"Noriu versti" 2011. NAUJOSIOS GRAIKŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Smagu, kad kasmet graikiško teksto vertėjų vis daugėja: užpernai vienas, pernai du, o šiemet jau visi penki.
Vertimus aptarti pradėkime nuo vardų. Autoriaus vardą ir pavardę turėtume lietuvinti Menis Kumandarėjas, kad galėtume patogiai linksniuoti (juk graikiški vardai linksniuojami): Menio Kumandarėjo, Meniui Kumandarėjui ir t. t. Dėl knygos veikėjų vardų, tai, kad nebūtų pusė lupta, pusė skusta, siūlyčiau lietuvinti Evripidis pagal naujosios graikų kalbos tarimą arba Euripidas pagal gerai pažįstamą antikinį vardą (dauguma rinkosi šį variantą) ir Marjana pagal tarimą arba Mariana, kam atrodo įprastesnė ši forma – tai populiarus įvairiose tautose lotyniškos kilmės vardas.
Romano, iš kurio paimta ištrauka, pasakotojas kirpėjas dėsto kirpykloje nutikusias arba išgirstas istorijas. Knygos pavadinimas išaiškėja iš dainelės citatos romano pabaigoje: vietoj τους čia yra žodis τω κουρείων – „kirpyklų“… Taigi „ Jų (kirpyklų) kvapas išspaudžia man ašaras…“ arba „Jų kvapas mane virkdo“, kaip siūlo komentuotojas ne graikas. GR2, GR4 „pravirkdo“išradingesnis vertimas negu „verčia verkti“ (graikiško žodžio κάνω funkciją atitinka ang. k. to make ar pranc. k. faire). Taigi  veiksmas vyksta kirpykloje ir tai paaiškėja iš konteksto: pastabieji GR2, GR3 vertėjai išvertė gerai – ne „parduotuvė“, o „kirpykla“. Tik GR2 vartoja ne žodį „apkirpti“, o „nukirpti“. Ką gi, pažiūrėkim į Lietuvių kalbos žodyną: apkirpti – truputį, ne visai nukirpti; nukirpti – žirklėmis patrumpinti arba žirklėmis pašalinti. Lyg ir panašios reikšmės, bet iš pavyzdžių atrodo, kad žmogus veikiau apkerpamas, o avis nukerpama. Štai dėl kokių niekų kabinėjasi redaktoriai!..
 Kabintųsi ir prie GR1 „uždarinėti (uždaryti) parduotuvę“, GR2 „atsiliepiau nedelsiant“ (nedelsdamas), GR3 „atsilaisvinau” (esu laisvas, baigiau darbą), „paskambinsiu prieš ateinant“ (ateidamas) GR2, GR4 „laikas vakarienei“ (vakarienės laikas, laikas vakarieniauti), GR5 „Išpildysiu (patenkinsiu) kiekvieną jūsų norą“, GR5 „prieš ateidamas ją (jos) pasiimti“. Kai kur šlubuoja logika: GR1 „skambutis (ryšys) nutrūko“, GR3 „Tik tolumoje girdėti susilieję balsai. Netrukus patys (balsai?) padėjo ragelį“ (jei balsai, tai gal nutilo, nuščiuvo?).  
Yra rašybos klaidų: GR5 kiekviena (kiekvieną), Vis tiek (vis tiek), GR4 suskabėjo (suskambėjo). Ir nemažų skyrybos klaidų. Neskiriami šalutiniai sakiniai: GR2 „Pajutau nerimą kai išgirdau...“, „pasakysi kada ateiti...“ GR4 „parvesiu vaiką į jų namus kai tik pabaigsiu“, GR5 „parvesiu mergaitę namo kai tik baigsime“. O štai čia aplinkybės nereikia atskirti: GR4 „Šį kartą, vienas...“ 
Pritariu komentuotojams dėl „mano nervai virptelėjo“ (gal galėtų būti tiesiog „krūptelėjau“ – nors veiksmas išorinis, reiškia vidinę reakciją), o dėl ένας καλός πελάτης, tai man tiktų visi epitetai: geras, nuolatinis, ištikimas klientas.
Mergaitės portretą tiksliausiai nupiešė GR1 ir GR4. Panaudodama ir kitų indėlį, siūlyčiau tokį variantą: „Mergytė kaip angeliukas, tikra statulėlė porceliano baltumo oda, žydromis atlasinėmis akimis ir šviesiais plaukais. Sakyčiau, kokių devynerių metų.“
Šią ištrauką parinkau ketindama pakalbėti apie grožinės literatūros dialogų vertimą. Nemanyčiau, kad dialogų kalbą kiekviename kūrinyje galima tapatinti su šnekamąja kalba: ir dialogai gali būti parašyti taisyklinga literatūrine kalba, bet išversti juos taip, kad skambėtų gyvai, natūraliai, – visada nelengvas uždavinys. Primenu, kad lietuvių kalboje tiesioginė kalba dažniausiai skiriama brūkšniais, taigi kabutes bent šiuo atveju galima drąsiai keisti brūkšniais. Remdamasi gautais vertimais, pamėginsiu sklandžiau sudėlioti, regis, visai paprastas frazes. Pirmas dvi (žmogus atsiliepia į telefono skambutį) galima versti gana įvairiai: “Ναι, λέγετε, εμπρός” (Alio, klausau jūsų); “Έλα, ποιος είναι;” (Kalbėkite, kas čia? Klausau, kas skambina?), tik ar atsiliepdami telefonu sakome „taip“? Bent aš sakau „alio“...
Geriausiai dialogus, mano nuomone, išvertė GR1 (neapkrovė nereikalingais žodeliais), taigi tolesni sakiniai daugiausia remsis GR1 išmone. “Ξέρω ότι είναι αργά, ώρα φαγητού, μα θα μου κάνεις μεγάλη χάρη, ξεχάστηκα με τις δουλειές, τώρα μόλις μπόρεσα να ξενοιάσω. Να σ’ τη φέρω;” – Žinau,  kad jau vėlu, vakarienės metas, bet padarytum man didelę paslaugą, pamiršau per darbus, tik dabar jau esu laisvas. Ar galiu ją atvesti?
“Γιά σένα θα κάνω όλα τα χατίρια”. – Dėl tavęs padarysiu, ko tik paprašysi (arba GR3 „tau visada esu pasiruošęs padėti”, GR2 „ko tik nepadaryčiau dėl tavęs”).
 “Την αφήνω σε καλά χέρια, Ευριπίδη. Εγώ θα πάω σπίτι και θα σου τηλεφωνήσω να έρθω να την πάρω.” – Palieku ją gerose rankose, Evripidi. O aš eisiu namo ir vėliau paskambinsiu, kada galėčiau ją parsivesti (šnekamojoje kalboje visai įmanoma tokia elipsė „paskambinsiu (pasakysi, kada...)“, nors galima ir įterpti, ko trūksta: GR2 „Vėliau paskambinsiu tau, pasakysi, kada ateiti jos pasiimti“).
“Μένω υποχρεωμένος, Ευριπίδη, να ’σαι καλά. Και του χρόνου.” – Lieku skolingas, Evripidi, lik sveikas.
O štai pabaigoje visas penketukas prašovė pro šalį! Και του χρόνου, kaip rodo žodynas, reiškia naujametinį linkėjimą: „kad ir kitais metais viskąs gerai eitųsi“ (aišku, be konteksto vertėjai nežinojo, kokiu metų laiku vyksta veiksmas). Taigi praradome progą pasukti galvą, kaipgi mes sakytume trumpai drūtai... Sėkmės kitais metais?!     
 
Diana Bučiūtė

____________
ORIGINALAS

VERTIMAI
_______________

GR1

Menis Kumantarėjas

Jų kvapas man sukelia ašaras
     
Suskambo telefonas, ir mano nervai virptelėjo.
-       Taip, klausau jūsų.
Neišgirdau nieko, tik balsų šurmulį kažkur tolumoje. Neilgai trukus skambutis nutrūko.
Kai telefonas ir vėl suskambėjo, kaip tik buvau besiruošiąs uždarinėti parduotuvę.
-       Alio, kas skambina?
Šįkart tai buvo vienas ištikimas klientas, paprašęs apkirpti jo dukrą:
-       Žinau, kad jau vėlu, pietų metas, - kalbėjo, - prašau tikrai didelės paslaugos. Per tuos darbus visai iš galvos išgaravo, dabar tik atsilaisvinau. Ar galiu ją atvesti?
-       Dėl tavęs padarysiu, ko tik paprašysi, - atsakiau klientui.
Užsidarėme. Po penkių minučių įsiveržė tėvas ir dukra. Mergytė – tikras angeliukas: nedidukė, porceliano baltumo oda, žydromis blizgančiomis akimis ir šviesiais plaukais. Sakyčiau, kokių devynerių metų. Marijana.
-       Palieku ją gerose rankose, Euripidi. O aš eisiu namo ir vėliau paskambinsiu, kada galėčiau ją parsivesti.
Pasakiau, kad galiu ir pats parvesti vaiką, kai tik baigsiu, vis tiek neturėjau kitų darbų.
-       Lieku skolingas, Euripidi, lik sveikas, ir iki kito susitikimo!
______________________________

GR2

Menis Kumantrėjas
 
Jų kvapas mane pravirkdo (ištrauka, 1996)
 
Pajutau nerimą kai išgirdau skambantį telefoną. Atsiliepiau nedelsiant. Tolumoje girdėjosi tik neaiškūs balsai, kurių negalėjau pažinti. Beveik nieko nebegirdėjau ir ryšys nutrūko...
Jau buvau beuždarąs kirpyklos duris, kai telefonas suskambo ir vėl.
-          Kas čia skambina? – paklausiau.
Šį kartą skambino nuolatinis klientas, jis paprašė nukirpti jo dukrą.
      -     Žinau, jau vėlu, laikas vakarienei, - pasakė jis, bet būčiau be galo tau dėkingas. Turėjau tiek        darbų, kad net pamiršau pasirūpinti savo dukra. Ar galėčiau atvesti ją?
-          Ko tik nepadaryčiau dėl tavęs, - atsakiau, ir šiais mano žodžiais baigėme pokalbį.
Netrukus jie buvo čia. Tėvas ir dukra. Mergaitė kaip angelas, oda it brangus porcelianas, tokios tyros, dangaus mėlio akys ir tiesūs, tiesūs plaukai... Turėtų būti devynerių metų. Mariana.
-          Palieku ją gerose rankose, Euripidai, o pats grįžtu namo. Vėliau paskambinsiu tau, pasakysi kada ateiti jos pasiimti.
-          Nesijaudink, - atsakiau jam, palydėsiu dukrą iki namų, nesu užsiėmęs.
-          Lieki įpareigotas, Euripidai, lik sveikas. Iki pasimatymo!
______________________

GR3

Menis Kumandareas
 
Jų kvapas verčia mane verkti (ištrauka 1996)
Suskambėjus telefonui, net pašokau.
- Klausau, kalbėkite.
Tyla. Tik tolumoje girdėti susilieję balsai. Netrukus patys padėjo ragelį.
Jau buvau beuždarantis kirpyklą, kai vėl išgirdau skambant telefoną.
- Nagi, kas čia?
Šį kartą skambino vienas mano nuolatinis klientas, prašo, kad apkirpčiau jo dukrą. “Suprantu, kad vėlu, o ir vakarienės metas, - sako, - bet padarytum man didžiulę paslaugą. Visai užsimiršau per darbus, tik dabar atsilaisvinau. Ar galiu tau ją atvesti?”
- Tau, - atsakau klientui, - visada esu pasiruošęs padėti.
Baigėme pokalbį. Už penkių minučių jie jau buvo čia. Tėvas ir dukra. Mergaitė kaip angeliukas, tikra statulėlė porcelianine oda, žydromis atlaso akimis ir šviesiais plaukais. Devynerių metų, tiek apytikriai paskaičiavau. Mariana.
- Palieku ją gerose rankose, Euripidai. Dabar eisiu namo, paskambinsiu prieš ateinant jos pasiimti.
Pasakiau, jog vos tik baigsiu, pats parvesiu vaiką į jų namus. Vis tiek neturiu kito užsiėmimo.
- Lieku tau skolingas, Euripidai. Lik sveikas. Ir sėkmės.
_______________________

GR4

Jų kvapai mane pravirkdo
 
Suskambėjo telefonas ir mano kūnu perbėgo šiurpulys.
,,Taip, kalbėkite.“
Nebuvo galima nieko suprasti. Girdėjosi tik iš toli sklindantys trūkčiojantys balsai. Netrukus padėjo ragelį.
Buvau pasiruošęs uždaryti parduotuvę, kai telefonas suskabėjo dar kartą.
,,Klausau, kas skambina?“
Šį kartą, vienas geras mano klientas paprašė apkirpti jo dukterį. ,,Žinau, kad jau vėlu, laikas vakarienei“, pasakė, ,,tačiau padarytum man didelę paslaugą, mat, užsimiršau su darbais ir tik dabar galėjau užbaigti. Galiu ją tau atvesti?“
,,Kaip tau“, pasakiau savo klientui, ,,Padarysiu viską, ko pageidauji“.
Pabaigėme pokalbį. Už penkių minučių jie jau buvo atvykę. Tėvas ir duktė. Mergaičiukė buvo lyg angeliukas, tikra dovana su porcelianine oda, žydromis lyg šilkinio aksomo akimis ir šviesiais plaukais. Maždaug devynerių metų. Mariana.
,,Palieku ją gerose rankose, Euripidai. Eisiu namo ir tau paskambinsiu prieš ateinant pasiimti.“
Pasakiau, kad parvesiu vaiką į jų namus kai tik pabaigsiu, nebuvau nieko suplanavęs.
,,Lieku skolingas, Euripidai, lik sveikas. Iki susitikimo.“
______________________

GR5

Menis Kumantareas
 
Jų kvapas verčia mane verkti
 
Suskambėjo telefonas ir aš sunerimau.
„Taip, klausau?“
Nieko negirdėjau, išskyrus tolimus ir neaiškius garsus. Netrukus viskas nutilo.
Jau ruošiausi uždaryti parduotuvę, kai vėl suskambėjo telefonas.
„Sakykit, kas čia?“
Tą kartą skambino nuolatinis mano klientas ir paprašė apkirpti jo dukterį. „Žinau, kad jau vėlyvas metas, – pasakė –  bet labai mane pradžiugintum. Dėl darbo visai buvau apie tai pamiršęs ir tik dabar tuo susirūpinau. Galiu ją atvežti?“
„Išpildysiu kiekviena jūsų norą“ –  atsakiau.
Susitarėme. Tėvas ir dukra atvyko po penkių minučių. Mergaitė buvo kaip angeliukas, tikra lėlytė su porcelianine oda, mėlynomis kaip dangus akimis ir šviesiais plaukais. Maždaug devynerių metų. Marianna.
„Euripidai, palieku ją gerose tavo rankose. Einu namo. Paskambinsiu tau prieš ateidamas ją pasiimti.“
Pasakiau jam, kad parvesiu mergaitę namo kai tik baigsime. Vistiek neturėjau jokių kitų planų.
„Lieku tau skolingas, Euripidai. Linkiu viso ko geriausio.“

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis