"Noriu versti" 2011. PRANCŪZŲ k. vertimai
EKSPERTĖS IŠVADOS
„Gražioji pakrantė“ (romano, iš kurio paimta ištrauka, pavadinimas) – tai viešbutis kalnuose, paežerėje, kuriame vyksta knygos veiksmas. Autorė puikiai kuria paslapties, įtempto laukimo, baimės (vadinamojo suspenso) atmosferą. Verčiant romaną būtinai reikėtų tą nuotaiką perteikti, bet kažin ar galima to reikalauti iš trumpos ištraukėlės vertėjų, taigi aptarinėsime ne stilistinius pustonius, o kur kas paprastesnius, bet svarbius dalykus.
Ištraukos kalba nesudėtinga, jaunieji vertėjai raštingi, todėl lietuvių kalbos klaidų nėra daug. Rašyba: FR2 butent (būtent), FR3 kelkites (kelkitės), FR6, FR8, FR9 pavežesiu (pavėžėsiu), FR8 jus (jūs), FR12 irštate (irztate, nirštate?), FR6, FR9, FR16 Jūs (jūs – iš didžiosios „Jūs“ rašome tik kreipdamiesi laiškuose, nors, pasikeitus komunikacijos priemonėms, ir pagarbos liko mažiau). Skyryba: FR2 Dėl šviesos, dangus atrodė... (kablelio nereikia); FR3 kabutės ir brūkšniai (tiesioginę kalbą reikia skirti brūkšniais iš naujos eilutės); FR16 dėl to kas įvyko (neatskirtas šalutinis sakinys).
Taisytina: FR2 tarp kitko (beje), FR2 labai teisingai, FR4 visiškai teisingai (iš tikrųjų – atsakymas į klausimą), FR2, FR4, FR5, FR6, FR11, FR13, FR15 būtent (tikrai taip), FR6 keletos (keleto), FR7 Sužinojau. <...> apie mano (savo) naująjį darbą, FR8 vistik (vis dėlto, visgi).
Pastebėti keli praleidimai: FR9 neišverstas sakinukas prieš „To pakaks?“; FR12 neišverstas trečias sakinys; FR14, FR15 praleista „en biais“; FR1, FR15 praleista „en ce moment“. Buvo galima apsieiti be kai kurių tarptautinių žodžių: FR3, FR13, FR14 intensyvus, FR3 absurdiška, FR4 momentu (plg. kitus vertimus).
Dauguma vertėjų gerai suprato ir gana tiksliai išvertė duotą tekstą, bet neišvengta ir prasmės klaidų. Prancūzų kalbos spragas arba neatidumą išduoda pražiūrėta giminė: pirmas sakinys „Je fus interrompue“ rodo, kad pasakojama moters vardu, o FR3, FR4, FR10, FR13 vertimuose veikėja tampa vyru. (Dėl „interrompue“ vertimo priekaištų neturiu, nes kontekstas iš ištraukos neaiškus, o susirasti knygą, kaip, matyt, padarė komentuotojas funky frenchie, iš šio konkurso dalyvių negalima reikalauti.) Po vieną kitą prasmės klaidą yra FR2, FR5, FR6, FR7, FR11, FR12, FR14, FR15, daugiau jų FR8, FR9, FR10, FR13 vertimuose ir ypač FR3 („Nagi kelkitės, eikit. Aš nenoriu jūsų graužti, Nusileisiu jums“ – klaida po klaidos). Kūrybingumo apraiškų matyti FR16 vertime, bet reikėtų laikytis šiek tiek arčiau originalo. Tiksliausias ir vienas sklandesnių man pasirodė FR1 vertimas, tad jo pagrindu atkreipsiu dėmesį į dar kelis dalykus.
Pagirčiau tuos vertėjus, kurie, kaip ir FR1, „le bruit (d'une voiture)“ vertė konkretesniu žodžiu „ūžesys“, „burzgesys“, „burzgimas“, o ne abstraktesniu „triukšmas“, ir tuos, kurie sakinį „Il ouvrit, jeta son mégot par la portière“ išvertė panašiai kaip FR1: „Jis atidarė dureles ir išmetė nuorūką“ (t. y. perkėlė žodį „durelės“, nes lietuviškai sakome ne „atidarė“, o „atidarė duris“).
Šį tekstą pasirinkau norėdama pakalbėti apie grožinės literatūros dialogų vertimą. Nemanyčiau, kad dialogų kalbą kiekviename kūrinyje galima tapatinti su šnekamąja kalba: ir dialogai gali būti parašyti taisyklinga literatūrine kalba, bet išversti juos taip, kad skambėtų gyvai, natūraliai, – visada nelengvas uždavinys. Prancūzišką „dit“ nebūtina visur versti vienu žodžiu, kaip darė FR1 vertėjas (kituose vertimuose vartojama „pasakė“, „paklausė“, „atsakė“, „nustebo“ ir pan.). Redaguočiau ir kai kuriuos dialogų sakinukus, kad skambėtų natūraliau: „Niekas nepravažiuoja“ (FR3 „Niekas nevažiuoja“, FR5 „Mašinos visai nevažinėja“ – čia visai tinka šnekamosios kalbos žodis „mašina“), „Nesiruošiu jūsų valgyti“ („Aš jūsų nesuvalgysiu“ ar pan., kaip vertė dauguma). Ar ne per dažnai vartojamas žodelis „tai“ (Tai jūs? – Jūs?; Tai pavojinga. – Čia pavojinga; Tai taip. – Tikrai taip). Trečiame sakinyje – dvi veiksmažodžio „rodyti“ formos, taigi „pasirodžius šviesoms“ būtų galima pakeisti „dėl šviesos“. Užtat kai originale tas pats žodis, nebūtina žūtbūt ieškoti sinonimo – juk kartais kartojimas yra ir meninė priemonė: „Le monde entre vous et moi. Toute l'étendue du monde“ (Milžiniškas nuotolis tarp jūsų ir manęs. Visą likusį gyvenimą. – Visa pasaulio platybė). Kai kur reikėjo parinkti tikslesnį žodį: „toujours sur le même ton ironique“ – „visada (vis) tuo pačiu ironišku tonu“.
Tikiuosi (je me flatte), kad per daug neatėmiau ūpo jauniesiems vertėjams. Sėkmės vertimo baruose!
Diana Bučiūtė
ORIGINALAS

VERTIMAI
____________
FR1
Dominique Barbéris
Gražus Paežerys
Kelyje iš paskos važiuojančio automobilio ūžesys privertė mane sustoti. Jis ištempė mano šešėlį įstrižai kelio iki pat eglių viršūnės. Pasirodžius šviesoms dangus atrodė nepaprastai tamsus.
Automobilis sustojo kaip tik prie manęs.
- Tai jūs? - tarė Seržas. - Ką darote? Tai pavojinga. Neapšviesta; jūs vos matotės kelyje.
- Vaikštinėju, - tariau kvailai, lyg būčiau atsiliepusi kalniečiui. - Čia nėra didelio eismo. Niekas nepravažiuoja.
- Užtat aš važiuoju, - tarė jis. - Nagi, lipkite. Nesiruošiu jūsų valgyti. Aš jus nuvešiu. Einate į kaimą?
Jis atidarė dureles ir išmetė nuorūką.
- Man atrodo, kad erzinu jus, - tarė jis po kelių minučių. - Jūs vengiate manęs, aiškiai matau. Jeigu dėl to, kas buvo neseniai, tai juokinga. Be to, daugiau jums nebeįkyrėsiu. Aš išvykstu. Viešėsiu trumpiau nei numatyta.
Jis ėmė niūniuoti „Virš jo krantų...“
Paklausiau:
- Tai dėl jūsų gautų naujienų? Jūsų tarnybos?
- Tai taip, - tarė jis. - Tikra tiesa. Mano naujoji tarnyba. Išvyksiu toli. Labai toli. Daugiau jūsų nebepamatysiu. Valandų valandos lėktuvu (juokiasi). Milžiniškas nuotolis tarp jūsų ir manęs. Visą likusį gyvenimą. To pakaks? Tikiuosi, kad jums nebebus ko bijoti (ir visada tuo pačiu ironišku tonu), nebereikės bijoti dėl manęs, jeigu tik jūs kažko bijojote, ar ne taip? Būsite rami.
____________
FR2
Kelyje, už nugaros, mane sustabdė pasigirdęs mašinos burzgesys. Ji ištempė mano šešėlį įstrižai iki eglių viršūnių. Dėl šviesos, dangus atrodė labai tamsus.
Mašina ėmė stabdyti prie pat manęs.
-Tai jūs?- tarė Seržas. - Ką jūs darote? Tai pavojinga. Neapšviesta; jūs vos matoma kelyje.
- Aš vaikštinėju,- tarsteliu kvailai, tarsi atsakyčiau kalniečiui.-Čia nedaug eismo. Niekas nepravažiuoja.
- Aš pravažiuoju,- sako jis.- Lipkit, nagi. Aš jūsų nesuvalgysiu. Pamėtėsiu jus. Į kaimą važiuojat?
Jis atidarė, pro dureles išmetė nuorūką.
- Man rodos, jog jus šiuo metu erzinu,- tarė po kelių minučių.- Matau, jog manęs vengiate
Juokinga, jei tai dėl anos dienos. Tarp kitko, aš jūsų ilgiau nevarginsiu. Išvažiuoju. Mano pasisvečiavimas truks trumpiau nei numatyta.
Jis paniūniavo „ ant šių pakrančių...“.
Paklausiau:
- Naujienos, kurias gavot? Jūsų darbas?
- Butent,- atsakė jis. Labai teisingai. Mano nauja darbo vieta. Toli išvažiuosiu. Labai toli.
Aš jūsų nebepamatysiu. Valandos skrydžio ( juokiasi). Pasaulis tarp jūsų ir manęs. Visas ištisas pasaulis. Ar pakaks? Jūs nebeturėsit ko bijoti ( ir vis tuo pačiu ironišku tonu), nei dėl ko manęs bijoti, jei jūs dėl ko nors manęs bijojote, aš giriuosi, ar ne? Būsite rami.
____________
FR3
Nuostabioji pakrantė
Mane išblaškė automobilio, važiavusio keliu už manęs, ūžesys. Mano įstrižas šešėlis ištįso iki pat eglių viršūnių. Dėl šviesos dangus atrodė labai tamsus.
Automobilis sustojo tiksliai šalia manęs.
- "Tai jūs?", - tarė Seržas. "Ką jūs darote? Tai pavojinga. Čia neapšviesta; jūs vos matomas kelyje."
- "Aš vaikštinėju", - kvailai pasakiau, lyg būčiau atsakęs kalniečiui. "Eismas čia neintensyvus. Niekas nevažiuoja."
- "Aš važiuoju", - tarė jis. "Nagi, kelkites, eikit. Aš nenoriu jūsų graužti. Nusileisiu jums. Einate į kaimą?"
Jis atidarė automobilio dureles ir išmetė nuorūką.
- "Man pasirodė, kad aš jus erzinu', tarė jis po keleto minučių. "Jūs manęs vengiate, gerai matau. Jei tai dėl anos dienos, tai absurdiška. Beje, dabar ilgą laiką jūsų neerzinsiu. Išvykstu. Šį kartą trumpesniam laikui negu anąkart.
Jis niūniavo "Ant tų nuostabių krantų..."
Aš paklausiau:
- "O kaip naujienos, kurias gavot? Jūsų postas?"
"O taip, žinoma', tarė jis. "Tuojau. Mano naujas postas. Išvykstu toli. Labai toli. Aš jūsų daugiau nematysiu. Valandų valandos lėktuvu (juokiasi). Visas pasaulis nuo jūsų iki manęs. Visas platus pasaulis. Užteks? Jums nebus ko bijoti (visada tuo pačiu ironišku tonu), nebereikės bijoti manęs, jei tik bijotumėt ko nors, tikiuosi, ar ne? Būkite ramus
____________
FR4
Kelyje mane išblaškėautomobilio ūžesys, sklindantis iš mano užnugario. Mano šešėlis įstrižai išsitempė sulig eglių viršūnėmis. Nuo skleidžiamos šviesos dangus atrodė labai apniukęs.
Automobilis sustojo ties manimi.
− Tai jūs? – paklausė Seržas. – Ką jūs darote? Taip elgtis pavojinga. Dar neprašvito, kelyje jūs beveik nepastebimas.
− Aš išėjau pasivaikščioti, – atsakiau aš kvailai, lyg kalbėdamas su kalniečiu. – Šiuo metu nėra intensyvaus eismo. Niekas nepravažiuoja.
− Važiuoju aš! – pasakė jis, – lipkite, greičiau! Aš jūsų nesuvalgysiu. Aš jus nuvešiu žemyn. Jūs einate į kaimą?
− Jis atidarė dureles ir pro langą išmetė nuorūką.
− Man atrodo, kad aš šiuo momentu jus erzinu, – po kelių minučių pasakė jis. – Jūs manęs vengiate, aš tai puikiai pastebiu. Kvaila, jeigu taip elgiatės dėl anos dienos įvykių. Be to, aš jūsų ilgai nebetrukdysiu. Aš išvykstu: mano viešnagė bus trumpesnė nei buvo numatyta.
Jis uždainavo „Tose pakrantėse...“.
Aš paklausiau:
− Turbūt naujienos, kurias gavote? Tai susiję su jūsų pareigomis?
Būtent, – atsakė jis. – Visiškai teisingai. Mano naujosios pareigos. Aš išvyksiu toli. Labai toli. Aš jūsų daugiau nebepamatysiu. Vãlandos skrydžio lėktuvu... – jis nusijuokė. – Pasaulis tarp jūsų ir manęs. Ištisas žemės skersmuo. Ar to pakaks? Jums nereiks nieko bijoti, – ir kalbėdamas tuo pačiu ironišku tonu, - ko nors bijoti iš manęs, jeigu tik jūs kažko bijote? Aš to viliuosi, ar ne? Jūs būsite ramus.
____________
FR5
Mano mintis nutraukė užnugary pasigirdęs automobilis. Nuo jo žibintų šviesos mano šešėlis ištįso iki eglių viršūnių, o dangus persimainė niūromis spalvomis.
Automobilis sustojo visai prie pat manęs.
– Čia jūs? – nustebo Seržas. – Ką čia veikiate? Taigi pavojinga – kelias visai neapšviestas, vairuotojai jus vos vos įžiūrėtų.
– Išėjau pasivaikščioti, – kvailai tarstelėjau, tarsi kalbėčiau su nepažįstamuoju. – Eismas čia nedidelis. Mašinos visai nevažinėja.
– Aš važinėju, – paprieštaravo jis. Nagi, lipkite. Juk nesuvalgysiu. Pavešiu jus. Einate į miestelį?
Seržas atidarė man dureles ir per jas išmetė nuorūką.
– Toks jausmas, kad aš jus erzinu, – pradėjo po kelių minučių. Aiškiai jaučiu, kad manęs vengiate. Jei taip elgiatės dėl vakarykščio, tai juokinga. Tarp kitko, jums jau nebereikės nuo manęs slapstytis. Išvykstu. Mano viešnagė bus trumpesnė, nei numatyta.
Ir paniūniavo „sur ces rivages...“*.
Aš paklausiau:
– Kokios naujienos? Gavote kitą darbą?
Taip taip, – linktelėjo. Būtent. Gavau darbą. Išvykstu labai toli. Labai. Nebesusitiksime. Iki ten lėktuvu daug valandų kelio (juokiasi). Mus skirs visas pasaulis. Visas platusis pasaulis. Ar jums to pakaks? Jums nebereikės nieko bijoti (vis dar ironišku tonu), nei manęs, nei ko nors kito, na, kaip aš suprantu, jūs kažko bijojote, ar ne? Tai dabar galėsite ramiai gyventi.
* „O paupy...“ (pranc..)
____________
FR6
Dominique Barbéris
Gražioji pakrantė
Sustojau išgirdusi keliu man iš paskos atvažiuojantį automobilį. Nuo jo mano šešėlis ištįso išilgai iki pat eglių viršūnių. Spiginant šviesoms, dangus atrodė ypač tamsus.
Automobilis stabtelėjo šalia:
– Jūs? – paklausė Seržas. Ką čia veikiate? Čia nesaugu – kelias neapšviestas, vos įmanoma Jus pastebėti.
– Vaikštinėju, – atsakiau kvailai lyg kalnų gyventojui. Čia nėra judėjimo, niekas nevažiuoja.
– Aš važiuoju, – atšovė jis. Nagi, lipkit. Nesuvalgysiu Jūsų. Pavežėsiu. Einate į kaimelį?
Seržas atidarė automobilio dureles, išmetė nuorūką.
– Man regis, aš Jus tik erzinu, – pasakė jis po keletos akimirkų. Jūs vengiate manęs, puikiai matau. Juokinga, jei tai dėl rytojaus. Beje, ilgiau nebevarginsiu. Aš išvykstu. Viešėsiu čia kur kas trumpiau nei planavau.
Jis uždainavo: „Ant šių krantų...“
Aš paklausiau:
– Naujienos? Dėl darbo?
– Taip, – atsakė jis. Būtent. Dėl savo naujojo darbo. Išvyksiu toli, labai toli. Niekada Jūsų nebeišvysiu. Kol skrisiu lėktuvu (juokiasi). Mudu skirs pasaulis. Ištisa pasaulio platybė. Ar to pakaks? Nebebus, viliuosi, Jums ko būgštauti (tokiu pat ironišku balsu), manęs bijoti, jei tik bijojote dėl kokių nors priežasčių, argi ne taip? Galėsite būti rami.
____________
FR7
Dominique Barbéris
Gražioji pakrantė
(Ištrauka iš romano, 2010)
Mane pažadino užpakalyje keliu važiuojančio automobilio triukšmas. Jo šviesose mano šešėlis ištįso skersai iki pat eglių viršūnių. Dėl šviesos dangus atrodė labai tamsus.
Privažiavęs prie manęs automobilis sustojo.
– Jūs? – tarė Seržas. – Ką darote? Tai pavojinga. Čia neapšviesta ir jūsų ant kelio beveik nematyti.
– Vaikštinėju, – kvailai atsakiau, lyg to manęs klaustų koks nors kalnų gyventojas. – Mašinų čia nedaug. Niekas nepravažiuoja.
– Aš pravažiuoju, – pasakė jis. – Lipkite, greičiau. Nesuvalgysiu jūsų. Nuvešiu į apačią. Į miestelį?
Jis atidarė automobilio dureles ir pro jas išmetė nuorūką.
– Man atrodo,kad šiuo metu jus erzinu, – pasakė luktelėjęs keletą minučių. – Jūs manęs vengiate, matau tai. Jei tai dėl ano karto, nesąmonė. Beje, daugiau jūsų nebetrukdysiu. Išvykstu. Būsiu trumpiau, nei numačiau.
Jis pusbalsiu uždainavo „Šiose pakrantėse...“.
Aš paklausiau:
– Sužinojote kažką naujo? Apie darbą?
– Sužinojau, – pasakė jis. –Ką tik. Apie mano naująjį darbą. Išvykstu, toli. Labai toli. Nebematysiu jūsų. Būsiu už daugelio kilometrų (juokiasi). Mus skirs pasaulis. Visas pasaulis. Ar bus gana? Ir jums nereikės nieko bijoti (vis tuo pačiu ironišku balsu), nieko dėl manęs baimintis, jei tik kada nors ko nors baiminotės. Galiu tuo didžiuotis, ar ne? Niekas jums nedrums ramybės.
____________
FR8
Dominique Barbéris
Įstabusis krantas
Stabtelėjau, išgirdusi už manęs keliu atvažiuojančio automobilio ūžesį. Jo apšviesta, mačiau savo šešėlį krentant skersai kelio ir kylant iki pat eglių viršūnių. Dėl tos šviesos dangus rodėsi dar tamsesnis.
Automobilis sustojo prie pat manęs.
– Čia jūs? – ištarė Seržas. – Ką gi čia veikiate? Juk čia pavojinga. Kelias neapšviestas, vos įmanoma jus įžiūrėti.
– Vaikštinėju, – atsakiau negalvodama, nelyginant kokiam prašalaičiui kalnų gyventojui. – Koks gi čia eismas? Nė gyvos dvasios.
– Bet aš vistik čia, – atkirto. Lipkit, važiuojam. Nebijokit, neįkąsiu. Tik pavežėsiu. Jus į miestelį?
Tada jis pravėrė dureles, išmetė nuorūką.
– Susidaro įspūdis, kad mano pasirodymu jūs itin nepatenkinta, – ištarė po keleto minučių. – Akivaizdu, kad vengiate manęs. Jei taip dėl anądien... juk tai juokinga. Tiesa, trukdysiu jus nebeilgai. Išvykstu. Mano viešnagė bus kur kas trumpesnė nei planuota.
Ir jis uždainavo „Prie šių krantų...“.
Pasiteiravau, ar turįs naujienų, kur apsistosiąs.
Ak, taip, mano naujasis adresas..., – pasakė. – Leiskite pagalvoti. Išvykstu toli. Labai toli. Daugiau nepasimatysime. Valandų valandos skrydžio (šyptelėjo). Visa amžinybė. Turėtų pakakti, ar ne? Galėsite gyventi nesibaimindama (vis dar su ta pačia ironija balse), nebereikės dėl manęs bijoti, jeigu jūs, žinoma dėl manęs šitaip. Matyt, pernelyg susireikšminau? Pagaliau galėsite ramiai gyventi.
____________
FR9
Dominique Barbéris
Saulėtas pajūrys
Už nugaros, gatvėje suburzgęs automobilis išblaškė mano mintis. Mano šešėlis ištįso sulig eglių viršūnėmis. Nuo šviesos dangus atrodė rūškanas.
Automobilis sustojo prie pat manęs:
- Tai Jūs? paklausė Seržas. Ką Jūs čia veikiate? Tai juk pavojinga. Gatvė neapšviesta, Jus vos įmanoma įžiūrėti.
- Aš vaikštinėju, atšoviau lyg būčiau kalbėjęs su sniego žmogumi. Eismo nėra. Niekas nepravažiuoja.
- Aš važiuoju, atšovė jis. Nagi, lipkite, pavežėsiu. Nesuvalgysiu Jūsų. Jūs keliaujate į miestelį?
Jis atidarė duris, numetė nuorūką.
- Numanau, kad aš Jus erzinu, tarė jis praėjus keletui minučių. Aš puikiai matau, jog vengiate manęs. Jei taip elgiatės dėl praėjusios dienos, tai tikrai labai kvaila. Beje, aš tikrai daugiau Jūsų nebevarginsiu. Išvykstu. Kelionė bus kur kas trumpesnė, nei buvo planuota.
Jis uždainavo „O tam saulėtam pajūry...“
Aš paklausiau:
- Iš kur sulaukėte naujienų? Savo pašto?
- Tikrai taip, atsakė jis. Savo naujojo pašto. Išvykstu toli. Labai toli. Daugiau nebepasimatysime. Valandų valandos lėktuve (nusijuokė jis). Mus skirs visas pasaulis. To pakaks? Jums nebebus ko baimintis (jo tonas išliko toks pat ironiškas), galėsite manęs nebebijoti, jei išvis ko nors bijote, pataikauju Jums, ar ne? Būsite ramus.
____________
FR10
Gražus pajūris
Už nugaros pasigirdęs mašinos burzgesys privertė suklusti. Išilgai kelio driekėsi mano šešėlis siekdamas eglių viršūnes. Prietemoje dangus atrodė apsiniaukęs.
Mašina sustojo šalia.
- Čia jūs? tarė Seržas. Kas čia veikiate? Tai pavojinga. Prieblandoje esate vos matomas.
-Nutariau pasivaikščioti, kvailai leptelėjau, tarsi būčiau šnekėjęs su kalniečiu. Judėjimo nedaug. Nieko nesutikau.
-Mane sutikote, pastebėjo jis. Prašau, lipkite vidun. Nesuvalgysiu. As jus pavešiu. Ar einate i miestelį?
Jis atidarė dureles ir išmetė cigaretės nuorūką.
-Jaučiu, jog siuo metu veikiu jus neigiamai, pasakė po kelių minučių. Aiškiai matau, jog manęs vengiate. Jei dėl anos dienos ivykio, tai butų kvaila. Beje, daugiau jūsų nebetrukdysiu. As išvykstu. Mano apsilankymas bus trumpesnis nei numačiau.
Jis uždainavo „Ant šių krantų...“.
Aš pasiteiravau:
-Sulaukėte naujienų? Del jūsų užimamų pareigų?
-Būtent, atsakė jis. Atspėjote. Del naujų pareigų turėsiu išvykti toli. Labai toli. Ir daugiau nebepasimatysime. Mus skirs valandos skrydžio lektuvu (jis juokiasi). Tarp mūsų bus visas pasaulis. Tūkstančiai kilometrų. Ar to pakaks? Galėsite daugiau nieko nebebijoti (tęsė tuo pačiu ironišku tonu), net manęs, jei, aišku, kada nors tai jautėte, kas man būtų per didelė garbė, ar ne? Paliksiu jus ramybėje.
____________
FR11
Man sutrukdė kelyje už nugaros pasigirdęs automobilis. Jis ištempė mano šešėlį įstrižai ligi eglių viršūnių. Dėl atsiradusios šviesos dangus pasidarė labai tamsus.
Mašina sustojo visai šalia manęs.
– Tai jūs? – paklausė Seržas. – Ką jūs veikiate? Pavojinga. Nėra apšvietimo. Kelyje jūsų beveik nesimato.
– Vaikštinėju, – atsakiau banaliai lyg šnekėčiau su bet kuriuo kalnų gyventoju. Nėra daug mašinų. Niekas nepravažiuoja.
– O aš ėmiau ir pravažiavau, – tarė jis. – Nagi lipkite. Nesuvalgysiu. Pavėžėsiu į pakalnę. Einate į miestelį?
Atidaręs duris išmetė nuorūką.
– Man toks įspūdis, kad šiuo metu jus erzinu, – prabilo po kelių minučių. – Akivaizdu, kad manęs vengiate. Jeigu dėl to kas įvyko aną dieną – nebūkite juokinga. Beje, ilgiau jūsų netrikdysiu. Išvažiuoju. Viešėsiu trumpiau, nei buvo numatyta.
Jis užniūniavo: „Ant šio ežero kranto...“.
– Sulaukėte naujienų? Dėl darbo? – paklausiau.
– Būtent, – jis atsakė. – Tik ką. Dėl naujo darbo. Išvažiuosiu toli. Labai toli. Nebesusitiksime. Tiek valandų skrydžio (pradėjo juoktis). Tarp mūsų bus toks atstumas – ištisas pasaulis. Pakaks? Jums nebereikės nieko bijoti, (tęsdamas ironišku balsu) manęs bijoti, jeigu apskritai ko nors bijojote. Per daug savimi pasitikiu, ar ne? Paliksiu ramybėje.
____________
FR12
Dominique Barbéris
„Beau Rivage“
Beeinančią keliu pasivijo mašinos ūžesys. Nuo jos mano šešėlis įkypai nusidriekė iki eglių viršūnių.
Mašina stabtelėjo kaip tik ties manimi.
– Jūs? – paklausė Seržas. – Ką čia veikiate? Juk čia pavojinga. Kelias neapšviestas, jus vos įmanoma įžiūrėti.
– Vaikštinėju, – tarstelėjau nesusimąstydama, tarsi atsakyčiau kalniečiui. – Eismas ramus. Niekas nepravažiuoja.
– Aš pravažiuoju, – pasakė. – Nagi, sėskit. Juk nesuvalgysiu. Pavešiu. Jums į kaimą?
Atvėręs dureles, išmetė nuorūką.
– Toks įspūdis, kad pastaruoju metu kažko irštate ant manęs, – pratarė po kurio laiko. Juk matau, kad manęs šalinatės. Kvaila, jei dėl to, kas įvyko anądien. Beje, daugiau jums neįkyrėsiu. Išvykstu. Užsibuvau trumpiau, nei planavau.
Ir pusbalsiu užtraukė: „Ant šių krantų ...“.
Pasiteiravau:
– Kas naujo? Kaip darbas?
– Geras klausimas, – atsakė. – Pataikėt. Gavau naują darbą. Išvykstu toli. Labai toli. Daugiau nebematysiu jūsų. Ten skristi – valandų valandos (nusijuokė). Mus skirs ištisas pasaulis. Begalybė. Ar to pakaks? Jums nereikės nieko bijoti (ir vis su ta pačia ironiška gaidele), nieko bijoti iš manęs, jei apskritai ko nors iš manęs baiminotės (giriuosi), tiesa? Nebedrumsiu jums ramybės.
____________
FR13
Dominique Barbéris
Graži pakrantė
Mane sustabdė automobilio, buvusio už manęs, ant kelio, triukšmas. Jo žibintai mano kreivą šešėlį
ištempė iki pat eglių viršūnių. Dėl šviesos dangus atrodė labai tamsus.
Automobilis sustojo tik sulig manimi.
- Tai jūs? - paklausė Seržas. - Ką jūs darote? Juk tai pavojinga. Jūs vargiai matomas ant neapšviesto kelio.
- Vaikštinėju, - atsakiau kvailai,lyg būčiau atsakęs kalniečiui. - Šioje vietoje eismas nėra intensyvus. Niekas čia nevažiuoja.
- Aš važiuoju, - atsakė jis. - Nagi, lipkite. Aš jūsų nesuvalgysiu. Nuvešiu jus žemyn. Einate į kaimą?
Jis atidarė automobilio dureles ir išmetė nuorūką.
- Man atrodo, kad šiuo metu aš jūs erzinu, - tarė jis po kelių minučių. - Jūs manęs vengiate ir aš tai aiškiai matau. Juokinga, jeigu tai dėl ankstesnės dienos. Beje, aš jūsų ilgiau nebevarginsiu. Išvykstu. Mano kelionė bus trumpesnė nei numatyta.
Jis niūniavo „Šiose pakrantėse...“.
Aš pasiteiravau:
- Naujienos, kurias jūs turėjote? Tai dėl jūsų posto?
- Taip, - atsakė jis. - Būtent. Mano naujos pareigos. Išvyksiu toli. Labai toli. Daugiau jūsų nebepamatysiu. Nuo pat ilgų skrydžio valandų ( juokiasi). Pasaulis tarp jūsų ir manęs. Visa pasaulio erdvė. To pakaks? Jums nebus dėl ko nerimauti ( ir vis dar tuo pačiu ironišku tonu), nerimauti dėl manęs, o jeigu dėl ko nors baiminsitės, aš didžiuosiuosi, ar ne? Būkite ramus.
____________
FR14
Gražioji pakrantė
Mane pertraukė automobilio, važiuojančio už manęs keliu, keliamas triukšmas. Jo šviesose mano šešėlis ištįso iki eglių viršūnių. Atrodė, kad dėl šviesos dangus patamsėjo.
Automobilis susilygino su manimi ir sulėtino.
- Tai jūs? – tarė Seržas. – Ką jūs čia darote? Tai pavojinga. Čia neapšviesta, vos galima jus įžiūrėti ant kelio.
- Išėjau pasivaikščioti, - tariau sutrikusi, kaip kad jau buvau atsakiusi kalniečiui – Eismas neintensyvus. Niekas nevažiuoja.
- Aš važiuoju, - pasakė jis. – Eikšekit, lipkit. Aš jūsų nesuvalgysiu. Pavešiu jus. Jūs einate į kaimą?
Jis atidarė dureles ir išmetė nuorūką.
- Man susidaro įspūdis, kad aš jus šiuo metu erzinu, - tarė jis po kelių minučių. – Jūs manęs vengiate, aš tai puikiai matau. Jei tai dėl to, kas nutiko anądien, tai juokinga. Galiausiai - nebeilgai aš jums įkyrėsiu. Aš išvykstu. Mano viešnagė bus trumpesnė, nei buvo numatyta.
Jis dainavo „Šiose pakrantėse...“.
Aš paklausiau:
- Tai dėl naujienų, kurias sužinojote? Jūsų posto?
- Taip, dėl to, - ištarė jis. – Būtent taip. Dėl mano naujo posto. Išvyksiu toli. Labai toli. Aš jūsų daugiau nebematysiu. Kelios valandos lėktuvu. – jis nusijuokė. – Ištisas pasaulis tarp jūsų ir manęs. Visas platus pasaulis. Manot, užteks? Jums nebereikės dėl nieko jaudintis – tęsė vis dar tuo pačiu ironišku tonu. – Nebereikės jaudintis dėl manęs, jeigu tik jūs jaudinotės dėl to, jūs patenkinta? Aš jus paliksiu ramybėje.
____________
FR15
Gražioji pakrantė
Keliu už manęs ataidintis automobilio burzgimas sutrukdė. Automobilio šviesos ištęsė mano šešėlį iki pat eglių viršūnių, o ir dangus atrodė dar tamsesnis.
Automobilis sustojo visai šalia manęs.
- Tai jūs? – paklausė Seržas. – Ką gi veikiate? Tamsu, pavojinga. Pastebėti kelyje jus vos įmanoma.
- Aš tik vaikštinėju, - kvailokai atsakiau, lyg būčiau atsakiusi kokiam kalniečiui. Eismas nedidelis, niekas nevažiuoja.
- Aš važiuoju, - pasakė jis. – Nagi, lipkite. Aš jūsų nesuvalgysiu, tik nuvešiu žemyn. Keliaujate į miestelį?
Atidaręs dureles jis išmetė nuorūką.
Po kelių minučių tarė:
- Man atrodo, aš jus erzinu. Jūs manęs vengiate, suprantu tai. Juokinga, jei visa tai tik dėl anos dienos. Beje, daugiau aš jums neįkyrėsiu. Išvykstu. Mano viešnagė tęsis trumpiau nei planavau.
Jis niūniavo „Šiose pakrantėse...“.
Paklausiau:
- Tai gavote naujienų dėl darbo?
Būtent,- atsakė jis. – Visiškai teisingai. Mano naujasis darbas. Išvykstu toli. Labai toli. Daugiau jūsų nebepamatysiu. Valandų valandos lėktuvu (nusijuokė). Pasaulis tarp jūsų ir manęs. Ištisas pasaulis. Jums nereikės dėl nieko būgštauti (kaip visada ironiškai), nereikės manęs bijoti, jei tik jūs iš tiesų kažko bijojote. Tokiu atveju aš turėčiau jaustis pamalonintas, argi ne? Paliksiu jus ramybėje.
____________
FR16
Dominique Barbéris
Žavioji pakrantė
Kelyje už nugaros pasigirdęs automobilio burzgesys privertė mane stabtelėti. Žibintų šviesos manąjį šešėlį kilstelėjo kampu iki pat eglių viršūnių. Pasidarė šviesiau, dangus rodėsi dar tamsesnis.
Automobilis sustojo prie pat manęs.
- Tai Jūs? – paklausė Seržas. Kurgi einate? Čia tamsu ir pavojinga – galima Jūsų ir nepastebėti.
- Taip sau vaikštinėju, - kvailokai pratariau, lyg būčiau atsakinėjusi kokiam vietiniam kalnų gyventojui. Mažai kas tevažiuoja. Dar nieko nesutikau.
- Bet mane tai sutikot, - pertarė jis. Lipkit, važiuojam. Juk nesuvalgysiu Jūsų. Nuvešiu, kur panorėsit. Susiruošėt į miestelį?
Jis atidarė man dureles, o pro langą išmetė nuorūką.
- Atrodo, kad šalia manęs Jums labai nejauku, - po keleto minučių prabilo jis. Puikiai matau, kad manęs vengiat. Jei tai dėl to kas įvyko aną dieną, tai tiesiog juokinga. Beje, daugiau aš Jums nebeįkyrėsiu. Išvykstu. Viešėsiu čia trumpiau nei planavau.
Jis išniūniavo: „prie pakrančių šitų..“
Paklausiau:
- O kas pas Jus naujo? Keisite darbą?
- Būtent, - atsakė jis. Tikrai taip, manęs laukia naujas darbas. Išvykstu toli. Labai toli. Ir daugiau Jūsų nebematysiu. Valandų valandos skrydžio lėktuvu (jis nusijuokė). Ištisas pasaulis skirs mane nuo Jūsų. Pačios didžiausios platybės. Tik ar to pakaks? Jums tiesiog nebebus dėl ko nerimauti, (vis dar su ta pačia pašaipėle balse), nei dėl manęs nuogąstauti, net jei kažkiek ir gąsdinau, bet tikriausiai perdedu, ar ne? Taigi, būkite rami.