Pranas Bieliauskas

Tobulas magiško skausmo realizmas

  Publikuota: Literatūra ir menas 2011-03-25

 
Dviem premijomis apdovanotas Ugo Riccarelli romanas „Tobulas skausmas“ (it. „Il dolore perfetto“) Italijoje pasirodė 2004 m., o pernai jo vertimas nudžiugino ir Lietuvos skaitytojus. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertai atrinko jį į Metų verstinės knygos rinkimų šešetuką ir rekomenduoja skaitytojams.
Italų rašytojas, devynių romanų autorius Ugo Riccarelli pasakoja apie kelių Kolės miestelio žmonių kartų kasdienį gyvenimą, apie ištisą Italijos istorinę epochą nuo XIX a. socialinių politinių kovų iki Antrojo pasaulinio karo bei pokario. Buitinės, politinės, istorinės detalės sudėlioja ryškų patriarchalinės Italijos visuomenės vaizdą, jos pasaulėžiūrą, moralines nuostatas - spalvingą realizmo paveikslą. Šiame sodriame kontekste ryškūs išlieka ir asmeniniai likimai: devyniolikmetė Roza išteka už dvidešimt metų vyresnio kiaulių pirklio Odisėjo, o vėliau nuo nepakeliamos vienatvės pabėga su netikėtai pasirodžiusiu žaislų gydytoju; iš tolimų Italijos pietų, Saprio, į mažą Toskanos miestelį atvykęs rimtas, išvaizdus anarchistinių pažiūrų jaunuolis susieja savo likimą su našle Bartoli. Šie ir kiti įvykiai laikui bėgant keičia ne tik konkrečių žmonių likimus, bet ir visą miestelio veidą – jo spalvas, madas, papročius, o kartu – ir mąstyseną. Juk „gyvenimas – tai visuma akimirkų, kurių mes niekada ir nė karto neįstengiame suvaldyti“.
 
Lietuviškai romaną „prakalbino“ Pranas Bieliauskas, žinomas kaip M. Prousto, A. de Saint-Exupery, J.-P. Sartre‘o, G.G. Márquezo ir daugelio kitų rašytojų kūrinių iš prancūzų, ispanų ir italų kalbų vertėjas, ilgametis „Vagos“ leidyklos verstinės literatūros redaktorius. 2005 m. vertėjas apdovanotas Šv. Jeronimo premija.
Praną Bieliauską kalbina Raminta Važgėlaitė.
 
 
Jūs išvertėte Ugo Riccarelli romaną „Tobulas skausmas“. Kokia jūsų nuomonė ir požiūris į šį kūrinį?
 
Romaną pasiūlė leidykla. Tai buvo netikėtas pasiūlymas. Kūrinius dažnai renkuosi pats. Autoriaus pavardė nebuvo girdėta, bet knyga sudomino. Sudomino istorija, savitas braižas, pasakojimo ritmas, poetiška kalba. Per žmonių likimus papasakota viso šimtmečio Italijos istorija: Pirmasis pasaulinis karas, ispaniškojo gripo epidemija, gimstančio fašizmo apraiškos. Taip pat sudomino dviejų šeimų gyvenimo istorija. Supratau, kad autorius sukūrė himną idealams, svajonėms, utopijai ir gyvenimo akimirkoms, kurios yra tik „tobulas skausmas“. Buvo įdomu sekti idealų ir tikrovės priešpriešą bei kovą, dažnai pasibaigiančią pralaimėjimo skausmu.
 
Koks jūsų kaip vertėjo santykis su šia knyga?
 
Romanas patraukė iš karto. Pajutau, kad jaučiu ir galiu perteikti knygos stilių ir žmonių, kurių likimus taip traiško istorija, gyvenimą. Pastebėjau, kad tai, kas papasakota šiame romane, tinka kiekvienos tautos patirčiai. Be to, žmonių gyvenimas čia pateiktas savitai, jautriai ir poetiškai.
 
Vertimo džiaugsmai ir kančios. Koks buvo šios knygos vertimas? Galbūt kuo nors ypatingas, kėlęs netikėtus iššūkius ar atnešęs nelauktų vertimo džiaugsmų?
 
Nudžiugau, kad romano kalba nėra labai sudėtinga, bet kaip visada sunkiausiai sekėsi pradėti. Versti pradėjau Paryžiuje, teko domėtis šios knygos vertimu į vokiečių ir prancūzų kalbas. Galėjau palyginti, geriau perteikti realijas, romano nuotaiką ir magiją. Vėliau, kai įsigilini, pasakojimas ima plaukti laisviau, atrandi įdomesnių žodžių ir vaizdų autoriaus minčiai perteikti. Kai Mokytojas (svarbi figūra!) atvyksta į Kolę, mažą miestelį Toskanoje, veiksmas įgauna pagreitį. Pamažu susigyvenau su romano žmonėmis. Supratau, kokius turiu rinktis vardažodžius (o jų daug). Sunkumų patyriau versdamas magiškas gimdymo scenas, bet ilgainiui patikėjau jų realumu. Patikėjau, kad tai, kas vyksta romane, tikra. Vienoje iš savo esė M.Kundera teigia, kad „iš esmės romanas ir gyvenimas galbūt yra tapatūs dalykai“, arba kad „romanas – tai nesugriaunama ir neužmirštama pilis“.
 
Romanas pradedamas citata Gadda non è barocco. Barocco è il mondo (liet. „Gadda ne barokinis. Barokinis pasaulis.“) Kas tai? Literatūrinė polemika su žymiu italų rašytojų Carlo Emilio Gadda? Kodėl, jūsų nuomone, pasirenkama būtent ši citata?
 
Gal todėl, kad knyga skirta vienai esminių žmogiškosios būties patirčių – skausmui – perteikti. Kad ji kupina šviesos ir tamsos kontrastų. Kad dinamiška. Nerami. Piešia artimų ir tolimų iliuzijų perspektyvą. Stilius ekspresyvus, o skaitytojas įtraukiamas į iliuzinę meninio vaizdo erdvę. Kad čia dera fikcija – magija? – ir realybė. O gal todėl, kad Gadda ir pats nagrinėjo skausmo temą nebaigtame romane „Skausmo pažinimas”...
 
Jums teko versti Gabrielio Garcíos Márquezo tekstus. Šis rašytojas dažnai vadinamas magiškojo realizmo meistru, o apie Ugo Riccarelli sakoma, kad jam pavykosueuropinti Lotynų Amerikos magiškojo realizmo principą. Kaip Jums atrodo, ar pagrįstas ir kiek pagrįstas toks požiūris?
 
Teko daug skaityti Márquez’ą, versti jo autobiografiją ir romaną. Ugo Riccarelli pavyko sueuropinti Lotynų Amerikos magiškojo realizmo principą. Kai kurių kritikų (pvz., vokiečių) knyga lyginama (manyčiau, pagrįstai) su romanu „Šimtas metų vienatvės”. Kaip savitai romane žmonės ateina į šį pasaulį!.. Kokia magiška anarchistinių ir socialistinių idėjų bei idealų trauka! Magiškas Kafjero (Riešutėlio) skrydis. Yra tiesiog apeiginių scenų, kur veikėjai pasinaudoja magiška įtaigos galia, arba ją patiria. Ir dar – magiška kitų kraštų trauka. Knyga išsiskiria ryškia istorine tematika.
Modernistiniai ieškojimai jau tapo neįdomūs, „naujasis romanas” buvo tik eksperimentas, todėl autorius atsigręžė į nūdienį gyvenimą ir jį pavaizdavo, magiją supindamas su naujuoju realizmu. Realistiškas tobulas skausmas ir tikrovės magija, racionalūs poelgiai ir žmonių troškimai.
 
Romano siužetas daugiasluoksnis: tai dviejų šeimų istorija, apimanti ilgą istorinį laikotarpį, vykstanti daugelyje pasaulio kraštų. Ar nebuvo sunku verčiant nepasiklysti tarp daugybės siužeto sluoksnių?
 
Buvo nelengva, bet, regis, nepasiklydau. Sunkiau buvo versti magiškuosius puslapius, perteikti idealistines svajones, iliuzijų, kitokio gyvenimo troškimą. Svarsčiau, kaip pateikti vietovardžius, perteikti skausmingus herojų išgyvenimus. Tačiau ypač daug keblumų neturėjau: ideali laisvų žmonių, „laisvės riterių“ šalis Šveicarija...Kadaise teko keliauti po Alpes. Mačiau kalnus, mėlyną dangų ir supratau, kas taip traukia mažą berniuką, Mokytojo sūnų. Brazilija romane minima kaip prieglobstis, kaip tinkama šalis utopinei bendruomenei įkurti, o štai Pavolgio vietos pažįstamos iš senų kelionių. Šeimos romane labai skirtingos – idealistai ir kiaulių pirkliai (gimstančio kapitalizmo atstovai). Ne kartą teko grįžti prie epizodų, vaizduojančių amžinojo judėjimo mašinos kūrimą ir jos darbą. Toji ideali, tariamai amžina „Laisvė“ (toks mašinos pavadinimas) padėjo suprasti, kaip autorius konstravo savo romano mechanizmą semdamasis žodžių iš artimų žmonių pasakojimų ir kaip sugebėjo perteikti savo protėvių skausmą, svajones ir viltis.
 
Kuo romanas „Tobulas skausmas“ galėtų sudominti Lietuvos skaitytojus, būti jiems aktualus?
 
Visų pirma kaip vertingas meno kūrinys. Kaip paprastų žmonių gyvenimo paminklas, skaudus bet kurios susipriešinusios tautos likimas. Romanas įdomus poetine kalba, stiliumi, žmonių santykiais. Jis parodo, kaip sunkiai į patriarchalinį kaimą skverbiasi naujovės. Primena anarchistų ir socialistų kovas, jų gyvenimą ir svajones. Be abejo, romanas taip pat ir apie laiką, kuris, Aninos žodžiais tariant, kartais bėga greičiau nei traukiniai, kartais visai nebėga. Ir apie meile virstantį liūdesį, ir, žinoma, apie skausmą, kurį atneša permaininga Istorija.
_______________
 
LLVS kviečia skaityti ir balsuoti už vertingiausią 2010 m. verstinę knygą!

 

Publikuota: Literatūra ir menas 2011-03-25

Nariams

Naujienlaiškis