Elif Shafak

Stambulo pavainikė

Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė
 

 
Romanas „Stambulo pavainikė“ (2006) – dešimtoji Elif Shafak knyga, kurią vieni Turkijoje garbino, kiti - naikino. Vos jai pasirodžius, autorė turkų nacionalistų buvo apkaltinta „turkiškumo žeminimu“, jai grėsė trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ir tik bylai sulaukus tarptautinio dėmesio kaltinimai buvo panaikinti. Mat romane keliama istorinės atminties ir užmaršties tema, pasakojama apie turkų ir armėnų santykius, primenami tragiški 1915 metų įvykiai, armėnų genocidas ir deportacija. Tuo pat metu piešiamas gyvas, spalvomis žaižaruojantis šiuolaikinės Turkijos portretas. Tikroviški pasakojimai knygoje meistriškai pinami su mistika ir magija.
Istorija ir realybė atskleidžiama pasakojant apie dviejų šeimų gyvenimą: stambuliečių turkų Kazandžių šeimą ir JAV gyvenančią armėnų Čakmakčianų šeimą. Viena pagrindinių veikėjų devyniolikmetė Armanuš Čakmakčian – amerikietės ir armėno dukra, jos motina po skyrybų ištekėjo už turko – Mustafa Kazandžio. Išgyvendama tapatybės krizę, Armanuš nusprendžia slapta keliauti į Stambulą ieškoti savo šaknų. Čia ją priglaudžia patėvio Kazandžio šeima – jo močiutė, mama, trys seserys ir dukterėčia Asja. Keturių kartų Kazandžių moterys – be galo ekscentriškos, spalvingos asmenybės. Savo tapatybės ieškanti intelektualė Armanuš susidraugauja su bendraamže Asja, nihiliste, maištininke pavainike, nežinančia ir nenorinčia nieko žinoti apie savo ir savo tautos praeitį. Joms kartu klaidžiojant po Stambulą pamažu viena po kitos veriasi armėnų ir turkų šeimų paslaptys.
„Stambulo pavainikė“ – romanas apie istorinę atmintį, apie skriaudą, kaltę ir susikalbėjimą. Apie tai, kas labai aktualu ne tik armėnams ir turkams, bet ir lietuviams šiandien.

Autorė
Elif Shafak (g. 1971 m.) – viena garsiausių jaunesniosios kartos turkų rašytojų, dvylikos knygų autorė, dėstanti politologiją ir sociologiją Turkijoje ir JAV. Kontraversiška, aistringa jos proza mėgstama visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Gimusi Prancūzijoje, į Turkiją ji grįžo tik paauglystėje, tačiau stiprus ryšys su turkų kultūra, tradicijomis ir istorija jaučiamas kiekviename E. Shafak kūrinyje. Osmanų istorija, islamo mistika ir šiandieninių turkų tapatybės paieškos – pagrindinės rašytoją dominančios temos. Autorė – savotiška kosmopolitė, rašanti ir angliškai, ir turkiškai.

Vertėja Eglė Bielskytė (g. 1964) Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą (klasikinės filologijos specializacija), vėliau mokyklose dėstė lotynų bei lietuvių kalbas, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriuje, vertė filmus televizijoje. Šiuo metu dirba lietuvių literatūros projektų vadove, verčia prozą iš anglų kalbos. "Stambulo pavainikė" - ketvirtoji E. Bielskytės išversta knyga.
Vertėja E. Bielskytė apie knygą: "Shafak – puiki pasakotoja, mokanti prikaustyti skaitytojo dėmesį. Įstabiai spalvingas, gyvas, beveik užuodžiamas dabartinio Stambulo paveikslas! Su įvairiausio plauko gyventojais."


Romano ištraukos

Pirmas skyrius
Cinamonas
 
To, kas krinta iš dangaus, keikti nedera. Lietaus irgi.

Kad ir kas srūtų žemėn, kad ir kokia smarki liūtis ar klaiki šlapdriba – jokiu būdu nekeik to, ką siunčia dangus. Tai žino visi.
Taip pat ir Zelicha.
 
Ir vis dėlto pirmąjį liepos penktadienį ji lėkė šaligatviu, plūstančiu vandeniu greta beviltiškai užsikimšusios gatvės, skubėjo
į konsultaciją, jau vėlavo ir burnojo kaip vežikas, košdama pro dantis vieną keiksmą po kito – suskeldėjusioms šaligatvio plytelėms, savo aukštiems kulniukams, paskui ją sekančiam vyriškiui, visut visutėliams vairuotojams, kurie it paklaikę signalizuoja, nors visiems aišku, kad toks triukšmingas protestas nepramušamų gatvės kamščių neveikia, visai Osmanų dinastijai, kadaise užkariavusiai Konstantinopolio miestą ir iki šiol neištaisiusiai šios savo klaidos, ir, žinoma, lietui... Tam prakeiktam vasaros lietui.

Lietus čia – tikra kančia. Kitose pasaulio vietose liūtis greičiausiai būna palaima visiems ir viskam – ji gerai pasėliams, gerai
faunai ir florai, o kaip papildomas romantikos pliūpsnis gerai ir įsimylėjėliams. Bet Stambule viskas kitaip. Mums lietus reiškia ne tik tai, kad permirksi kiaurai. Ir net ne tai, kad išsipurvinsi. Tiesą pasakius, jis reiškia pyktį. Tai purvas, chaosas ir įniršis, tartum šiaip gyvenime to būtų maža. Ir kova. Liūtis visada reiškia kovą. Lyg kačiukai, įmesti į pilną vandens kibirą, visi dešimt milijonų mūsiškių kyla į beviltišką kovą prieš lašus. Negalima sakyti, kad šiame mūšyje esame vieniši, – jame dalyvauja ir gatvės su prieštvaniniais vardais skardinėse lentelėse, ir visur išsibarstę šventųjų antkapiai, kalnai šiukšlių, tykantys vos ne ant kiekvieno kampo, ir nežmoniško dydžio pamatų duobės, neilgai trukus virsiančios prašmatniais moderniais pastatais, ir kirai... Visi pykstame, kai dangus prasiveria ir spjaudo ant mūsų galvų.

Bet tuomet, kai paskutiniai lašai pasiekia žemę, o daugybė kitų virpėdami sutupia ant lapų, nuo kurių jau nuplautos dulkės, tą baugią valandėlę, kai nesi visai tikras, ar lietus galų gale liovėsi (dėl to nėra tikras ir pats lietus), kaip tik tą akimirką nusigiedrija. Kurį laiką dangus, rodos, atsiprašinėja už sukeltą sumaištį. O mes, vis dar lietaus lašų pilnais plaukais, purvinais rankogaliais, su liūdesiu akyse stebeilijamės į dangų, dabar žydresnį, ryškesnį ir skaistesnį nei bet kada. Žvelgiame į viršų ir negalim tverti nesišypsoję. Mes jam atleidžiame; taip visada.

Deja, tuo metu vis dar žliaugė, ir Zelichos širdyje atlaidumo buvo mažai, jei išvis buvo. Ji neturėjo skėčio, nes buvo pasižadėjusi – jei bus tokia kvaiša ir dar vienam gatvės prekiautojui paliks krūvą pinigų už dar vieną skėtį vien tam, kad, vos pasirodžius saulei, vėl kur nors jį paliktų, tada nusipelno būti permerkta iki kaulų smegenų. Be to, šiaip ar taip, buvo per vėlu. Ji jau buvo kiaurai permirkusi. Kaip tik dėl to lietus taip primena sielvartą: kaip įmanydamas stengiesi jo išvengti, likti sausas, bet jeigu to padaryti nepavyksta, staiga supranti – tai jau ne lašai, o nepaliaujamas srautas, todėl belieka susitaikyti su mintimi, kad bet kokiu atveju peršlapsi kiaurai.

Vanduo lašėjo nuo tamsių jos garbanų ant plačių pečių. Kaip visos Kazandžių šeimos moterys, Zelicha iš prigimties buvo garbanotais

Nariams

Naujienlaiškis