"Noriu versti" 2010. PRANCŪZŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Versdamas gamtos (ir apskritai veiksmo vietos) aprašymus literatūroje, vertėjas turi būti itin kantrus ir atidus. Jokios intrigos, bet sukuriama nuotaika, labai svarbi grožiniam kūriniui.

Pateiktoje ištraukoje, regis, didelių mįslių nėra. Tiesa, vietovardžiai rodo, kad veiksmas vyksta Italijoje. Bent jau Florenciją vertėjai turėjo atpažinti: beje, itališkai būtų Firenze, bet prancūzai turi nemažai savaip perrašytų užsienio vietovardžių pavadinimų, kartais galinčių vertėją suklaidinti. Kadangi grožinėje literatūroje vietovardžius įprasta lietuvinti, nemokantiems italų kalbos reikėjo susirasti konsultantą. Teisingai visi vietovardžiai sulietuvinti vertimuose FR4, FR5, FR7, FR8, FR11, FR14. 

Dėkoju komentarų autoriams. Pirmiausia aptarsiu jų minimus dalykus.

Les genêts, skirtingai išverstas žodis, – prožirniai. Tokią reikšmę pateikia „Mokomasis prancūzų kalbos žodynas“ (Alma littera, 2009) ir V. G. Gako, K. A. Ganšinos „Naujasis prancūzų –rusų kalbos žodynas“ (Maskva, 2001). Žinodami lotynišką formą, Genista, rastume šį augalą ir „Botanikos vardų žodyne“ (Botanikos instituto leidykla, 1998).

Kokia legenda turima galvoje, nepaaiškėja ir perskaičius visą knygą, taigi neprieštaraučiau nei vertimui „kaip legendose“, nei „kaip pasakoje“, o pati gal rinkčiausi „padavimus“. Juodi medžiai (tik ne juodmedžiai, kaip FR1 vertime) ir mėlynas dangus kaip padavimuose („gyvenvietės įkūrimo legenda“, matyt, iš tiesų niekuo nepagrįstas aiškinimas).

Dėl vėjo, tai leisčiau vertėjui rinktis: šiaurės vėjas, šiaurys arba tramontana (moterišką formą duoda minėtas mokomasis žodynas). Manyčiau, kad aštuonis mėnesius žmonės (tiksliau, žmogeliai, bonnes gens, kaip verčiama FR5, FR6, FR8) šildosi prie savo namų sienų, įkaitintų saulės. Truputį klaidina pats originalas: po sakinio apie saulę įterptas sakinys apie šiaurės vėją.

Sakinys quelques figures douces sans histoire, ou dont l'histoire est entièrement morte (toliau ces personnes vieilles – atsiprašau už korektūros klaidą – et effacées)yra labai svarbus, ypač žinant kontekstą (pagrindinė romano herojė yra tarp šių „figūrų“). Negaliu nė vieno vertimo paimti kaip pavyzdžio, bet mėginsiu kai kuriais pasinaudoti: „kelios tylios žmogystos be praeities arba su praeitimi, visiškai nugrimzdusia užmarštin... seni ir nepastebimi žmonės...“ Na, dar reikėtų pasukti galvą, kad sakinys būtų sklandesnis...

            Kelios pastabos dėl vertimo tikslumo. Une place – čia „aikštė“. Bažnyčia sena arba senovinė, tik ne „antikinė“ (FR1). Blé – kviečiai; tebūnie „javai“, tik ne „grūdai“ (FR1). Alyvmedžių laukus įprasta vadinti alyvmedžių giraitėmis. Yra lietuvių kalbos klaidų: taipogi – taip pat, vis tik – vis dėlto, neužilgo – netrukus (visos FR5); turtingos įvairiomis kultūromis – įvairių kultūrų (FR13), sutinkamos – randamos (FR10, čia tiesiog „puošia takus“) . FR14 vertime kartais per daug prikuriama: „skleidžia savitą aurą“, „nespėsiančių savo gyvenimo nudažyti ryškesne spalva“. Buvo galima apsieiti be tarptautinių žodžių „suformavo, intensyvi, personos“.

              Kiekvieną iš konkursui pateiktų vertimų būtų už ką pagirti ir už ką papeikti. Vis dėlto geriausiu išrinkau FR6 vertimą. Jis truputį redaguotinas (yra korektūros klaida žodyje „paėjėsite“, turėtų būti „Vinčiljata“, „ant jų pilna pramaišiui užsodintų“ taisyčiau „visos jos pramaišiui užsodintos“ arba „ant jų pramaišiui prisodinta“), bet iš esmės tikslus, be prasmės klaidų ir praleidimų. Parenkamas vaizdingas ir taiklus žodis: įstabus, kerintis, pramaišiui, varginanti, šiaurys, tylios žmogystos, nusigauna. Jaučiamos pastangos kūrybingai interpretuoti tekstą: „šviesoje skendintis“, „šviesu šviesu“, „seni vienišiai“, „žolėmis apaugusį taką“, „skleidžiasi skaidri, ryški šviesa“. Sveikinu FR6 vertėją ir visiems linkiu sėkmės!

Diana Bučiūtė
___________

ORIGINALAS

Pierre Jean Jouve

Paulina 1880

Settignano est un village vide et clair près de la forêt de Vincigliata. La forêt des cyprès se termine sur les pentes de sable qui touchent aux dernières maisons. Les genêts, ornement des routes dans cette forêt délicieuse, arrivent aussi jusqu’au village. La forêt est formée d’arbres noirs et de ciel bleu comme dans la légende. La bourgade n’a pas d’importance. Une place ouverte de tous les côtés avec une ancienne église, une rue montante, et de part et d’autre des villas que personne n’occupe. Mais il fait très clair. Par ici les collines ont du charme, elles sont chargées de cultures mélangées : olivier, vigne et blé. Par là c’est la plaine et bientôt la banlieue de Florence si vous marchez pendant un quart d’heure. Le soleil est doux à partir de février, dur en été. En hiver souffle la tramontane. Pendant huit mois sur douze les bonnes gens se chauffent près des murs. Dans ce village on voit quelques figures douces sans histoire, ou dont l’histoire est entièrement morte, traverser la place avant midi et vers le soir, fréquenter l’église le dimanche. Parfois ces personnes vielles et effacées poussent jusqu’aux chemins de la forêt et les paysans qui travaillent dans les oliviers les saluent par leur nom. Pour revenir elles prennent les chemins d’herbe entre les murailles, où la lumière est nette et forte. Puis elles rentrent, tout est vide. Silence. La chaleur de l’après-midi vient après la clarté de la matinée.

(Ištrauka, 1925 m.)

VERTIMAI

                                                                        FR1

Settignano – netoli Vincigliata girios esantis, ištuštėjęs ir erdvus miestelis. Kiparisų giraitė ribojasi su smėlio pakalnėmis, kurios susisiekia su atokiausiais namais. Prožirniai, šioje giraitėje tapę takelių puošmena, augo netgi miestelyje. Šioje giraitėje, tarytum legendoje, auga juodmedžiai, o dangus giedras. Niekuo neišsiskiriantis miestelis. Į visas puses atvira aikštė su antikine bažnyčia, su aukštyn kylančia gatve, su iš vienos ir iš kitos pusės negyvenamomis vilomis. Bet jaučiamas jaukumas. Čia kalvos turėjo žavesio, buvo pilnos įvairių kultūrų – alyvmedžių, vynuogių ir grūdų. Štai ten lyguma, jei paėjėsite penkiolika minučių, tuoj pat pasieksite Florencijos priemiestį. Atėjus vasariui saulė būna šilta, o vasarą – karšta. Žiemą pučia šiaurės vėjas. Aštuonis iš dvylikos mėnesių paprasti žmonės šildosi prie krosnelių. Šiame miestelyje matosi keletas malonių, bet niekuo neišsiskiriančių ar visiškai pamirštomis istorijomis, vaizdų, tokių kaip pereiti aikštę prieš pusiaudienį ir pavakare, eiti į bažnyčią sekmadienį. Kartais šie, seni ir nepastebimi, žmonės eina iki girios takelio, o alyvmedžių laukuose dirbantys valstiečiai, juos šaukia vardais. Norėdami grįžti senieji žmonės pasuka žolių takeliu tarp aukštų storų sienų, kur šviesa ryški ir akinanti. Paskui jie grįžta. Visiška tuštuma. Ramybė. Po rytmečio vėsos jaučiamas vidurdienio karštis.
______________

                                                                       FR2

Setinjanas – pustuštis ir saulės apšviestas kaimelis prie Vinsiliata kiparisų miško. Miško pakraščiuose – smėlio šlaitai, kurių papėdėje stūkso paskutinieji kaimo namai. Šio kerinčio miško takai puošiasi raistais, besidriekiančiais iki pat kaimo. Kaip ir legendose, šis miškas – tai juodi medžiai ir mėlynas dangus. Pats miestelis niekuo neypatingas. Tai – iš visų pusių atvira aikštė su sena bažnyčia, kylančia gatve ir iš abiejų pusių apstatytomis nebegyvenamomis vilomis. Tačiau čia šviesu. Iš čia žavingai atrodo kalvos, apaugusios tokiais skirtingais augalais, kaip alyvmedžiai, vynuogynai ir javai. Iš čia matyti lyguma, o tuoj už jos –penkiolika minučių paėjėjus pėstute – Florencijos priemiestis. Nuo vasario čia saulė švelni, o vasarą – deginančiai kaitri. Žiemą pučia tramontana. Aštuonis mėnesius per metus vietinius šildo nuo saulės įkaitusios sienos. Kaime gali pamatyti keletą pilkų žmogelių, kurių praeitis neįdomi ar jau mirusi. Jie praeina pro aikštę ryte ar vakarėjant ir sekmadieniais lankosi bažnyčioje. Kartais šie senoliai ir pensininkai nueina iki miško takų, o ūkininkai, besidarbuojantys alyvmedžių giraitėse, pasveikina juos vardu. Tada jie grįžta išmintos žolės takais tarp aukštų sienų, kur šviesa ryški ir stipri. Sugrįžus, visur tuščia. Tyla. Skaidrų rytą keičia popietės šiluma.
______________

Pierre Jean Jouve,                                         FR3
Paulina 1880

Setinjanas – apytuštis šviesus miestelis, įsikūręs šalia Vinciljatos miško, besibaigiančio smėlingais šlaitais, kur stovi atokiausi gyvenvietės namai. Šio žavaus kiparisų miško keliukus puošiantys prožirniai irgi auga iki pat miestelio ribos. Miškas primena gyvenvietės įkūrimo legendą – vien juodi medžiai ir mėlynas dangus. Pati gyvenvietė visai nereikšminga. Į ją galima patekti iš visų pusių, ten stovi sena bažnytėlė ir aukštyn kyla gatvė, prie kurios iš abiejų pusių glaudžiasi negyvenamos vilos. Užtat nepaprastai šviesu. Žvelgiant vienur matosi kerinčios kalvos – ant jų pramaišiui auga alyvmedžiai, vynuogienojai ir javai. Kitur – lyguma, kuria pažingsniavę ketvirtį valandos atsidursite Florencijos prieigose. Jau vasarį Setinjane ima šildyti saulė, o vasarą būna itin kaitru. Žiemą nuo kalnų pučia pietvakarių vėjas. Aštuonis mėnesius per metus gerieji miestelio gyventojai gali šildytis tiesiog gryname ore. Setinjane galima išvysti keletą nereikšmingų praeities neturinčių arba jos visiškai atsisakiusių žmogelių, kurie čia pasirodo priešpiet ir vakarėjant, sekmadieniais nueina į bažnyčią. Kartais šie iš aktyvaus gyvenimo pasitraukę senukai paėjėja iki miško kelelių ir alyvmedžių giraitėse dirbantys valstiečiai pasisveikina ištardami jų pavardes. Žmogeliai grįžta žolėtais takeliais, vingiuojančiais palei sienas, kur taip vaiskiai ir ryškiai šviečia saulė. Vėliau jie parsiranda namo, viskas aplink ištuštėja. Tyla. Skaidrų rytą keičia tvanki popietė.
______________

Pjeras Žanas Žuvas                                       FR4
Paulina 1880

Setinjanas – kaimelis, tuščias ir vaiskus, šalia Vinčiljatos miško. Kiparisų giraitė baigiasi smėlio juosta, o ji tęsiasi iki paskutiniųjų namų. Geltonai žydintys raipstai puošia subtiliai malonaus miško takelius ir veda į kaimą. Miške tamsūs medžių kamienai ir mėlyno dangaus plyšiai primena legendas. Kaimelis nublanksta. Atvira aikštė, kur vienoje pusėje senovinė bažnyčia, aukštyn bėganti gatvė ir tai ten tai čia keletas tuščių vilų. Tačiau visur taip tvaisku. Čia žavios kalvos, prislėgtos įvairių kultūrų gausos: čia alyvmedžiai, čia vynuogienojai, čia grūdinės kultūros. Toliau eina lyguma, ja einant apie ketvirtį valandos, ji nusitęsia iki Florencijos priemiesčio. Saulė švelni nuo vasario, tampa rusti vasarą. Žiemą pučia tramontanas. Aštuonis iš dvylikos mėnesių atstumtieji šildosi pasieniais. Šiame kaimelyje prašmėžuoja romios neturinčios istorijos figūros arba jų praeitis visiškai sunykusi, tam kad priešpiet ir vakarui krentant pereitų aikštę, sekmadienį nueitų į bažnyčią. Kartais šie blyškūs, susenę asmenys pasuka miško takų link, kur pakelėse dirbantys kaimo žmonės juos sveikina vardu. Grįždami jie eina neišmintais takeliais palei gynybinę sieną, kur šviesa tokia skaidri ir stipri. Paskui, jos dingsta palikdamos tuštumą. Tyla. Popiečio kaitra pakeičia ryto skaidrumą.
_____________

Pierre Jean Louve                                         FR5
Paulina 1880

Setinjanas yra apytuštis saulėtas miestelis palei Vinčiljatos mišką. Kiparisų giraitė baigiasi sulig smėlio šlaitais, atsiremiančiais į kraštinius namus. Šio įstabaus miško keliukų puošmenos – prožirniai – taipogi driekiasi ligi pat miestelio. Miškas visai kaip legendose: vien juodi medžiai ir mėlynas dangus. Pats kaimas nėra reikšmingas. Iš visų pusių atvira aikštė, sena bažnyčia joje, aukštyn kylanti gatvė ir šen bei ten stūksančios negyvenamos vilos. Vis tik čia taip giedra. Aplinkinės kalvelės atrodo nepaprastai žavingai, apklotos sumišusia augalija: alyvmedžiais, vynuogienojais, javais. Štai ten – lyguma o, jei paėjėtumėte dar kokį ketvirtį valandos, neužilgo pasiektumėte ir Florencijos priemiestį. Saulė tokia meili nuo vasario mėnesio ir tokia negailestinga vasaromis. Žiemomis ūžauja tramontano vėjas. Aštuonetą mėnesių iš dvylikos žmogeliai šildosi prigludę prie sienų. Miestelyje gali sutikti keletą malonių tipų, be jokios praeities ar savąją visiškai primiršusių, prieš pietus ir vakarop pėdinančių per aikštę, besilankančių bažnyčioje sekmadieniais. Retsykiais tie seni blankūs žmogeliai patraukia miško takelių link, o prie alyvmedžių besidarbuojantys valstiečiai sveikina juos kreipdamiesi vardais. Grįždami jie pasuka žole apaugusiais takais tarp sienų, kur saulės šviesa itin skaisti ir ryški. Vėliau jie išsiskirsto, aplink viskas ištuštėja. Tyla. Po rytinės vaiskumos užeina popiečio karštis.
_____________

                                                                     FR6

Setinjanas – tai tuščias šviesoje skendintis kaimas šalia Vinčigliato miško. Kiparisų miškas baigiasi ant smėlio šlaitų, kurie ribojasi su paskutiniais namais. Prožirniai, šio įstabaus miško kelių puošmena, taip pat pasiekia kaimą. Miškas – tai juodi medžiai ir mėlynas dangus kaip legendoje. Miestelis nedidukas. Aikštė, atsiverianti į visas puses, su senovine bažnyčia, viena aukštyn kylanti gatvė, abipus jos – vilos, kuriose niekas negyvena. Bet šviesu šviesu. Čionai – kerinčios kalvos, ant jų pilna pramaišiui užsodintų kultūrinių augalų: alyvmedžių, vynuogių ir javų. Tenai – lyguma ir veikiai Florencijos priemiestis, jei pajėjėsite penkiolika minučių. Saulė švelni prasidėjus vasariui, varginanti – vasarą. Žiemą pučia šiaurys. Aštuonis mėnesius iš dvylikos vargšus žmogelius šildo sienos. Šiame kaime gali išvysti keletą tylių žmogystų, neturinčių savo istorijos arba kurių istorija yra visiškai išsitrynusi, kertančių aikštę prieš pusiaudienį ir pavakary, einančių į bažnyčią sekmadienį. Kartais šie seni vienišiai nusigauna net iki miško takų, ir valstiečiai, dirbantys alyvmedžių giraitėse, juos pasveikina ir pašaukia vardu. Grįždami jie suka į žolėmis apaugusį taką tarp aukštų sienų, kur skleidžiasi skaidri, ryški šviesa. Tada jie pareina namo; viskas tuščia. Tylu. Po ryto giedros ateina popiečio karštis.
_____________

Pierre Jean Jouve                                          FR7
Paulina 1880

Setinjanas – tuščias ir kupinas šviesos miestelis šalia Vinčiljatos girios. Kiparisų miškas baigiasi ties smėlingais šlaitais, liečiančiais paskutinius namus. Raipstai, puošiantys šio nuostabaus miško takus, taip pat pasiekia miestelį. Miškas susideda iš juodų medžių ir mėlyno dangaus, kaip legendoje. Miestelis nėra reikšmingas. Iš visų pusių atvira aikštė su senovine bažnyčia, kylanti gatvė, o abipus vilos, kuriose niekas negyvena. Tačiau viskas nutvieksta šviesos. Šiapus kálvos žavingos, jos apsunkusios nuo susimaišiusių dirbamos žemės plotų: alyvmedžių giraičių, vynuogynų ir javų laukų. Anapus – lyguma, o netrukus ir Florencijos priemiesčiai, jei paejėsite ketvirtį valandos. Saulė švelni nuo vasario, plieskianti vasarą. Žiemą pučia tramontana. Aštuonis iš dvylikos mėnesių gerieji žmonės šildosi pasieniuose. Miestelyje galima pamatyti kelis romius veidus be istorijos ar tokius, kurių istorija negrįžtamai mirusi, kertančius aikštę priešpiet ir pavakary, sekmadieniais einančius į bažnyčią. Kartais šie seni ir blankūs žmonės nukeliauja iki miško takų, o valstiečiai, plušantys alyvmedžių giraitėse, juos sveikina kreipdamiesi vardais. Jie eina atgal žolėtais takais tarp mūro tvorų, kur šviesa ryški ir stipri. Tada grįžta, ir visur būna tuščia. Tyla. Po vaiskaus rytmečio ateina popietės karštis.
_____________

Pierre Jean Jouve                                          FR8
Paulina 1880

Setinjanas - tai tuščias ir šviesus miestelis šalia Vinčiljatos miško. Kiparisų miškas užsibaigia smėlėtais šlaitais, siekiančiais paskutiniuosius namus. Raipstai, šio nuostabaus miško kelių puošmena, taip pat driekiasi iki miestelio. Miškas suformuotas iš juodų medžių ir mėlyno dangaus tartum legendoje. Miestukas niekuo nepasižymi. Iš visų pusių atvira aikštė su senovine bažnyčia, kylanti gatvė bei vienur ir kitur niekieno neprižiūrimos vilos. Tačiau labai šviesu. Kalvos čionai žavingos, apaugusios mišriomis kultūromis: alyvmedžiais, vynuogynais ir grūdiniais augalais. Tenai plyti lyguma ir vos per ketvirtį valandos pėsčiomis pasiekiamas Florencijos priemiestis. Nuo vasario mėnesio saulė būna švelni, vasarą - intensyvi. Žiemą pučia šiaurys. Aštuonis mėnesius iš dvylikos žmogeliai šildosi prie krosnių. Šiame miestelyje matyti keletas romių figūrų, neypatingų arba su visiškai mirusia praeitimi, einančių per aikštę prieš vidurdienį ir vakarop, lankančių bažnyčią sekmadieniais. Kartais šie seni ir bespalviai žmonės slenka link miško tako, o valstiečiai, dirbantys alyvmedžių laukuose, sveikina juos vardais. Grįždami jie eina žolėtu taku, vedančiu tarp aukštų storų sienų, kur sklinda ryški ir stipri šviesa. Paskui jie sugrįžta, visur tuščia. Tyluma. Vidurdienio karštis pakeičia rytmečio vaiskumą.
_____________

Pierre Jean Jouve                                            FR9
Paulina 1880

Settignanas – tai tuščias, bet šviesus kaimelis netoli Vincigliatos miško. Kiparisų miškas baigiasi smėlingais šlaitais, kurie siekia paskutinius namus. Iki pat kaimelio driekiasi ir raipstai – šio puikaus miško kelių puošmena. Mišką, lyg legendoje, suformavo tamsūs medžiai ir mėlynas dangus. Mažas miestelis nebėra reikšmingas. Visiškai atvira aikštė su sena bažnyčia, gatve įkalnėje, iš vienos ir iš kitos pusės stovinčiomis vilomis, kuriose niekas nebegyvena. Tačiau kaimelyje labai šviesu. Štai čia – žavingos kalvos, kupinos persipynusių kultūrų: alyvmedžių, vynuogynų, javų. O ten – lyguma; už 25 minučių kelio nuo jos – Florencijos priemiestis. Nuo vasario mėnesio saulė čia švelni, vasarą – karšta. Žiemą pučia tramontanas (šiaurės vėjas). Aštuonis mėnesius per metus gerieji žmonės šildosi prie sienų. Šiame kaimelyje galima išvysti keletą ramių veidų, su pranykusia istorija ar visai be jos, po vidurdienio ir vakarop vaikščiojančių aikšte, sekmadieniais lankančių bažnyčią. Kartais šie pagyvenę, paprasti žmonės nueina iki miško kelio, o valstiečiai, dirbantys alyvmedžių soduose, besisveikindami juos šaukia vardu. Grįžta jie žolėmis apaugusiais keliais, apsuptais aukštų sienų, kur šviesa – ryški ir stipri. Grįžus, kaimelis ištuštėja. Tylu. Po vaiskaus rytmečio ateina karštas vidudienis.
_____________

Pieras Žanas Žouvė                                         FR10
Paulina 1880

Setignano yra beveik negyvenamas ir šviesus kaimas prie Vincigliato miško. Kiparisų miškas baigiasi smėlio šlaitu, esančiu šalia paskutinio namo. Dėmėtosios genetos, kurios yra tarsi šio nuostabaus miško puošmenos, dažniausiai sutinkamos miško takeliuose, atbėga ir į kaimą. Tarsi iš legendos, miške matyti vien tik juodi medžiai ir mėlynas dangus. Kaimas yra nedidelis. Čia įsikūrusi iš bet kur matoma aikštė su senovine bažnyčia, kylanti gatvė, iš visų pusių driekiasi neapgyvendintos vilos. Kaimelyje nepaprastai šviesu. Jo kalvos įspūdingo gražio, jose gausu įvairių augalų kultūrų: alyvmedžių, vynuogynų, javų. Eidami lyguma, užtruksite ketvirtį valandos ir prieisite Florence pastatą. Vasario pradžioje saulė yra švelni, tačiau intensyvi vasarą. Žiemą čia pučia šaltas ir sausas vėjas. Aštuonis mėnesius iš dvylikos čia gyvenantys gerieji žmonės šildosi prie sienos. Šiame kaime galima sutikti keletą taikių asmenybių, kurios neturi istorijos arba jų istorija jau yra visiškai mirusi, jie vaikšto po aikštę prieš vidurdienį ir vakarop, sekmadienį eina į bažnyčią. Kartais šie seni ir nežymūs gyventojai nueina iki miško keliukų ir alyvmedžių darbininkai juos sveikina vardais. Atgal eina žolėje pramintu takeliu, besidriekiančiu šalia aukštos gynybinės sienos. Prie jos šviesa – ryški ir stipri. Jie grįžta, visur tuščia. Tylu. Tik po rytmečio aušros pasidaro šilčiau.
_____________

Pierre Jean Jouve                                           FR11
Paulina 1880

Setinjanas yra paprastas ištuštėjęs kaimas prie Vinčiljatos miško. Kiparisų miškas tęsiasi iki pat smėlio šlaitų, siekiančių paskutinius namus. Todėl šluotiniai raipstai, šio puikaus miško keliukų puošmena, auga visai šalia kaimo. Miške lyg legendose auga juodi medžiai, o viršuje – žydras dangus. Šis miestelis visų pamirštas. Tai – iš visų pusių atvira vietovė, kurioje stūkso sena bažnyčia, vingiuoja aukštyn vedantis kelias ir yra keletas negyvenamų vasarnamių. Tačiau aplinka labai šviesi. Čia net kalvos žavi; jose auginamos įvairiausios kultūros – alyvmedžiai, vynuogynai ir javai. Toliau plyti lygumos, o paėję ketvirtį valandos pasieksite ir Florencijos priemiesčius. Nuo vasario lepina saulė, o vasarą labai karšta. Žiemą siaučia šiaurys. Taigi net aštuonis metų mėnesius gyventojams tenka šildytis. Šiame kaime prieš pietus ir pavakary neretai sutiksi vieną kitą malonų žmogų, be praeities ar visiškai ją praradusį, einantį per aikštę arba sekmadieniais – į bažnyčią. Kartais šie seni paprasti žmogeliai pasiekia ir miško keliukus; čia vynuogynuose triūsiantys valstiečiai su jais sveikinasi vardu. Atgal šie žmonės grįžta žolėmis tarp mūro sienų apaugusiais takeliais; čia eiti šviesu, o kelias aiškiai matyti. Šiems grįžus, viskas apmiršta. Tylu. Vaiskų rytą keičia popietės kaitra.
_____________

Pierre Jean Jouve                                           FR12
Paulina 1880

Setinjano yra ištuštėjęs šviesus kaimas netoli Vinčiljatos miško. Kiparisų miškas užsibaigia smėlio šlaitais, kurie remiasi į paskutinius namus. Vainikais suaugę medžiai, papuošti takų, šiame žavingame miške taip pat pasiekia kaimą. Miške auga juodi medžiai, o dangus žydras tarsi pasakoje. Miestelis nėra reikšmingas. Iš visų pusių matoma vieta su senovine bažnyčia, kylančia gatve ir keletu vilų, kuriose niekas negyvena. Tačiau čia labai šviesu. Čia kalvos turi žavesio, jos apsodintos mišriomis kultūromis: alyvuogėmis, vynuogėmis ir kviečiais. Ten lyguma, o toliau, paėjus ketvirtį valandos, Florencijos priemiestis. Nuo vasario saulė būna švelni, šiurkšti vasarą. Žiemą pučia šiaurys. Aštuonis mėnesius iš dvylikos geri žmonės šildosi prie sienų. Šiame kaime yra keletas malonių veidų be praeities arba kurių praeitis visiškai mirusi, kurie praeina pro šalį prieš vidurdienį ir vakarėjant, sekmadieniais lankosi bažnyčioje. Kartais šie seni ir blankūs žmonės stumiasi iki miško takų, ir valstiečiai, dirbantys alyvuogių laukuose, pasveikina juos kreipdamiesi vardu. Atgal jie eina žole tarp mūrų apaugusiais takais, kur šviesa ryški ir stipri. Tada jie grįžta, viskas tuščia. Tyla. Rytmečio vaiskumą keičia popietės šiluma.
______________

Pierre Jean Jouve                                           FR13
Paulina 1880

Setinjanas - tuščias ir šviesus kaimelis šalia Vincigliatos miško. Kiparisų giraitė baigiasi ant smėlio skardžio, siekiančio kraštinius namus. Palėpščių krūmokšniai, šio nuostabaus miško kelių puošmena, taip pat driekiasi iki kaimelio. Mišką, kaip legendoje, sudaro juodi medžiai ir mėlynas dangus. Kaimelyje nėra nieko svarbaus. Iš visų pusių atvira aikštė su senovine bažnyčia, kylanti gatvė ir iš vienos bei kitos pusės išsirikiavusios vilos, kuriose niekas negyvena. Tačiau čia labai šviesu. Kalvos, turtingos įvairiomis kultūromis: alyvmedžiais, vynuogynais bei javais, iš čia atrodo kerinčiai. Toliau lyguma ir netrukus, paėjėjus ketvirtį valandos, Florencijos priemiestis. Nuo vasario saulė švelni, vasarą – kaitri. Žiemą pučia šiaurės vėjas. Aštuonis mėnesius iš dvylikos mielieji žmonės šildosi prie namų sienų. Šiame kaimelyje galime pastebėti kelias romias figūras (be istorijos arba kurių istorija yra visiškai užgesusi) kertančias aikštę prieš pietus ir vakarėjant bei sekmadienį lankantis bažnyčioje. Kartais šios senos ir beveidės personos stumiasi iki miško kelių, o valstiečiai, dirbantys alyvmedžių laukuose, jas sveikinasi vardu. Grįžtant jos pasuka žolėtais takais tarp namų, kur krinta ryški ir stipri šviesa. Paskui jos grįžta namo, visur tuščia. Tyla. Popietės karštis pakeičia rytmečio vaiskumą.
______________

                                                                        FR14

Setinjanas – nedidukas šviesus miestelis šalia Vinčilijatos kiparisų miško. Smėlėtuose jo šlaituose glaudžiasi miestelio namai, iki kurių veda prožirnių krūmokšnių nusėti miško takai. Pagal legendą, šis miškas nepaprastas: vien juodi medžiai ir mėlynas dangus. O miestelis niekuo ypatingas: atvira aikštė, joje stovinti bažnyčia, viena kylanti gatvė ir abipus jos niekieno negyvenamos vilos. Užtai čia be galo šviesu. O ir kalvos, nuklotos įvairiausių kultūrų – alyvmedžių sodų, vynuogynų, javų laukų, skleidžia savitą aurą. Toliau matyti lygumos ir Florencijos priemiestis. Ketvirtis valandos kelio pėsčiomis. Nuo vasario saulė čia būna rami, o vasarą - itin kaitri. Žiemą pučia šiaurinis Alpių vėjas – tramontanas. Aštuonis metų mėnesius čionykščius šildo miesto sienos. Miestelyje gali sutikti vaikštinėjant keletą mielų bespalvių figūrų, nespėjusių ir greičiausiai nespėsiančių savo gyvenimo nudažyti ryškesne spalva. Rytą ir pavakarę jos išeina į aikštę, sekmadieniais skuba į bažnyčią. Kartais šios lėtos ir blausios žmogystos traukia miško link, o alyvmedžių laukuose dirbantys valstiečiai jas pašaukia vardu, pasveikina. Ir grįžta jos akinančios šviesos nutviekstais, žolėje pramintais takeliais tarp sienų. Miestelis jau būna visai ištuštėjęs ir tylus. Taip ryto spindesį keičia popietės karštis.
______________

Pierre Jean Jouve                                           FR15
Paulina 1880

Setijanas - tuščias ir šviesus kaimas netoli Vinčigliato girios. Kiparisų giria baigiasi smėlėtais šlaitais, besitęsiančiais iki pat namų. Šios nuostabios girios kelius išpuošę viržynai, driekiasi ligi kaimo. Lyg legendoje juodi medžiai ir mėlynas dangus kuria girios paveikslą. Miestelis nėra didelis. Visiškai atvira erdvė su sena bažnyčia, viena kylančia gatvele, iš vienos ir kitos pusės apsupta apleistų vilų. Visgi labai šviesu. Nuo čia atsiveria žavingas kalvų vaizdas, kuriame sumišusios kultūros: alyvuogės, vynuogienojai ir javai. Nuo ten – lyguma, o jei paėjėsite ketvirtį valandėlės, netrukus pasieksite Florencijos priemiestį. Nuo vasario saulė švelni, o vasarą – sunkiai pakeliama. Žiemą pučia šiaurės vėjas tramontana. Aštuonis iš dvylikos mėnesių žmonės šildosi palei sienas. Šiame kaime matyti keli blyškūs siluetai be istorijos, arba kurių istorija yra visiškai išnykusi, prieš pietų metą ir vakarop pereinantys aikštę, sekmadieniais lankantys bažnyčią. Kartais tie seni ir blankūs žmonės traukia girios takais, o alyvuogių laukuose dirbantys kaimiečiai juos sveikina, kreipdamiesi vardais. Pargrįžta jie žolėtais takais tarp aukštų sienų, kur šviesa ryški ir stipri. Žmonės sugrįžta, visur tuščia. Tylu. Rytmečio vaiskumą keičia popietinis karštis.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis