"Noriu versti" 2010. SLOVĖNŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

                Pradėjus skaityti vertimą iškart kilo klausimas: o kur pavadinimas? Autoriaus vardas? Gal vertėja(-s) pamanė, kad tai nesvarbu? Gal nebuvo taip lengva išversti pavadinimą ir nusprendė jį „nukąsti“? O gal paprasčiausiai pražioplino?

                Apie patį vertimą galėčiau pasakyti, kad vertėja(-s) suprato bendrą pateiktos ištraukos stilistiką, nuotaiką, intencijas; stengėsi parinkti vaizdingesnius veiksmažodžius, kalbą priartino prie šnekamosios, kas būdinga pačiam kūriniui. Tačiau jai (jam) kiša koją pažodiškumas, o tai – dažna pradedančių vertėjų problema, todėl nusiminti neverta. Panagrinėsiu vieną pavyzdį: „Prisimena, jog pradžioje kruopščiai pasižymėdavo dienpinigius valandos tikslumu, ir kasdien jį rūpestingai įspėdavo, kad šio įpročio laikytųsi, jei išeina ryte ir grįžta kažkur apie dvi“. Nelabai aiškus segmentas „pasižymėdavo dienpinigius valandos tikslumu“, čia reikėtų kažkaip aiškiau suformuluoti ir, matyt, neišvengiamai praplėsti vertimą šalutiniu sakiniu, pvz.: „dienpinigių lentelėje tiksliai pažymėdavo, kiek valandų dirbo ne ofise“ ar panašiai. Labai dažna klaida – įvardžių praleidimas ten, kur lietuvių kalba jų reikalauja, nors originalo tekste, tai galiu pasakyti apie pietų slavų kalbas, puikiai apsieinama be jų. Nagrinėdama pavyzdį aptikau minėtą trūkumą: „ir kasdien jį rūpestingai įspėdavo“ – kas ką įspėdavo? Slovėnų kalboje iš veiksmažodžio gramatinės formos „so opozorili“ (daugiskaita) yra aišku, kad bendradarbiai įspėjo tą, kuris tiksliai žymėdavo valandas, tačiau pažodžiui perkėlus tokią slovėniško sakinio struktūrą, t.y. praleidus įvardį, lietuviškas sakinys tampa neaiškus, skamba nelietuviškai, o vertimo kalba turi skambėti natūraliai, mintis rutuliotis logiškai.

Praleisdama kitus į akis krintančius dalykus norėčiau atkreipti dėmesį į vieną vertėjo(-s) pasirinkimą, tiksliau išsakyti abejonę dėl vieno generalizacijos atvejo vertime: „jis šovė į biznio, reikšmingumo ir oficialių rūbų pasaulį“ (orig.: „kravat in oblek“ – kaklaraiščių ir kostiumų). Jei vertėja(-s) „kaklaraiščius“ su „kostiumais“ būtų palikusi(-ęs), manau, vertime būtų išsaugota originalo plastika, vaizdingumas, neišnyktų metonimija: „kaklaraiščiai“ ir „kostiumai“ gali būti interpretuojami kaip nuoroda į ofisinius žmones, taip vadinamą „ofisinį planktoną“, o tai suponuoja beveidiškumą, neindividualumą, pilkybę, nuolatinę kaitą, išoriškumo akcentavimą, tuštybę... čia galima būtų tęsti žmogaus-funkcijos, „mažo varžtelio“ dideliame mechanizme temą ir panašiai, kita vertus, originale išvardytas konkretybes galime traktuoti ir kaip ironiško požiūrio į minimą „biznio“ pasaulį išraišką, atsiskleidžia tam tikra vertybių skalė ir t.t. Tuo tarpu vertime atsiradę „oficialūs rūbai“, mano manymu, daugelio suminėtų dalykų neatspindi, juos eliminuoja, nes pasirinktas atitikmuo skamba neutraliai ir neišgauna originale slypinčių prasminių niuansų.

Taigi verčiant, ypač meninį tekstą, reikėtų nenuklysti į pažodiškumą iš baimės, jog neperteiksi originalo teksto prasmės, tačiau taip pat reikia būti įžvalgiam ir įsiklausyti į kūrinį, kad verčiant „nenubyrėtų“ tos originalo prasmės, kurias vertime tikrai galima išsaugoti.
Linkiu sėkmės!

Laima Masytė
___________

ORIGINALAS

VERTIMAS

 SLO1

Tai nutiko taip greitai, taip mėšlungiškai jis šovė į biznio, reikšmingumo ir oficialių rūbų pasaulį, kad dar neturėjo laiko apgalvoti, kaip dabar jaučiasi. Vykstant į Italiją apsipirkti, Nina jį vis pašiepdavo: “O kas dabar, Mister Important, kur mes tave aprengsime? Jau žinai ką apie tikrąsias firmas?”. Aišku, kad ne, juk anksčiau buvo „Nike“, „Benetton“, ir „Big Star“, o dabar „Armani“, „Klein“ ir Samsonitas rankoje. Tas perpildytas Samsonitas, kurį išsirinko kartu ir svėrė tuščią, dabar sunkiai karo jo rankoje, skubant prie akliesiems pypsinčio šviesoforo; pypsinčio taip trumpai, jog jis net nesuvokia, kaip prieš dundančiam pypsėjimui nutilus ir vairuotojams užvedus variklius, sugebėjo perstryksėti ilgą zebrinę liniją palei baltą stulpelį. Prisimena, jog pradžioje kruopščiai pasižymėdavo dienpinigius valandos tikslumu, ir kasdien jį rūpestingai įspėdavo, kad šio įpročio laikytųsi, jei išeina ryte ir grįžta kažkur apie dvi, <...> todėl taip daroma. Šitaip sakė ir jo sekretorė, kurios kažkaip nemokėjo įdarbinti, nežinojo, ką jai paliepus, <...> na, tegul rezervuoja bilietus, o ką paskui? <...> ji sėdėjo ten, prie jo durų, nuobodžiavo, paskui jis paprašė „sutvarkyti segtuvą”, labai rimtai jai tai pasakė, nors mieliau būtų pamerkęs akį ir pakvietęs kokakolos. Prisimena, jog kiekvieną kartą jautėsi nejaukiai, kam nors iš firmos arba „iš pašalės” atskleisdamas savo asmeninius duomenis, ir atrodė, kad pastebėję gimimo datą, jį tikrai dėmesingai nužvelgdavo.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis