"Noriu versti" 2010. SUOMIŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Konkurso tekstas – ištrauka iš Helenos Sinervo romano „Poetės namuose“. Džiugu, kad vertėjai pasidomėjo ir verčiamo teksto autore, ir romanu, o SUO4 prie ištraukėlės net pateikė paaiškinimų.

Didžiausia vertimų bėda – pernelyg stiprus prisirišimas prie suomiško teksto. Neatitrūkstant nuo originalo sunkiau perteikti autoriaus stilių, tekste lieka svetimos sintaksės konstrukcijų, kurios, - jei kalbėsime apie šiuos vertimus, - laikytinos stiliaus, kalbos kultūros klaidomis: kažką tokio (= kažką panašaus), pasamdyti kažką (= ką nors), valydama grindis ir baldus nuo sutrešusio medžio (jei netaisysime prasmės klaidos, turėtų būti sutrešusį medį nuo grindų ir baldų), neišgrūdina ir kt. Tikriausiai dėl atidumo stokos tekste liko ir skyrybos bei rašybos klaidų. Sykiu pridursiu, kad grožinės literatūros tekstuose vardai paprastai lietuvinami, tad šioje ištraukėlėje turėtų būti Jalis ir Ana Lysa.

Visi vertėjai gerai suprato tekstą, bet uoliai laikydamiesi originalo padarė prasmės klaidų. Beveik visi suklupo versdami žodžių junginį lahonnutta puuta, kurį geriausiai interpretavo SUO2: supuvusius pagalius, ž. puu supratęs plačiau (turbūt kaip lūžgalius, lūženas, atplaišas ar pan.). SUO2 teisingiausiai išvertė ir ž. raivaan (= renku). Nelengva buvo versti ir ž. houre, kurį vertėjai interpretavo kaip iliuziją, kliedesį. Houre čia reikėtų suprasti plačiau (kaip netikrą dalyką, vaizduotės apgaulę, suklydimą ar pan.) ir versti laisviau, todėl mutta toivoin sen olleen edes osaksi houretta galėtų būti verčiamas bet tikėjausi, kad bent kiek klydau/kad viskas atrodo kiek kitaip ar pan. Pažodinis osaksi houretta vertimas iš dalies kliedesys, iš dalies tai būtų iliuzija skamba nelietuviškai.

Vertėjai skirtingai interpretavo du paskutinius ir, atrodo, sunkiausius sakinius. Tiksliausias ž. kokemukset vertimas – patyrimai (SUO3), bet šiuo atveju geriausiai išvertė SUO5 – patirtis. SUO1 ž. rapauttaa susiejo su kito sakinio ž. korroosio ir interpretavo išties sumaniai: sugraužia (nors sakinys dar redaguotinas). SUO4 paskutiniuosius sakinius per daug išplėtė. Ž. kestävyys geriausiai išvertė SUO3 ir SUO5 (stiprybė, tvirtybė). Paskutinį sakinį kūrybingai interpretavo SUO5 (nors puhallus vertimas laisvokas). Gerą šio sakinio pabaigos interpretaciją siūlo komentatorė Manner (1), kurios mintims dėl idiomų vertimo taip pat pritarčiau. Tik manau, kad sysätä niskoille reikėtų versti taip, kaip išvertė SUO1 ir SUO5 – užkrauti ant pečių. Džiugu, kad vertėjai stengėsi pagyvinti tekstą vaizdingesniais atitikmenimis, tik kai kurie nepasitikrino jų reikšmių LKŽ. Ž. sutrūnijęs (sutrūnijusi mediena, sutrūnijęs medis) šiame tekste netaikytinas. Apgriuvusį poetės namą ilgai merkė lietus, tad mediniai daiktai čia sutrešo (teisingai išvertė SUO3, SUO5), o ne sutrūnijo. LKŽ trūnyti aiškina kaip „lėtai sausai pūti, trešti, dūlėti“. Šio teksto vertime netinka ir mediena.

Kaip sklandžiausią išskirčiau SUO5 vertimą, nors jame yra prasmės klaidelių (karnizus ir ranktūrius). Už adekvatumą pagirtinas SUO2, tik vertimą dar reikėtų redaguoti.

Aida Krilavičienė
_____________

ORIGINALAS

VERTIMAI

                                                          SUO1

„Namai lygiai taip kaip šunys primena šeimininkus“,- galvoju sėdėdama po suirusiu stogu šalia dūminio kamino. Nepaisant visko, mūras, kaip ir aš, vis dar laikosi. Pažiūriu pro plyšį į lauką, į jau rūškaną ir prigesusią dangaus aukštybę.

Kažką tokio jau buvau prisiminusi, tačiau troškau, kad bent jau iš dalies tai būtų iliuzija. Reikėjo vasarą surasti ką nors, kas padarytų remontą, bet ką? Negalima užkrauti visko ant Jallės pečių. Dabar visą rudenį lijo vidun ir iš balų sprendžiant - nuolatos ir lyg iš kibiro.

Nuo grindų ir baldų paviršių valau sutrūnyjusią medieną, supuvusius šiaudus ir atplaišas, vandenyje permirkusį šlamštą. Šiukšlių maišuose nešu visą tai lauk į skersgatvį. Stalus ir kėdes tempiu į sausesnį kambarį. Nors aišku ir ten drėgna, bet bent jau nesulis.

- Pasidariau trapi ir baikšti, - prieš išvykdama pasakiau Anai – Lisai. - Metai iš metų vis trapesnė ir jautresnė. Patirtys nesustiprino sielos tiktai sugraužė joje likusius mažus ištvermės likučius. Mane ištiko sielos korozija: vienas pūstelėjimas išgąsdins mane mirtinai.
___________

Helena Sinervo                                   SUO2
Poetės namuose

     Namai taip pat, kaip ir šunys, primena šeimininką, galvoju stovėdama po įgriuvusiu stogu šalia kamino. Mūras, nepaisant visko, vis dar laikosi, kaip ir aš. Žiūriu pro plyšį į dangaus žydrynę, kuri ima pilkėti, gęsti.
     Kažką tokio turėjau prisiminti, bet tikėjausi, kad tai tebuvo dalis kliedesių. Reikėjo vasarą pasirūpinti, kad kažkas padarytų remontą, bet kas? Ir ant Jalle sprando negalima visko suversti. Dabar visą rudenį lijo į vidų, sprendžiant iš balučių – ištisai ir smarkiai.
     Renku nuo grindų ir baldų supuvusius pagalius, šiaudus ir šakalius, vandenyje išmirkusį šlamštą. Nešu tai šiukšlių maišuose laukan ant keliuko. Velku stalus ir kėdes į sausiausią kambarį. Ir tas, aišku, yra drėgnas, bet apsaugotas nuo lietaus.
     Tapau silpna ir bijanti žmonių, prieš išvykdama pasakiau Anai-Lizai, metai po metų vis silpnesnė ir pažeidžiamesnė. Patirtys negrūdina sielos, tik atima ir tuos mažus atsparumo trupinėlius, kurie ten dar liko. Manyje įvyko sielos korozija: vienas dvelktelėjimas mirtinai mane išgąsdina.
____________

Helena Sinervo                                   SUO3
Poetės name

Namai kaip ir šunys panašūs į savo šeimininkus, galvoju stovėdama po sugriuvusiu stogu prie kamino. Bent jau mūras dar laikosi, kaip ir aš, nepaisant nieko. Pakeliu akis ir žiūriu pro plyšį į dangaus giedrumą, jau besiniaukiantį, gęstantį.

Kažką tokio buvau bepamenanti, bet tikėjausi, kad tai - bent iš dalies tik kliedesiai. Reikėjo vasarą surasti ką nors, kas apsiimtų suremontuoti, bet ką? Negali gi visko suversti Jaliui. O dabar visą rudenį lijo į vidų, sprendžiant iš balučių, nuolat ir smarkiai.

Plušu valydama grindis ir baldus nuo sutrešusio medžio, supuvusių šiaudų ir skiedrų, vandenyje permirkusio šlamšto. Didžiuliuose šiukšlių maišuose nešu jį lauk į skersgatvį. Tempiu stalus ir kėdes į sausiausią kambarį. Aišku, jame taip pat drėgna, bet bent jau nelyja į vidų.

Tapau pažeidžiama ir drovia, pasakiau Annai Liisai prieš išvykdama, metams bėgant vis pažeidžiamesnė ir drovesnė. Sielos neišgrūdina patyrimai, priešingai, nuo jų suyra ir tie paskutiniai likę stiprybės trupiniai. Manyje įvyko dvasinė korozija: nuo vieno vėjo gūsio išsigąstu iki samonės netekimo.
_____________

Helena Sinervo                                    SUO4
Poetės name

      -    Namai, kaip ir šunys, primena savo šeimininkus, –  galvoju1 stovėdama po apgriuvusiu stogu2, šalia kamino. Vis tik sienos dar laikosi, kaip ir aš pati, nepaisant visko. Žvelgiu aukštyn, į žiojėjančią dangaus mėlynę, kuri jau blausiasi ir gęsta.
     Kažką tokio buvau beprisimenanti, bet tikėjausi, kad tai iš dalies tėra kliedesys. Reikėjo vasarą pasamdyti kažką, kad padarytų remontą, tik ką? Ne viską galima užkrauti Jallei ant sprando. O dabar, sprendžiant iš balų aplink, visą rudenį lijo vidun – be perstojo ir kaip iš kibiro.
                Nuo grindų ir baldų pakeliu sutrunijusį medį, supuvusius šiaudus ir malksnas, vandenyje išmirkusius nebereikalingus daiktus. Išnešu visa tai šiukšlių maišuose laukan, į gatvę. Išvelku stalus ir kėdes į sausiausią kambarį. Nors ir ten drėgna, bet bent po pastoge.
      -    Tapau trapi ir drovi, – pasakiau Annai – Liisai prieš išvažiuodama, – metai iš metų vis labiau trapesnė ir baikštesnė. Patirtys nebeužgrūdina sielos, tik jos dūlėja ištvermės likučiais. Tiek sieloje belikę. Manyje įvyko dvasinė korozija: vienas įkvėpis gąsdina mane mirtimi.
__
1  - Vert.past. –  Romanas pasakoja apie Eeva – Liisa Manner (1921-1995) – suomių rašytoją, poetę ir vertėją.
2 - Vert.past.– Eevos – Liisos Manner namas apgriuvo po įvykusio žemės drebėjimo 1971 12 2, Churriana kaimelyje (Ispanijoje, netoli Malagos).
_____________________ 

Helena Sinervo                                  SUO5
Poetės namuose

Namai it šunys panašūs į savo šeimininkus, galvoju stovėdama po įgriuvusiomis lubomis, šalia kamino. O sienos vis dar laikosi, kaip ir aš, nepaisydamos nieko. Žiūriu pro kiaurą stogą į šviesų dangų, kuris jau niaukiasi, apsitraukia migla.

Kažką panašaus jau buvau beatsimenanti, bet geidžiau, kad tai tebūtų kliedesys. Reikėjo vasarą pasirūpinti, kad kas nors čia padarytų remontą, bet kas? Negalima juk visko užkrauti ant Jalle pečių. Dabar visą rudenį lijo vidun, sprendžiant iš balų, nuolat ir smarkiai.

Plėšiu nuo grindų ir baldų sutešusį medį, supuvusius karnizus ir ranktūrius, sumirkusį šlamštą. Visa tai nešu šiukšlių maišuose lauk į skersgatvį. Tempiu stalus ir kėdes į sausesnį kambarį. Čia, žinoma, irgi drėgna, bet bent jau neužlyja.

Tapau pažeidžiama ir drovi, pasakiau Anai-Lysai prieš išeidama, ir kasmet darausi vis pažeidžiamesnė ir baikštesnė. Patirtis neužgrūdina sielos, tik nudrengia paskutines tvirtybės liekanas. Man sielos korozija: menkiausias krepštelėjimas mane mirtinai išgąsdina.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis