau.
Jis linktelėjo, lyg ir pats būtų žinojęs ir paniūromis tarė:
- Taip, šitie!
Fabio Grosui įmušus primąjį rungtynių įvartį, tėvas tarė:
- Palaukit, juk jis ne iš Volfurto.
Volfgangas ir aš šyptelėjom. Iš tiesų tai ir buvo gražiausios žaidimo akimirkos. Šių rungtynių mes dar ilgai negalėjome pamiršti.

 

VOK15
Ištrauka iš Argo Geiger romano
„Senasis karalius tremtyje“ (2011)

Diena prabėgo labai ramiai, buvo antradienis, ruošiamos gimtadienio iškilmės, vyksiančios penktadienį. Prisimenu, kad mama iškepė vaisių pyragą, o kaimynė atnešė bilietą ir pasakė: be Augusto juoko Oberfeldgaso gatvelė būtų tik pusiau graži. Tai mane džiugino, nes anuomet man dar nebuvo žinomas jo tikrasis charakteris. Tada tikėjau: liga taip stipriai atsiliepė jo asmenybėje.
Vakare atvyko Helga ir Verneris. Mes valgėme pyragaičius ir gėrėme vyną. Verneris ir aš stebėjome pasaulio futbolo pirmenybių pusfinalį. Prie mūsų taip pat sėdėjo tėtis, bet žaidynės tarp Vokietijos ir Italijos jo nežavėjo: per daug išgyveno taktinę įtampą ir per mažai akivaizdžias kulminacijos vietas. Tėtis pakartotinai klausė:
- Kas apskritai čia žaidžia? „Wolfurt“ prieš?
- „Kennenbach“, - ne kartą tariau.
Tėtis linktelėjo, tarsi pats taip pat būtų sugebėjęs tai suprasti, ir apmaudžiai pasakė:
- Kurie gi taip žaidžia!
Kai Fabijus Groso viską užbaigė 1:0, tėtis tarė:
- Luktelėkit, bet tai visai ne „Wolfurt“ komandos narys.
Volfgangas ir aš kreivai juokėmės. Iš tiesų, mums šis momentas buvo žaidimo kulminacija. Ilgainiui pamirštume rungtynes.

 

VOK16
Ištrauka iš Arno Geigerio romano
„Senasis karalius tremtyje“ (2011)

Diena praėjo labai ramiai, buvo antradienis. Gimtadienio šventė buvo planuojama penktadieniui. Prisimenu, kad mama kepė vaisių pyragą ir kad kaimynė užnešė bilietą bei sakė, jog Oberfeld gatvelė esanti nebe tokia graži be Augusto juoko. Tai džiugino mane, nes jo stiprus charakterio nepalaužiamumas tuomet man nebuvo žinomas. Tąsyk tikėjau, kad liga vis dėlto stipriai palietė jo asmenybę.
Vakare atvyko Helga ir Verneris. Mes valgėme pyragą ir gėrėme vyną. Verneris ir aš žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato pusfinalį. Prie mūsų taip pat sėdėjo ir tėtis, tačiau žaidimas tarp Vokietijos ir Italijos, atrodo, jo neįtraukė dėl pernelyg aiškiai suplanuotos įtampos ir per mažai matomų akcentų. Tėtis pakartotinai paklausė:
- Kas čia apskritai žaidžia? Volfurtas prieš?
- Kenelbachą, - pakartojau kelis kartus.
Tėtis linktelėjo, lyg pats būtų galėjęs tai nuspėti, ir šūktelėjo susierzinęs:
- Tai štai kaip jie žaidžia!
Kai Fabijus Groso įmušė pirmąjį įvartį, tėtis tarė:
- Pala, pala, tai juk ne Volfurto žaidėjas.
Volfgangas ir aš juokėmės susiriesdami. Būtent tokios akimirkos kaip ši mums buvo žaidimo viršūnė. Rungtynes mes jau seniai pamiršome.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis