"Noriu versti" 2010. GRAIKŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

XIX a. pabaigos apsakymas nepatyrusiems vertėjams neturėjo sudaryti problemų, nes Argiris Eftaliotis (beje, išvertęs anglų ir prancūzų poezijos ir dalį Homero „Odisėjos“ – čia būtų proga atkreipti dėmesį, kad senoji graikų literatūra verčiama į naująją graikų kalbą) rašė ne rašomąja kalba katarevusa, kaip tuo metu buvo įprasta, o šnekamąja kalba dimotiki, kuri dabar yra oficiali Graikijos kalba.
                Abu vertimai rodo, kad vertėjai (-os) moka graikų kalbą ir iš esmės teisingai perteikė kūrinio prasmę. Gal tik dėl vieno kito žodelio suabejočiau: jei žodynai manęs neapgavo, apsakymo herojus į valtį pasiimdavo ne tinklus ir valus, o įlaidinių (t. y. ilgų virvelių su kabliukais) ir meškerių; nesu tikra, ar į Nerochorį jį nunešė vakaris vėjas (žodynai duoda „silpnas vėjas“, ir tiek); į kaimą jis, ko gero, lipo laiptais (galbūt iškirstais stačiame šlaite, bet ši teksto vieta, tiesą sakant, ne visai aiški). Krikščionybės šventųjų vardai turi nustatytas lietuviškas formas, taigi čia kalbama apie šventąjį Mikalojų.
               Lietuvių kalbos klaidų beveik nėra. Tik „prie jų prisijungiau“ (GR2) taisytina, taigi geresnis GR3 variantas: „Įsimaišiau tarp jų ir aš.“ Logikos šlubavimu vadinčiau GR3 frazes „bekopdamas pakalnėn (kopti galima tik aukštyn)“, „vedė (stūmė) iš nugaros pusiau pakėlę“, „šlovė Dievui“ (per stipru, geriau „dėkui Dievui“ – atsidūstama su palengvėjimu, kad numirėlis – ne jaunas žmogus, o senutė).
              Sunkiausia perteikti subtilesnius reikšmės ir stiliaus niuansus. Pirmame originalo sakinyje yra mažybinė žodžio „kelionė“ forma. GR3 to nepraleidžia pro akis: „mėgau nedideles išvykas“, o mažybinę priesagą pavartoja antrame sakinyje: „Būdavo, įsilipdavau į valtelę...“ (Būtų galima daiktavardį pakeisti veiksmažodžiu: „mėgau paklajoti, mažumėlę pakeliauti“.) Puiku, kad prisimintas vaizdingas įterpinys „būdavo“, tik gaila, kad neatėjo mintis pereiti į esamąjį laiką: „Būdavo, įsilipu į valtelę, pasiimu...“ ir t. t. – taip galima išvengti įkyraus būtojo dažninio laiko priesagos kartojimosi. Reikėtų vengti ir tų pačių žodžių pasikartojimo, juolab jei originale yra skirtingi žodžiai: pasileisdavau – leisdavausi, nunešdavo – nunešė (GR2). GR3 be reikalo dukart vartojamas polinksnis „link“, žymintis tik kryptį: „pasileisdavau vandenyno link“, „gabeno bažnyčios link“. Geresni GR2 variantai: „į atvirą jūrą“, „į bažnyčią“. Du trys vyrai – neapibrėžtas kiekis, taigi lietuviškai sakytume „pora vyrų“. „Velionis“ (GR3) paprastai vartojamas kaip pagarbos žodis kalbant apie mirusiuosius, todėl, kaip GR2 vertime, rinkčiausi „numirėlį“ ir „palaikus“. Bet kitu atveju geresnis GR3 vertimas, atspindintis ironiją: „Štai tau ir pramoga“ (kitaip tariant: „Nieko sau pramoga!“).
            Norėčiau pagirti vertėjus (-as) už pastangas versti nepažodiškai. Štai keli kūrybingo vertimo pavyzdžiai: “nuo jaunų dienų”, “eisiu uždegsiu žvakelę“, „Ir ką gi pamačiau aš kopdamas! Numirėlį!“ (GR2); „nuo pat jaunystės dienų“, „užeidavo ūpas“, „imsiu ir uždegsiu žvakę“, „išeisi, žmogau, pasivaikščioti“ (GR3). Linkiu nenuleisti rankų!

Diana Bučiūtė
____________

ORIGINALAS

Αργύρης Εφταλιώτης

Μαρίνος Κοντάρας

Τ΄ αγαπούσα τα ταξιδάκια από τα νιάτα μου. Έμπαινα στη βάρκα, έπαιρνα μαζί μου τα παραγάδια και τις απετονιές, κι αν ήθελα να ψαρέψω, ψάρευα. Α δε είχα όρεξη για ψάρεμα, και φυσούσε κι αγέρι, έστηνα την αντένα, άνοιγα το πανί, τραβούσα κατά το πέλαγο, άραζα όπου μ΄ έφερνε η τύχη στην αντικρινή την ακρογιαλιά, κι έβγαινα έξω να δω τίποτε καινούριο. Μια μέρα ο μπάτης μ΄ έβαλε στο Νεροχώρι. Πού είναι αυτό το Νεροχώρι, θα το μάθετε σαν πάτε να δήτε το Χλωρονήσι.
               Σα βγήκα στη σκάλα, είπα, ας πάω ν΄ ανάψω κι ένα κερί στον Άι-Νικόλα, του χωριού τον Άγιο. Πηγαίνοντας τον ανήφορο, τι να δω! Ένα λείψανο! Tό ΄βγαζαν από ένα σπιτάκι στην άκρη του χωριού, και το κουβαλούσανε στην εκκλησιά. Κακό σημάδι, είπα. Δόξα να ΄χει ο Θεός, ήτανε γριάς λείψανο. Μισοσήκωναν και τον κακόμοιρο το γέρο της από πίσω, γιατί δεν μπορούσε πια να περπατήσει κι αυτός. Ακολουθούσαν και μερικές άλλες γριές, και δύο τρείς άντρες. Έσμιξα μαζί τους και γώ.
               Μπήκαμε στην εκκλησιά. Όμορφη διασκέδαση, έλεγα μέσα μου. Να ΄βγεις για σεργιάνι και να καταντήσεις σε λείψανο! Και να γυρεύεις να κοιμηθείς ύστερα κι όλο να το βλέπεις μπροστά σου!

(1894 m., ištrauka)

VERTIMAI

GR2

Nuo jaunų dienų mėgau išvykas. Lipdavau į valtį, pasiimdavau tinklus, valą, ir, jei norėdavau žvejoti, žvejodavau. Jei žvejoti neturėdavau noro, o ir vėjas pūsdavo, iškeldavau stiebą, išskleisdavau burę, pasileisdavau į atvirą jūrą. Prisišvartuodavau kur likimas nunešdavo, priešais esančiam krante, ir leisdavausi patirti ką nauja. Vieną dieną vakaris nunešė mane į Nerochorį. Kur yra tas Nerochoris, sužinotumėt, jei keliautumėte į Chloronisą.
Kai priėjau laiptus, tariau sau: eisiu uždegsiu žvakelę kaimo globėjo Šv. Nikolo bažnyčioj. Ir ką gi pamačiau aš kopdamas! Numirėlį! Jį nešė iš namelio kaimo pakrašty, gabeno į bažnyčią. Blogas ženklas, pamaniau. Dėkui Dievui, tai buvo senės palaikai. Vargšą jos senį žmonės beveik nešė, parėmę iš nugaros, nes ir jis nebegalėjo paeiti. Iš paskos sekė kelios senės bei du trys vyrai. Prie jų prisijungiau ir aš.
Įėjome į bažnyčią. Puiki pramoga, tariau sau. Išvyksti prasiblaškyti, o baigi kelionę prie numirėlio! Vėliau grįžti namo miegoti ir vis matai jį prieš akis!

GR3

Argiris Eftaliotis
MARINAS KONDARAS

     Jau nuo pat savo jaunystės dienų mėgau nedideles išvykas. Būdavo, įsilipdavau į valtelę, pasiimdavau jūrinės žvejybos tinklus ir valus, ir, jei tik užeidavo ūpas žvejoti – žvejodavau. O jei žuvauti nuotaikos nebūdavo, ir dar, be to, būdavo pakilęs lengvas vėjelis, tuomet iškeldavau stiebą, ištempdavau burę ir pasileisdavau vandenyno link. Ten, kitoje pakrantės pusėje, kur tik likimas mane benunešdavo, prisišvartuodavau ir išlipdavau krantan – o gal pamatysiu ką naujo. Kartą jūrìnis vėjas mane atplukdė iki Nerochorio kaimelio. Kur yra šis Nerochoris, sužinosite nuvykę į Chloronisės salą.
           Išlipęs kopėtėlėmis į krantą, tariau sau: “Imsiu ir uždegsiu žvakę Šventajam Nikolajui, šio kaimo sergėtojui”. Bekopdamas pakalnėn – ką gi išvystu? Ogi velionį! Jį kaimo žmonės buvo benešą iš namelio, stovinčio pačiame kaimo gale, ir dabar gabeno bažnyčios link. “Blogas ženklas”, – pagalvojau. Šlovė Dievui! Τai būta velionės - senutės kūno. O jos vargšą senį žmonės vedė iš nugaros pusiau pakėlę, kadangi šis pats paeiti jau nebegalėjo. Velionę lydėjo ir kelios senės bei du trys vyrai. Įsimaišiau tarp jų ir aš.
     Įžengėme į bažnyčią. “Štai tau ir pramoga”, - tyliai sau pamaniau. “Išeisi, žmogau, pasivaikščioti, o baigsi laidotuvėse! Ir vėliau, jau grįžęs namo, bandysi užmigti, tačiau visa, ką regėjai, tau vis dar ryškiai stovės prieš akis”.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis