"Noriu versti" 2010. LATVIŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

LAT1
Vertimas gerokai nuvylė. Tam tikri teksto fragmentai tiesiog nesuprasti, iškraipoma mintis, nukenčia prasmė (pvz., „virsta maloniu laimėjimu“ – originale prasmė priešinga; „nelaimėlės/vargšelės apvalus kūnelis/pilvukas“ išversta „plonas apvalus liemuo“, „ausytė kaip žaros raudonis“ vietoj „skaisčiai rausva“ ir pan.). Logikos ir stilingumo trūksta netgi neteisingai suprastiems sakiniams: „esi išsitepusi išlietu ir vis dar atidarytu atlanto šprotų pomidorų padaže skysčiu“. Esama žioplumo klaidų, pvz., nepagrįstai praleista frazė „nes esi švelnios prigimties“ – nežinia, ar šis dalyvis (-ė) jos nesuprato, ar per neatidumą tiesiog pražiūrėjo. Painiojama daugiskaita su vienaskaita (turi būti: tarakonų, skraidančių skruzdėlių, ausytės). Viename sakinyje triskart kartojasi „kuris“, „kurių“, „kuriai“. Pernelyg piktnaudžiaujama veiksmažodžiu „yra/nėra“ („nuosprendis nėra apskundžiamas, gyvenimas yra negailestingas, ir tai yra neabejotina“). Nesuvokus originalo prasmės, atsiranda prieštaringų žodžių sangrūda: „plonas apvalus liemuo spąstuose išsitempęs“. Kartais pasirenkama pirma žodyne pasitaikiusi žodžio reikšmė: pvz., liemuo, nors šiuo atveju būtų tiksliau kūnelis arba pilvukas (be to, deminutyvinė forma), o dalyvis įsitempęs - „izstiepts“ painiojamas su tekste esančiu bendrašakniu daiktavardžiu „stieple“ - viela. Vertimui būdingi ne tik prasmės iškraipymai, bet ir tokios pradedančiųjų vertėjų klaidos kaip pažodiškumas, nelietuviškos konstrukcijos.
Galima pagirti, kad pavyko įveikti keblią vietą, kur visuose kituose vertimuose nestilingai susiduria jungtukai jog ir kad: „esi pakankamai išsilavinusi ir supranti, kad...“ Vasarnamis išradingai išverstas „sodo nameliu“, pritaikant prie lietuviškų realijų.
Išvada: Susidaro įspūdis, kad šiai dalyvei (-iui) stinga latvių kalbos suvokimo įgūdžių, galbūt dar reikėtų pagilinti latvių kalbos žinias – praplėsti žodyną ir pasimokyti gramatikos, nes šlubuoja pats teksto suvokimas, o tai neatleistina.
 
LAT2
Matyti tendencija į nemotyvuotą teksto pagražinimą ir prikūrimą, vertėja (-as) ignoruoja autorinės frazės skalsumą – juk originale nebuvo nei vandens, nei akių, nei ateities, nemotyvuotai išversta „nevalia pelėms lapsėti po stalą mažomis kojytėmis“, kai originale buvo tiesiog „bėgioti“ (šiuo atveju galima pateisinti kolegų (-ių) pavartotus veiksmažodžius „šmirinėti“ ar „lakstyti“, bet šis išplėstinis vaizdingas posakis akivaizdžiai per laisvas); „tau pačiai suskausta širdį vien pagalvojus apie tą darbą“ vietoje „pati neįstengi to padaryti“; „visomis keturiomis skubi“ vietoje „esi pasiruošusi“, „pelės žūtis“ virsta „žiauriuoju sprendimu“, autorinis pakartojimas „atleisk, atleisk“ paverčiamas „atleisk, nepyk“ ir pan. O kodėl šprotai atlantiniai, juk tekstas tokios asociacijos nesiūlo. Taip pat negalima pateisinti deminutyvo atsiradimo, jei jo nebuvo originalo tekste (uodegėlė, vaizdelis). Žodis „bandyti“ pirmajame sakinyje suteikia tekste nesamą atspalvį. „Išauklėta“ – prasminis niuansas ne tas, nes auklėja tėvai, o čia turima galvoje erudicija (žmogus gali būti visai be išsilavinimo, bet gerai išauklėtas). Perteklinis pasakymas „pernai metais“ – ar neužtektų tik „pernai“? Painiojami veiksmažodžių laikai – „vīrs solās“ yra es.l., daiktavardžių giminės: pelė virsta „vargšiuku“. Kažin ar verta tarptautinį žodį „iliuzijos“ keisti svajonėmis, juk tokiu atveju būtų pavartotas latviškas atitikmuo „sapņi“.
Ten, kur laisvumo reikėtų, kažkodėl verčiama pažodiškai: „pilvukas pelėkautų viela padalytas į dvi lygias dalis“ - argi ne lietuviškiau būtų pasakyti tiesiog „perspaustas pusiau“? Autorinis posakis „kailiukas saugo kraujo šilumą“ nemotyvuotai supaprastintas ir išverstas „kailiukas dar gyvas“. Tačiau galima pasidžiaugti, kad apie šprotų skardinę pasakyta lietuviškai – tai šprotų skardinė, o ne skardinė su šprotais kaip kolegių (-ų) vertimuose, taip pat parinktas gražus lietuviškas žodis „pelėkautai“.
Išvada: per didelis laisvumas tiek perteikiant prasmę, tiek formą, - toks kūrybinis polėkis verčiant nepateisinamas. Reikėtų laikytis arčiau originalo ir stengtis kiek galima labiau perteikti autoriaus stilių, nuotaiką, ritmą.
 
LAT3
Prasmė perteikta gana adekvačiai, galima būtų sakyti, kad vertimas gana tikslus, bet sausas. Teisingai suvoktas veiksmų eiliškumas pirmajame sakinyje. Pagirtina, kad praleidžiamas įvardis „tu“, nes lietuvių kalbos sistema nereikalauja nuolat vartoti įvardžius kaip tai daroma latvių k. Nemotyvuotai „šis vaizdas“ keičiamas abstrakčiu „tai“, juo labiau, kad sakinyje susiduria trys žodžiai, prasidedantys „t“ raide: tai, tave, truputį, o toks konsonansinis skambėjimas prozos tekste nepageidautinas. „Praėjusių metų jersiniozė“ implikuoja mintį, kad jersiniozė būna kasmet, tad tiksliau būtų versti „jersiniozė praėjusiais metais“. Painiojami veiksmažodžių laikai („pastebėjai“ vietoj „pastebi“), daiktavardžių giminės (ne „vaikams“, o „vaikui“; ne „vielomis“, o „viela“), „po pusryčių“ virsta „prieš pusryčius“, pernelyg pasitikima panašiu latvių ir lietuvių kalbų skambesiu (nespēj reiškia „nepajėgi“, o ne nespėji). Kai kur matyti prastas lietuvių k. mokėjimas (centralinis šildymas), sušlubuoja logika: „lyg žaros nurausvintoje ausytės išorėje dar spindi juodieji akių karoliukai“ – kaip gali akys spindėti ausytės išorėje?! Frazė ne tik nelogiška, bet ir manieringa. Jei latvių kalbos forma įvardžiuotinė, ne visais atvejais ją būtina išlaikyti vertime (švelnusis, pilkšvasis kailiukas, juodieji akių karoliukai). Vykusiai perteikti kai kurie originalo žodžiai (minkštaširdė, nelaimėlė, putnus), frazės („užgniauži gailestį“). Šie privalumai šiek tiek atsveria gana gausius trūkumus.
Išvada: Verčiant reikėtų daugiau atidumo, lankstumo, kūrybiškumo; vertimas vidutiniškas.
 
LAT4
Vertime juntamas automatizmo ir dirbtinumo prieskonis, bet, palyginus su kitais vertėjais, teksto prasmė suvokta gana adekvačiai. „Nusiprausi prie praustuvo“ – stilistiškai neteiktinas tos pačios šaknies pasikartojimas prozos tekste. Jeigu vietoj kriauklės pasirenkamas lietuviškas žodis, turėtų būti mot.g. forma „praustuvė“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne). Svetimžodis „bretlingas“ tik apkrauna tekstą, Lietuvoje tokia vartosena neįprasta, juk visi sakome „šprotas“. Šprotai pomidorų padaže iškart nurodo į šeimos socialinę būklę, o bretlingai skamba kone aristokratiškai. Svetimžodžio pasirinkimas šiuo atveju visiškai nemotyvuotas, neatitinka fragmento stiliaus ir nuotaikos. Pirmajam sakiniui akivaizdžiai trūksta sintaksinio junglumo, autorinį sintaksės bangavimą sutrikdo jungtukų stoka, dingsta veiksmų eiliškumas („Tu nusiprausi prie praustuvo ir šią akimirką atidarai skardinę su bretlingais pomidorų padaže, staiga pamatai pelę“). Nebūtina visais atvejais išlaikyti latviškuosius veiksmažodžius „yra“ ir „buvo“ („gyvenimas yra negailestingas, jis yra abejingas“), taip pat įvardžius „tu“, „aš“ (tu pameni, tu numalšini, tu turi, aš spėju) - lietuviškame tekste jie dažnai suskamba kaip balastas. Neatpažinta kai kurių žodžių gramatinė forma, turėtų būti: „nelaimėlės/vargšelės pilvukas“, o išversta „apgailėtinas apvalus pilvukas“. Po taško naujas sakinys skliausteliuose kažkodėl pradedamas mažąja raide.
Tačiau sakiniuose „su kuriais ne visuomet sėkmingai kovoji“, „apie nugaišusią pelę praneši vyrui“ parinktas geriausias sprendimas iš visų dalyvių, daiktavardinės konstrukcijos itin vykusiai sulietuvintos.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vertimas vangokas, stokoja gyvumo, nepaieškota vaizdingesnio veiksmažodžio. Be to, sakiniai kapoti, nesklandi vertimo sintaksė. Juk buvo verčiamas meninis tekstas, todėl pageidautina į šį darbą žiūrėti kūrybiškiau.
 
LAT5
Vertimas maloniai nuteikė, nes sklandumu ir nuotaika daro tokį pat įspūdį kaip originalas. Tačiau trūkumų neišvengta. Pirmajame sakinyje susiduria du vietininkai, būtų tiksliau sakyti nusiprausti „prie kriauklės“, juk žmogus neįlenda į kriauklę praustis. Painiojamas laikas: „pieļauju“ yra esamasis laikas, o vertėja (-as) vartoja būtąjį. Kova be pasiekimų – „be + genetyvas” yra rusiška konstrukcija, reikėtų sakyti „nesėkminga“, taip pat neteiktinas „su + abliatyvas” vartojimas („su spąstų viela” – juk lietuviškai sakome tiesiog „spąstų viela”). Pažymimasis įvardis turi aprėpti ir skruzdėles, ir tarakonus, todėl turėtų būti vartojama vyr. g. – ne „kuriomis“, o „kuriais“. Reikia turėti omenyje, kad lietuvių kalba yra veiksmažodinė, o latvių – daiktavardinė, todėl natūraliau lietuviškai sakyti ne „kova vyksta“, o „tu kovoji“. Nelabai pageidautina savavališkai jungti arba skaidyti sakinius – šiuo atveju antrasis sakinys nemotyvuotai perkirstas tašku. Galima paabejoti, ar vertėtų „švelnią prigimtį“ keisti „jautria širdimi“. Nepatartina aklai pasikliauti intuicija, jei latviškas žodis išoriškai panašus į lietuvių kalbos žodį („vēl“ latviškai reiškia „dar“). Kai kur tekstu manipuliuojama pernelyg laisvai, pvz., paskutinis sakinys nemotyvuotai pagražinamas ir užbaigiamas daugtaškiu, kurio nebuvo originale.
Išvada: Apskritai galima vertėją pagirti, kad paieškota grakštesnio, meniškesnio, tikslesnio žodžio, kad verčiama prasmė, o ne tik žodžiai. Akivaizdu, kad vertėja (-as) turi kalbos jausmą, vertimas kūrybiškas, nepažodinis ir natūraliai skamba lietuviškai. Vietoj „tau gaila“ – išversta „gaili“, turtingas žodynas (nevalioji, galynėjiesi, stokoji, išprususi, žūtis). Išvengta lietuviams nebūdingo įvardžių pertekliaus, puikiai susidorota su sudėtinga originalo sintakse.
 
ATMINTINĖ VISOMS DALYVĖMS (-IAMS)
Latvių kalbai būdingos kiek kitokios konstrukcijos nei lietuvių: „su + abliatyvas“ (su šprotais), „be + genetyvas“ (be pasiekimų), būdinga įvardžių gausa (tu, aš, kuris, tai, savo) , dažnas vietininkų vartojimas (padaže), daiktavardinės konstrukcijos (tavo kova vyksta – tu kovoji), perteklinis veiksmažodžių „yra“ ir „buvo“, taip pat neiginio „nėra“ vartojimas (nuosprendis nėra apskundžiamas – neapskundžiamas), įvardžiuotinės formos (švelnusis, pilkšvasis kailiukas) ir pan. Visada reikia ieškoti mūsų kalboje išteklių šioms kalbinėms formoms reikšti, kad skambėtų natūraliai, lietuviškai. Nepatingėkite žodyne papildomai pasitikrinti veiksmažodžio laiką, nes dažnai esamojo laiko ir būtojo laiko formos pagal gramatinius požymius būna sunkiai atskiriamos. Nerekomenduotina pasikliauti nuojauta, jei latviškas žodis išoriškai primena lietuvišką, nes dažnai prasmės niuansas būna visiškai kitas, netgi priešingas.
 
Laura Laurušaitė

_____________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Andra Neiburga                                   LAT1
Pelės mirtis

Esi išsitepusi išlietu ir vis dar atidarytu atlanto šprotų pomidorų padaže skysčiu, kai pamatai pelę. Šis vaizdas tau suteikia šiek tiek liūdesio, tau gaila net tarakono ir skraidančios skruzdės, su kuriais kova virsta maloniu laimėjimu, tačiau tu esi pakankamai išsilavinusi, jog suvoktum, kad negalima leisti pelėms lakstyti po stalą. (Žarnyno jersiniozė praėjusiais metais tavo vaikui, vaistai, kurių nebuvo galima įsigyti, juodieji ikrai, kuriuos reikėjo duoti po arbatinį šaukštą per dieną, o tu, deja, priklausai tai visuomenės grupei, kuriai tai yra problema), todėl – pelėms reikia mirti, nuosprendis nėra apskundžiamas, gyvenimas yra negailestingas, ir tai yra neabejotina – tu atsimeni kažkokį posakį, ir esi pasiruošusi jam pritarti, tu malšini savo gailestį ir apie pelės mirtį pasakai vyrui. (Aš manau, kad tu turi vyrą ir, dargi, gerą, kaip atlygį, kad neturi vonios, mašinos, sodo namelio, centrinio šildymo ir iliuzijų). Vyras žada pelę išmesti po pusryčių, pati to nesugebi padaryt – švelnus, traukiantis paglostyti pilkas kailiukas, rodosi, dar saugo kraujo šilumą, plonas apvalus liemuo spąstuose išsitempęs, perspaustas per pusę, ausytė kaip žaros raudonis, dar žybsi juodi akių karoliukai, bet uodega – jau sustingusi. Atleisk, atleisk.
____________

Andra Neiburga                                LAT2
Pelės mirtis

Tu vandeniu prasitrynei akis praustuvėje ir dabar, bandydama atidaryti skardinę atlantinių šprotų pomidorų padaže, pastebėjai pelę. Šis vaizdelis tave šiek tiek nuliūdina, nes esi tikrai geros širdies ir susigraudini net dėl tarakonų ar sparnuotųjų skruzdėlių, su kuriais besitęsianti kova yra gana permaininga, ateities, vis dėlto, esi pakankamai išauklėta ir supranti, kad nevalia pelėms lapsėti po stalą mažomis kojytėmis (jersiniozė tavo vaikui pernai metais, juodieji ikrai, kurių šaukštelį kasdien reikėdavo jam suvalgydinti, velniškai sunkiai gaunami vaistai, o tu, deja, priklausai žmonių grupei, kuriems visa tai – sunkiai įkandamas reikalas), todėl – mirtis pelėms, sprendimas neapskundžiamas, gyvenimas yra žiaurus ir abejingas visiems, - tu prisimeni šitą kažkieno išsakytą mintį ir visomis keturiomis skubi jai pritarti, pasistengi nustumti nuo širdies didžiulį akmenį ir apie žiaurųjį sprendimą praneši vyrui. (Spėju, jog turi vyrą, ir dar visai neprastą, tad maža bėda, kad neturi vonios, automobilio, vasarnamio, centrinio šildymo ir svajonių). Vyras pažadėjo išmesti pelę po pusryčių, o tau pačiai suskausta širdį vien pagalvojus apie tą darbą – minkštas, švelniai pilkas kailiukas, rodos, dar gyvas, vargšiuko apvalus kaip pagalvėlė pilvukas pelėkautų viela padalytas į dvi lygias dalis, ausytės dar švelniai rožinės, dar mirga juodi akių taškiukai, bet uodegėlė – jau sustingusi. Atleisk, nepyk.
____________

Andra Neiburga                              LAT3
Pelės mirtis

Kai, nusipraususi prie kriauklės, atidarinėji skardinę su šprotais pomidorų padaže, pastebi pelę. Tai tave truputį nuliūdina, nes esi minkštaširdė, tau gaila net tarakonų ir skraidančių skruzdžių, su kuriais tavo kova vyksta ne visada sėkmingai, tačiau esi pakankamai išsilavinusi, kad suprastum, jog nevalia leisti pelėms bėginėti po stalą (praėjusių metų jersiniozė tavo vaikams, vaistai, kurių neįmanoma gauti, juodieji ikrai, vartojami po arbatinį šaukštelį per dieną, o tu juk esi iš tos žmonių grupės, kuriems tai problema), todėl pelės privalo mirti, nepakeičiamas nuosprendis, gyvenimas yra negailestingas, jis bejausmis – atsimeni kažkieno pasakymą ir esi pasiruošusi tam pritarti, užgniauži
savyje gailestį ir apie pelės mirtį praneši vyrui. (Aš spėju, kad tu turi vyrą, be to, dar ir gerą, kas, kad neturi vonios, mašinos, vasarnamio, centralinio šildymo ir iliuzijų). Vyras pažada išmesti pelę prieš pusryčius, pati nespėji to padaryti – švelnusis, pilkšvasis kailiukas, rodos, dar skleidžia kraujo šilumą, nelaimėlės putnus kaip pagalvė pilvukas sugniaužtas spąstų vielomis pusiau, lyg žaros nurausvintoje ausytės išorėje dar spindi juodieji akių karoliukai, bet uodega – jau sustingusi. Atleisk, atleisk.
_____________

Andra Neiburga                              LAT4
Pelės mirtis

Tu nusiprausi prie praustuvo ir šią akimirką atidarai skardinę su bretlingais pomidorų padaže, staiga pamatai pelę. Šis vaizdas tave truputėlį nuliūdina, nes esi švelnios prigimties, tau gaila net tarakonų ir skraidančių skruzdėlių, su kuriais ne visuomet sėkmingai kovoji, tačiau tu esi pakankamai išsilavinusi, jog suprastum, kad negalima leisti pelėms lakstyti per stalą (praėjusiais metais tavo vaikui buvo jersiniozė, vaistai, kurių negalima gauti, juodieji ikrai, kuriuos reikia duoti po arbatinį šaukštelį per dieną, ir tu priklausai žmonių grupei, turinčiai šią problemą), todėl pelės turi mirti, nuosprendis nesvarstytinas, gyvenimas yra negailestingas, jis yra abejingas, - tu pameni kažkas taip kalbėjo, ir esi pasiruošusi tam pritarti, tu numalšini savyje gailestį ir apie nugaišusią pelę praneši vyrui. (aš spėju, kad tu turi vyrą ir dar gerą, užtenka pasakyti, kad tu neturi vonios, mašinos, vasarnamio, centrinio šildymo ir iliuzijų). Vyras pažada pelę išmesti po pusryčių, pati tu nepajėgi to padaryti – švelnus, šviesiai pilkas kailiukas, atrodo, vis dar sulaiko kūne šilumą, apgailėtinas apvalus pilvukas kaip pagalvė su spąstų viela perspaustas per pusę, ausyčių vidinė pusė purpurinės rausvos spalvos, dar žiba juodi akių karoliukai, bet uodega jau sustingo. Atleisk, atleisk.
_____________

Pelės galas                                     LAT5

Nusipraususi kriauklėje, tu kaip tik mėgini atidaryti dėžutę šprotų pomidorų padaže, kai išvysti pelę. Šis vaizdas tave mažumėlę nuliūdina, nes esi jautrios širdies, gaili net tarakonų ir skraidančiųjų skruzdėlių, su kuriomis vis galynėjiesi be didesnių pasiekimų. Tačiau tu pakankamai išprususi, kad suvoktum, jog pelėms šmirinėti po stalą nevalia (anąmet tavo vaikui buvo žarnyno jersiniozė, vaistų taip paprastai neįsigysi, o kur dar šaukštelis juodųjų ikrų per dieną, – tu ne iš tų žmonių grupės, kurie tai išgali). Vadinasi, pelėms – neišvengiama žūtis, ir nuosprendis neapskundžiamas, gyvenimas žiaurus, abejingas, – kažkas yra taip sakęs pameni tu ir su tuo sutinki, numaldai savyje gailestį, apie pelės baigtį praneši vyrui. (Įsivaizdavau, kad tu vyrą turi, ir ne šiaip sau kokį, nes gana, kad stokoji kita ko – vonios, mašinos, vasarnamio, centrinio šildymo bei iliuzijų). Vyras žada išmesti pelę po pusryčių, kadangi pati šito padaryti nevalioji – rodos, tas minkštutis, švelniai pilkas kailiukas tebegaubia šiltą kraują, menkas apvalainas kūnelis nelyg pagalvis vielos perspaustas pusiau, ausyčių vidus skaisčiai rausvas, o tamsieji karoliukai akelėse vėl spingsi, tik uodega – jau sustingusi. Atleiski man, atleisk...

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis