VERTĖJŲ ŠVENTĖ


Šiemet pirmą kartą Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai oficialiai atšventė savo šventę – vertėjų globėjo šv. Jeronimo dieną. Į Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos konferencijų salę sugužėjo įvairių kartų ir įvairios patirties, garbūs ir dar jauni asmenys. Šventę skaistino vertėjų cecho spiritus movens Jurgita Mikutytė, skalsino susineštos vaišės.
J. Mikutytės prakalba apie „fatališką vertėjų reikšmę ir netikėtą vaidmenį dailės istorijoje“ išties sukrėtė: maža to, kad norėdami sužinoti, kas yra vertėjas, žmonės DLKŽ pirmiau pamato, jog jis esąs „vartytojas, pvz., mėšlo“, o tik paskui tekstų vertėjas, dar pasirodo, kad šv. Jeronimas savo „vulgatoje“ (Biblia sacra juxta vulgatae editionis) privėlė pragaištingų klaidų; pasak hebrajiško originalo, Mozė, ant Sinajaus kalno šnektelėjęs su Viešpačiu, nulipo „švytinčiu veidu“, o ne „raguotu veidu“ (facies cornuta), kaip kad išvertė šv. Jeronimas. Dailės istorijoje tai atsispindi Michelangelo skulptūroje (ja buvo iliustruotas kvietimas į renginį), kur Mozė pavaizduotas su... ragiukais. Taigi menininko vaizduotė gali paversti klaidą šedevru.


Literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys sutiko, kad vertėjai kartais išgyvena „užtemimo“ periodus. Tada jie, pavyzdžiui, užuot „first night“ išvertę „premjera“, išverčia „pirmoji naktis“ arba „to chew nails“ – „vinis graužti“, o ne „nagus graužti“. Jonušys pažėrė statistinių duomenų: Biblija, visa ar fragmentais, išversta į 1597 kalbas, Lenino veikalai išversti į 321 kalbą, o Shakespeare’o – „tik“ į 93…

Apie vertėjo prestižą, jo moralines, o dažnukart ir politines ar veikiau antipolitines paskatas kalbėjo vertėjas ir rašytojas
Teodoras Četrauskas, priminęs, jog priespaudos laikais ne vienam lietuvių rašytojui vertimai buvę net tik priebėga, bet ir būdas rezistuoti. t.y. priešintis režimui kultūroje ir nekultūrai režime. T. Četrauskas palietė ir ontologinį vertėjo amato aspektą, vaizdžiai nusakė vertėjo, kaip kūrėjo, jauseną šiuolaikinėje visuomenėje, kuri vis smarkiau spjauna į tai, kas neduoda pelno, malonumų ar valdžios. Versdamas gerą knygą vertėjas užtrunka ilgus mėnesius ar metus, atsidėdamas kruopščiam, vienišam darbui (kažkas iš publikos prisipažino: „Aš net išprotėjau versdamas!“), o, regis, vien tam, kad knyga geriausiu atveju būtų išleista nedideliu tiražu, kuris irgi dažniausiai ne visas pasiekia skaitytojus.

Rimtėjančias pokalbio gaideles praskaidrino lenkų literatūros vertėjos Irenos Aleksaitės prisiminimas apie jos nuotykius verčiant Gombrowiczių. Tarp intymiausių savo biografijos faktų rašytojas, tikriausiai pikantiškumo dėlei, buvo įpynęs išsigalvotų istorijų bei personažų, ir vertėja, kuri versdama pati virto Gombrowiczium, tik paskutinę akimirką, baigdama tvarkyti knygą, tai pastebėjo.

L. Jonušys kalbino poetą, lietuvių literatūros vertėją į rusų kalbą
Georgijų Jefremovą, išvertusį M. Martinaičio „Kukučio balades“, A. Marčėno poeziją. G. Jefremovas, paklaustas, kodėl, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, jis dabar nutolo nuo politikos, atsakė: jautėsi pavargęs, ir dabar prasmingesnė jam atrodanti kūryba. Beje, jis turbūt operatyviausiai iš rašytojų užfiksavo to meto įvykius, iškart po jų Maskvoje išleisdamas dienoraščiu paremtą knygą.

Daug dar buvo kalbama tą vakarą: ir apie vertėjo emocinį ryšį su autoriumi bei jo kūriniu, ir apie originalo „pagerinimą“ vertimu, ir apie tai, ar vertėjui dera taisyti akivaizdžias autoriaus stiliaus klaidas.

Vyturys Jarutis

Literatūra ir menas, 2004-10-08 Nr. 3018

---------------

LLVS pirmininkės Jurgitos Mikutytės kalba,

pasakyta Vertėjų dienos paminėjime 2004-09-30

 

Labai seniai visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kartą žmonės užsigeidė pasistatyti miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne. Viešpats išsigando tokio žmonių pasipūtimo, sumaišė visos žemės kalbą ir išsklaidė žmones po visas šalis. Žmonės nebegalėjo susikalbėti, jiems prireikė tarpininkų. Tuomet ir gimė vertėjo profesija. Todėl Babelio bokštas, kaip tos valandos priminimas, yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos simbolis.

Tačiau ilgą laiką vertėjai buvo tarsi šešėlių karalystės gyventojai – būtinai reikalingi, bet nuolat nepastebimi, neįvertinami, tarsi kokios Babelio pelenės, kurios niekad netaps popžvaigždėmis ar garsenybėmis.

Bet tikėkimės, ateis toks laikas, kai vertėjo vardas pasirodys knygos viršelyje, kai jis bus trumpai pristatytas šalia knygos autoriaus, ir, tikėkimės, ateis toks laikas, kai Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pirmoji žodžio “vertėjas” reikšmė bus nebe “tas, kas griauna ant šono”, ne “tas, kas išverčia mėšlą” ir ne “tas, kas varto nuo vieno šono ant kito”, o tas, kas verčia tekstą.

O iš tikrųjų vertėjai kaip kokie diplomatai dažnai apsaugo tautas nuo muštynių ir karų, nes padeda susikalbėti ir susitarti gražiuoju. Jie jau tūkstančius metų kaip kokie statybininkai stato tiltus tarp kultūrų, prisideda prie savitarpio supratimo, kultūrų dialogo ir bendradarbiavimo.

Vertėjai tarsi kokie gėlininkai rūpestingai prižiūri kalbų ir kultūrų įvairovę, leidžia joms likti savimi. Vertėjai tarsi šaukliai pristato kitas kultūras, garsina kitų šalių rašytojus ir literatūrą, padaro juos suprantamus ir prieinamus savojoje šalyje, taigi prisideda prie literatūrų sklaidos. Vertimai leido išgarsėti pirmiau užsienyje, tik paskui gimtinėje, tokiems rašytojams kaip Kafka, Joyce’as, Beckettas, Ibsenas, Strindbergas, Vonegutas ir daugybei kitų. O štai, pvz., Rabelais Lietuvoje vertinamas ir žinomas daug geriau nei kai kuriose kitose šalyse vien dėl puikaus vertimo, kurį atliko Dominykas Urbas. Tai įrodymas, koks svarbus yra geras vertėjas. O vargu ar yra rašytojų, netrokštančių būti pripažintiems ir turėti skaitytojų ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje, nes būtent tai yra tikroji rašytojo sėkmė. Tik vertimai į daugelį kalbų rašytojui yra prielaida gauti pvz., Nobelio premiją.

Kita vertus, vertimai turtina savą kultūrą, jie daro įtaką nacionalinei literatūrai, rašytojų kūrybai. Be literatūrų tarpusavio įtakos apskritai sunkiai įsivaizduojama literatūros istorija. Ypač mažosios šalys, tokios kaip Lietuva, yra imlios, atviros, bet kartu ir priklausomos nuo didžiųjų šalių kultūrų. Tai geriausiai įrodo tas faktas, kad pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo "Katekizmas", buvo VERTIMAS. Vertėjai savo vertimais dažnai praturtina gimtąją kalbą.

Vertėjai pasistengia, kad praleistume malonias valandas su gera knyga.

Jie atleidžia kitus nuo nemalonios prievolės mokytis užsienio kalbų ar skaityti knygą jos originalia kalba.

Vertėjai palaiko leidybos industriją: jie dažnai padeda formuoti leidžiamų knygų programą, jie yra pigi darbo jėga, jie kaip nemokami psichologai nuolat išklauso leidėjų skundus apie skurdą ir skaitytojų ignoranciją.

Vertėjas – kūrėjas, jis vienišas ir verčia, nes kitaip negali. Tai pašaukimas. Kaip rašė Rilkė, “versti – tai visų sunkiausias darbas. Jis giminingas aktoriaus menui; tai alchemija, aukso gaminimas iš svetimų elementų.”

Galiausiai vertėjai turi ir antgamtiškų galių, pavyzdžiui, jie sugeba vartyti rašytojus karstuose, jei iškraipo ar neteisingai išverčia tekstą.

Vertėjai netgi daro įtaką vaizduojamiesiems menams. Pateiksiu pavyzdį:

Dėl to kaltas mūsų “šventasis” globėjas Jeronimas, kurio Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata,  iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Jeronimas supainiojo hebrajiško teksto žodžius keren (“raguotas”) ir karan (“spindintis”), todėl parašė facies Mosi cornuta, t.y. “raguotas Mozės veidas”, tačiau iš tikrųjų tai reiškė (cituoju Antano Rubšio verstą lietuvišką Biblijos tekstą): “Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti.” (Iš 34,29-35).   Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – tai paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida, atsiradusi verčiant Bibliją iš hebrajų į lotynų kalbą. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo aiškintojų ir interpretacijų, kurios visos, pasirodo, tėra ant oro burbulo pastatytos.

Mielos vertėjos, mieli vertėjai, sveikinu jus šiandien su jūsų, vertėjų, diena.

LLVS valdyba (2004-2005 m.): N.Chijenienė, J.Ramunytė, J.Mikutytė, L.Jonušys, I.Aleksaitė, L.Katkus, R.Jonynaitė

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis